Kaip plaunami pinigai

Kadangi reikia ir kažką gero pridėt - šiame pastate sovietmečiu buvo geras beliašų kioskas, deja, daugiau ko nors teigiamo apie Lietuvos Geležinkelius nesugalvoju.

Ponas Maliboo atkasė puikų, nuostabų pavyzdėlį – Lietuvos Geležinkeliai (įmonė, jau seniai garsi, kaip fenomenas), surengia reklamos konkursą. Penktadienį (vakar) konkursas yra paskelbiamas. Pirmadienį (poryt) – jau turi būti dalyvių paraiškos.

Kiek sako mano paprastas supratimas, atviram konkursui skiriamas laikas turi būti ne mažiau 52 dienų. Jei konkursas ribotas – ne mažiau 40 dienų. Bet matomai, arba Lietuvos Geležinkeliams Viešųjų pirkimų įstatymas negalioja, arba jie ten suranda dar geresnių gudrybių.

Aišku, galėčiau dar kartą priminti Viešųjų pirkimų agentūrą, dėl kurios bandoma nušalinti ištisą ministrą, ir kuri tokiems bajeriukams negalėtų duot galimybių. Bet labiau noriu priminti, kad Lietuvos Geležinkeliai – plačiai žinomi, kaip įvairių politikų poilsinė: prisidirbai – keliauk ten pailsėt.

Kaip sakė ponas Landsbergis, kas galėtų paneigti? Kas galėtų paneigti, kad PR firmos, darančios politikams rinkimus, nelaimės kokių nors konkursų?

Trumpai tariant, laukiu, kada STT jais užsiims. O beje, ponas Eligijus Masiulis, susisiekimo ministras, berods jokių reformų tenai dar nei nepradėjo? Ryškus kontrastas tarp kai kurių valdžios veikėjų…

Upd.: komentaras iš Lietuvos Geležinkelių apie tai, kad viskas yra kitaip:

Informuojame, kad AB „Lietuvos geležinkeliai“ siųstas kvietimas bendradarbiauti nebuvo nei konkursas, nei apklausa, todėl straipsnyje „Kaip plaunami pinigai“ pateikta informacija yra klaidinanti.
Tiesiog paprašėme kūrybos žmonių, turinčių kompetencijos reklamos ir viešinimo paslaugų sferoje, pateikti idėjas kviesdami bendradarbiauti.
Patvirtiname, kad tai nebuvo ir negali būti pirkimas, nes nebuvo prašoma pateikti jokių pirkimą liudijančių dokumentų, o tik prašoma pateikti idėjas koncepciniame lygmenyje, kaip Lietuvos geležinkeliai galėtų atrodyti parodų metu pagal pateiktus svarbiausius įmonei aspektus.
Pasiūlytas terminas esant poreikiui taip pat gali būti koreguotinas atsižvelgiant į įmonių pateiktus pageidavimus.
Toliau, išsirinkus geriausias idėjas, kviestume bendradarbiauti dėl šių idėjų įgyvendinimo viešųjų pirkimų įstatymu numatyta tvarka.

Verslo Klasė, naujas numeris

Štai ir vėl naujas „Verslo Klasės“ numeris išėjo. Prašom pirkt ir skaityt. Kaip visada – nusipirkt po 3 numerius ir nepagailėt pinigų. Nes ten – ir vėl jūsų brangus Rokiškis visame gražume atskleidžia visą teisybę apie realybę. Julian Assange ir WikiLeaks su paradigmų pokyčiais – štai kokia tema, bet kardinaliai rimtesnė, nei buvo čia – bloge. Tarp kitko, nukrypstant, dar iš kiek kitos, ne tokios paradigminės pusės – ir „Naujoji Komunikacija“ (dar nežinau, ar jau, ar tik bus, bet irgi nepraleiskit, jei ta tema domitės). Išvis, Verslo Klasės numeris – apie besikeičiantį pasaulį ir tai, koks jis darosi. Labai rimta, labai verta.

Taipgi atskirai noriu paminėt – šiame VK numeryje reiškiasi ir ne kas kitas, o Nerius iš Commonsense.lt, kuris išdeda visą tiesą apie tai, nuo ko įmonės turėtų pradėt taupyt, jei pinigų trūksta – ne nuo kokio darbuotojo atleidinėjimo, o nuo savo procesų tvarkymo, aiškinantis, kur silpnosios vietos. Ir žinoma, tragiškai neefektyvus tiekėjų valdymas bei nesuvokiamai dideli atidėjimai – viena dažniausių priežasčių, dėl kurių įmonės neturi pinigų. Puikus straipsnis apie geriausią praktiką – tiesiog skaityk ir naudokis, kaip instrukcija.

Čia ta proga, kaip bonusą, duodu jums blogiausios praktikos pavyzdį iš vienos nemenkos didmeninės prekybos kontoros, pratusios dėtis 100 procentų antkainį (su mažesniais antkainiais įmonė gauna vienus nuostolius): įmonė veža į Lietuvą ganėtinai brangias, prestižinio segmento prekes, kurias parduoda mažmenininkams. Mažmenininkai ima su kelių mėnesių mokėjimo atidėjimu ir galimybe prekes grąžinti metus laiko, atgaunant 100 procentų visos sumos (Netikit tokiais skaičiais? Aš irgi pradžioj nepatikėjau). Tai dabar pabandykim primesti, kokią dalį įmonėje sudaro grąžinamos prekės ir koks procentinis realus apyvartumas per mėnesį. Ir ką tereiktų padaryti, kad įmonė išliptų iš nedidelio minuso į didelį pliusą.

Taip, ir kaip visada, „Verslo Klasė“ pilna kitų straipsnių, kurių nesurasite niekur kitur, kaip tik „Verslo Klasėje“. Taip kad marš visi pirktis, o dar ir prenumeruotis. Prenumerata – privaloma (ne mažiau, kaip po dvi prenumeratas kiekvienam šeimos nariui, įskaitant moteris bei vaikus), bet net ir tokiu atveju, jei prenumeruojatės, visvien marš visi pirktis papildomai!

Esminė kalbainių bėda

Grammar Nazi - Kalbonacis

Grammar Nazi, lietuviškai būtų Kalbonacis. Kur jo bėda? Galvoje.

Esminė kalbainių bėda, dėl kurios jie kuria visokius absurdus, nesąmoningas kabutes ir reguliuoja tekstų prasmę, yra labai paprasta. Neįtikėtinai paprasta ir neįtikėtinai jiems skaudi. Tai pati lietuvių kalba. Jei jie turėtų reikalų su anglų ar kinų kalba, jokių jiems bėdų nekiltų. Deja, kalba yra lietuvių. Jie nekenčia šios kalbos, nes negali su ja dirbti formaliai, biurokratiškai, kurdami taisykles. Lietuvių kalba faktiškai neturi formaliosios dalies, iš to ir kyla kalbainių neapykanta mūsų kalbai.

Neurotinė neapykanta, dėl kurios kuriamos beprasmės taisyklės, turinčios atstoti tai, ko išties nėra. Aš ne šiaip sau sakau, kad tai yra neapykanta – saujelė kalbainių visą Lietuvą vadina beraščiais, niekina, tyčiojasi ir netgi aiškina, ką kuris tekstas gali reikšti, o ką – ne. Tai akivaizdus neurotiškumas – bandyti reguliuoti, ką žmonės galvoja. Ir kalbainių elgsena – kaip pagal Eriką Berną: patys pridaro kliedesių, susilaukia reakcijų ir paskui piktinasi. Tai nėra racionalus elgesys, kai keliami apgalvoti tikslai ir jų siekiama. Tai neurotiko elgesys, kai aplinka verčiama elgtis tam tikru būdu, kad būtų galima tarti „štai, visi jie tokie“.

Continue reading →

VLKK talibanas liepia jums Ctrl-0132 Ctrl-0147

Net neabejoju, kad VLKK derėtų išsitrinkti galvas, nes matomai psichotronų spinduliuotė juos visai nukankino

Taip, čia ne kalambūras, o VLKK pasiūlymas, kaip reikia rašyti „lietuviškas“ kabutes. Nes pagal juos tos kabutės yra esą kažkokios ten labai svarbios, jos kažkokią tautinę lietuviškumo prasmę neša, dėl kurios lietuvių kalba pasidarys nelietuviška, jei šitų Ctrl-0132/Ctrl-0147 nedarysite. Tai VLKK talibano™, (© Andrius Užklanis) išradimas, kurio laikytis privalote. Nes jis turi įstatyminę galią (bent jau žiniasklaidoje už nesilaikymą – baudos).

O ką tie VLKK kabutiniai kliedesiai duoda kalbai gero? Išties – nieko. Visiškai nieko. Išimtinai vien tik problemas. Bendrai imant, nėra absoliučiai jokio skirtumo, kokias kabutes rašote. Vienintelė kabučių paskirtis – parodyti, kad jose įdėtas tekstas priklauso kažkuriai kitai semantinei sistemai, kad jo reikšmė (ar prasmė) nėra suprastina tiesiogiai. Jei rašote ąžuolas be kabučių – tai medis, o jei „ąžuolas“ kabutėse – tai kažkas visai kito.

Tas semantinis išskyrimas rašytiniame tekste gali būti realizuojamas įvairiausiais būdais. Pradedant tuo, kad parašote ąžuolas kursyvu, išskiriate bet kokiomis kabutėmis („ąžuolas“,  „ąžuolas”,  “ąžuolas” «ąžuolas», „ąžuolas“, ‘ąžuolas’, `ąžuolas`) ar netgi išvis kokiais nors kitais simboliais, pvz., |ąžuolas|, {ąžuolas} ar !ąžuolas! – bet kuriuo atveju tekstas atskiriamas nuo konteksto ir identifikuojamas, kaip specifinis, priklausantis kitai prasminei sistemai.

Yra tik dvi specifinės sritys, kur būtinos konkrečios kabutės – tai programavimas (kur neretai negali naudoti kitų kabučių, nes tiesiog parseris nesupras) ir atvejai, kai tekste naudojami keliagubi išskyrimai, pvz., „Antanas pacitavo Jono teiginį, kad `VLKK turėtų vadintis UAB ‘Oligorėja ir 7 oligofrenai’`“. Iš pastarojo pavyzdžio matome, kad vadovaudamiesi VLKK pasiūlymais, gautume problemų, atsekinėdami, kur yra kokio sakinio pradžia, o kur galas. Beje, VLKK reikalavimu, sakinys turėtų būti užrašomas taip – „Antanas pacitavo Jono teiginį, kad „VLKK turėtų vadintis UAB „Oligorėja ir 7 oligofrenai“ – taip taip, negalima, pasirodo, rašyti kelių kabučių iš eilės, gale turi būti ne trys kabutės, o tik viena. O dabar pabandykim įsivaizduoti, kad po to sakinio eina dar kas nors su kabutėmis – štai ir gauname bardaką, kuriame imi nesuprasti, kur kas kur ką. Nors skirtingos atidarančios ir uždarančios kabutės yra nelabai patogus būdas (skliaustinis) išvengti kelių rūšių kabučių, bet net ir šitas būdas yra užmušamas, draudžiant jį taikyti taip, kaip reikia.

Pastarasis dalykas galioja ne tik kabutėms, bet ir skliaustams (t.y., matematiškai nepriekaištinga skliaustų rekursija, kai kiekvienas atidarantis yra uždaromas – laužoma). Matome, kad puspročiai, neskiriantys reikšmės nuo prasmės (t.y., konkretaus ženklo panaudojimo nuo semantinio lauko), nesuvokiantys pragmatinių aspektų (jie siūlo skalbti skalbimo miltelius, o ne drabužius – pagal VLKK – „skalbiamieji milteliai“, pagal juos ne detonatorius sprogdina bombą, o bomba sprogdina detonatorių – „inicijuojamasis užtaisas“, o ne „inicijuojantysis užtaisas“), nesugeba susigaudyti netgi vienintelėje formalioje (ir išimtinai bukoje) kalbos srityje – sintaksėje. Remiantis kalbainiais, būtų neįmanoma užrašyti matematinių formulių. Bet tai ir nenuostabu – VLKK talibanas nesugeba skaičiuoti. Jie elementariai pernelyg buki.

Gal todėl savo bukumą VLKK slepia po anonimiškais, taip sovietmetį primenančiais „VLKK“, o ne konkrečių žmonių pasirašomais straipsniais. „‘“Grupė atsakingų piliečių’ informuoja, kad išpuoliai prieš VLKK yra nepagrįsti“ – tai didžiausias atsakas, kokio galite susilaukti, jei užduosite jiems klausimų apie jų kuriamus absurdizmus.

Ir dar dėl Ctrl-0132 ir Ctrl-0147: skaičiaus ir Ctrl klavišo kombinacija perjungia naršyklėje užsklandą („tabą“), tad brangūs kalbainiai, jei dar iš šio teksto nesupratote, ką apie jūsų tūpas galvas parašiau, tai aiškinu paprastai: imperatyviai jus siunčiu lytiškai abstrahuota kryptimi. Kitaip tariant – naxui.

Kuo užkliuvo Dainius Kreivys

Dainius Kreivys dabar žiniasklaidos dėmesio centre. Sako, kai kažkoks bukas veikėjas atkapstė turtingiausių žmonių sąrašą ir jame pastebėjo ūkio ministro bendrapavrdį, nesusiprato pasiaiškinti, kas čia toks ir išsyk ėmė triūbyti, kad ministras per porą metų užsidirbo šimtus milijonų. Dabar skandalint bando visi iš eilės, nors faktų realiai ir nėra.

Tikrosios skandalų priežastys yra visiškai kitos. Bene vienintelis vadybą suvokiantis ministras per visą atkurtos Lietuvos laiką ėmėsi reformų. Kaip tik toje srityje, kur yra vieni iš didžiausių lėšų praradimų – tiekime. Kitaip tariant, viešuosiuose pirkimuose.

Dainiaus Kreivio feilas – tipinis dabartiniams valdantiesiems: tai nesugebėjimas efektingai iškomunikuoti, paaiškinti visuomenei, paskleisti informaciją apie daromas reformas, jų esmę ir tikslus.

Šiuo metu dominuoja nepriklausomi viešieji pirkimai, kur yra tūkstančiai įstaigų, perkančių ką tik nori, nepriklausomai. Gal net dešimtys tūkstančių. Kiekviena valdiška kontorėlė, pradedant vyriausybiniais departamentais bei savivaldybėmis ir baigiant mokyklomis ir vaikų darželiais, gali organizuotis pirkimus pati, faktiškai be jokios kontrolės. Tai reiškia elementarų dalyką: sukontroliuoti korupcijos neįmanoma ne tik praktiškai, bet ir teoriškai. Nėra nei galimybių daryti bendrus pirkimus, nei galimybių standartizuoti specifikacijas.

Mokykla A, pirkdama stalus, gali nusistatyti reikalavimus, kurie skiriasi nuo mokyklos B reikalavimų – tam, kad pasirinktų kitą tiekėją. Ministerija A gali nustatyti kitus reikalavimus popieriui, tam, kad užsakymą gautų tinkama firma. Ir taip toliau.

Dainiaus Kreivio įvedinėjamas dalykas – tai centralizuota, bendra pirkimų sistema, kur pirkimai vyktų per vieną įstaigą. Užsisakai, ką nori, bet pirkimų organizatorius – kitas. Tokiu atveju neįmanoma primakliavoti su pirkimų sąlygomis taip, kad buki bajeriukai liktų nepastebėtais. Tokiu atveju neįmanoma nupirkti mokyklinių stalų už penkiagubą kainą. Neįmanoma nusipirkti kompiuterių su iš anksto paruoštomis specifikacijomis, pagal kurias tiktų tiktai vienas tiekėjas. Ir taip toliau.

Centralizuoti pirkimai – tai žiaurus, sisteminis smūgis korupcijai. O dabar pabandykim įvertinti, kiek milijonų per metus praras švogerinių bizniukų organizatoriai ir suprasim, iš kur visas šitas bardakas, keliamas aplink Dainių Kreivį.

Dar daugiau, pažiūrėkim, kas ten labiausiai rėkia. Tarp rėksnių – labai nemažai tokių, kurie jau prarado seniau buvusius patogius pinigų šaltinius. Nes žiniasklaidoje irgi daromi užsakymai. Kas žinot, kiek kartų sumažėję pirkimai iš didžiųjų leidinių, lyginant su ankstesnių valdančiųjų laikais? 🙂