Tag Archives: alus

Realios antialkoholinės priemonės vs. Ramūnas Karbauskis ir Aurelijus Veryga

Ar žinote, kiek kainuoja puslitris tokio rašalo*? Ogi vos porą eurų už puslitrį. Taip, porą eurų, gal netgi mažiau – kažkur internetuose paieškojęs, radau, kad 1.75 euro. Taip, šitai kainuoja tiek pigiai. Tokio vyno stiprumas – maždaug 18-20 laipsnių. Idealus dalykas visiems, kas tik nori nusigerti. Ir daug visokių rūšių. Nežinau, kokio skonio, bet matyt labai nekokio, nes jei pabandai surasti tokius vynelius jų gamintojų puslapiuose, tai tuose puslapiuose nieko apie tuos gėrimus net neužsimenama. Matyt, kad pačius gamintojus kompromituojantys produktai.

Alkoholizmas yra sunkus ir baisus reikalas. Žmonės pradeda gerti dėl problemų, dėl to, kad jiems sunku bendrauti, dėl to, kad nemoka kažkaip paprasčiau pasilinksminti ar dėl to, kad šiaip kažkas blogai. Bet paskui alkoholis įsuka – jis veikia kaip narkotikas. Ir viskas tik blogiau ir blogiau. Ir kuo daugiau vartoji, tuo blogiau.

Vynelis, skirtas nusigėrimui, kainuoja labai pigiai. Palyginimui, kone keturgubai silpnesnis „Genys“ firmos alus kainuoja netgi daugiau už puslitrį rašalo, nors parduodamas trečdalio litro buteliukais. Taip, jūs teisingai supratote – 0,33 litro kelių laipsnių stiprumo alaus buteliukas kainuoja brangiau už butelį alkoholikams skirto vyno. Ir netgi visai paprastas silpnas alus skardinėse kainuoja tiek, kad alkoholis jame gaunasi dvigubai brangesnis, nei perkant pigiausią rašalą. Matyt, alus nėra skirtas alkoholikams. Ypač brangus alus.

Puslitrį degtinės galima nusipirkti už kokius 6-7 eurus. O gal ir pigiau, nežinau net. Ir net nelabai žinau, kiek kainuoja pigus alus. Man rodos, kad apie eurą už puslitrį. Taigi, 40 laipsnių padaliname iš 10 ir gauname, kad degtinė atitiktų 4 laipsnių alų, bet po 60 centų. Puslitrį degtinės užkietėjęs alkoholikas susiverčia per kelias minutes. 5 litrus alaus išlakti neįmanoma netgi per valandą.

Continue reading

Apsilankymas Volfas Engelman (Ragutyje)

Štai jau praėjo kelios savaitės gal jau daugiau, kaip mėnuo keli mėnesiai nuo to, kai apsilankėm keliese tokioje garsioje Kauno alaus darykloje – Volfas Engelman, kuri dar neseniai buvo visiems žinoma, kaip Ragutis. Per tą laiką, kuris praėjo, šis bei tas susigulėjo galvoje, šis bei tas kažkaip persimąstė, o naują postūmį parašymui sukėlė jau net ne alus, o limonadas „Limpa“, bet kažkodėl vis kažkas galvoj nepersisukinėjo, todėl kaip ir parašytas straipsnis kabojo ir kabojo, kol štai dabar vat visvien jums jį duodu. Aišku, turėkite omeny, kad parašiau jį visgi dar prieš belenkiek laiko, o paskui jau tris kartus pertaisinėjau, nes vis kitos mintys lindo – tiesiog taip jau būna, kad kartais straipsniai man kabo* ir kažko vis jaučiu kažkokį stabdį, trukdantį publikuoti**. Štai ponas Grumlinas jau rašė, ponas Vidmantas irgi rašė, o aš vat vis ir neprisiruošiu, nors vis prisimenu ir įspūdžiais pasidalinti noriu.

Nežinau, ar ten pat, kur lankiausi, tasai limonadas ir verdamas (kiek atsimenu, lyg ir ten), ar kur kitur, tačiau vakar jo nusipirkau, perskaitęs jo sudėtį – jokių saldiklių, o tik cukrus. Mano vaikystės laikais toksai limonadas ir vadinosi tiesiog limonadu, buvo absoliučiai tokio pat skonio, tad kažkokią nostalgiją sukėlė. O aš kadangi nesu didelis alkoholio mėgėjas, o greičiau konkretus oponentas, tai matyt taip keistai ir gaunasi visas reikalas***, kad limonadas man su Ragučiu asocijuojasi labiau, nei alus. Nors šiaip, žinoma, čia kiekvieno žmogaus pasirinkimas.

Žodžiu, net nežinau, kaip čia taip, bet ponas Nerius iš Commonsense.lt, ponas Grumlinas iš Grumlino palėpės bei ponas Vidmantas iš Nulis.lt atlėkėm į Ragutį, kur buvo viena iš malonesnių ekskursijų, kokių esu gyvenime patyręs. Maloni ne tik todėl, kad šiaip įdomi, o ir dėl to, kad žmonės išties nuostabūs, neslepiantys, pasakojantys viską tiesiai ir be gudravimų. Aš jau ne sykį esu kartojęs, kad verslo sėkmė – tai sąžiningumas ir tiesumas, kaip sakant, tasai patsai „no bullshitting“ principas. Ir iš Volfas Engelman (Ragučio) vadovybės tai jaučiasi. Ir net nežinau, kaip čia gražiau tai suformuluoti.

Gal pasakysiu paprastai: įmonė, kuri ieško savo istorijos, daro vos ne archeologinius tyrimus, perka savo muziejui šimtmečio senumo relikvijas, bando atrasti tikrą, o ne marketinginį tęstinumą sau patiems, o paskui tas atrastas tradicijas jau realiai perkelti į produktus – tai yra puiku. Įmonė turi viziją ir vertybes, tad man čia net visai nesvarbu, kiek jų vizija su vertybėmis yra apibrėžtos – jie visą tai sąmoningai augina ir po truputį verčia tikrove – ir rinkoje, ir savo pačių galvose. Ir Ragučio muziejinis kampelis – tai tiesiog to suvokimo atspindys. Įsivaizduokit, jie savo mažą muziejuką yra apiforminę, kad pamatęs, pasijunti, lyg atėjęs į kokią tikrą koplyčią su šventu alaus altoriumi!

Ir lygiai toks pat suvokimo atspindys – tai pačios ekskursijos. Netgi kai į ekskursijas pakviečiami tokie žvėriški baisūs blogeriai, kaip aš (o aš – tikrai baisiausias, čia aiškint nereikia). Aš galiu užtikrinti, kad tokia įmonė plėsis, nes galvoja ne apie pakazūchas, o apie realų savo pačių požiūrį į darbą. Juk tai paprasta: kai nori dirbti gerai, tai ir gaunasi gerai.

Čia gal kitas dalykas man įdomus: kai kurios įmonės deda ant etikečių kažkokius priešistorinius įkūrimo metus, pasakoja apie visokias istorijas, tačiau uždaro savo alaus bravorus, kuriuose ir virė tą tikrą tradiciją. Kitos gamyklos kažkaip priešingai – bando tikrovėje atkurti savo seną istoriją. Ir žinot, kadangi manau, kad visgi iracionalūs dalykai nulemia mūsų pasiekimus, būdami pirmine priežastimi tam, ką išvis darome, galiu spėti, kad Ragučiui (dabar – vėl Volfui Engelman) seksis. Net nepaisant to, kad Tarpukariu jie priklausė kokiam tai alaus karteliui: dabar tai yra bene vienintelis alaus bravoras Lietuvoje (bent jau iš stambesnių), kuris rašo ant etikečių alaus išpilstymo datą.

Taigi, kad jau gražiausių nuotraukų gal ir neliko, tai čia jums kas liko, gražiai pateikiu (paspaudę ant nuotraukos, rasite trumpą aprašymą, kas ten tokio, o kai tai, kas yra kai kuriose iš nuotraukų – visgi pakankamai įdomu):

Galų gale, kad jau apie alų, tai štai jums paprastas receptas (nes alus geriausiai tinka maistui, kai alkoholio jame nelieka), kuris, pažadu, bus toksai skanus, kad pirštus laižysitės, netikėdami, kad taip skaniai ir paprastai kažką įmanoma padaryti namie (čia kiekius paskaičiavau, kaip normaliems žmonėms, o ne kaip man, taip kad tokiais kiekiais ir imkit):

  • Pusė kilogramo kiaulienos kumpio, galima ir riebesnio kokio, o jei su plonu lašiako sluoksneliu – išvis idealu
  • Koks kilogramas bulvių
  • Menkas trupučiukas taukų (mėsai apkepti)
  • Butelis alaus (geriau šviesaus, su mažiau apynių)
  • Druskos (rekomenduoju jūros druską iš dėžutės, kur su laiveliu – tokia daug skanesnė)
  • Saujos spanguolių (tinka ir džiovintos)
  • Pusės galvutės česnako
  • Juodųjų ir kvapiųjų pipirų

Idealiai patogu, jei turite tokią gilią keptuvę, kuri gilumu primena puodą, bet galima apsieiti ir be to – svarbu tik, kad puodas būtų tinkamas orkaitėn įdėt, nes paskutinei kepimo stadijai to prireiks.

Žodžiu, imam mėsos gabalą, jo niekaip nepjaustę, grubiai apkepam ant taukų (kas keps ant aliejaus – tas yra supermama šmaikštašiknė), nereikia, kad iškeptų vidus, pakanka tiesiog, kad apskrustų paviršius. Per tą laiką puode užverdam vandenį – jo reikia tiek, kad galėtų pilnai apsemti mėsą. Vandeniui užvirus ir mėsai apskrudus, metam mėsą vandenin. Jei darote viską gilioje keptuvėje – galima tiesiog virdulyje užvirintu vandeniu užpilti. Užpylę, suberiam spanguoles, pasūdom ir verdam maždaug pusantros valandos. Svarbu prižiūrėti, kad vandens netrūktų, bet turėkite omeny – kai baigsit virti, bulvės turi likti kažkur aukščiau paviršiaus ir jos neturi būti pilnai apsemtos.

Kai mėsa jau gerai apvirė, suberiam bulves (jų smulkint nereikia, pakanka kad būtų ~100g gabalais, žodžiu, šiaip tokios bulvikės ir viskas). Ir verdam dar pusę valandos, esant būtinybei, papildom puodą verdančiu vandeniu, bet tik tiek, kad jos neliktų iki galo apsemtos, po to, kai vėliau supilsim alų.

Kai bulvės jau suminkštėja, darom stebuklą: imam atsargiai ir iš lėto į puodą pilti alų iš butelio. Aš jus įspėju: iš lėto ir atsargiai pilti alų, plona lėta srovele. Jei supilsite greitai, tai pamatysit iš puodo kylantį tokį putų srautą, kokio dar gyvenime nematėt. Taip kad turėkit omeny. Tai vat, alaus butelį puodan supilam per kokią minutę-dvi, atsargiai, kad išsiputotų. Ir leidžiame pavirti dar kokias 15 minučių.

Per tą laiką alaus aromatas stebuklingai pasikeičia: pradžioje juntamas alkoholio kvapas dingsta, atsiranda duonos ir apynių kvapas, o paskui jis keistai transformuojasi į aromatą, kurio jūs neužmiršit niekad. Tas aromatas nieko bendra neturi su alumi. Tai salstelėjęs, melasą ir vaikystę primenantis kvapas. Tame kvape jau neatpažinsite alaus ar kokio nors alkoholio, nes alkoholis išgaruoja labai greitai. Ten atpažinsite tiktai saldų kvapą iš nuostabiausių kulinarinių sapnų. Čia pasikartosiu: alkoholio kvapas turi dingti, tai yra sąlyga, tad ne per trumpai su alumi virkit.

Štai tada suberiam smulkiai smulkintus česnakus, maltus pipiriukus ir pašaunam puodą orkaitėn. Orkaitėj puodą laikom be dangčio, geriausiai – jei orkaitė gali kaip grilis kaitint iš viršaus. Kai tik bulvės apskrunda (o tam ir reikia, kad jos nebūtų iki galo apsemtos), traukiame ir valgome.

Aš jums pažadu, kad jūs, paragavę šio paprasto patiekalo, garbinsit mane. Ir dar, aš jums patariu pasikviesti ta proga svečiuosna kokį nors užkietėjusį veganą, kad jis verktų kruvinom ašarom ir palūžtų. Taip jūs išgelbėsit nekaltą dūšią nuo vegetariškos pražūties, nes jis ims valgyti mėsą.

Tai tiek šiandien jums apie alų. Girdėjote mano žodį ir tebūnie pagarbintas alaus ir giros dievas Ragutis.

———-

* Tokių kabančių straipsnių jau gal kokia dešimtis, o gal ir dar daugiau kabo, apie įvairias temas, tačiau kažkoks pas mane įsijungęs stabdys trukdo. Kai kurie straipsniai taip kabo jau apie metus.

** Tą stabdį parašyt kažkaip dar palaikė smulkios, bet užknisančios nesėkmės su nuotraukomis: pirma paaiškėjo, kad pasiėmiau visiškai perpildytą kortelę, iš kurios tiesiog neturėjau, ką ištrint, paskui paaiškėjo, kad silpnapročiai iš Elektromarkt (kur užsukau, tikėdamasis nusipirkti kortelę), man aiškina, kad mano fotikas yra tipo pasenęs ir jie kortelių neturi.  Apytikslė vadybybininko citata: „tokių kortelių jau daug metų niekas negamina, jokie fotoaparatai seniai tokių neturi“. Ir tas asilas sako tai su nuolaidžia šypsena. Aš čia galiu pasakyti tokiam asilui, kad jis todėl ir dirba šūdvadybininkiu prekybcentryje, per ketvirtį metų neuždirbdamas tiek, kiek tas mano pasenęs fotikas kainuoja, nes jis neišmano apie tai, kuo prekiauja ir dar naglai bando krušti protą, kai parduotuvė kažko neturi. Taip ir reikia asilams. Bet aš čia nukrypau nuo temos, nes bent dalinai bėdą išsprendė ponas Vidmantas, pas kurį užsiliko menka atsarginė, bet visvien keliasdešimt kadrų talpinanti kortelė, kurią man paskolino ir aš už tai labai dėkingas. Tai vat, paskui jau, pačiame Ragutyje paaiškėjo, kad dar ir batarkė baigia nusėsti, nes pakrauti pamiršau. O dar paskui, jau grįžus namo, kai kam prireikė vietos ir tas kai kas ėmė ir pratrynė man apie pusę fotkių, kaip esą nereikalingas. Taip kad nuotraukų liko vos truputis.

*** Aišku, kad straipsnis užsakytas, kaip ir visi mano straipsniai, aš iš tokių užsakymų jau tris vilas, penkias jachtas, naftos verslą Kuveite ir dangoraižį Tokijo centre nusipirkau, o be to man dirba pusė Seimo narių ir vienas iš didelių Lietuvos bei Europos bankų. Be melejono pinigų į mane net nesikreipkit.

Carlsberg Group paneigimas dėl galimo pasitraukimo iš Lietuvos

Carlsberg atstovai man atsiuntė paneigimą apie informaciją dėl Carlsberg Group galimo pasitraukimo iš Lietuvos. Tą paneigimą ir skelbiu, manau, kad tai naudinga informacija, kuri leis patikslinti mano skelbtas spėliones.

„Carlsberg“ iš Lietuvos nesitrauks

Visame pasaulyje žinoma Danijos bendrovė „Carlsberg Group“ neigia Lietuvos žiniasklaidoje pasirodžiusią informaciją apie tai, kad kompanija svarsto galimybę trauktis iš Lietuvos nuo 2012 metų, jei mūsų šalyje įsigaliotų alkoholio reklamą visiškai uždraudžiantis Alkoholio kontrolės įstatymas.

Danijos aludariai pareiškia, kad buvo neteisingi interpretuoti „Carlsberg“ atstovo pasakyti žodžiai apie nacionalinėms ekonomikoms nenaudingus procesus, kai yra visiškai uždraudžiama vienos prekių kategorijos reklama. Informacija, kad „Carlsberg Grupė“ trauksis iš Lietuvos nuo 2012 metų, neatitinka tikrovės.

Kompanija „Carlsberg Group“, kuriai Lietuvoje atstovauja „Švyturys-Utenos alus“, turi stiprias pozicijas mūsų šalies alaus rinkoje kaip šios rinkos lyderis ir veikia vadovaudamasi ir gerbdama Lietuvos teisę ir įstatymus.

„Carlsberg Group“ yra visame pasaulyje žinomi Danijos aludariai, turintys plačią gamą alaus rūšių ir kitų gėrimų. Pagrindinis grupės prekės ženklas „Carlsberg“ yra vienas iš geriausiai žinomų prekės ženklų pasaulyje, o „Baltika“, „Carlsberg“ ir „Tuborg“ pakliūna tarp šešių didžiausių prekės ženklų Europoje. „Carlsberg“ grupėje dirba daugiau kaip 41 000 žmonių, o jos produktai parduodami 150 šalių visame pasaulyje. 2010-aisiais „Carlsberg“ grupė pardavė daugiau nei 135 mln. dekalitrų alaus – apie 40 mlrd. butelių alaus per metus.

Carlsberg Group knisa protą

Protą knisam, nesicackindami!

Anoksai ponas Sven Langeneckert, Carlsberg Group viceprezidentas, pareiškė, kad jei nuo kitų metų Lietuvoje bus galutinai uždrausta alaus reklama, tai Carlsberg Group pasitrauks iš Lietuvos. Pagal juos, pasitrauks, nes negalės reklamuotis, nors vėlgi įprastu aludarių bei degtindarių teigimu, alaus reklama nedaro įtakos ir neskatina gerti ir taip toliau.

Čia atvejis, vertas labai trumpo paanalizavimo ne tik iš marketingo ir PR pusės (ir durnam aišku, kad nei ten jie trauksis, nei ką, o tik bando kažkokį spaudimą daryt), bet ir iš pokyčių informacijos valdymo pusės. Tai yra geras verslo restruktūrizavimo PR pavyzdys, iš kurio verta pasimokyti.

Jei mano duomenys teisingi, Lietuvoje Carslberg grupė (Švyturys-Utenos alus) 2009 metais pagamino 129 milijonus litrų alaus, labai didelė jo dalis nuėjo į eksportą. Kitaip tariant – puikiu pelningumu dirbanti gamykla. Pasaulyje Carlsberg Group 2008 pardavė šimtą kartų daugiau – virš 12 milijardų litrų alaus. Nemenkos apimtys, tiesa? Kalbant dar konkrečiau: koncerno pajamos per metus sudaro apie 30 milijardų litų, t.y., porą kartų daugiau, nei Lietuvos biudžeto įplaukos.

Žinoma, kad tokia galinga kompanija gali sau leisti nurodinėti Lietuvos vyriausybei, kaip elgtis, ką leisti, ko neleisti, kokius įstatymus kurti ir taip toliau. Ir žinoma, kad kai kažkokia, atsiprašant, Lietuva susigalvoja pristabdyti alkoholio reklamą, kyla daug nepasitenkinimo bei noro truputį spustelt valdžią.

Mano girdėti ir niekieno nepatvirtinti gandai sako, kad jau dabar iš Švyturio gamyklos Klaipėdoje atleidžiami darbuotojai, o įranga jau imta išmontuoti (jei kas turite apie tai tiesioginių žinių, būtų gerai, jei patvirtintumėt ar paneigtumėt). Jei tai tiesa, tai reiškia, kad jokių Sven Langeneckert minimų „jeigu“ ir sąryšių su kokiais nors būsimais reklamos ribojimais – nėra. Paprastai, kai jau kalbama apie galimus uždarymus, reiškia, kad yra konkretūs planai ir yra jų pridengimas visokiais PR fokusais. Taigi, Klaipėdoje esantis Carlsberg padalinys galimai jau užraukiamas tiesiog bandant optimizuoti gamybinius kaštus. Carlsberg mastais net ir Utenos alaus gamykla yra gan nedidelis fabrikėlis, o jau Klaipėdos Švyturio bravoras – tai vos ne namudinių apimčių linija.

Švyturys yra vienas iš brangiausių, jei ne pats brangiausias lietuviškas prekės ženklas, tačiau bravoro išlaikymas Klaipėdoje vien tam, kad būtų palaikomas Švyturio prekės ženklas – visgi brangus malonumas. Taigi, tą gamyklą norima uždaryti. O uždarant, gaunama puikiausia proga viską suversti ant valdžios, išsyk nušaunant du zuikius: „čia įstatymai, ribojantys reklamą kalti dėl to, kad buvom priversti uždaryti bravorą Klaipėdoje“. Maždaug taip.

Kertu lažybų, kad po kiek laiko būtent šitoks mitas ir bus paskelbtas.

Atnaujinta: Carlsberg atstovai atsiuntė man paneigimą, kuriame teigia, kad Carlsberg Group iš Lietuvos nesitrauks. Paneigimą skelbiu pas save.

Geriausia praktika: Kalnapilis ir Facebook

Kalnapilio alus ir Rokiškio komentatoriai

Normaliai čia tie vartotojai, ar ne? Galėtų būt koks Rokiškio alus 😀

Ne taip jau seniai rašiau apie tai, kas yra blogiausia reklamos praktika internete. Rašiau ir įspūdžius iš poros konferencijų – su Omnitel ir su Tele2, kur labai smarkiai išsiskyrė įmonių požiūris į socialinius tinklus. Galiu priminti, kad Omnitel požiūris – greičiau baugštus („kas bus, jei mus keiks“), Tele2 požiūris tuo tarpu – paprastas („savo įvaizdį kuriam realiu darbu, socialiniai tinklai kalba apie to darbo rezultatą“).

O vat šį kartą – tiesiog pavyzdėlis be gilių analizių, kaip galima imti ir panaudoti socialinius tinklus taip, kaip tik išvis įmanoma – be jokių ten ypatingų gudrybių, paprastai ir efektingai. Realiam marketingui, ryšiams su visuomene, pardavimų didinimui ir t.t..

Šitas geriausios praktikos pavyzdys – tai Kalnapilis, surengęs Facebook akciją, kurioje bet kas galėjo įdėti savo nuotrauką, o kiti – balsuoti už ją (laikinti). Vienintelis reikalavimas – kad kažkaip matytųsi, jog kažkaip tai susiję su krepšiniu (Kalnapilis – LKL rėmėjas). Labiausiai prilaikintos nuotraukos atsidūrė ant alaus skardinių. Viskas paprasta ir elementaru, tokio tipo akciją galėtų surengti bet kas (taip, viskas atrodo paprasta, kai kažkas sugalvoja ir padaro, tiesa?). Turite nuosavą parduotuvėlę ar kažką gaminate? Pasimokykite 🙂

Esminiai šios akcijos elementai – du, ir abudu – akivaizdūs. Viena vertus, tai personifikuotas alus, kur atsidūręs ant skardinės – ir pats prisipirksi, ir draugams pasiūlysi. Galim paaproksimuoti: 48 nuotraukos, kiekvinoje esantis žmogus turi bent kelias dešimtis pažįstamų, su kuriais pasidalins – tai mažiausiai pora tūkstančių kietai užtargetintų pirkėjų. Tai realiai didelis skaičius (prisiminkim, kad įprastoje alaus prekyboje kietas targetinimas išvis atrodo neįmanomu).

Antra vertus – tai galimybė pirkėjui kažkaip įtakoti produktą ar jo įpakavimą ir gauti iš produkto ne tik įprastą rezultatą (alų), bet ir malonumą, paspaudinėti „Like“ mygtuką pačiam, o paskui žinoti, kad padarei įtaką žmonių ant skardinės atsiradimui, be to – ir galimybė geriant alų apie ką nors pakalbėti (pradedant „kas čia per nuotraukos, kas jose tokie?“ ir baigiant „aš už šitą balsavau, o čia – mano pažįstamas„).

Naujam akcijos etapui Kalnapilis, atrodo, padarė atskirą puslapį, tačiau jau dėl šio žingsnio – nežinau, ar jie teisūs. Ateitis parodys. Realiai Facebook yra daug labiau personifikuotas, artimesnis galutiniam pirkėjui, visiškai neformalus. Kita vertus, papildomas įtalpinimas puslapyje – tai dar papildomas malonumas konkurso dalyviui. Taip ar anaip, Kalnapilio surengta reklaminė akcija – labai įdomi ir verta didelių pagyrų.

Žvelgiant dar giliau – Facebook ir internetiniai buzai ne šiaip įtakoja, o tiesiog persikelia ant alaus skardinių, tapdami tų pačių veidaknyginių įvykių tęsiniu, tolesne istorijos naracija. Tai labai smagu 🙂