Tag Archives: devalvacija

Vitas Vasiliauskas – naujas Lietuvos Banko vadas

Dalia Grybauskaitė ir Vitas VasiliauskasŠtai ir apskriejo Lietuvą džiugi žinia apie tai, kad Lietuva tapo ar tik ne vienintele Europos Sąjungos šalimi, kur Centriniam Bankui vadovaus jokios formalios bankininkystės patirties neturintis ekspertas. Bent jau šitai iškapstė mano mėgstamas Commonsense.lt.

Paprastai nerandu, ką paprieštarauti kolegoms. Sveikas protas visgi yra sveikas protas. Tačiau šiuo atveju truputį pagalvojau ir kažkaip man viskas ima statytis kiek kitaip, nes matau truputį kitus dalykus. Galiu spėti, kad netgi priešingai – galimai Dalia Grybauskaitė padarė vienintelį protingą pasirinkimą, kurį ji galėjo padaryti.

Jei pažvelgsim į tai, kokius  Dalia Grybauskaitė renkasi žmones, pastebėsim bendrą jiems visiems kriterijų: tai žmonės, kurie nėra įsivėlę į įvairių politinių ar verslo grupių žaidimus, t.y., galintys atstovauti ją, o ne kažkieno kito interesus. Matomai, Prezidentė pasimokė iš Valdo Adamkaus patirties: šis, susirinkęs sau visokių politikierių komandą, greitai tapo įvairiausiais būdais manipuliuojamu žmogum, nesugebančiu nei gauti informacijos, nei priimti sprendimų. Dalia Grybauskaitė galimai irgi patiria tokių problemų: kai kurie jos veiksmai, sprendžiant iš visko, dažnai panašesni ne į strategiškai planuotus, o į reaktyvius. Tačiau jai sekasi kardinaliai geriau, nei jos pirmtakui. Matomai, geras žmonių pasirinkimas daro savo.

Bet kuriuo atveju, viešai lyg ir nedeklaruoti, bet visiems akivaizdūs Dalios Grybauskaitės principai išlaikomi: šalinti netinkamas grupuotes, skaldyti jas, stumti į priekį žmones, kurie atitiktų esminį kriterijų – būtų neįsivėlę į neaiškias istorijas. Prisiminkim kad ir ne tokią seną Dariaus Valio paskyrimo istoriją – lygiai tas pat. Darius Valys yra minimas, kaip neturintis didelės vadovavimo patirties, prokuroras iš provincijos, etc., etc., etc.. Akivaizdu, kad Prezidentė apie tą patirties trūkumą žinojo kuo puikiausiai. Tačiau viską nulėmė būtent tai, kad Darius Valys buvo nesusijęs su generalinės prokuratūros vadovybės senbuviais. Lygiai tas pat – ir su Vitu Vasiliausku: jis nesusijęs su bankais.

Ką gi matom su Vitu Vasiliausku? Sąryšiai, iš esmės tiktai du: viena vertus, jis buvo pačios Dalios Grybauskaitės prezidentinių rinkimų štabo vadovas, antra vertus, jis buvo viceministras, kai socdemų vadas Algirdas Butkevičius buvo finansų ministru (tuo jau spėjo viešai pasidžiaugti tas pats Algirdas Butkevičius). Beje, būtent Algirdas Butkevičius tapo finansų ministru po Dalios Grybauskaitės, abu dirbo Algirdo Brazausko vyriausybėje. Tačiau įdomus momentas: finansų viceministru Vitas Vasiliauskas buvo būtent prie Dalios Grybauskaitės (2001-2004), tuo tarpu vos atėjus į Finansų Ministeriją Algirdui Butkevičiui, išėjo dirbti į „Lideika, Petrauskas, Valiūnas ir partneriai LAWIN“. Pagal tai galim spėti, kad su socdemais Vitas Vasiliauskas visgi neturi labai gerų santykių.

Ką matom dar? Bankai ar ne bankai, tačiau supratimą apie finansus jis turi. Ir ne tik apie fiskalines gudrybes, bet ir apie kai kuriuos mechanizmus, susijusius su pinigų leidyba. Tiesa, nėra ten pas mus kažkokių labai jau ypatingų monetarinių fokusų, Lietuva juk turi valiutų valdybos modelį ir nieko ten su juo per daug nepridarysi.

Klausimai, kurie man kyla – kiti. Prisimenant, kaip vyriausybė skolinosi iš vietinių bankų, prisimenant apie kažkokius neaiškius konfliktus tarp daugiakadencinio Reinoldijaus Šarkino ir vyriausybės, prisimenant, kad bankų įtaka Lietuvoje nežmoniškai gili – lieka tik spėti, kad Lietuvos Banko valdyboje sėdi ne vienas žmogus, kurio įtaka yra protekcionistinė bankų atžvilgiu. Galim prisiminti ir tai, kad būtent Reinoldijus Šarkinas pasipriešino idėjai kurti valstybinį komercinį banką, kuris galėtų nustatyti konkurencines karteles komerciniams bankams (apie kurių galimus kartelinius susitarimus jau ne vienus metus kalbama kai kuriuose sluoksniuose) ir valdyti paskolas pagal tą pačią verslo rėmimo programą, kuri be valstybinio komercinio banko, kaip matėm, pavirto į puktelėjimą.

Apie tai, kad su bankais Lietuvoje vyksta įvairūs keisti dalykai, keliantys labai negerų minčių – minėjau ne kartą. Galima net ir taip tarti, kad vieni iš kalčiausių dėl krizės Lietuvoje – tai tie patys bankai, išauginę paskolų burbulą.

Ponas Vitas Vasiliauskas kol kas išsakė tik vieną dalyką, kurio žada imtis: „Bankų priežiūra natūraliai keisis, nes, matyt, bankai, kokie buvo iki krizės, tikrai negalės būti. Esu priežiūros konsolidavimo šalininkas„.

Taigi, jei šitai yra jo tikra pozicija, galima spėti, kad būtent nedalyvavimas nei vieno lietuviško banko veikloje galėjo tapti pačiu svarbiausiu kriterijumi, pagal kurį Dalia Grybauskaitė rinkosi naują Lietuvos Banko vadovą. Ateitis parodys, kaip ten yra. Aš noriu tikėti, kad tokių absurdų, kaip grynųjų pinigų ribojimai ar pan. ponas Vitas Vasiliauskas nerems.

 

Iš visokių kratinių

Šimtas melejonų, tfu, šimtas trilijonų. Na, kas man paaiškins, kad ne aš turiu daugiausiai baksų Lietuvoj? Taip, tai tikrų tikriausi pinigai. Zimbabvės doleriai. Kadaise buvusi šiaip turtingiausia Afrikos šalimi – Rodezija, šioji baigė tuo, kad tapo turtingiausia pasaulio valstybe pagal bereikšmius skaičiukus ant banknotų.

Continue reading

Krizė tęsiasi, Europos Sąjunga byra arba vienijasi

Na, brangieji, cirkas prasideda visame gražume. Beveik nei nesiaiškinau, bet ką nugirdau, tai atrodo smagiai ir įspūdingai. Airijoje prasideda krizė-pizė su bankais, o Graikija, atrodo, nesugeba įvykdyti tų įsipareigojimų, kuriuos žadėjo mainais į paramą? Ar, tiksliau, net nesiruošia vykdyti tų įsipareigojimų?

Na, o berods Austrija ar kas ten pareiškė, kad tokiu atveju ir neteiks paramos tai Graikijai? O kažkas ten iš ES vadų jau pareiškė, kad ES ant subyrėjimo ribos? O čia jau paskutiniais metais buvo bandoma padaryti pilnai centralizuotą ES biudžetą ir imt kontroliuoti vietinius valstybių biudžetus, tik nesuspėjo, ar ne?

Žodžiu, manau, kad per ateinančius porą-trejetą metų pamatysim arba naujai besirandančias Europos Jungtines Valstijas su atvirai prarandamu valstybių suverenintetu, arba išties pamatysim,  kaip iš ES ims iškrisdinėti kai kurios narės. Aišku, pirmiausiai rizikuoja PIIGS – Portugalija, Italija, Airija, Graikija, Ispanija. Būtent šitos valstybės labiausiai išsikalinėjo su visokiais socialiniais briedais, atlyginimų reguliavimais, pašalpomis, teikiamomis už tai, kad nedirbi ir taip toliau.

Ką dar noriu pasakyt – graikų anarchodegeneratai, atvirai siekiantys savo šaliai visiško bankroto – silpnapročiai oluchai. O Graikijos valdžia, pirma nučiulpusi bankams ir likusi šiknoje, o paskui dar ir pasidavusi tiems anarchodegeneratams – debilokratinė šaika. Kita vertus, anarchodegeneratai – tai tik šiaip oluchai, kurie nesuvokia, ką daro, tuo tarpu bankininkai Graikiją išdusino, puikiai suprasdami. Kaip galima būtų pavadinti Graikijos valdžią, atsižvelgiant į tai? Ogi šūdinomis prostitutėmis.

Ir žinote, galvoju aš apie tuos visokius graikus… Ir džiaugiuosi, kad pas mus visgi ne taip. Jau geriau šimtas kubilių Seime, nei tokie liberastai su socialistais, kaip Graikijoje. Nors taip, taip, bankams mūsų liberastai irgi pačiulpė. Bet visgi ne taip aistringai – konservatorių moralė sutrukdė.

Taip, aš konservus su liberastais kritikavau ir kritikuosiu. Bet kai palyginu su tuo, kas vyksta kitur, galiu tik tiek pasakyti – viskas ne taip baisu, kaip gali būt. Ir tegul labai skausmingai, tegul ir pačiu prasčiausiu iš visų įmanomų būdų, tačiau kol kas dar išvengėm finansinio kracho, nors vienu metu buvom labai netoli. Ir beje, vėl esam netoli to, sprendžiant pagal kliedesiškus norus padidinti minimalius atlyginimus.

Kokios viso to ES chaoso priežastys? Akivaizdžios: valdžia nesugeba susitvarkyti su finansais. Kodėl nesugeba? Irgi dėl akivaizdžių priežasčių: išlaidos visur nežmoniškos, prikurta krūvos bedarbystės rėmimo programų, darbo jėgos kainos klaikios, eksportas – prastas, mokesčių surinkt nesigauna, verslas dūsta, o visokie liumpenai tarpsta. O kodėl tarpsta? Todėl, kad tai, atleiskit, rinkėjai.

Parazitinė-degeneratyvinė rinkėjų forma, nuolat reikalaujanti, kad jai kažkas mokėtų. Panašiai, kaip kad moka visokiems valdininkams. Liumpenai susideda su valdininkija ir žinoma, kad ima valdyt procesą, eiliniame savanaudiškumo protrūkyje užmiršdami, kad siūbuoja valtį, kurioje patys sėdi.

Ir prašau, atleiskit, kad taip su keiksmažodžiais čia rašau, bet negaliu susilaikyt.

Dar, beje, pasakysiu: jei ES devalvuos eurą (o bendra situacija tokias rizikas kelia – ar atviram pavidale, ar per masyvią pinigų leidybą), tai kažkas gal ir pasitaisys, bet bus dar keistesnių cirkų. Ir Lietuvoje – irgi. Čia gal tik vienas faktorius stabdo: dėl geresnio stabilumo euras duoda pajamas, kaip rezervinė valiuta, o staigus kritimas čia jau per šitą privalumą kirstų, todėl devalvacijos nieks nenori. O be devalvavimo visokie PIIGS tarpsta kitų sąskaita. Ot, kaip viskas pripainiota…

Žodžiu, jei kam atrodė, kad krizę jau pergyvenom, nuliūdinsiu: krizė baigiasi likusiame pasaulyje, o ES – dar tik įsibėgėja.

Devalvacija ir minimalūs atlyginimai

Kažkada rašiau apie tai, kaip Lietuvos valdantieji vietoj visai lengvo būdo išspręst problemas, devalvuojant litą užsienio valiutų atžvilgiu (ar netgi tiesiog padarant jo kursą plaukiojančiu), pasirinko žymiai sunkesnį kelią – vidinę devalvaciją, kitaip tariant darbo jėgos ir resursų nuvertinimą lito atžvilgiu. Tai buvo blogas pasirinkimas, blogas dėl labai menko efektyvumo. Tačiau visgi tai buvo niekai, palyginus su cirkais, kuriuos valdantieji kuria dabar.

Nauji valdžiažmoginiai kliedesiai – apie tai, kad reikia padidinti minimalų atlyginimą. Kad šitai yra šyvos kumelės sapnas – tai aišku netgi tiems, kas tą minimalų atlyginimą ir tegauna. Galima, aišku, nagrinėti paprastus ir akivaizdžius (akivaizdžius bet kam nors kiek smegenų turinčiam, bet ne vyriausybės veikėjams) dalykus, pavyzdžiui tokius: minimalių atlyginimų didinimas sumažintų darbo vietų skaičių, pablogintų bendrą ekonominę situaciją dėl apsunkintų verslo sąlygų, sukeltų infliacijos bangą, t.y., kainų augimą, dėl padidėjusios prekių ir paslaugų savikainos – sumažintų eksportą. Kad taip būtų – nereikia net įrodinėti, Lietuva jau turi minimalių atlyginimų didinimo patirties – visi efektai buvo ne tiktai ryškūs, bet ir fantastiškai greiti – pirmos pasekmės imdavo matytis jau po kelių mėnesių. Vos po kelių mėnesių visi tie minimalaus atlyginimo didinimai nustodavo jaustis ir patiems minimalaus atlyginimo gavėjams. Beje, didelis reakcijos greitis rodo, kad efektas čia yra kritinis, nes šiaip jau norint makroprocesams padaryti įtaką įstatymais (pvz., pakeisti infliacijos tempus per mokesčių reguliavimą) paprastai reikia metų, dviejų ar daugiau.

Continue reading

Vyriausybės sprendimas: reikia įvykdyti devalvaciją

Buvo ir iki šiol tęsiasi kalbos apie devalvaciją. Tai vat, štai jums teiginys: devalvacija jau vyksta, ji pradėta dar pernai ir sėkmingai tęsiama toliau. Jus tai šokiruoja? Tai tik išvada, bet paskaitykit nuosekliai apie viską.

Pažvelkim į pinigus ir jų vertę iš kitos pusės: pinigai – tai vartojimo ekvivalentas. Jie verti tik tiek, kiek už juos gali nusipirkti. Jie nėra savaiminė vertybė, o verti tik tiek, kiek mes uždirbome – už tiek mes ir vartojame. Gamybos ir produkto savikaina priklauso nuo atlyginimų, už kuriuos mes irgi perkame. Galime atvirai tarti, kad užsienio prekybai atlyginimų nuvertėjimas duoda tą patį, ką ir pinigų nuvertėjimas. Ir atvirkščiai. Dvi devalvacijos – pinigų devalvacija ir atlyginimų devalvacija.

Taigi, mūsų Kubiliaus vyriausybė daro ne ką kitą, o devalvaciją. Atlyginimų vidurkio kritimas koks? Berods pora dešimčių procentų jau, jei neklystu? Sakyčiau, visai sėkmingai. Kas daroma, spartinant atlyginimų ir kainų kritimą? Viskas, kas tik kerta per prekybą (PVM didinimas), kartu stabdant bet kokias galimybes atsigauti smulkiam verslui, kuris veikia, kaip atlyginimų devalvaciją stabdanti jėga (minimalus samdomo atlyginimo dydis negali kristi kardinaliai žemiau, nei minimalus praktinis pelnas iš IDV). Matome, kad Kubiliaus-Šemetos-Šimonytės devalvacijos programa yra sėkminga.

Atlyginimų devalvacija ir pinigų devalvacija – skirtingi būdai daryti tą patį: sumažinti lyginamąją gamybos savikainą ir padidinti konkurencingumą tarptautinėje rinkoje. Apie tai, kuo gera ir bloga būtent pinigų devalvacija, jau daug kartų rašiau, kad ir čia vat – http://rokiskis.popo.lt/2008/11/28/ka-gero-duos-lito-devalvacija/

Kuo blogesnė atlyginimų devalvacija? Ji sukelia pinigų deficitą vidinėje rinkoje (netgi iki faktinio kolapso), trunka ilgai, yra itin skausminga mažesnes pajamas gaunantiems gyventojams, kardinaliai didina bedarbystę, muša per BVP. Kuo geresnė atlyginimų devalvacija? Ji duoda akivaizdžią naudą ECB, kuris yra remiamas litu per valiutų valdybos modelį (taip mes šeriame ES), leidžia išsaugoti savo vertę bankams. Abu devalvacijos variantai sukelia vienodas problemas prisiskolinusioms įmonėms (pajamų kritimas) ir žmonėms (atlyginimų kritimas).

Taigi, man klausimas toks: šiandien Šimonytė Seime pareiškė, kad svarbiausias tikslas – įsivesti eurą, iš jos kalbos supratau, kad tai, iš esmės, vienintelis tikslas. Natūralu. Atlyginimų devalvacija bus tęsiama, mokesčiai augs, smulkus verslas bus dusinamas. Kam daryti paprastai, kai galima per užpakalį?

Specialiai Geraširdžiui: bukas pasitikėjimas valstybe – ar ji atims iš tavęs tavo pajamas per atlyginimą, ar per litus?