Tag Archives: FSB

Lietuvos ir Rusijos santykiai

Po Algirdo Mykolo Brazausko mirties galų gale pasigirdo kalbos, kad jis visą laiką buvo Rusijos rėmėjas. Aišku, tai ir nenuostabu, ypač jei prisiminsim jo žodžius apie skudurą (taip jis vadino trispalvę), apie tai, kad „kas gins Lietuvą“ (apie Rusijos kariuomenės išvedimą) ir tiesiog tai, kad jis buvo LKP CK pirmasis sekretorius.

Dujotekana, valstybininkai ir lopatologija

Vladimiras Putinas

Vladimiras Putinas tapo Rusijos prezidentu 1999, o maždaug nuo to laiko pastebime vis didesnę Rusijos įtaką pačiuose aukščiausiuose Lietuvos valdžios sluoksniuose

Kaip žinia, Lietuvos dujų tinklai prie Brazausko parduoti Rusijai už juokingą poros šimtų milijonų sumą, kai realistiniai vertinimai kalba apie ~10 milijardų ar netgi didesnę vertę. To dėka turime Dujotekaną su valstybininkais. Apie tai, kad VSD draugauja su FSB (buvusiu KGB) – irgi įrodymų ieškot toli neverta. Jau senokai kalbama apie galimas sąsajas – VSD vadovas Arvydas Pocius, kaip žinia, buvo saugumietis. Vienas iš jo pavaduotojų – liūdnai pagarsėjęs Darius Jurgelevičius – komsomolo veikėjas, sovietmečiu pagarsėjęs pareiškimais, nukreiptais prieš Sąjūdį. Kas nors pasikeitė VSD darbe, pašalinus tuos du pareigūnus? Eglės Kusaitės byla parodė viską kaip ant delno: VSD sukurptoje byloje lietuviška prokuratūra organizavo FSB vykdytus tardymus.

Nenuostabu, kad ir Valdas Adamkus, prie kurio subujojo valstybininkų klanas, paaiškėjo besąs Algirdo Brazausko draugu, o ir įdomu, kaip jis vis atvažiuodavo į Lietuvą pačiais sovietinės stagnacijos metais. Gal ir nenuostabu, kad tuometinę Lietuvos užsienio politiką formavęs TSPMI vyriausiasis lopatologas Raimundas Lopata po visų bardakų įsidarbino su Rusija siejamoje įmonėje. Čia itin įdomus momentas – kad lopatologai visąlaik skelbė visokias nesitaikstymo su Rusija politikas, o kaip paaiškėjo, šitai tebuvo elementari maskuotė: nesitaikstymai nekeičia nieko, tačiau resursus, reikalingus integracijai su ES, nukreipia į tuščią vietą, absurdiškus Lietuvos geopolitikų projektus Gruzijoje ir Ukrainoje.

Taigi, lopatologinio kurso dėka iki šiol turime elektros tinklus, organizuotus taip, kad iš vienos Lietuvos pusės į kitą elektra keliauja per Kaliningrado sritį. To paties kurso dėka 10 metų nepradėta statyti nauja atominė elektrinė – tiktai dabartinė valdžia galų gale drįso, tegul ir nevėkšliškai, imtis kažkokių veiksmų. Jau beveik 20 metų kalbama apie elektros tiltą į Lenkiją (taip taip, apie tai pradėta šnekėti Nepriklausomybės atgavimo pirmaisiais metais) – ir vėl tai nejuda. Nejudėjo tai per visą lopatologinį periodą. Kaip tai pavadinti? Ogi paprastai – Lietuvos politinė strategija bent dešimtmetį buvo kuriama pagal Rusijos poreikius.

Politiniai skandalai ir netgi karai – su Rusijos įtaka

Šviežia Petro Stankero istorija taip pat išvirto įdomybėmis – išlindo gandai, kad jis, davęs progą Rusijos propagandistams sukelti milžinišką kampaniją, kurioje Lietuva kaltinama belenkuo, pradedant nacizmu, baigiant rusų persekiojimu, besąs kažkokiu dar sovietinių laikų nomenklatūrininku, kuris, kaip nuostabu, buvęs atsakingas už visokių mitingų ir demonstracijų išvaikymus.

Krūva žiniasklaidos Lietuvoje jau dabar siejama su rusišku kapitalu – ar verta minėti pavadinimus? Gal įdomiau tai, kad Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas, per WikiLeaks paviešinus gandų lygio informaciją, kad egzistuoja kažkokie Pabaltijo gynybos planai, pareiškia, kad NATO turi dėl to pasiaiškinti. Įsivaizduokim, kad įsistatom spyną į duris, o pas mus ateina kaimynas ir ultimatyviai reikalauja pasiaiškinimo? Po tokio demaršo abejoti jau neverta: planai gintis reikalingi, o Rusija turi ne gynybos, o puolimo planus, kuriems ta gynyba trukdo.

Prieš porą metų vykęs karas su Gruzija parodė, kas yra kas. Rusija daug metų laiko okupuotomis dvi Gruzijos teritorijas, o paskui dar organizuoja karus. Ar Pabaltijyje kitaip? Matėm, kad jiems tereikia menko preteksto, kaip kažkokio paminklo perkėlimas Taline, kad organizuotai privežtų riaušininkų iš neokomsomolinės organizacijos „Naši“ ir pavaizduotų, esą kažkas skriaudžia rusakalbius. Tąsyk pasigirdo labai aiškios Rusijos veikėjų retorikos, kad Rusija turinti įvesti savo kariuomenę į Estiją, kad apgintų savo rusakalbes mažumas. Dabar tie propagandistai skelbia apie kažkokius jau Lietuvoje persekiojamus rusus.

Galų gale, abejonių nekelia ir pora Rusiją remiančių partijėlių Lietuvoje, kraštutinai suaktyvėjusių paskutiniu metu – Kazimira Prunskienė su savo liaudies partija jau nesislapstydama skelbia apie partnerystes su Vladimiro Putino partija „Jedinaja Rossija“, o kam dirba tuos pačius nacizmus išsigalvojantis ir visur platinantis Frontas su savo Algirdu Paleckiu – dar akivaizdžiau. Ar reikia kažkokių istorinių paralelių apie tai, kaip panašiai su Rusija (tuomet – SSRS) draugavusios partijos paskui mums nešė Stalino saulę?

Geopolitiniai cikliškumai, istorijos kartojasi

Nuo Lietuvos Nepriklausomybės 1918 iki jos praradimo 1940 praėjo 22 metai. Nuo Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo 1990 iki dabar praėjo jau beveik 21 metai. Tai nėra kažkoks simbolinis sutapimas – maždaug 20 metų trunka vienas ciklas, per kurį pasikeičia visuomenės nuomonė, per kurį pasikeičia viena politikų karta, per kurį valstybė sugeba persiorientuoti į naują situaciją, naujus tikslus ir juos pradėti įgyvendinti.

Maždaug 20 metų prireikė Vokietijai ir SSRS, kad po I Pasaulinio karo jos persitvarkytų II Pasauliniam. Tik vos vos trumpesnio laiko prireikė Sovietų Sąjungai po II Pasaulinio, kad pilnai įsisuktų į Šaltąjį karą su visa 1962 metų Karibų krize. Prisiminkim, kad apie 1963 įsivažiavo ir Vietnamo karas. O 1969 – ir SSRS-Kinijos konfliktas. Dar galim čia pridėti Prahos pavasarį 1968 ir krūvą kitų įvykių, kurių dėka neretas istorikas tą periodą pavadina tyliu III Pasauliniu. Nerišlios paliaubos prasidėjo tik apie 1969-1972, kai JAV ir SSRS pasirašė pirmą branduolinės ginkluotės apribojimo sutartį.

Ir štai, praėjus vėl panašiam laikotarpiui, įvyko SSRS subyrėjimas, visų įvardintas, kaip viso Šaltojo karo pabaiga. O po to paties periodo – Rusijos-Gruzijos karas ir ta situacija, kurią turime dabar: kai kurie politologai kalba apie tai, kad Lietuva jau yra okupuota, tiesiog tyliai ir iš vidaus. Pokytis nenuostabus, turint omeny, kad Rusija dabar valdoma KGB metodais (juk ir Vladimiras Putinas – žymus KGB veikėjas) – šie juk įpratę viską daryti pogrindiniais būdais, kiek įmanoma tyliau sukeldami visokius perversmus, infiltruodami įvairius agentus ir t.t. – kad tik niekas nepastebėtų.

Nejuokinga

Kai Vytautas Landsbergis prieš gerus dešimt metų kalbėjo apie šliaužiančią Rusijos grėsmę, daugelis juokėsi. Prieš penkis metus tam pačiam daugeliui pasidarė jau nejuokinga. O dabar?

Kai naikintojai apsimeta gynėjais

1982 metais rabinas Meiras Kahanė, pagarsėjęs žydų teroristas, Žydų gynimo lygos įkūrėjas, o taip pat net ir Izraelyje uždraustos sionistinės Kach partijos įkūrėjas bei lyderis rašė:

Kodėl? Kodėl mes tylėjome, kai Hitleris degino mūsų brolius ir seseris? Kodėl mes tylėjome, kai Kremliaus žudikai veržė kilpą ant sovietinių žydų kaklo? Ir kodėl mes tylim dabar, kai mūsų broliams Rusijoje gręsia mirtinas pavojus? Kodėl nutylima katastrofiška žydų kalinių padėtis kraupiuose arabų šalių kalėjimuose? Kur šios kapų tylos priežastis?

Meiras Kahanė

Rabinas Meiras Kahanė

Meiras Kahanė buvo vienas iš tų, kurie vadinami sionistais. Neretai teroristiniais metodais jis kovojo už savo tautą, už Izraelį ir prieš visus žydų priešus. Jo partija pagarsėjo atvirai diskriminaciniais pareiškimais gojų atžvilgiu. Jo kurtos organizacijos buvo vienareikšmiškai susietos su terorizmo aktais JAV ir Izraelyje. Pats Meiras Kahanė buvo nužudytas Al Kaedos atstovų, kiek vėliau buvo nužudytas ir jo sūnus, pabandęs tęsti tėvo veiklą. Visgi Meiras Kahanė vertas analizės. Vertas vien dėl to, kad išsakė patį kraštutiniausią, tačiau apibendrinantį požiūrį apie tai, kas yra žydų priešai ir su kuo reikia kovoti Izraeliui.

Šį straipsnį pradėjau rašyti gerokai iki to skandalo, kilusio, kai Petras Stankeras paskelbė straipsnį su sakiniu apie „neva nužudytus 6 milijonus žydų“. Rašiau tiesiog apie Meirą Kahanę ir tai, ko mums vertėtų pasimokyti. Tačiau visas triukšmas su Stankero straipsniu privertė mane nubraukti ir užmiršti viską, ką tik buvau parašęs. Išskyrus vieną Meiro Kahanės citatą, pateiktą aukščiau.

Continue reading

Rusijos opozicijos žurnalistas Olegas Kašinas komoje

Gal jau daugelis girdėjote. Bet gal ir negirdėjote kas nors. Rusijoje žiauriai sumuštas žurnalistas ir blogeris Olegas Kašinas (Олег Кашин). Žurnalistas buvo žiauriai sumuštas vakare – smgenų sukrėtimas, sulaužyti abu žandikauliai sulaužytos kojos, sutraiškyti rankų pirštai (tiek, kad nuplėštos pirštų falangos). Olegas Kašinas komoje, o ar pasveiks, ar liks suluošintas, ar išvis išgyvens – vis dar sunku pasakyti. Tai ne pirmas panašus susidorojimas su žurnalistais, kovojančiais prieš Vladimiro Putino režimą. Prieš porą visiškai panašiai (sistemingai daužant, laužant kojas ir pirštus) buvo susidorota su kitu žurnalistu – Michailu Beketovu.

Nedidelis kiekis opozicionierių, dar likusių Rusijoje, skelbia, kad susidorojimas su Olegu Kašinu – vienareikšmiškai Rusijos FSB organizuotas: jau nekalbant apie tai, kad užpuolikai nieko nepagrobė, viską pasako pats sistemingumas, kaip žurnalistas buvo mušamas, kaip buvo tiesiog tikslingai luošinamas.

Rusijos prokuratūra, tirianti šį nusikaltimą, jau pagarsėjo klausimais, kuriuos tardytojai uždavinėjo žmonėms iš Olego Kašino aplinkos. Tarp klausimų, kuriuos iškviestiems liudininkams, opozicionieriams, uždavinėjo tardytojai buvo, pavyzdžiui, tokių: „Думал ли Кашин головой, когда писал на политические темы?“ („Ar Kašinas galvojo galva, kai rašė politinėmis temomis?“) arba „Знаете Бекетова, овоща?“ („Ar žinote Beketovą, daržovę?“ – čia jau atvira užuomina į anksčiau visiškai panašiai sumuštą kitą žurnalistą). Taip, tai prokuratūros darbuotojų klausimai, tiriant Olego Kašino sumušimą.

Valdžia mažai kas tiki: po susidorojimo su Olegu Kašinu, per kelias dienas buvo sumušti ir dar keli žurnalistai, opozicionieriai ir pan., o Maskvos gatvėse pradėti platinti netgi atsišaukimai, kuriuose užsimenama apie būsimą susidorojimą su kitais opozicijos veikėjais. Vienas iš tokių, gavusių grasinimus – ir mūsų tautietis Konstantinas Jankauskas. Rusijos milicija ėmė suimdinėt netgi piketuotojus, reikalaujančius, kad Olego Kašino sumušimas būtų ištirtas.

Per penkerius paskutinius metus vien Maskvoje ir jos srityje buvo užregistruota virš 100 atvejų, kai žurnalistai buvo užpulti, žiauriai sumušti, sužaloti, suluošinti. 7 iš užpultųjų žurnalistų mirė. Dar prieš kelias dešimtis žurnalistų per tą laiką užvestos baudžiamosios bylos. Visoje Rusijoje per tą laiką nužudytas 21 žurnalistas, užfiksuota daugybė užpuolimų, sumušimų, prieš žurnalistus iškeltų politinių bylų, vis dažniau fiksuojami cenzūros atvejai.

Kad maža nepasirodytų ir kad atsirastų truputį daugiau gyvo supratimo apie tai, kas atsitinka, kai ima valdyti tvirta ranka – apsaugos kamerų įrašytas filmukas, apie tai, kaip buvo mušamas Olegas Kašinas. Pažiūrėkite iki galo. Ir jei nenorite, kad tokie dalykai kartotųsi, nesvarbu, ar Rusijoje, ar Lietuvoje, ar dar kur nors – išplatinkite informaciją. Visi režimai labiausiai bijo viešumo.