Tag Archives: Internetas

Teo posūkis

Kažkaip kaip jau būna, vis netyčiukais, teko malonumas sudalyvauti viename renginyje, kur vienaip ar kitaip pasitaiko. Vat šį kartą buvo ekskursija Teo įmonėse. Aišku, galėčiau aš čia jums papasakoti visokių dalykų, tik nežinau ar tai bus baisiai įdomu, kai apie tai jau ir kiti parašė.

Kadaise gandai keliaudavo paprastaisiais būdais. Paskui jie ėmė keliauti per laikraščius, dar paskui - per radiją ir TV, o dabar geriausia informacijos sklaidos priemone tapo internetai.

Kadaise gandai keliaudavo paprastaisiais būdais. Paskui jie ėmė keliauti per laikraščius, dar paskui – per radiją ir TV, o dabar geriausia informacijos sklaidos priemone tapo internetai.

Žinot, kažkiek metų mano įprastas kontaktas su Teo būdavo labai paprastas: paskambina koks vaikinukas ar mergina ir siūlo imti Gala TV, o aš jiems sakau, kad nežiūriu TV. Tada prasidėdavo klausinėjimai kažkoki, o paskui nustebimai, kad aš televizoriaus neturiu. Buvo netgi tokių, kurie siūlė nusipirkti televizorių ir labai dėl to įkalbinėjo. Bet laikas keičiasi ir atrodo, kad Teo susiprato, jog aš televizoriaus nepirksiu.

Kita vertus, man pačiam Teo yra įmonė, kuri turėtų tapti pavyzdžiu visoms Lietuvos valdiškoms kontoroms: po to, kai Lietuvos Telekomą nusipirko skandinavai, jie čia padarė nuostabią optimizaciją, masiškai atleisdami visus nekritinius darbuotojus, paskui su dideliu nenoru priimdami žmones vėl, o paskui vėl masiškai atleisdami ir vėl imdami per naują, tik jau nenoriai ir atsirenkant. Rezultatas buvo akivaizdus: iki tol telefoną įsivesti į namus trukdavo keletą metų, o po to – vos kelias dienas. Darbuotojų belenkiek sumažėjo, paslaugų belenkiek padaugėjo ir įmonė pasidarė absoliučiai nepanašia į tą sovietinį monstrą, kuris buvo iki pardavimo. Vat todėl aš visiems nuolat statau Teo už pavyzdį, kaip reikia tvarkyti valdišką sektorių.

Bet čia geriau kalbėkim ne apie istoriją, o šiaip apie visokius dalykus, kurie kažkokie įdomesni.

Continue reading

Laikraščiai ir Internetas: finansinės paradigmos pokytis

Šį įrašą apie žiniasklaidos problemas pradžioje daviau labai ribotam ir specifiniam žmonių kiekiui. Dabar duodu visiems, kam įdomu – tai tiesiog lengva apibendrinto atvejo analizė, kuri nebūtinai sutampa su kokio nors konkretaus leidinio problemomis, tačiau vienus ar kitus panašius sunkumus tikrai patiria didelė dalis žiniasklaidos įmonių.

Žiniasklaida ir Internetas

Tipinė situacija, daugeliui žmonių, dirbusių su laikraščių ar žurnalų leidyba, žinoma iki skausmo: nori nenori turi atidarinėti portalą internete, nes kitaip skaitytojai net tavo pavadinimo nežinos ir nepirks, o eis pas konkurentą, kurį įsimins ir neš jam pinigus. Bet jei tik atidarai portalą Internete – duodi savo skaitytojams turinį nemokamai. O tada jau jie tikrai nepirks, tegul ir pasilikdami tau ištikimais. Gaunasi taip, kad kuo labiau augini savo Interneto portalą, tuo labiau didini savo nuostolius…

Tai atrodo kaip absurdiška ir beviltiška situacija, tačiau taip yra tik iš pirmo žvilgsnio. Tačiau vos pakapsčius giliau, pradeda lįsti įdomybės, kurios viską labai greitai paaiškina. Visas vadybinis konfliktas labai paprastas savo esme:

Žiniasklaida: mokamas turinys arba reklama

Dauguma laikraščių ir žurnalų bando pardavinėti ir turinį, ir reklamą. Kadaise šitai buvo įmanoma, nes nebuvo pigių tiražavimo ir platinimo kanalų, t.y., reklama tiesiog sumažindavo kaštus. Tačiau dabar visas šis konfliktas atsiskleidžia visame savo gražume: neįmanoma plėsti ir reklamos, ir turinio pardavimų vienu metu. Turi pasirinkti - arba už dyką ir su reklamomis, arba už pinigus, bet praktiškai be reklamų.

Atleiskite man už tiesų žodį, ponai laikraštininkai, tačiau aš Lietuvoje nežinau tokių leidinių, kurie galėtų duoti pakankamai pridėtinės vertės, kad galėtų išsilaikyti iš mokamo turinio. Rimtas analitinis straipsnis, kuris atpirktų sugaištą laiką atitinkamos kompetencijos autoriui, turėtų kainuoti bent 1000-2000 litų, nes kitaip niekas neeikvos tiek laiko, kiek tokiems straipsniams reikia. Ir tai – Lietuvoje.

Dabar bukai primeskite, kad pardavinėjate tą straipsnį po 1 litą. Kiek jums kopijų reiks parduoti, kad gautųsi nedidelis pelnas? Grubiai primetus, maždaug 3000-5000. Parduoti kad ir 3000 tokio straipsnio kopijų po 1 litą – labai sunku. O parduodant pigiau (žurnaluose, rinkiniuose) – reikia visko parduoti dar daugiau: jei žmogus perka žurnalą, kuriame yra 20 straipsnių ir sumoka 10 litų – tai puslitis už straipsnį, o iš to dar reikia išminusuoti leidybos, redagavimo, platinimo ir pan. išlaidas.

Tai beviltiška, ponai. Nustokite svajoti apie parduodamą turinį, nes tai beviltiška ir viskas. Bet visvien panagrinėkime detaliau visą reikalą, pažiūrėkime, kodėl ir kaip ten kas gaunasi. Ir svarbiausia – išsiaiškinkime, ką reikia daryti, kad vėl imtų rastis pelnas.

Continue reading

Kur ritasi pasaulis? Kalbainiai skaito Rokiškį Rabinovičių!

Avinas haliucinacija

Brangūs kalbainiai, aš jums pasižadu, kad aš apsaugosiu jus nuo lietuvių kalbos išnykimo

Ponai ir ponios. Štai ir atėjo momentas, kai jau viskas pasiekta šitame blogsferiniame gyvenime. Jūsų brangus, nekenčiamas, numylėtas ir plūstas Rokiškis Rabinovičius gali jau daugiau ir neberašyt, nes pasiekė viską, ko tik galėjo siekti. Taip, aš, jūsų skaitomas personažas, jau skelbiu jums, kad viskas, ko čia galėjau siekti, yra pasiekta ir aš nežinau, ko daugiau besiekt, nes šiandien pamačiau dalyką, kurio įspūdingumas sukėlė priepolį net ir man pačiam: į mane įdėjo savo puslapyje nuorodą ne kas kitas, o mano visaip narstyta VLKK – savo Spaudožvalgoje. Ir įdėjo nuorodą tiesiai į straipsnį apie sąryšius tarp kalbainių ir sovietžmogių. Aišku, tai ne koks perpublikavimas (nemanau, kad tai iš principo įmanoma), bet visvien tai man sukėlė tokį kognityvinį disonansą, kad jau man to ir pakanka.

Taip, aš jau galiu nerašyti daugiau šito blogo, kuriame vis taškausi visokiomis savo ir ne savo įžvalgomis bei šiaip durnystėmis. Nes jau viskas yra pasiekta. Mano mažas pasitaškymo blogas tapo kažkokia nesąmone, kurią kažkas iš kalbainių prilygino spaudai. Nes mano asmeninė nuomonė kalbainių manymu jau verta tiek pat, kiek ir didžioji žiniasklaida. Aš, ponai mano gerbėjai, esu monster-hamsteris, kuris kaip King-Kongas triuškina Lietuvos visuomenę – štai kokia yra toji esminė VLKK paskelbta žinia, kuri aiškiai matoma iš fakto, kad jie apie mane paskelbė.

Jau buvo kadaise nuostabybių, kai mano straipsnį kažkurį paskelbė Anarchija.lt (net neatmenu, apie ką) – ir tai nepaisant to, kad aš esu kardinaliai nekairysis. Buvo ir kartas, kai vėlgi kažkurį mano straipsnį paskelbė Patriotai.lt (irgi neatsimenu, apie ką) – ir tai nepaisant to, kad patys, žinote, kad čia nesuderinamumai irgi aiškūs. Dabar mane jau visai priplojo VLKK. Aš neturiu, ką daugiau pasakyti, nebent aiškumo dėlei paaiškinti, kaip įsivaizduoju, kas yra kalbainiai. Nes kartais vis kyla klausimai apie tai.

Kas yra kalbainiai ir kalbainystė

Kalbainis – tai ne pareigybė ir ne išsilavinimas. Kalbainiai – tai tiesiog neaukšto intelekto bei menkas žinias turintys asmenys, apimti ideologinio proto aptemimo – kalbainystės. Ir šis aptemimas tikrai ideologinis, nes paremtas idėja, esą kažkoksai menamas kalbos grynumas turėtų būti keliamas aukščiau žmogiškumo, paprastų bendravimo, informacijos keitimosi ir mąstymo poreikių. Kalbainystė mums teigia, esą mes negalime sakyti ir galvoti to ar ano, nes tai, esą, nelietuviška, neatitinka kažkokių ten normų ir taip toliau. Ir kalbainystė, šitai teigdama, nesiremia kokiais nors argumentais: ideologijai jų nereikia. Jai svarbu tiktai viena: ji turi stiprėti ir valdyti kuo daugiau žmonių.

Kalbainiškoji ideologija prasimuša iki absurdų – tai ten koks nors kalbainis pareiškia, esą priešdėlis da- esąs nelietuvišku, nes taip jie nusprendė ir viskas, o mokslinių dalykų jie čia nei nenagrinės, nes jei jau jie taip nusprendė, tai čia jų tradicija ir viskas. Tai ten kokie kiti kalbainiai sugalvoja, kad kabutės esą gali būti lietuviškos, kurios turi būti tiktai tokios ir ne anokios, o tai, kad jų susigalvotos kabutės tėra nesąmonė – tai nors kuolą ant galvos tašyk, jiems tai nieko nesako. Tai dar kiti kalbainiai susigalvoja lietuvinti visą kompiuterijos terminiją, nors net nesuvokia skirtumų tarp kompiuterių ir spaudos. Ir taip toliau, ir taip toliau.

Net nežinau, kas sukūrė žodį „kalbainis“ – gal kartais nejučia jį paleido Algis Greitai, o gal ir kažkas kitas, senais laikais pasipiktinęs žodžio „hamburgeris“ keitimu į žodį „mėsainis“. Nors galų gale per prievartą pastarasis keitinys ir buvo įdiegtas, istorija buvo kvaila: niekam nekliuvęs hamburgeris buvo paverstas lietuvybės priešu. Tad iš to ir kilo kalbos apie hamburgerių priešus – kalbainius.

Žinoma, VLKK yra pagrindinis kalbainių vadovavimo organas (kaip ir jo filialas VKI), nors ir nemanau, kad visi ten esantys yra kalbainiai. Nes, kaip jau minėjau, kalbainiai – tai ne pareigybė. Ir ne išsilavinimas. Net jei kalbainiai prasimuša į kalbos reguliavimo ir baudimo organus*.

Kalbainių būna įvairiausių – tai ir laikinai kvankštelėję mokinukai, kuriems smegenis pripudrino kokia nors lietuvių kalbainystės mokytoja, ir pamišę dėstytojai, kurie sugeba kokiam nors fizikos studentui numušti pažymį už kokią nors esą svetimybę. Savaime aišku, labiausiai pakvaišę kalbainiai dar nuo jaunumės tampa ideologizuotais tiek, kad nueina mokytis filologijų, o paskui prasimuša valdžion – kas į Lietuvių Kalbos Institutą, kas į Valstybinę Kalbos Inspekciją, kas į Valstybinę Lietuvių Kalbos Komisiją, kas dar kur nors.

Yra daug kalbainius skiriančių požymių – ir minėtas sovietiškumas, ir nesugebėjimas suprasti, kas ta kalba išvis per daiktas**. Ir tikėjimas, kad galima reguliuoti žmonių mąstymą, ir tikėjimas, kad kalba gali būti statiška, nekintama. Kalbainystė – tai ryškus totalitarizmas savo esme. Būtent todėl kalbainiai mums aiškina, ką mes galime galvoti ir kaip mes galime kalbėti. Visiškai, kaip George Orwell romane „1984“ – ten kalbainystė buvo vienas iš totalitarinio valdymo įrankių. Tačiau visa tai tėra kalbainystės požymiai, simptomatika.

Kalbainystė nėra išsilavinimas ar kokios nors pareigybės. Kalbainystė – tai tiesiog eilinė ideologija. Tarp kitko, labai įdomi ir gryna: tai ne šiaip kokie nors konstruktai apie socialinius teisingumus, o mąstymą apribojanti programa, kuri kartais užkrečia net ir visai protingus žmones. Štai čia mes ir susiduriame su pačia kalbos bei kalbainystės esme: kalba yra mažų mažiausiai tokia pat sudėtinga, kaip sudėtingiausias kompiuteris. Ir ant jos (būtent ant jos, kaip vykdymo sluoksnis virtualių mašinų steke) gali veikti įvairiausios programos. Kai kurios iš jų gali būti ir virusinės, užkrečiančios vykdytoją, apribojančios jo galimybes ir paskui intensyviai bandančios lygiai taip pat užkrėsti kitus. Tai būdinga įvairioms sektoms, tačiau tai lygiai taip pat būdinga kalbainiams.

Užkrečiančios programos yra labai paprastos savo esme: tereikia perimti kokį nors realybės interpretavimo gabalėlį, jį perduodant užkrečiančiam kodui, kad jis galėtų save kabinti prie visko, kas tik pasitaikys. Taip ir kalbainiška programa tėra toksai iškreipiantis realybę ir užkrečiantis ją gabalėlis kodo: bet kas gali būti pasakoma žodžiais, taigi, prie bet ko tas virusas ir kabinasi, priversdamas savo nešėją elgtis tam tikru būdu. Ir visiškai nesvarbu, ką kalbainiui besakytum apie kalbą – visą tai perima virusas, kuris, jei reikia, kažką užblokuoja kalbainio galvoje, o jei reikia – sugeneruoja kokią nors reakciją.

Taip, ponai kalbainiai, jei skaitote, tai čia apie jus: jūs tiesiog esate apsivirusavę per tą patį dalyką, apie kurį taip mėgstate aiškinti kitiems. Jūs apsivirusavę per kalbą, jūsų galvose sukasi kenksminga mąstymą blokuojanti programa, kuri riboja kalbos, o tuo pačiu ir viso mąstymo galimybes, tokiu įdomiu „kalbos grynumo“ būdu perimdama asmenybės kontrolę.

Virusų gydymas labai paprastas: juos reikia tiesiog šalinti. Čia nėra vietos jokioms diskusijoms, nes su virusais niekas nediskutuoja. Taip ir su virusais, kurie yra apkrėtę jus, ponai kalbainiai, niekas čia nediskutuos. Jūsų virusus tiesiog reikia pašalinti ir jūs vėl būsite normalūs, mąstantys žmonės. Beje, NLP specialistų Lietuvoje yra. Ir manau, kad jums padėtų, galimai net ir už dyką, nes jiems tai būtų išskirtinai išgrynintas ir ryškus refreimingo atvejis, tiesiog nesulyginamas iššūkis. Taip, ponai kalbainiai, psichologai yra didesni kalbos profesionalai už jus.

Atnaujinta 2011 spalio 10 vakare:

Praėjus kuriam laikui VLKK esantys kalbainiai kažkaip apsižiūrėjo, į ką ir apie ką jie nuorodą įdėjo. Ir, savaime aišku, ištrynė viską be pėdsakų. Bet pas mane pėdsakai liko, nes aš tiesiog negalėjau atsigėrėti tuo jų internetu, į mane linkinančiu, todėl pasilikau jį atidarytą brauzerio tabe. Taip kad nedingo visi tie įrodymai. Štai jums žemiau viskas visame gražume:

VLKK reklamuoja Rokiškį Rabinovičių

Štai jums, kaip gražiai savo spaudos apžvalgoje VLKK reklamavo jūsų numylėtą Rokiškį Rabinovičių, pakolei nesusiprato, kad Rokiškis Rabinovičius ne tik ne spauda ir ne žurnalistika, bet netgi ir išvis nežmogus, o negana to, dar ir nesismulkinantis su žodžiais.

Dar čia galiu spėti, kad į mane VLKK turi labai teigiamą požiūrį ir labai nori, kad aš apie juos rašyčiau, nes paskaitė čia, kad aš žadu daugiau nerašyti, nes jau viskas pasiekta. Todėl matyt ir pašalino, nes nori, kad rašyčiau ir daugiau. Taigi, čia galime suprasti, kad VLKK keičiasi teigiama linkme ir mano įvairios įžvalgos tikrai padeda jų darbui. Aš netgi neabejoju, kad jie mane anksčiau ar vėliau pasikvies, kad aš juos pakonsultuočiau, kaip reikia dirbti, galvoti ir kalbėti.

 

————-

** Visada galima atskirti kalbainiškos ideologijos užkratą pagal vieną tipinį požymį: kalbas apie tai, esą „VLKK nebaudžia, VLKK gera, o baudžia tiktai VKI, kuri išties jums padeda geriau kalbėti“. Čia panašiai, kaip „Partija nebaudžia, partija gera, o baudžia tiktai KGB, kuri išties jums padeda geriau gyventi“.

** Kalbainiai visada yra įsitikinę, kad jie supranta, kas per daiktas yra kalba, nors bent kiek rišlesnio apibrėžimo, kuris leistų suformuluoti problematiką ar paaiškinti stebimus fenomenus jie niekad negali pateikti. Štai čia ir pamatome esminį skirtumą tarp talibano ir mokslo: šiuolaikinis struktūralistas jums gali pasakyti tik vieną dalyką: kad kalba yra nesuvokiamybė, apie kurią galim spėti tik tiek, kad tai yra kažkoks procesas (mažų mažiausiai, implementuojantis metateoriją), leidžiantis ir komunikuoti, ir mąstyti, ir pats veikiantis daugybės žmonių galvose. Išties kalba yra nesuvokiama, kaip Dievas (pats kalbos apibrėžimas kalboje – savo esme toks pat: „kažkas, kas yra viskas ir kartu daugiau, negu yra tasai tiesiog kažkas“). Čia galim dar prisiminti, kad ne veltui Biblija teigia, kad pradžioje buvo Žodis: išties mes negalim tvirtai pasakyti, ar mes mąstome, naudodamiesi kalba, ar atvirkščiai – kalba mąsto, naudodamasi mumis. Abi prielaidos tampa vienodai nepaneigiamomis, vos tik jas imi analizuoti ne marginaliai-kalbainiškai, o moksliškai, žvelgdamas į kalbą, kaip į matematinį kompleksą. Taip pažvelgus mums ir atsiskleidžia giluminė tikrųjų kalbainių esmė: tai lyg kokios laukinės beždžionės, šikančios ant altoriaus ir tepliojančios ant sienų šventykloje, į kurią įsiveržė.

Melejonas atsakymų į įvairiausius skaitytojų klausimus

Iranietiškas psichotronas

Irano prezidentas Mahmud Ahmadinejad, pasimokęs iš Libijos įvykių ir Muammar Gadaffi likimo, į gatves išleido psichotronus, kuriais paveikiami potencialūs sukilėliai. To pasėkoje į mano blogą plūstelėjo bepročiai.

Laiks nuo laiko vis paskelbiu įdomesnių ufonautinių frazių, kurios atveda čia man naujų gerbėjų ar nekentėjų. Taigi, dabar vėl porcija prisikaupė, manyčiau, visai verta dėmesio, nes pabandžius įsivaizduoti, ką kai kurie lankytojai turėjo galvoje, truputį kažkokie disonansai kyla. Vienintelis paaiškinimas – kad visokiems, kaip čia gražiau išsireiškus, keistuoliams – sezoninis paaštrėjimas prasidėjęs gal.

Ir dar jei galiu suprasti, kai koks nors kliedesys susigalvoja pavienio žmogaus galvoje, tai jau visiškai nesuprantu, kaip visiškai vienodi kliedesiai atsiranda daugelio skirtingų žmonių smegeninėse. Čia yra rimtas įrodymas, kad beprotybė nėra koks nors asmeninis sutrikimas, o aiškiai yra transliuojama kokių nors iliuminatų, masonų sąmokslo ar dar kokios nors nelegalios ir priešiškos organizacijos. Ir kaip žinia, įrankis beprotybės transliacijai – tai psichotronas, kuriuo skleidžiamos įvairios psichinės bangos.

Na, patys pagalvokit, kas dedasi galvoje žmonėms, kurie vis ieško ir ieško kažko pagal tokias frazes (čia ne pavieniai apsilankymai, o tokie, kur kartojasi ir kartojasi), pavyzdžiui:

  • „Pridurkų šūdas“ –  jūs, pridūrkai, čia į jus kreipiuosi: jums ką, savo šūdo nepakanka, kad dar ir internetuose ieškote? Čia, atleiskit, nu aš neturiu žodžių. Tai be komentarų tiesiog.
  • „Globoti VLKK“ – čia kas tokie nori globoti VLKK, man įdomu? O gal VLKK jau uždraudė ir žodį „globoti“? Kita vertus, man kyla ir kitų minčių – visokie nepilnavertiškumo kompleksus turintys tikrai mėgsta VLKK globą, tad gal tikslingai jos ir ieško.
  • „Vakare vyras numovė kelnaites ir paėmė diržą“ – čia išvis kažkoks kliedesys, aš jums ką, pornografijų internetas? Aš manau, kad tie, kas pagal šitą konkrečią frazę laiks nuo laiko pas mane užsuka, nemenkai nusivilia.
  • „Tobulas feminizmas“ – WTF????
  • „Nealkoholinis vynas“ – šitas bent jau džiugina, nes pasirodo, kad ne aš vienas mėgstu bealkoholinį vyną, o dešimtys žmonių, kas mėnesį čia vis ateinančių pagal šią frazę. Galiu tik pasakyti, kad nealkoholinis vynas tikrai yra skanesnis už alkoholinį, o be to, neturi kenksmingų pašalinių efektų. O jei norit prisiliuobt, tai nereikia vaizduot kultūringų ir apsimetinėt. Jei esat alkoholikai, tai ir gerkit degtinę.
  • „Rokiškio ir Užkalnio santykiai“ – aš pastebėjau, kad nekurie sąmokslininkai jau seniai skleidžia visokias teorijas, kad Rokiškis esą yra Užkalnis, o Užkalnis esą yra Rokiškis. Tai yra susiję su visokiais aš nesakysiu, kieno skleidžiamais dalykais. Nes pagal tas teorijas aš jumis visais naudojuosi. Taip ir dabar naudojuosi, nes jūs skaitote ir esate išnaudojami. Taip, čia toks išnaudojimas jūsų.
  • „Nocopyright.lt dingo“ – čia kažkoksai nesusipratimas matyt, kad mane pagal tokią frazę kažkas randa, bet kita vertus, pabandžius į tą puslapį užeiti, kyla klausimas iš serijos cherchez la femme: kas yra toji Donata, apie kurią paskelbiama, prieš nuredirektinant į kažkokios neaiškios radijos internetą?
  • „Į šlapdešrę tualetinio popieriaus“ – čia negaliu spėti, ar gamintojai, ar vartotojai ateina pagal tokias paieškas, bet kad tokių ne vienas – tai jau faktas, kaip blynas. Tiesa, galiu nuraminti, kad tai yra truputį mitas: tualetinio popieriaus neverta dėti į šalpdešrę, nes per brangu. Žymiai pigiau yra dėti tiesiog celiuliozės masę – ji sukaupia savyje drėgmę ir tada galima pridėti papildomai vandens dėl svorio. Ar pastebėjot, kad kai kurios dešrelės, verdamos, stebėtinai smarkiai išsipučia, nelyg kokios kempinės?
  • „Kuo metalo muzika geresnė už popsą?“ – tokį klausimą tikrai užduoda ne metalo mėgėjai, o tie, kas klausos neturi ir mėgsta tokias dainininkes, kaip Britney Spears ir Justin Bieber. Dėl šito tai aš jums garantuoju. Tad ir atsakymo čia nereikia. Metalo muzika niekuo ne geresnė už popsą, tiesiog popsas skirtas muzikiniams idiotams, o metalas – muzikiniams intelektualams.
  • „Gėjų ir lesbiečių vėliava“ – WTF? Aš jums ką, koks nors gėjų ir lesbiečių puslapis? Ai, nors gal kartą ir minėjau apie tas vėliavų spalvas.
  • „Pinigų vertiklis“ – kas nors, prašau, paaiškinkite man, nuo kada modemas pervedinėja pinigus. O gal čia vienas iš tų daugelio atvejų, kai VLKK ir jiems prijaučiantys neprigijusiam savo kliedesiui sugalvoja naują prasmę ir vėl pradeda jį kišti kur papuola?
  • „2011 metų Tissot ambasadorius“ – nieko neturiu prieš šveicariškus laikrodžius. Bet argi aš kada nors ką nors esu apie tai rašęs? Beje, jei jau taip, tai Tissot išties yra vienas iš geriausių pasirinkimų, perkant laikrodį – jie nėra brangūs, jie yra geri, kiek atsimenu, būna su safyriniu stiklu, trumpai tariant, laikrodis visam gyvenimui.
  • „Kas yra Lietuvos prezidentė“ – pasirodo, politika ne visi aktyviai domisi, tačiau kai kurie bando užtaisyti savo skyles galvoje. Čia išsyk galiu duoti atsakymą: Lietuvos Prezidentė yra Dalia Grybauskaitė. Įdomu tik tiek, kad šito nežino daugelis žmonių.
  • „Marinuotų agurkų receptai“ – ar aš kada nors ką nors rašiau apie marinuotus agurkus? Nu gerai, šekit paprastai kaimiškai, jei jau ieškot: dedat sloikėlin česnako skiltelę, 5 pipirų grūdelius, truputį krapų, kelis juodojo serbento lapelius, sukišat agurkus, šaukštelį nejoduotos druskos, porą valgomųjų šaukštų acto, atsargiai (kad sloikas netrūktų) užpilat verdančiu vandeniu ir užvekuojat.
  • „Perku beždžionę“ – aš nesuprantu, bet šita frazė su visokiomis variacijomis jau porą metų vis kartojasi – tai apie parduodamas beždžiones, tai apie beždžionių kainas, tai apie superkamas beždžiones. Pas mus Lietuvoje ką, beždžionių prekyba vyksta?
  • „Mažos gyvatės“ – gal ir su gyvatėmis, kaip su beždžionėmis? Įdomu tik, kodėl būtent apie mažas, o ne apie dideles gyvates?
  • „Kaip perkelti telefono numerius iš Nokia į PC“ – čia jau aišku, kodėl mane taip suranda, ale pasirodo, kad aš ne vienintelis panašiai nuo Nokia nukentėjęs, nes panašių paieškų krūvos. Matyt, daugelis migruoja prie padorių telefonų, nes ta fufliška kontora užkniso juodai.
  • „Skolininkai bėga į užsienį“ – nežinau, kodėl mane pagal tokią frazę randa, bet jei kam nors įdomus mechanizmas – tai labai paprasta: daugelyje kitų ES šalių yra asmens bankroto galimybės, todėl ir bėga. Isteriški valdžiažmogių žvygavimai apie tai, kad asmens bankroto Lietuvai nereikia – beprasmiški, nes metodai seniai atidirbti, legalūs, teisėti ir t.t..
Arklys ir katė

Arklys laiko katę ant kanopų. Tiksliau arkliažmogis gal, bet tikrai ne asilas, nes jis tuo ją nenormalią katę išmes patys suprantat kur. Čia visiškai nesusijusi iliustracija, ji tiktai tam, kad pademonstruoti, kokios katės čia ateina ieškot kliedesių, nes normalūs žmonės tikrai tokių kliedesių neieškotų.

Bet tai niekis, pažiūrėkim, kokių bepročių dar ateina…

Continue reading