Tag Archives: kalbainiai

VLKK talibanas liepia jums Ctrl-0132 Ctrl-0147

Net neabejoju, kad VLKK derėtų išsitrinkti galvas, nes matomai psichotronų spinduliuotė juos visai nukankino

Taip, čia ne kalambūras, o VLKK pasiūlymas, kaip reikia rašyti „lietuviškas“ kabutes. Nes pagal juos tos kabutės yra esą kažkokios ten labai svarbios, jos kažkokią tautinę lietuviškumo prasmę neša, dėl kurios lietuvių kalba pasidarys nelietuviška, jei šitų Ctrl-0132/Ctrl-0147 nedarysite. Tai VLKK talibano™, (© Andrius Užklanis) išradimas, kurio laikytis privalote. Nes jis turi įstatyminę galią (bent jau žiniasklaidoje už nesilaikymą – baudos).

O ką tie VLKK kabutiniai kliedesiai duoda kalbai gero? Išties – nieko. Visiškai nieko. Išimtinai vien tik problemas. Bendrai imant, nėra absoliučiai jokio skirtumo, kokias kabutes rašote. Vienintelė kabučių paskirtis – parodyti, kad jose įdėtas tekstas priklauso kažkuriai kitai semantinei sistemai, kad jo reikšmė (ar prasmė) nėra suprastina tiesiogiai. Jei rašote ąžuolas be kabučių – tai medis, o jei „ąžuolas“ kabutėse – tai kažkas visai kito.

Tas semantinis išskyrimas rašytiniame tekste gali būti realizuojamas įvairiausiais būdais. Pradedant tuo, kad parašote ąžuolas kursyvu, išskiriate bet kokiomis kabutėmis („ąžuolas“,  „ąžuolas”,  “ąžuolas” «ąžuolas», „ąžuolas“, ‘ąžuolas’, `ąžuolas`) ar netgi išvis kokiais nors kitais simboliais, pvz., |ąžuolas|, {ąžuolas} ar !ąžuolas! – bet kuriuo atveju tekstas atskiriamas nuo konteksto ir identifikuojamas, kaip specifinis, priklausantis kitai prasminei sistemai.

Yra tik dvi specifinės sritys, kur būtinos konkrečios kabutės – tai programavimas (kur neretai negali naudoti kitų kabučių, nes tiesiog parseris nesupras) ir atvejai, kai tekste naudojami keliagubi išskyrimai, pvz., „Antanas pacitavo Jono teiginį, kad `VLKK turėtų vadintis UAB ‘Oligorėja ir 7 oligofrenai’`“. Iš pastarojo pavyzdžio matome, kad vadovaudamiesi VLKK pasiūlymais, gautume problemų, atsekinėdami, kur yra kokio sakinio pradžia, o kur galas. Beje, VLKK reikalavimu, sakinys turėtų būti užrašomas taip – „Antanas pacitavo Jono teiginį, kad „VLKK turėtų vadintis UAB „Oligorėja ir 7 oligofrenai“ – taip taip, negalima, pasirodo, rašyti kelių kabučių iš eilės, gale turi būti ne trys kabutės, o tik viena. O dabar pabandykim įsivaizduoti, kad po to sakinio eina dar kas nors su kabutėmis – štai ir gauname bardaką, kuriame imi nesuprasti, kur kas kur ką. Nors skirtingos atidarančios ir uždarančios kabutės yra nelabai patogus būdas (skliaustinis) išvengti kelių rūšių kabučių, bet net ir šitas būdas yra užmušamas, draudžiant jį taikyti taip, kaip reikia.

Pastarasis dalykas galioja ne tik kabutėms, bet ir skliaustams (t.y., matematiškai nepriekaištinga skliaustų rekursija, kai kiekvienas atidarantis yra uždaromas – laužoma). Matome, kad puspročiai, neskiriantys reikšmės nuo prasmės (t.y., konkretaus ženklo panaudojimo nuo semantinio lauko), nesuvokiantys pragmatinių aspektų (jie siūlo skalbti skalbimo miltelius, o ne drabužius – pagal VLKK – „skalbiamieji milteliai“, pagal juos ne detonatorius sprogdina bombą, o bomba sprogdina detonatorių – „inicijuojamasis užtaisas“, o ne „inicijuojantysis užtaisas“), nesugeba susigaudyti netgi vienintelėje formalioje (ir išimtinai bukoje) kalbos srityje – sintaksėje. Remiantis kalbainiais, būtų neįmanoma užrašyti matematinių formulių. Bet tai ir nenuostabu – VLKK talibanas nesugeba skaičiuoti. Jie elementariai pernelyg buki.

Gal todėl savo bukumą VLKK slepia po anonimiškais, taip sovietmetį primenančiais „VLKK“, o ne konkrečių žmonių pasirašomais straipsniais. „‘“Grupė atsakingų piliečių’ informuoja, kad išpuoliai prieš VLKK yra nepagrįsti“ – tai didžiausias atsakas, kokio galite susilaukti, jei užduosite jiems klausimų apie jų kuriamus absurdizmus.

Ir dar dėl Ctrl-0132 ir Ctrl-0147: skaičiaus ir Ctrl klavišo kombinacija perjungia naršyklėje užsklandą („tabą“), tad brangūs kalbainiai, jei dar iš šio teksto nesupratote, ką apie jūsų tūpas galvas parašiau, tai aiškinu paprastai: imperatyviai jus siunčiu lytiškai abstrahuota kryptimi. Kitaip tariant – naxui.

Babilonas ir blablabla, ir vėl semiotika

Savo fantastiniame romane „Babel-17“ Samuel R. Delany aprašo, kaip žmones gali užkrėsti dirbtinė virusinė kalba, neturinti tokio koncepto, kaip „aš“ – dėl to šioji kalba įgauna visiškai kitas savybes, iškreipia žmogaus mastymą ir paverčia jį žudiku. Žudiku, nes šia kalba mąstantis žmogus neturi tokių sąvokų, kaip „aš“ ar „tu“, jam tiesiog neegzistuoja asmenybės, todėl jam neegzistuoja ir mirties ar žudymo sąvoka.

Continue reading →

Klausimai apie metateoriją

Blevyzgodamas apie visokią semiotiką ir šventas trejybes, rašiau du klausimus apie metateoriją. Vienas klausimas buvo sudėtingesnis – ar galima tokia situacija, kai viena metateorija aprašo antrąją, o antroji – pirmąją. Ir ar šitai gali būti sprendimu, išvengiant nebaigtinės metų sekos. Antrasis klausimas buvo paprastesnis: kodėl metateorijų aplogetai gali siųsti kalbainius vulgariom kryptim, o pastarieji – bejėgiai.

Abu klausimai ir paprasti, ir sudėtingi. Jau minėta Universalioji Tiuringo Mašina (tiesą sakant – tai tiesiog kompiuteris) tuo ir pasižymi, kad jis yra ne kas kita, o tiesiog metainterpretatorius, galintis interpretuoti kitus interpretatorius, t.y., kitas Tiuringo mašinas, įskaitant ir UTM. Kitaip tariant – tai yra praktinė metarekursijos realizacija. Deja, klausimas apie tai, ar galimas baigtinis dviejų metateorijų tarpusavio pagrindimas – taip ir lieka neatsakytu. Labai akivaizdu: jei mes turime dvi viena kitą aprašančias metateorijas, kyla klausimas dėl jų sisteminės tarpusavio pilnatvės. Kitaip tariant, mums prireikia patikrinti, ar išties jos tarpusavy negali suformuluoti viena kitai klausimų, kurie būtų neišsprendžiami. Taigi, mes kuriame trečią metateoriją, kuri tikrina tų dviejų sistemą. Gautą trinarę sistemą irgi reiktų patikrinti… Taigi, turime rekursiją, kuri yra nebaigtinė. Kitaip tariant, mes galime įsitikinti, bet tokiam paskaičiavimui reikia begalinio laiko.

Išties kardinaliu pavidalu šitą nesąmonę Tarpukaryje įvardino ir išanalizavo Gėdelis su savo nepilnumo teoremomis. Viena sako, kad jokia sistema, turinti savyje skaičių teorijos bazę, negali būti tuo pat metu pilna ir neprieštaringa. Antra sako, kad bet kuri teorija gali turėti savo neprieštaringumo įrodymą tiktai tuo atveju, jei jinai yra prieštaringa.

Pirmoji Gėdelio teorema susiveda į gyvenimišką pavyzdį – sakinį „šitas sakinys yra melas“. Jei tai melas, tai tiesa, jei tai tiesa, tai melas. Antroji susiveda į kiek įdomesnį konceptą: jei teorija duoda galimybę suformuluoti savo teisingumo įrodymą (t.y., sakinį, kuris apima visą teoriją ir yra teisingas), tai teorija lygiai taip pat duoda suformuluoti ir viską paneigiantį sakinį, t.y., teorijos neteisingumo įrodymą.

Galų gale, galime pasakyti ir taip: gal ir galėtume sukurti dvi tarpusavyje sutikrinamas metateorijas, kurios gal būt kokiu nors stebuklingu būdu tarpusavyje pasitikrinančios, bet mes negalėtume turėti jų pasitikrinamumo pakankamumo ir neprieštaringumo įrodymų. Kitaip tariant, mastymo Visata yra nebaigtinė. Gėdelio pilnumo teorema teigia, kad sakinys (ir teorija) yra logiškai validus, jei jo validumas yra įrodomas per baigtinį operacijų skaičių. O čia – jau vienas iš bjauriausių gliukų, kurie iki šiol kamuoja įvairias galvas: savo esme ši teorema teigia, kad sintaksinis teisingumas yra ekvivalentus semantiniam teisingumui, kitaip tariant, kad semantika yra pilnai aprašoma sintaksiškai.

Jei dar viso to kvankštelėjimo nepakanka kam nors, tai galim dar kokį Derida čia kyštelti: šis savo laiku sukėlė chaosą ir nemenką skilimą matematinius metodais susižavėjusiame struktūralizme, pademonstruodamas, kad bet kuris žmogiškosios kalbos tekstas turi faktiškai neribotą kiekį interpretacijų, t.y., viena sintaksinė struktūra gali nešti savyje N semų ir sememų, kas reiškia akivaizdų sintaksės ir semantikos netapatumą. T.y., visgi gyvoji kalba yra didesnė už matematinį modelį? Įrodymai sakytų, kad taip. Ir neabejotina, kad natūrali kalba yra ne mažesnė už matematiką, nes, kaip matėme iš matematikos problematikos, šioji buvo formuluojama, natūralią kalbą taikant, kaip metakalbą.

Taigi, matome, kad klausimas buvo žymiai paprastesnis, nei atrodo. Paprastesnis todėl, kad apibrėžiamas, kažkur išsprendžiamas (rezultatas „nežinau ir negaliu žinoti“ – irgi sprendimas), o kur neišsprendžiamas, tai bent apibrėžiantis neišsprendžiamumą.

Kitas klausimas, apie kalbainius ir metateoriją – paprastas. Jei kalbainiui užduodame klausimą apie tai, kodėl lietuvių kalboje yra negalima vadinamoji „kad su bendratimi“, jis negali to pagrįsti, remdamasis lietuvių kalbos teorija dėl to, kad klausimas yra metateorinis. Tuo tarpu perėjęs į metateorijos lygmenį, kalbainis priverčiamas kvescionuoti tą „kad su bendratimi“ pats.

Praktikoje, tiriant šį klausimą, kalbainis paprastai remiasi kokiomis nors kalbos grynumo idėjomis, kurios nėra kalbinės. Kitaip tariant, ieško išorinių savo teorijai argumentų. Kitaip tariant, demonstruoja savo teorijos nepilnumą. Metapožiūriu galim pastebėti, kad forma „kad su bendratimi“ rodo veiksmą neutraliai galimybinėje formoje, nekonfliktuojantį su kitomis formomis (jų neišstumiantį ir su jomis neinterferuojantį), tačiau semantiškai neidentišką siūlomiems pakaitalams.

Kaip ten kažkas sakė apie tai, kad tie kalbainiai tėra kalbiniai fašistai, savo lavoniškomis letenomis dusinantys laisvą žodį? Aš tiesiog pateikiau tam matematiškus įrodymus. Bet… O kas išties yra kalba? O gal visgi nacionaliniai, ideologiniai, istoriniai ir pan. motyvai – kalbos (pagal kalbainius) dalis? Jeigu taip – tada „kad su bendratimi“ atmetimas gali likti neprieštaringu, nepertekliniu ir t.t., bet tada tenka pripažinti, kad VLKK – tai ne kalbos institutas kalbine prasme, o tiesiog ideologinė kontorėlė, sulyginama, pvz., su kokiais nors kompartijos ideologiniais komitetėliais, gestapu ar pan.. Kaip matome, gyvenimiškai šitas klausimas išvirsta į gerokai sunkesnį pavidalą.

Šventa trejybė, tfu, dvi šventos trejybės, tfu, trys šventos trejybės

informacijos perdavimasNagi jei jau pasižadėjau truputį parašinėti apie struktūralizmą ir semiotiką, tai pradedam apie konceptus, kurie kartosis ir kartosis paskui. Kai kuriuos jau esu minėjęs kadaise – daugiau diskusijose. Kai kurių – gal ir neminėjau. Išties, svarbiausių konceptų visame tame struktūralizme – ne tiek jau ir daug. Gal pradėkim nuo istorinių… O gal šiaip, nuo kratinių, nes nerišlūs kratiniai bene geriausiai ir atspindi bendrą vaizdą 🙂

Kalbos mokslai tūkstančius metų vystėsi labai primityviai – daugiau, kaip aprašomieji ir empiriniai, nei analitiniai. Kiek rimtesni filosofai, kaip koks šventas Augustinas ar Konfucijus, bandydavo gilintis į kalbos ypatybes kiek labiau, tačiau iki sisteminių teorijų taip ir neprieidavo: viskas baigdavosi kelių kalbinių, dažniau semantinių (prasminių) paradoksų atradimu ar praktiniais pastebėjimais, kad geras pasakojimas turi turėti įžangą, veiksmo dalį ir kažkokį užbaigimą. Kol galų gale ėmė ir išlindo anoks pasakorius Andersenas, atradęs puikų būdą šablonizuoti pasakojimams, o paskui Vitgenšteinas ir de Sosiūras, kurie vienas po kito ėmė kelti bangas apie kalbos struktūruotumą dėl to, kad juos gimnaziniai gramatikų dėstymai išvarė iš proto. Bent jau aš taip manau. Normalūs žmonės tikrai nebūtų ėmę dekonstruoti to, kuo masto – savo pačių kalbos.

Manyčiau, buki senųjų laikų kalbainiai buvo tokie pat buki, kaip ir dabartiniai, tad neretam sukeldavo tiesiog neurotinę neapykantą tradicinėms gramatikoms. Kas nors čia gali prisiminti ir bene pirmą lietuvių (proto)struktūralistą Kazimierą Jaunių, kurį degeneratas Baranauskas, mušdamas liniuote per pirštus, davedė iki to, kad Jaunius vėliau net negalėjo rašyti. Dėl psichologinių bėdų. Beje, žinant šią istoriją, vemt verčia, kai koks nors silpnaprotis ima aiškinti apie tai, kaip „Antanas Baranauskas įskiepijo Kazimierui Jauniui meilę kalboms„. Manyčiau, panašios istorijos, ko gero, nutikę buvo ir kitiems struktūralistams, kurie visi kėlė tą pačią mintį: buka priešistorinių durnių sugalvota gramatika nieko bendra neturi su kalbos dėsniais, todėl reikia sukurti struktūruotą, analitinę ir sistemingą teoriją, kuri leistų analizuoti tais pačiais metodais įvairias kalbas ir tekstus.

Bet, tiesą sakant, niekam tai neįdomu. Įdomiau gal kitas dalykas: XIXa. pabaigoje, kai ėmė rastis pirmos struktūralizmo kalbos tyrimuose apraiškos, krizė ištiko ir kitą mokslo sritį – matematiką. Ėmė ir išlindo, kad matematiniams įrodymams toli gražu nepakanka to, ką matematikai turi. Ir kad problema tokia kardinali, kad visa matematika gali imti ir sugriūti. Šiaip jau viskas prasidėjo nuo Euklido su puikiai visiems žinoma teorema apie tai, kad esą dvi tiesės tegali susikirsti viename taške. Arba (ta pati teorema) kad trikampio kampų suma lygi 180 laipsnių. Arba (vėl ta pati) kad dvi paraleles tieses trečioji kerta tuo pačiu kampu. Arba netgi kad dvi, daugiau, kaip viename taške sutampančios tiesės yra viena tiesė (išties – vėl ta pati teorema, kaip beskambėtų absurdiškai). Ir t.t.. Išlindo anoks Lobačevskis, o paskui ir Rymanas, ir abu parodė, kad pasirodo, kelis tūkstančius metų gyvavusi geometrija besanti nepilna.

Taip, nepilna. Nepilna teorija – tai tokia, kuri savo pačios ribose iškeltoms problemoms (teoremoms) nesuteikia pakankamų priemonių įrodyti ar paneigti, todėl duotosios teoremos gali būti įrodomos ar paneigiamos tik remiantis išorinėmis teorijomis, analizuojančiomis duotosios teorijos aksiomatiką. Šiaip tai niekai tai būtų buvę, jei tik su ta geometrija būtų buvusios bėdos, bet kad išlindo, jog nepilna ir aritmetika bei, atitinkamai, visos teorijos, kurios yra paremtos aritmetika. O dar paskui išlindo, kad nėra priemonių pačių teorijų ribose įsitikinti jų pilnumu ar nepilnumu. Tada ėmė ir išlindo anoks Hilbertas, kuris ėmė ir iškėlė naują teoremą, kuri turėtų įrodyti, kad matematika yra neprieštaringa ir teisinga. O jau tada išlindo Gėdelis, kuris suvedė šitą teoremą į kitą – kad matematika pilna ar nepilna. O jau tada paaiškėjo, kad vienintelis būdas išspręsti šitas kiaulystes – tai sukurti teoriją, kuri leistų analizuoti matematines teorijas dėl pilnatvės ir neprieštaringumo, tačiau būtų atskirtos nuo matematinių teorijų, kurios būtų analizuojamos. Bet tada berods tas pats Gėdelis dar papildė reikalą tuo, kad tokią analizei skirtą teoriją – metateoriją – irgi reiktų paanalizuoti dėl pilnumo ir neprieštaringumo. Taigi, reikia ir metametateorijos. O dar ir šią juk reiktų paanalizuoti dėl pilnumo…

O jau tada prasidėjo tokios įdomybės, kad analizei reikia gerų analitinių priemonių – kitaip tariant, kalbos. Kalbos, kuri būtų matematiškai tiksli ir apibrėžta, tam, kad ja būtų galima tiksliai ir vienareikšmiškai aprašyti analizuojamus konceptus, o šieji, paanalizavus, pasirodė besą ne kuo kitu, kaip vėlgi kalba… Taigi, metateorijai prireikė metakalbos, o dar, kadangi ir metametateorija – tai ir metametakalbos… O tai metakalba gi turi turėti ir formalų taisyklių rinkinį, kitaip tariant metagramatiką, o tai ir metametagramatiką… Ir metametametagramatiką. Ir taip toliau.

Tai negana to, paskui išlindo ir visokie ten kibernetikai su visokiomis informacijos teorijomis ir panašiais reikaliukais, analizuojančiais pasiskirstymus ne iš kombinatorinių, o iš naudingumo pozicijų, su savo keistomis entropijos ir informacijos koncepcijomis.

Gerai, grįžtant prie trijų šventų trejybių:

  • Pirmoji trejybė
    • Prasmė
    • Ženklas
    • Reikšmė
  • Antroji trejybė
    • Pranešimo siuntėjas
    • Pranešimas
    • Pranešimo gavėjas
  • Trečioji trejybė
    • Informacija
    • Triukšmas
    • Perdavimo kanalas

Tfu tu, kad galiu čia dar komplektėlį trejybių paminėti. Neverta net abejoti, kad tai trejybinis sąmokslas. Galimai yra ne tik trys trejybės, bet netgi trys trejybių trejybės. Nors ir žadėjau apie tas trejybes papasakoti, gal būt papasakosiu kitą kartą. Tuo tarpu – tiesiog vienas fundamentalus klausimas: jei turime metakalbą, kuria aprašome kalbą, o metakalbai aprašyti būtina metametakalba, ar galimas toks variantas, kai viena metakalba aprašo kitą metakalbą, o kita metakalba – pirmąją metakalbą, taip leisdamos apsiriboti dviem metakalbomis ir dviem metateorijom, vietoje to, kad turėti nebaigtinę metateorijų ir metakalbų seką?

Tfu tu, čia dabar jau prasideda matematinė aibių teorija, su visais savo gliukais ir vėlgi nepilnatve, paveldėta iš aritmetikos… Gerai, paprastesnis klausimas: kodėl žmogus, žinantis, kuriem galam kuriamos metagramatikos, aptardinėdamas klausimą apie „kad su bendratimi“ galimumą ar negalimumą, gali pagrįstai pasiųsti kalbainį genderiškai abstrahuota kryptimi, o kalbainis to padaryti negali?

Na, gerai, dar kadangi kai kam nuotraukų su panomis norėjosi – straipsnio iliustracija: pranešimo perdavimas pranešimo gavėjoje, kur ženklai perneša reikšmes perdavimo kanalu.

Kalbainiai…

Nuostabiai, neįtikėtinai taikliai ir raiškiai juos apibūdino Andrius Užkalnis savo straipsnyje – http://uzkalnis.blogspot.com/2010/06/isdziuvusios-smegenys-barsto-nuodais.html

Tie išgamos užkniso mane, bet Užkalnį, atrodo, užveikė dar baisiau. Ir problema ta, kad daugelio tų kalbainių arba kalbajobų intelektas yra žemesnis, nei kokio nors jobnuto sektanto, bet savo rankose jie turi valdžią, gali bausti, gali nurodyti, gali reguliuoti.

Aš iki šiol atsimenu, kaip viena tokia tūpa pyzda iš VLKK, bevadinanti save „kalbininke“, atėjusi apsilankyt vienoje redakcijoje, su kuria bendradarbiavau, man aiškino, kad kompiuterijos terminas „skriptas“ keistinas į „rašysena“ ar tai kažkokį panašų žodį, dar ir besiremdama, atsiprašant, kažkokiu žodynu. Ir labai įsižeidė, kai paklausiau, ar ji durna. Po to susilaukiau grasinimų iš redaktorės, nes, pasirodo, tokios tūpos pyzdos už žodžius, kurių nesupranta, dar ir baudas dėlioja.

Tie patys silpnapročiai kalbainiai, bandę išversti žodį „Internetas“ į, atsiprašant, „tarptinklį“, o vėliau – „saityną“, iki šiol nesuprato netgi to, kad jų veiksmai prieštarauja jų pačių skelbiamoms taisyklėms – „Internetas“ yra tikrinis žodis, rašomas iš didžiosios. Pagal VLKK, esą, reikia rašyti tik iš mažosios raidės. Tuo tarpu natūraliai atsiradusį žodį „tinklapis“ tie dibilai uždraudė – nes, pagal juos, reikia rašyti „tinklalapis“ arba „interneto svetainė“.

Kalbainių vykdomas teroras nieko bendra neturi su kalbos saugojimu ar vystymu. Tie žmonės nei saugo, nei vysto, jiems intelekto nepakanka tokiems dalykams. Jie tiktai bando pasisavinti ir savo pelėsiniu tvaiku užkrėsti tai, kas priklauso mums – mūsų pačių kalbą.