Tag Archives: mitologija

Tonton makutai ir chtoninis teisingumas

Čia jums vieną šiaip pastebėjimą mestelsiu: dažniausiai mitologiją tiriantys įsivaizduoja, kad tvarkdariai visada esantys iš dangaus. O blogio nešėjai – iš po žemių. Bet ne visada toksai sutapatinimas vyksta ir jis nėra savaiminis: su dangiškom jėgom tvarkdariai sutapatinami tik geru atveju. Ir tikrai ne savaime.

Tonton makutai, kitaip tariant – Haičio slaptoji policija, kurią taip ryškiai reprezentavo jau kartą mano minėta François Duvalier numylėtinė Madame Max Adolphe, dar žinoma, kaip Rosalie Bosquet – kaip tik tinkamas pavyzdys, demonstruojantis tą nesavaimiškumą. Tenykščių žmonių supratimu – Tonton makutai yra visiškai chtoniški. Nors daugelio vakariečių supratimu jie atrodė netgi kažkokie juokingi, išties tai buvo viena iš šlykščiausių slaptųjų policijų, kokios egzistavo pasaulyje.

Oficialiai jie vadinosi Milice de Volontaires de la Sécurité Nationale, kitaip tariant – nacionalinė saugumo savanorių milicija. Bet žmonės juos vadino Tonton Macoute, kas, išvertus, reiškė Dėdę Maišą („tonton“ – dėdė, „macoute“ – maišas). Neprimena dar ko nors?

Su stikliniais čebatukais, su šikšniniais kapšeliukais yra bute baubas, kurs vaikučius neša (apytikslė citata iš atminties).

Taip, Tonton Macoute – tai būtent Baubas. Grynai archetipinis vaizdinys visame gražume. Ir štai šitas vaizdinys visame gražume sutapatinamas su teisės užtikrinimo pajėgomis. Galim čia prisiminti kokį nors Gestapą bei SS, kur jau ir jie patys save su kažkokiais chtoniniais reikalais tapatindavo (o tarp kitko, minėtoji Madame Max Adolphe ne šiaip sau pasirinko naują vardą, o to paties Adolfo Hitlerio garbei). Galim čia dar prisiminti ir KGB su visokiais jų rūsiais. Ir juodąja ranka.

Kukliais skaičiavimais, VSN nužudė apie 30 tūkstančių žmonių. Daugeliu atvejų pagal tipišką scenarijų: naktį žmogus pagrobiamas, o po kiek laiko kažkas suranda vėlgi naktį kažkur numestą ir sudarkytą jo lavoną. Kiek dingo be žinios – iki šiol neaišku, nes per daugybę metų chaoso ir nesant jokių biurokratijų, niekas nieko neskaičiavo. Savo aukų lavonus Haičio milicija versdavo į šiukšlynus, į kuriuos versdavo ir šiaip nuo bado ar ligų mirusiųjų žmonių kūnus, tad net ir pagal kapavietes aiškių skaičių niekas nepasako. Kai kurie spėja, kad bendras nužudytųjų skaičius gali siekti ir milijoną, nors šitai visgi primena spekuliacijas (labiau tikėtini kiekiai visgi neviršija 60-100 tūkstančių). Šiaip ar anaip, čia įdomiausias yra žmonių tikėjimas magiškomis, antgamtinėmis milicijos galiomis.

Vudu kultas ne šiaip sau buvo susietas su Tonton makutais. Ir tie patys saugumiečiai irgi ne šiaip sau kažką vaizdavo. Ir ne šiaip sau paskui žmonės juos gatvėse akmenimis užmušinėjo, pylė benzinu ir degino. Todėl degino, kad tai yra perkėlimas į dūmus, orą, dangų. Orinės dvasios su požemių dvasiomis nesugyvena. Todėl ir neretai degino tuos Tonton makutus čia pat gatvėse ir kuo skubiau – nes nesudeginta pragaro išpera jų magišku supratimu reiškė ne iki galo nugalabytą padarą, kuris dar gali imti ir prisikelti iš numirusių, ypač dar jei nakties sulauks.

Adomas Mickevičius buvo nelietuvis, nemokėjo keiktis

Žinoma, tai senas diskursas apie tai, kad Adomas Mickevičius esą buvo lietuvis, tik lenkiškai rašė ir taip toliau. Bet išlindo čia tokia citatėlė, tai vat ją ir pakartosiu:

Viena išskirtinė ypatybė, už kurią lietuviai nusipelno ypatingos pagarbos yra ta, kad milžiniškuose jų liaudies rinkiniuose nerasi nė vienos ne tik kad vulgarios, bet net nepadorios ar pernelyg laisvos. Ši kalba nepažįsta netgi storžieviškų arba šlykščių posakių. Turinti kažką iš pakilios, sakralinės žynių kalbos, ši kalba atmetė tuos posakius, o juos atstoja atitinkami slavų žodžiai, kurių niekada nevartojo padori lietuvių šeima. O kada prisiminsime, jog religinės Indostano tradicijos tiksliai atliepia lietuvių liaudies tradicijas, kai pastebėsime stulbinančius saitus tarp abiejų kalbų, taip pat egzistuojančias panašias kastas, puikiai organizuotą, išplėtotą lietuvių žynių hierarchiją ir riterių vikingų kastą, tada galėsim prieiti prie išvados, jog lietuviai yra išimtis šiaurės istorijoj ir jog lietuviai – tai indų kolonija su visa savo sankloda.

Išties reikalas paprastas: aš nežinau kitos tokios kalbos, kuri taip nuoširdžiai ir išskirtinai leistų keiktis, kaip leidžia mūsų – lietuvių kalba. Ši kalba yra pilnut pilnutėlė keiksmų, kas antras liaudiškas posakis – vienaip ar kitaip nusikeikiantis, o žodžių visokių, kuriais ką nors išvadint galėtume – tiek, kad suskaičiuot sunku. Nevardinsiu. Patys žinot nemažai.

Continue reading →

Vieneri Drąsiaus mito metai

Praėjo jau metai nuo to laiko, kai pranašavau, kad Drąsius Kedys taps herojumi legendoje apie save, tad paprasčiausiai jaučiu tam tikrą moralinę pareigą apžvelgti viską, kas vyko. Gal būt, truputį plačiau, nei tą kartą. Ir painiau – nes įvykių, gandų ir faktų vis daugėjo, o aiškumų darėsi vis mažiau.

Kai rašiau apie Drąsiaus Kedžio mitologizavimą, apie archetipiškumo požymius, buvo praėjusios vos kelios dienos po kruvinų įvykių Kaune. Tuo metu vis dar niekas nesuprato, kas vyksta, tačiau jau matėsi ženklų, kad čia ne šiaip koks žiniasklaidos keliamas triukšmas, o visiškai išskirtinės visuomenės reakcijos. Rašydamas, aš nuoširdžiai galvojau, kad kada nors apie Drąsių Kedį bus kuriamos dainos ir pasakos. Kažkada. Tarp žmonių, kurie komentuoja mano blogą, berods nebuvo prieštaravusių – mane tai nustebino (ir visiškai nenustebino masinės marginalinių komentatorių reakcijos „Lietuvos Ryte“ ir „Verslo Žiniose“). Dar labiau nustebino, kad įvairi kūryba, perpasakojanti įvykius, ėmė plisti jau po kelių mėnesių – aš tikėjausi gerokai ilgesnio periodo.

Continue reading →

Kas per velnias tie archetipai?

Paveiksliukas kairėje – vienas iš ryškiausių, biologų eksperimentais identifikuotų atvejų. Čia ne žmonių archetipas, o ančių. Itin ryškiai identifikuojamas mažų ančiukų, net ir nemačiusių skraidančių paukščių. Prieš pusę šimtmečio keli mokslininkai, tyrę antis ir jų jauniklius, aiškinosi, kaip šie reaguoja į įvairius skraidančius daiktus. Ant virvutės pakabindavo kokį nors modelį ir įvairiu greičiu skraidindavo antims ar ančiukams virš galvų. Išskirtinis rezultatas buvo pasiektas su žąsų ir vanagų modeliais: jei šie skriedavo trumpuoju galu į priekį, ančiukus apimdavo panika, jie puldavo į visas puses: mažyliai atpažindavo pavojingą plėšrų paukštį. Jei modelis skriedavo ilguoju galu į priekį, ančiukai nereaguodavo.
Archetipai, pasakos ir visa kita…

Drąsius Kedys – herojus legendoje apie save

Garantuoju, kad Drąsius Kedys jau tapo legenda. Nesvarbu, kokia bylos baigtis, nesvarbu, ar jį suras, ar nesuras. Nesvarbu, ar jo kaltinimai pedofilams pasirodys besantys teisingi, ar melagingi. Nes jis jau tapo legenda, kurios sunaikinti – neįmanoma. Jis tapo herojumi legendoje apie save. Ir akivaizdu: legenda iškilo ne iš Drąsiaus Kedžio, o iš mūsų pasąmonės gelmių. Ir vos pažvelgę į šią istoriją, aptinkame visą būrį neįtikėtinai ryškių archetipų.

Policija skundžiasi, kad per kelias dienas tesusilaukė vos trijų skambučių iš žmonių – visuomenė nepadeda. Ryškus kontrastas su Zamolskio istorija, kai policija buvo taip užversta pranešimais, kad net užsimindavo, kad neskambinti jiems, nesant gilių įtarimų, nes nespėdavo visko sutikrinti.

Mes matome, kaip visuomenė skyla į dvi dalis: didesnė dauguma palaiko Drąsių Kedį, kiti sako, kad visgi jis žmogžudys. Beje, pastarųjų staiga plūstelėjo į visokius portalus, o komentarai jų pakankamai neišradingi (netgi iš serijos "kodėl jis nesikreipė į teisėsaugą") ir taip besikartojantys, kad man net kelia kažkokių įtarimų apie suinteresuotus asmenis. Toks jausmas, kad legendai pasipriešinti bebandantys tiesiog desperatiškai ieško išeičių. Bet nenukrypkim, o įvardinkim faktą: skilimas čia į absoliučią mažumą, besipriešinančią legendai ir absoliučią daugumą – tuos, kas tampa legendos nešėjais, pasakotojais.

Versijų vis daugėja, o politikai akivaizdžiai dar nesuvokia, kad procesas tapo nekontroliuojamu. Visuomenės pasąmonė prasiveržė į paviršių. Ką bešnekėtų žiniasklaida – pradedant Lietuvos Ryto vulgariai tiesmukišku bandymu legendos herojų paversti blogiečiu (tarp kitko, kas domisi semiotika – pabandykite atlikti bent paviršutinę semiotinę analizę – jie net patys netiki tuo, ką rašo) ir baigiant Remigijumi Šimašiumi, kuris su Drąsiaus Kedžio legenda bando kovoti racionaliais argumentais.

Olegas Lapinas kabina giliau, ten kur mūsų pasąmonė. Ir matyt pastūmėtas kitų lygintojų lygina Drąsių Kedį su Tadu Blinda ar Robinu Hudu. Bet štai čia jau jis neteisus. Nors gal ir neverta norėti gilios analizės iš psichologo, kuris matyt nesigilino į mitologiją, tad apie archetipus težino nuogirdas iš Jungo veikalų.

Drąsius Kedys, kai pabandai įsigilinti į jo legendos archetipinę prasmę, tampa tiesiog išskirtiniu, unikaliu pavyzdžiu. Ir ne tik kaip tipinis mitų herojus – didvyris ir nugalėtojas.Tadas Blinda, kuris irgi yra herojaus įsikūnijimas – tik blankus atvejis, palyginus su Drąsiumi. Beje – ir vardas čia tinka, kaip niekad: Drąsius. Drąsusis. Didvyris. Herojus. Nugalėtojas ir kovotojas.

Nei neverta matyt sakyti, kas šioje legendoje yra archetipinis šimtagalvis Slibinas – tai mūsų teisėsauga, monstras, valdytojas, tas, kuris valdo ir maitinasi nekaltomis aukomis. Jei reiktų paklausti, kas yra teisėjas, sprendėjas šioje legendoje – akivaizdu, kad ne teisėjai, ne prokuratūra, o Drąsius Kedys. Jis tiesiog įkūnija teisingumo pirštą, tapdamas dangaus pasiuntiniu, baudžiančiu už neteisybę. Čia Drąsius Kedys yra ryškus, kaip šventas Jurgis, slibino nugalėtojas. Slibinas gi fantastiškai tiksliai įkūnija save tame pačiame pasakų pavidale – kaip nekaltų mergaičių rijikas. Tik šiuolaikinėje transformacijoje – kaip pedofiliškas monstras. Dar ryškesniu slibinas taptų nebent tuomet, jei vaikas dar būtų ir nužudytas, tačiau šitai būtų jau ne kokybinis, o tik kiekybinis pokytis.

Pažiūrėkim į pagarsėjusią Drąsio Kedžio nutrauką, kur jis glaudžia prie savęs dukrelę – ar neprimena tokių ideologinių stilizavimų, kurie taip išpopuliarėjo paminkluose? Net sovietinis kareivis – vaikų gynėjas neretai būdavo vaizduojamas būtent taip – su prisiglaudusiu, ginamu vaiku. Drąsius Kedys – tikra legenda jau dabar. Neatsimenu kito tokio ryškaus archetipų prasiveržimo Lietuvoje per paskutinius keletą dešimtmečių.

Pridėkim dar ir tai, kad jis yra tėvas. Archetipine prasme. Ne tik didvyris, bet ir šeimos galva. Žvelgdami į archetipinį tėvą, turim pastebėti, kad jo ryšys su herojaus archetipu – neabejotinas, tačiau tai visgi skirtingi archetipai. Bet kai jie susivienija – atsiranda ne šiaip didvyris, o tikra archetipinė bomba.

Tačiau net ir šie išvardinti bruožai visai istorijai nepakankami: Drąsius Kedys paradoksaliai prigriebė ir dar vieną archetipinę funkciją: jis ne tik tėvas. Motina, legendoje išdavusi ir pardavusi savo vaiką, dingsta. Ir jos vietą užima tas pats Drąsius Kedys, priglaudęs vaiką prie savęs, tapęs jam ne tik tėvu, bet ir augintoju, globotoju, vieninteliu guodėju. Taip, tai švenčiausios mergelės Marijos funkcija. Turint omeny, kiek giliai pastarasis archetipas sėdi lietuvio sąmonėje (vis dar ryškūs matriarchalinės – Žemynos krašto bruožai), tai net nežymi motinos archetipo priemaiša legendai prideda dar didesnio, jau tiesiog nesuvaldomo pasąmoningumo.

Kokios pasekmės visuomenei? Akivaizdžios: jau ir taip apiplyšęs teisėsaugos drabužis nusmuko – legenda įvardino, kad tai Slibinas. Tačiau legendos herojus Drąsius Kedys nukirto tik vieną slibino galvą. Slibinas liko gyvas. Klausimas, ką darys valdžia? Ar nukirs dar vieną ar kelias galvas, palikdama slibiną gyvu? Norint įtikinti pasąmonę, kad slibinas nebegyvas, pavienių galvų nepakanka.

O ką daryti su herojumi – Drąsiumi Kedžiu? Suimti jį ir paversti kankiniu, pratęsiant legendą ir parodant, kaip didvyris žūsta? Pasekmės tik dvi: kažkam tai įrodys, kad slibinas nenugalimas, o kažkam primins legendą apie Margirį – herojų, kuris tapo didvyriu, nusižudęs. Musulmonai puikiai išnaudoja tokius didvyrius politiniams tikslams. O gal palikti jį laisvėje ir užmiršti? Lygiai tas pat: pamoką, kaip tapti didvyriu, jau gavo visi. Gal būt vienintelis būdas – legendos transformacija, atrandant kitą didvyrį, pervadinant pagonišką Drąsių Kedį į šventą Jurgį. Bet ar turim kandidatą?

Fatališkas Grybauskaitės patarimas Valantinui tylėti. Nors būtent ji dar neseniai buvo kandidate į herojaus vietą, ji dabar tampa slibino parankiniu – vietoj to, kad imti kardą ir kapoti galvas, ji slepia. O paslaptis – pati geriausia terpė legendoms. Ar pastebėjote, kiek staiga pasigirdo balsų dėl jos atsakomybės ir to, kad jai reikia atsistatydinti?

Ir paskutinė naujiena – Kauno Diena rašo, esą su Dariumi Kedžiu gali būti susiję skustagalviai. Dar vienas akivaizdus mitologinis vaidmuo – didvyrio kariai. Ir jau pagal šitai pasižiūrėsim, ar turi valdžia mitologinę nuojautą. Scenarijus čia irgi aiškus: jei vadinamieji skustagalviai bus sutapatinti su Drąsiaus Kedžio pagalbininkais, jie irgi pretenduos tapti mitine jėga (beje, kaip čia neprisiminsi tokių mitologiškų Haičio tonton-makutų). Vargu, ar kam reikia aiškinti, kokia tai gali būti politinė bomba – nedrįstu net spėlioti apie potencialių naujų skinų skaičių.