Tag Archives: mokesčiai

Apie Maximas, VP Grupę, mokesčius ir TB metodologiją

Tegul mane ponas Andrius Užkalnis ir vėl išvadins socialistu, bet aš manau, kad gerai, kai visi drožia VP Market, drožia Maxima grupę, visą Vilniaus Prekybą, VP devintuką ar tai dešimtuką ir taip toliau*, ir spaudžia, ir taip toliau. Nes kompanija čia labai didelė, ir todėl labai gerai, kad jie negali įsijausti ir leisti sau ką nori. Turi būti visiems vienodos sąlygos ir visi turi vienodai galėti, o ne taip, kad yra viena superkompanija, o visiems kitiems telieka susitaikyti ir prisitaikyti, nes jie ne Maxima.

Maxima nėra jokie mieli katiniukai, nes pinigus drožia iš visų už viską. Jie greičiau kaip alkani šunys. O vat katiniukai... Apie tuos katiniukus čia dar sužinosite.

Maxima nėra jokie mieli katiniukai, nes pinigus drožia iš visų už viską. Jie greičiau kaip alkani dobermanai. O vat katiniukai… Apie tuos katiniukus čia dar sužinosite.

Todėl Maxima grupė ar VP Market (atleiskit, kad painiojuosi pavadinimuose) ir turi būti 10 kartų labiau stebima ir prižiūrima, negu bet kurie kiti. Ir dėl to labai gerai, kai kažkas susidomi ir pertikrina visus jų mokesčius, pasiremia prielaida apie tai, kad mokesčių kažkur prapuolė tiek, kiek pusė to tinklo gauna pajamų per metus ir taip toliau. Tokių superkompanijų atžvilgiu išties ir turi galioti kaltumo prezumpcija: esi toks galingas, kad pirmiausiai esi dėl visko kaltas, o tada jau įrodinėk, kad taip nėra. Tai yra teisinga ir gerai.

Aš labai džiaugiuosi, kad dabar visas tas VP Market bus visaip kapstomas ir prižiūrimas labiau, juoba kad ir Prezidentė skėlė, jog paklibinti juos reikia. Tai yra gerai. Nesvarbu, kaip ten su tais mokesčiais (apie tai išties visas straipsnis), bet džiaugiuosi, kad juos pakrapštys, kad jie neatsipalaiduotų.

Prielaida yra paprasta: Maxima yra nenormaliai didelė, pajėgi ir galinga. Tiksliau, visas tas milžiniškas konglomeratas yra toksai. Iš esmės, kažkas tokio, kas jau pagal savo struktūrą po truputį artėja link japoniškų keiretsu – tetrūksta dar tik to, kad įsigytų kokį nors banką ir draudimo kompaniją, išaugtų dar kokius 10 ar 100 kartų – ir jau bus galingesni už Lietuvą, kaip valstybę. Ir jie dar išaugs tiek kartų, nes jau krūvą metų Lietuvoje jie nelabai tesiplečia, nes jau seniai nėra kur augti – viskas vystoma užsienyje. Ir jie auga.

Vat čia ir yra toksai kabliukas, kur atsiranda klausimai apie tai, kada įmanoma slėpti mokesčius, o kada neįmanoma jau vien dėl vidinių verslo priežasčių. Aš prieš vos ne dešimtmetį rašiau jau kažką vienam labai geram žurnalui („Verslo Klasė“) apie tai, kodėl mokesčius mokėti labai verta ir kaip daryti, kad verslas augtų, kai jis jau didelis. Bet čia dar kartą užkabinsiu, kiek kitaip, nes čia labai gera proga.

Tik pirmiausiai, jei jau apie mokesčių slėpimą ir tai, kas su tuo lengva, o kas sunku – tai reikia panagrinėti viską iš esmės, giliai – kaip tai įtakoja verslą ir kur ten kokios nemokestinės pasekmės. Nes iš mokesčių pusės jau ponai iš Common Sense kabina šį bei tą, o aš jums apie giluminius procesus papasakosiu.

Continue reading →

Mokesčių viršenybė prieš įstatymą

Yra toksai siauruose sluoksniuose plačiai žinomas pasakymas, kad mokesčiai yra aukščiau įstatymų ir jei įstatymuose parašyta vienaip, o inspektoriai nuspręs kitaip, tai teisūs inspektoriai, o ne įstatymai. Ir išties, tam tikra prasme viskas yra taip, kadangi turinio viršenybė prieš formą ir viskas. Ir nieko čia jūs niekam nepaaiškinsite ir nepapasakosite teismuose. Ir viskas. Ir taškas.

Mokesčiai - tai jums ne kokia nors meilė, kad paverktumėte ir kažką ten sugraudintumėte. Čia, žinokite, rimtas dalykas ir ašaros jums nepadės.

Mokesčiai – tai jums ne kokia nors meilė, kad paverktumėte ir kažką ten sugraudintumėte. Čia, žinokite, rimtas dalykas ir ašaros jums nepadės.

Aišku, galime žiūrėti ir kitaip – kad tai daugiau humoras, bet visvien yra tame realybės: formalioji įstatymų taikymo pusė čia nėra savaime pakankama, nes kiekvienam finansuose bent kažkiek besigaudančiam yra visiškai aišku, kad truputį pažaidęs su eilutėmis ir stulpeliais, gali gauti ką tik nori. O jei gerai pasistengsi – tai gali netgi įrodyti, kad nieko išvis neveikei, tačiau valstybė tau PVM skolinga. Taigi, reikia žiūrėti, kaip ten su realybe, o ne tik kaip su formalumais.

Ir tikrai, formalių kriterijų nepakanka, bet kai kurie žmonės versle skundžiasi, kad formaliai kažką darė gerai, o kažkodėl visvien kalti liko, nes kažkokios schemos nesuveikė ar dar blogiau – tiesiog šiaip VMI nusprendė ir nubaudė už kažką, ko net įstatymuose esą nebuvo. Dažnas dar prideda, kad čia tik Lietuvoje tokios baisios sąlygos ir panašiai, ir skundžiasi taip skaudžiai, lyg būtų baudžiami už kokį nors neteisėtą praturtėjimą.

Štai todėl aš ir nutariau jums apie tai parašyti. Ir apie mokesčius tą aiškinausi, ir išsiaiškinau, kaip čia yra. Ir kadangi, kaip paaiškėjo, visi tie dalykai ne tokie paprasti, tai man teko prašyti pagalbos iš geriausių ekspertų, kokie tik yra Lietuvoje, nes geresnių už tuos, kurie padeda man, jūs nerasit. Nes tik aš galiu sau tai leisti.

Žodžiu, aš jums iškart pristatau – ponia Rūta Bilkštytė ir FIDE Experta kartu su savo būriu geriausių ever specialistų čia man viską galvoje dėliojo, ruošė medžiagą, padėjo ir kalė į smegenis tai, ko aš nesuprantu visiškai, nes visų tų mokestinių baisumų aš nesuprantu ir viskas. Viskas yra taip keblu, kad netgi man į galvą netelpa, nors be to ir neįmanoma gyvent.

Tiesiog mokesčiai – tai toksai užribis, kurio negali suprasti normalus žmogus, neturintis galvoje kokių nors unikalių implantų, sujungtų su mokesčių sistemos ekspertiniais tinklais ar kuo tai dar, nežinau net kuo. Man šitų technologijų nepasakojo, tai čia tik spėlionės dabar gaunasi, kokiu būdu jie visą tą žino.

Taigi, gavosi taip, kad straipsnį rašiau su visa FIDE mokesčių ekspertų komanda, nes aš be jų nieko nei iš tolo prilygstančio apie mokesčius neparašyčiau, o ir šiaip čia per pusę jų viskas parašyta (ta dalis, kuri prasminga ir gera), o jei įžangą atmesim, tai ir išvis didžiąja dalimi čia šita puiki įmonė jus konsultuoja, nes jūs to nusipelnėte.

Trumpai tariant, skaitykite dabar su mokestine kaltumo prezumpcija galvoje ir įsiminkite viską. Ir beje, jei kur atrasit kokių neteisingumų – tai jau mano primakaluota bus, nes čia aš negailestingai viską supaprastintai supratau, nes suprantu viską paprastai.

Continue reading →

Pinigai, daug pinigų, melejonai

Trumpai tariant, čia jums nuotrauka manęs, aiškinkit ką norit ir ryt ateikit į Vilniuje esančią Lukiškių aikštę, kad pamatytumėte tai savo akimis. Taip, tenai guli 2 milijonai monetų. Nesveikas pinigų kiekis, absoliučiai nesveikas. Aš ant tų pinigų voliojausi literaliai, o visai ne kokia nors perkeltine prasme.

Melskitės man menki žmogiūkščiai. Ir pinigus neškit.

Melskitės man menki žmogiūkščiai. Ir pinigus neškit.

Taip pat, kad tų pinigų būtų daugiau, nepamirškite ir patys į juos primėtyti dar nuo savęs. Kažkam naudingam jie bus panaudoti. Pavyzdžiui, gal būt aš juos tarkime, pravalgysiu, o gal kas nors netgi dar naudingesnio bus nuveikta.

O jei rimtai – tai yra tobuliausia, absoliučiai tobuliausia politinė akcija, kokia tik yra buvusi Lietuvoje. Ir ji tęsis iki pat penktadienio vakaro. Ta absoliučiai nesveika krūva pinigų – tai tiesiog suma mokesčių, kurią sumoka eilinis Lietuvos pilietis per metus. Laisvės nuo mokesčių diena, žinote – ją rengia Liberalų Sąjūdis.

Beje, čia dar priklauso nuo to, pagal kokią metodiką ir kaip skaičiuosim. Man taip atrodo, kad kaip kuriais kitais būdais skaičiuojant (pridėjus visokius PVM ir akcizus), ta suma gautųsi dar gal kokius pusantro karto didesnė.

Pinigų leidyba atbulai

Aš jums papasakosiu tokią vat teoriją, nuo kurios stogai šokinėja kai kuriems, kam yra pažįstamos monetarinės teorijos. Daugelis iš tų teorijų, kuriančių savus modelius, yra ganėtinai nykios (pakankamai nykios, kad net pasakoti nesinori, nes viskas būna pernelyg paprasta, natūralu ir žinoma), bet vienas modelis yra labai gražus ir kartu absoliučiai atbulas.

Vengrija, 1946 metų banknotas, 100 kvintilijonų pengų

Čia yra didžiausias kada nors ant pinigo buvęs nominalas. Nulių čia yra tiek daug, kad jie nesutilptų ant banknoto, todėl vietoje jų tiesiog parašyta B raidė. Skaičius yra 100 kvintilijonų - 1 su 20 nulių. Tokius pinigus leido Vengrijos komunistai, sukėlę ten sparčiausią žmonijos istorijoje žinotą hiperinfliaciją - 1946 metų liepą vengriško pengo vertė krisdavo dvigubai kas 15 valandų. Kai kurie sako, kad jei kas nors dolerius iš burbulų imtų permetinėti į vartojimo rinką, tai infliacija viršytų vengriškus rekordus.

Kas įdomiausia, yra kai kurių požymių, kad tas modelis ims per kelis artimiausius dešimtmečius veikti praktikoje, nes aiškių požymių, kad prie to einama, jau matosi. Apie tai, kad toks modelis galėtų veikti, kaip grynas – abejoju, tačiau bent jau dalis mechanizmų šitaip veikia.

Pažiūrėkim, kokia yra įprasta monetarinė-fiskalinė sistema, ją išreiškus kaip pačią paprasčiausią schemą pagal TB, kur iš viršaus yra pinigų leidyba (centrinis bankas) – suprimityvinus ir pažiūrėjus mokesčius per finansinę apyvartą, ji grubiai atrodytų taip:

  • Bankai leidžia pinigus į apyvartą (per paskolas ir multiplikavimą) ir praktiškai nemoka mokesčių
  • Verslas ima paskolas ir moka saikingus mokesčius
  • Vartotojai dirba versle ir moka didelius mokesčius

Buka piramidė, kaip sakant. Įdomumas yra toksai, kad pagrindinė mokestinio krūvio dalis tenka apatinei grupei (pvz., Lietuvoje suminis darbo jėgos apmokestinimas, skaičiuojant su PVM, sudaro berods 53%, be PVM – berods 47%), o pinigų leidyba yra iš viršaus į apačią – bankai tampa pinigų pirminiais savininkais. Žodžiu, paprasta viskas. Problemos su tokia schema yra dvi: finansiniai burbulai neapmokestinamame bankų segmente ir labai netolygus pajamų pasiskirstymas, dėl kurio kyla visokios socialinės problemos (socialinių garantijų trūkumas, mokamas mokslas, etc.).

O vat dabar imkim ir paverskim tą piramidę kitaip, irgi suprimityvintame pavidale:

  • Bankai dalina paskolas ir moka didelius mokesčius
  • Verslas ima paskolas ir moka saikingus mokesčius
  • Vartotojai leidžia pinigus į apyvartą ir praktiškai nemoka mokesčių

Galim suprasti, kad bent jau iš principo įmanoma perbalansuoti mokestinę sistemą taip, kad galutinis mokesčių surinkimas gautųsi maždaug to paties lygio. Klausimas tiktai toks: kas iš šito gautųsi?

Continue reading →

Apie darbo įrankius ir progresinius mokesčius

Progresiniai mokesčiai padės daug uždirbantiems uždirbti dar daugiau

Šėtoniška mintis, bet pabandykit ją paneigti: progresiniai mokesčiai padės daug uždirbantiems uždirbti dar daugiau

Jei kalbėsim apie socialinį teisingumą – manau, kad su tuo viskas lyg ir aišku: darbuotojas dirba darbdavio sukurtoje darbo vietoje, t.y., gauna iš darbdavio galimybę užsidirbti. Todėl akivaizdu, kad darbdavys ne tik dirba pats, kurdamas verslą, bet, iš esmės, dar ir išlaiko darbuotoją. Socialiniu požiūriu natūralu, kad darbdavys už tokią veiklą turėtų būti apmokestinamas mažiau, nes netiesiogiai jis krūvas mokesčių sumoka per darbuotoją. Čia tiesiog nėra ką ginčytis. Bet jei panagrinėsim reikalą iš pridėtinės vertės kūrimo efektyvinimo pusės, tai gausis sudėtingiau.

Pabandykim užsiimti modeliavimu, kaip sakant, padarykim kokio paprasto atvejo analizę (supaprastintą case study). Tiesiog skaičiais ir pinigais pabandykim įvertinti, kas per galas yra tie progresiniai mokesčiai, jei juos nagrinėsime mikrosistemos (įmonės) mastais. Čia, beje, jums bus atsakymas į klausimą, ar verta pezėti apie kokius nors socialinius mokesčių teisingumus*, kai galima tiesiog skaičiuoti pinigus.

Įsivaizduokime tokią situaciją: yra įmonė, kur du darbuotojai užsukinėja varžtus. Pavyzdžiui, kokius nors baldų varžtus. Darbas pas juos paprastas – paėmei dvi detales iš dviejų krūvų, paėmei varžtą, užsukai atsuktuvu, padėjai surinktą daiktą į trečią krūvą. Konkrečios darbo laiko sąnaudos – 50% varžtų sukimas, 50% – detalių kilnojimas, varžtų kišimas į skylę ir pan.. Tačiau skirtumas tarp darbuotojų toks, kad vienas per pamainą surenka 100 gaminių, o kitas – 200. Kitaip tariant, darbo našumas skiriasi dvigubai. Atitinkamai skiriasi ir darbuotojų atlyginimai bei įmonės iš jų gaunamas pelnas: lėtasis gauna 1000 litų atlyginimo ir atneša 500 litų pelno, o greitasis – 2000 litų atlyginimo ir 1000 litų pelno, visos kitos išlaidos yra pastovūs kaštai, kurie pasiskirsto vienodai.

Dabar klausimas: jei mes galime nupirkti labai gerų brangių elektrinių atsuktuvų, kurie suka varžtus du kartus greičiau, nei juos suka greitai dirbantis darbuotojas, ar verta tai daryti ir ar verta pirkti atsuktuvą pigiam darbuotojui? Tarkim, toksai supergreitas atsuktuvas kainuos 1000 litų.

Continue reading →