semantika

Tag Archives: semantika

Apie politkorekcinių lavonų smarvę

Politkorekcija – dar ganėtinai naujas reiškinys Lietuvoje, ale jis jau spėjo išplisti, kaip Sosnovskio barštis: keliantis alergiją, niekam nereikalingas, toksiškas ir šlykštus. Užgožiantis viską, kas tik yra gero.

Štai tokia ponia žurnalizdė G.Č. kažkur Facebook šiandien užvedė isterikavotą diskusiją, dvelkiančią tiesiog pavyzdiniu politkorekciniu šūdu. Tokiu pavyzdiniu, kad aš negaliu su jumis nepasidalinti – tai klinikinis atvejis, vertas vadovėlių. Anoji, suprantate, perskaitė kažkokį straipsnį apie prekybą lavonais ir pasipiktino. Ne prekyba lavonais pasipiktino, ne bandymais išlaužt sensaciją ten, kur jos gal būt ir nėra, o žodžiais „numirėlis“ ir „lavonas“.

Suprantate, čia ne padvėsusi žuvies stipena smirda, o miegantis žuvies kūnas kvepia. Nes jei negražiai pasakysi, tai kas nors gali įsižeisti. Ai, ir vietoje žodžio "įsižeisti" reiktų vartoti žodį "nemalonu".

Kad nebūčiau galaslovnas, čia jums ponios G.Č. citata, kurioje pati esmė – kova už žodinę teisibę:

Ar redakcijos turėtų geriau pagalvoti prieš vartodamos kai kuriuos žodžius mirusiam žmogui apibūdinti? Numirėliai. Lavonai.

Paskui diskusijoje ta pati ponia G.Č. skundžiasi, kaip ten negerai, kad numirėlius ir lavonus kažkas vadina numirėliais ir lavonais. Ir retoriškai klausia, kaip jaustųsi kažkas, jei jų artimuosius, numirusius, taip kažkas pavadintų. Ir aiškina, kaip čia reikia kažkokios etikos ir kažkokių taisyklių, kurios visiems reguliuotų. Ir kad reikia sakyti „mirusieji“ ir „kūnai“.

Man tai primena tokį atvejį, kai kažkokios politkorektinės lervos Tuskulėnų žudynių vietą pavadino „rimties parku“. Pradžioje mintis buvo paprasta – „mirties parkas“, bet kažkokioms lervoms, suprantate, nepriimtinu pasirodė žodis „mirtis“. Žodžiai pernelyg baisūs, suprantate. Baisesni už lavonus. Negalima sakyti žodžio „mirtis“, reikia sugalvoti kokį nors eufemizmą, kad tiktai nepasakytum kažko, kas pačiam kelia šiurpą.

Politkorekcijos esmė visada yra labai paprasta: žmonės turi kokių nors neurotinių bėdų, nesugeba su jomis susitvarkyti, reaguoja jautriai, todėl vietoje įprastų žodžių ima vartoti žodžius, kurie turėtų reikšti kažką kitą. Pvz., įprastas žodis „kūnas“ turėtų būti vartojamas vietoje žodžio „lavonas“. Arba žodis „mirusieji“ – vietoje žodžio „numirėliai“.

Tai, kad semantikos skiriasi, politkoretoriams visai nesvarbu, nes jų problema yra kitur: ne prasmėse ir ne žodžiuose, o tiesiog jautriose jų galvose. Kai kurios poniutės, manydamos, kad nepadoru sakyti žodį „smirda“, sako žodį „kvepia“, nes taip slopina neurotines problemas, susijusias su kažkokiais kvapais. Suprantate, negalima sakyti, kad šūdas smirda. Reikia sakyti, kad šūdas kvepia – tada jis nesmirdės. Na, blogiausiu atveju galima pasakyti „neskaniai kvepia“.

Politkorekcija yra ne šiaip veidmaininga – tai tiesiog tobula melo forma: kokia nors supermama šmaikštašiknė, turinti seną šunį ar katę, nuveža savo augintinį pas veterinarą, kad tasai nudėtų. Ir paskui pasakoja savo draugėms, kaip savo brangų šunelį „užmigdė“. Ir jaučiasi maloniai, nes taip gali pavaizduoti gailestingą dorybę. Suprantate, labai baisu nudėti šunį ar katę, nes tada bus šuns ar katės lavonas. Bet „užmigdyti“ galima. Poniutė tai ir padaro – veterinaro rankomis. Ir paskui skaudžiasi draugėms, kaip jai skaudu, kokia ji nelaiminga ir kaip tą gyvulėlį mylėjo.

Apsimestinė moralė yra šlykšti. Politkorekcinės atmatos galvoja, kad gali vietoje nuoširdžios moralės pezėti apie etikos normas, atitikdami kažkokias pro formas. Tame ir yra viso šio reikalo esmė: gali būti šlykščiu atmata, bet svarbu gražiai kalbėti. Negalima sakyti „lavonas“ – ir būsi moralus. Ai, ne, juk ir žodį „moralė“ reikia pakeisti žodžiu „etika“, nes suprantate, moralė būna nervinanti ir kažkam gali nepatikti.

Ai, ir žodis „kliedesiai“ irgi keistinas kitu žodžiu, nes suprantate, negalima sakyti, kad žmogus nusišneka – jis gi turi „nuomonę“.

Ponia G.Č., aš žinau, kad jūs čia perskaitysite, todėl aš jums rašau, ką aš apie jus galvoju. Rašau jums suprantama kalba: tamstos nuomonė kvepia musių maisteliu. Ir aš įtariu, kad tamsta esate tiesiog etinis kūnas.

Kas yra projekcinis kliedesys

Manęs daug kas yra kamantinėjęs, kas per dalykas yra projekciniai kliedesiai. Tai aš jums trumpai paaiškinsiu pačią esmę, nes šiandien pamačiau vieną pavyzdį, kur yra toksai projekcinio kliedėjimo koncentratas, kad geresnio ir ryškesnio rasti beveik neįmanoma. Taigi, duosiu jums trumpą atvejo analizę.

Pasipainiojo man šiandien akyse vieno veikėjo pranešimas su Youtube filmuku. Filmukas – kažkokios rusiškos naujienų laidos įrašas apie tai, kad riebų mėsišką maistą valgantys žmonės dažniau serga kažkokiomis ten ligomis ir lyginant su kažkokia ten vėžininkų grupe, nuolatiniai mėsos valgytojai suserga 10 procentų dažniau. Informacija, kas būdinga žiniasklaidai, gandų lygio („Chervordo mokslininkai iš Amerikos nustatė„), kita vertus – dešimtis metų puikiai žinoma ir niekam nepaslaptinga. Sąsajos tarp degėsių bei riebalų ir visokių ligų – čia gi tiesiog klasika.

Tačiau veikėjas, šarindamas tą filmuką, ima ir parašo tokį štai tekstą:

Žinoma, Lietuvoje tarybinių diplomų savininkai „mitybos specialistai“ tokiu „supuvusių vakarų“ mokslininkų tyrimų ir nesiruosia pripazinti.

Kokius čia suponavimus ir šiaip visokią besislepiančią semantiką galima pamatyti, panagrinėjus, kokią prasmę į tą pranešimą deda autorius? Ogi štai, pavyzdžiui tokių dalykų mums parodo visai banalus paviršinis semiotinis priėjimas:

Autorius išsyk skirsto galimus pranešimo gavėjus į dvi grupes – savus ir svetimus, nes išsyk suponuoja kažkokį nuomonių konfliktą
Išsyk pakišama prielaida, kad tikrai yra grupė žmonių, kurie kokių nors tyrimų nepripažįsta
Ta išgalvota grupė apkrikštijama tarybinių diplomų savininkais ir (išsyk kabutėse) „mitybos specialistais“
Tai grupei priskiriama frazė apie „supuvusius vakarus“ (ryškiausia projektavimo forma)
Galime išsyk suprasti, kad pats autorius save priskiria priešingai grupei – netarybinei, pažangiai ir t.t.
Iš to taip pat aiškus ir kitas diskursas: autorius sutapatina sovietiškumą su mėsos propagavimu, o vakarietiškumą su mėsos nevalgymu

Aišku, vardan konteksto gal ir verta prisiminti, ką sovietmečiu reiškė mėsa, kaip jos buvo neįmanoma gauti ir kaip sovietinė propaganda kišo visiems į smegenis visokį bulšitą apie tai, kad vietoje mėsos galima valgyti baklažanus, riešutus, žuvį ir kitokį mėšlą (plg. su klasikiniu „икра баклажановая, зернистая„). Galima vardan konteksto būtų prisiminti ir faktą, kad visokie ten steikai (kas ir iš to filmuko matosi) yra tiesiog nacionalinis mėsiškasis amerikonų džiaugsmas.

Bet tas realijas mums žinoti reikia tik tam, kad vienareikšmiškai suprastume, kokio lygio (maždaug 100 procentų) yra kliedesiai. Visgi esmė yra kita: kliedesiai ne tik šiaip skleidžiami – jie sudaro ištisą diskursą (galime numanyti, kad apie kažkokius vegetarizmus ar pan.), kuris jau sugeneruoja dar kitus kliedesius (apie esą sovietukus, kurie nepripažįsta mėsos kenksmingumo – čia jau galim spėti, kad pagal tą diskursą šitai esąs būdingasis sovietukų bruožas), o jau paskui tie iš vienų kliedesių sugeneruoti kiti (išvestiniai) kliedesiai yra suprojektuojami į visus oponentus, kurių egzistavimas tiems kliedesiams išties netgi nėra būtinas.

Oponentai čia neturi būti realūs žmonės. Pakanka surasti kokį nors žmogų, kuriam priskirtum savo prisikliedėtus briedus apie tai, ką tas kitas žmogus galvoja, o tada pradėti ginčytis su savo prisigalvotais briedais ir kaltinti tą žmogų kuo papuola. Tai visa projekcijų esmė – savo išsigalvojimus priskirti kitiems.

Kai tie išsigalvojimai kyla iš prisikliedėjimų, tai ir galime kalbėti apie projektyvinius kliedesius visame gražume. Tarp kitko, kiek pastebiu, projektyviniai kliedesiai yra būdingesni visokiems „humanitariško mąstymo“ tipažams (supraskite tai, kaip savivardį – „aš esu humanitariško mąstymo, aš turiu kitą požiūrį, negu jūsų tos logikos visokios„). Neretai tokie tipai tampa menininkais.

Išvystytais atvejais projektyvinis kliedėjimas tampa totaliniu – tada žmogus visą pasaulį mato kaip savo paties prisikurtų kliedesių atspindį, kurį priima už realybę, kuri neatsiejamai persipina su visiškomis fantazijomis. Kartais, kai žmogus išties pakankamai turtingas dvasiškai, toks matymas leidžia kurti naujus, gražius dalykus – romanus, knygas, paveikslus ar filmus. Kartais tokie projektyviniai kliedėtojai netgi sukuria kažką išties gero ir įdomaus.

Visgi naudingi atvejai – tai tik labai retos ir ypatingos išimtys. Dažniausiai būna atvirkščias variantas, pvz. maždaug toks naratyvas:

Aš esu už komunizmą ir žmonių gerovę, o jei jūs man prieštaraujate, tai esate nacis, fašistas, kapitalistinė siurbėlė, kankinanti žmones ir vagianti pinigus, jūs norėtumėte mane nukankinti, bet jums nepavyks, nes mes jau kuriame organizaciją, kuri su tokiais kaip jūs kovos.

Galim prisiminti ir analogišką variantą iš senesnės praeities:

Mes esam už vokiečių tautos gerovę ir darbininkų teises, o mums prieštarauja tik žydai, kurie nori sunaikinti arijus, genetiškai išnaikinti visą vokiečių tautą, pagrobti žmonių pinigus. Bet tai jiems nepavyks, nes mes jau turime galutinį sprendimą.

Atkreipkim dėmesį, kad pati giluminė struktūra, kuri slepiasi po panašių frazių semantika, yra labai panaši į aukščiau buvusią, kur apie tarybinių diplomų savininkus, prieštaraujančius supuvusiems vakarams: iš kliedesingo diskurso sugeneruojami kliedesiai apie kažkokius žmones ir paskui suprojektuojami į aplinką. Aplinka tokiais atvejais dažniausiai skirstoma tiesiog į savus ir svetimus. Bet tai dar nėra visiškai sunkus atvejis, nors akivaizdžiai dvelkia visiškai atvira kogitofobija.

Tikrai sunkiais atvejais išsigalvotas ir į aplinką suprojektuotas pasaulis tampa pakankamai totaliniu ir detaliu, kad realūs įvykiai imtų interferuoti su prikurtais kliedesiais, taip keldami diskurso nešėjui nuolatinį griūnančio pasaulio įspūdį. Žmogus tada tampa nelaimingu, pasaulis tampa priešišku, aplink atsiranda sąmokslai, persekiotojai, įkyrūs balsai, psichotronai, žali žmogeliukai ir taip toliau. Taip projektyvinis kliedėjimas grakščiai perauga į schizofreniją.

Civilizacija kaip kalbos produktas

Žmonės egzistuoja jau porą milijonų metų – bent jau tokį laiką mums sako archeologų tyrimai. Kita vertus, bent minimalios civilizacijos apraiškos žinomos daug trumpiau – vos kokius 10-20 tūkstančių metų (na, labai jau smarkiai tempiant – 50 tūkstančių). Pabandykite patys įvertinti: 2 milijonus metų žmonės lyg ir protingi, lyg ir pakankamai į mus panašūs, o gyveno maždaug kaip laukiniai gyvūnai. Prieš 200 tūkstančių metų žmonės jau buvo visai tokie, kaip dabar: net pagal kaulų formą nelabai teatskirsi – o vis viena gyveno kaip beždžionės.

Bet prieš kokius 20-50 tūkstantmečių staiga kažkas atsitiko: žmonija ėmė sparčiai vystytis, negana to, tas vystymasis tapo vis spartesniu, kol prieš kokius 10-15 tūkstantmečių (gal Levante, o gal kažkur kitur) ėmė rastis pirmi būsimos civilizacijos daigeliai. Prasidėjo sunkiai suvokiamo masto demografinis, ekonominis ir kultūrinis sprogimas, dar vadinamas Neolito revoliucija. Maždaug prieš 6-8 tūkstančius metų prasidėjo bronzos amžius, kai kelių milijonų didumo žmonija ėmė plėstis po visą pasaulį, statydama piramides, kurdama raštą, žibėdama filosofais ir taip toliau.

Be abejonės, galim čia prikurti bet kokių konspiracinių teorijų ir prifantazuoti ko tik norim*. Ir apie ateivius, ir apie dieviškus įsikišimus, ir dar apie belenką. Visgi klausimas paprastas, tad ir pabandyti atsakyti galima paprastai: kodėl maždaug 99 procentus savo gyvavimo laiko žmonija elgėsi, lyg kokia nors eilinė gyvūnų rūšis, o paskui staiga ėmė daugintis ir plisti taip greitai, lyg būtų dingę visi stabdžiai?

Indoeuropiečių kalbos - labai gera problemos demonstracija: galime spėti, kad visa dabartinė Žemėje dominuojanti kalbų makalynė išsivystė vos per kokius 5-6 tūkstančius metų. Labai trumpas laiko tarpas, tiesa?

Žvelgdami į problemą be konspiracijų, galime prisiminti, kad bet kurios rūšies dauginimuisi visada yra trys apribojimai: fiziologinis gebėjimas daugintis, resursai (pirmiausiai – maistas) ir išoriniai ribojantys faktoriai (mirtingumas nuo ligų, plėšrūnų, stichijų, etc.). Tenka daryti prielaidą, kad kažkuris iš tų faktorių tiesiog ėmė ir pasikeitė, todėl stabdžiai dingo.

Vargu, ar apribojimu galėjo būti dauginimasis: nors potencialas yra maždaug penkiagubas augimas (pagal moteris) per 15 metų, netgi sparčiausiais žmonijos augimo laikais populiacija tedidėjo porą kartų kas kelis dešimtmečius. Ir vargu, ar galima būtų patikėti, kad fiziologinis dauginimosi potencialas prieš kokį šimtą tūkstančių metų galėjo būti toks mažas, kad ribotų žmonijos augimo galimybes.

Kiek labiau tikėtina, kad ribojimu galėjo būti išoriniai faktoriai – ligos, plėšrūnai ir pan.. Bet ir šita versija nėra pakankama: žmonės prieš plėšrūnus paprastai laimi, jei tik yra bent kiek didesnė žmonių grupė**. Kita vertus, ligos, ypač infekcinės, ribojančiu faktoriumi tampa per epidemijas, o šios naikinančią galią gauna tada, kai gyventojų tankis tampa gan dideliu (t.y., aukštesniu, nei vėlyvojo vėlyvojo paleolito) – kitaip neatsiranda pakankamai pernešėjų, kad kiltų pandemijos.

Bet štai toks faktorius, kaip prieinamų resursų kiekio augimas – natūralus ir akivaizdus. Jo nekvestionuoja nei istorikai, nei ekonomistai: naminiai gyvūnai, žemdirbystė, geresni įrankiai, metalurgija, statyba, gebėjimas kaupti atsargas, sugebėjimas planuotis ir pan. – visa tai yra neabejotina žmonijos augimo sąlyga, viską lemianti ir dabar. Taigi, klausimas gali būti performuluotas, tik jau specifiškiau: kas atsitiko prieš kokius dešimt ar keliasdešimt tūkstančių metų, kad žmonija staiga išmoko tobulėti, vis didindama savo resursus?

Arba dar paprasčiau paklauskime: kas atsitiko, kad žmonės gavo protą, dėl kurio resursų pasiekiamumas išaugo tiek, kad nustojo žmoniją riboti?

Ir dabar čia galim pažvelgti dar kitaip: kalba, turimų sąvokų (ženklų, prasmių ir reikšmių kompleksų) rinkinys, galimybė tomis sąvokomis (prasmėmis, reikšmėmis ir ženklais) manipuliuoti, modeliuoti tai, ko dar nėra (t.y., kurti), perdavinėti informaciją kitiems – tai mąstymo pagrindas. Tuo tarpu daryti prielaidą, esą žmonės sugebėjimą kalbėti įgijo savaime, vos tik smegeninės ir liežuviai kažkieno dvasinga valia išsivystė iki pakankamo lygio – vargu, ar būtų pagrįsta***. Čia, beje, verta prisiminti autogeneracinę koncepciją, kur interpretatorius generuoja pats save, o kita vertus – įdomu prisiminti ir vaizdesnius kalbinės beprotybės atvejus, kurie rodo, kad kalba visgi lemia protingumą.

Kalba mažų mažiausiai turėtų atspindėti žmonijos pokyčius, nes joje turėtų fiksuotis tos sąvokos, kurios dabar yra, o kažkada – nebuvo. Negana to, kalbą (kiek platesne, nei vulgariai buitine prasme) galime imti kaip tą mechanizmą, kuris ir suteikė mums naujas galimybes, t.y., kažkokių sąvokų atsiradimas turi žymėti viso mąstymo pasikeitimus****.

Continue reading →

Stilingiausio blogo apdovanojimas – 2012

Stylish Blogger Award - Stilingiausio Blogerio Apdovanojimas

Taip, aš esu stilingas ir kietas blogeris, nes gavau apdovanojimą!

Kadangi jau šiaip mane reikalai užverčia, o jau kadangi čia dar tie ACTA reikalai prasidėjo su visais bardakais, tai gavosi taip, jog nei vieno normalaus straipsnio šiais metais gal ir neparašiau dar? O visvien, matyt už praeities nuopelnus kažkokius gavau Stilingiausio Blogerio Apdovanojimą, kuris įrodo, kad esu stilingiausias pasaulio blogeris iš visų, kas yra žiurkėnai, net jei ir nesu parašęs nei vieno padoraus straipsnio.

Beje, Stylish Blogger Award – tai ne tik Lietuvos, bet ir viso pasaulio apdovanojimas, kuris yra garsiausias, žymiausias, kompetentingiausias, solidžiausias ir patikimiausias iš visų apdovanojimų, kokie tik yra teikiami Internete. Todėl jį gavę asmenys nusipelno išskirtinės pagarbos ir visų skaitytojų aplodismentų, kuriuos privaloma suaploduoti prieš ekraną, skaitant šiuos mano parašytus žodžius. Taip kad plokite man.

Matyt kitaip ir negalėjo gautis – turėjau gauti apdovanojimą, nes aš esu vienintelis toks. Ir kadangi žiurkėnai yra stilingi, grakštūs ir panašūs į snieguoles, tai akivaizdu, kad aš buvau apdovanotas. Ir neabejotina, kad mane šitaip apdovanojo ne kas kitas, o stilių išmanantis žmogus, kurio netgi logotipe yra graži skrybėlė – tai ponas Tomas Insaider, kuris suteikė man apdovanojimą pačioje pirmoje sąrašo vietoje!*

Gigantiškas žiurkėnas ėda pastatus Atlantos mieste, JAV

Štai ko jie bijo. Aš esu jų baisiausias košmaras, nuo kurio jie dreba ir apie kurį jie kuria filmus. Todėl aš esu pasaulio valdovas. Aš esu Didysis Rokiškis! Ahahahahah!!! O jei truputį rimčiau, tai šioje nuotraukoje matote, kaip apdovanotiesiems aš įteikinėju po gabalą nekilnojamojo turto.

Tiesa, paskui dar tasai ponas išsidavė, kad bandė į mane panašius kažkaip naikinti, o paskui dar visokias detales aptarinėjo su tokia ponia Giedre, aiškiai, kad užtrolintų mane. Aš galiu iškart paaiškinti tokią situaciją labai paprastai: žiurkėnai kalba ir rašo blogus, o tenai augino pelėnus. Juos žmonės paprastai painioja su žiurkėnais, panašiai, kaip aš painioju žmones su beždžionėmis ir kiaulėmis. Tai neišvengiama, nes išoriniai panašumai visada lengvai pastebimi, o dvasinius skirtumus pastebėti žymiai sunkiau.

7 keisti ar įdomūs dalykai apie Rokiškį Rabinovičių

Pagal šios nominacijos ir apdovanojimų taisykles**, kiekvienas turi papasakoti apie save kažkokius keistus ar šiaip nenormalius dalykus, iš viso – cielus septynis (7). Aš tiek skaičiuoti nelabai net moku. Jūs pagalvokit, ko reikalaujat iš niekuo dėto padaro – mokytis skaičiuoti? Na, gerai, tiek to. Aš moku skaičiuoti. Tai pavardinsiu:

Aš esu chamas, nes tas žodis yra kilęs iš tiurkų kalbos žodžio „chamiak“, kuris reiškia žiurkėną. Taip kad čia žodžiai kalba už save. Čia jau nieko net pridėti daugiau nereikia. Kita vertus, lotyniškas pavadinimas Cricetus aiškiai reiškia didžiausių inteligentų žaidimą – kriketą. O lotyniškas crice – reiškia kryžių. Taip kad sudėkite šitas dabar savybes ir lenkitės man dabar, niekingi žmogiūkščiai, nes tokia yra mano semantika.
Dar nebuvo tokio žmogaus, kuris suprastų, kas čia per nesąmoningas rašinėtojas rašinėja. Visi pagalvoja, kad kažkokia Rokiškio bibliotekos žiurkė. Taip, man būtent šitaip kadaise papasakojo viena kažkokių lituanistikos-filologijos mokslų daktarė, kuri sakė, kad labai piktinosi manimi ir netgi bandė išsiaiškinti, kas tai per biblioteka, kad imtųsi priemonių savais kanalais. Taigi, ta proga siunčiu linkėjimų Rokiškio bibliotekininkams. Jei jus kas nors baudžia, tai čia dėl manęs.
Aš kartą bandžiau suskaičiuoti, kiek aš banų padalinau per gyvenimą įvairiose internetinėse vietose. Žinote, tai velniškai sunku padaryti: tarkim, primeti, kad kažkada varydavai kokius kelis šimtus banų per dieną kur nors IRC kasdien, ir taip kelis mėnesius – tai gautųsi jau penkiaženklis skaičius. Ir šitai tėra maža dalis, o kiek dar kitur tų banų pridėliota… Bet aš iki šiol negaliu užtikrintai pasakyti, ar aš kada perkopiau šešiaženklę ribą, ar ne. Nes tokių skaičių jau nesigauna vertinti net ir aproksimuojant.
Cricetus cricetus, kitaip tariant, europinis žiurkėnas – tai ganėtinai stambus padaras. Gigantiškieji žiurkėnai, gyvenantys Elzase (Prancūzijos Rytuose), užauga iki trečdalio metro aukščio ir sveria iki pusės kilogramo. Savo urvuose jie sukaupia iki 65 kilogramų(!!!) maisto atsargų ir nesivaržo užpulti žmonių, jei tie pernelyg užnervina. Šie žiurkėnai yra įtraukti į Raudonąją knygą, jų tėra išlikę apie porą šimtų, tačiau prancūzų kaimiečiai nieko nepaisydami juos naikina, kaltindami, kad žiurkėnai iš jų naktimis esą vagia bulves. Čia aš jau be komentarų.
Pratęsiant apie gigantiškus žiurkėnus, tačiau jau apie pinigus: berods pernai ES skyrė Prancūzijai poros dešimčių milijonų eurų baudą už nesugebėjimą tų gigantiškųjų žiurkėnų apsaugoti nuo nykimo. Bauda buvo skirta už periodą, kai tų žiurkėnų populiacija sumažėjo pora dešimčių individų. Kitaip tariant, vieno žiurkėno kaina buvo grubiai įvertinta maždaug milijonu eurų.
Milijonas eurų yra šiaip jau nedidelė suma***. Aš paskaičiavau, kad jei aš per savo gyvenimą būčiau visad maitinęsis padoriai, bet taupiai ir neišlaidaudamas, tai vien maistui aš tiek pinigų jau būčiau išleidęs. Deja, man kol kas tenka pasitenkinti keleriopai mažesne pravalgytų pinigų suma, kas reiškia, kad tenka save žiauriai ir negailestingai riboti – valgyti toli gražu ne taip maloniai ir gausiai, kaip norėtųsi.
Mano bloge yra dabar apie 30 juodraščių, kur didesne dalimi yra daugmaž pabaigti, bet kažkuo taip ir užkliuvę, todėl nepublikuoti straipsniai. Maždaug pusė iš jų – visai rimti, iš semiotikos, ekonomikos ir pan. temų. Ir negaliu pasakyti, kada aš juos paskelbsiu. Gal taip ir nepaskelbsiu. Kai kurie publikavimo jau laukia daugiau, nei metus, tačiau kažko vis pritrūksta, kad paspausčiau mygtuką „Skelbti“.

Rokiškio Rabinovičiaus nominacijos

Kadangi stilingiausio tinklaraščio apdovanojimai ėmė sklisti kaip tik tuo metu, kai vilnijo protestų prieš ACTA bangos, gavosi taip, kad uždelsiau su savo nominacijomis. Man buvo kilusi mintis paskirti stilingiausio blogerio apdovanojimus tiems, kas dalyvavo prieš ACTA, tačiau vos pabandęs tai atsekti, supratau, kad nesugebėsiu įvardinti net dešimtadalio tų, kam reiktų skirti apdovanojimus: jau protestuose prieš SOPA dalyvavo virš 50 puslapių, o tai juk tebuvo repeticija. Žodžiu, mano kvaila.

Taigi, pasižiūrėsiu paprastai ir padalinsiu apdovanojimus tiesiog taip, kaip man šauna į mano mažą kiaurą galvą, iš kurios viskas iškrenta (todėl net neabejoju, kad eilinį kartą susizgribsiu, kad praleidau krūvą tų, ką ruošiausi apdovanot). Tai tiesiog truputis blogų, kurie, mano manymu, yra verti ne tik to, kad būtų skaitomi, bet ir to, kad būtų pavadinti stilingais. Juose yra kažko išskirtinio:

Altajus.net. Šiaip jau Altajus yra tokie kalnai, iš kurių senais laikais į Lietuvą atveždavo tikrą mumijo****, ženšenį ir auksinę šaknį. Kalnai didesne dalimi baisūs, apaugę neįsivaizduojamo tankumo brūzgynais, kurių apatinės šakos ir šaknys susipina į tokį raizginį, kad žmonės, norėdami išlipti į aukštikalnes, turi kilometrų kilometrus kapoti sau proskynas, kad kažkur prasibrautų. Arba, jei nenori kapoti, tai tada tenka lipti tais krūmais, kaip kokiai beždžionei. O po susipynusių šakų ir šaknų sluoksniu sau takus pramina visokie žvėrys – lūšys, lapės ir vilkai, kurie ten laksto, kaip urvuose. Absoliučiai laukiniai kraštai. Tačiau Altajaus blogas – visiška priešingybė: tai tinklaraštis, kur lankosi žmonės, tikintys žiniomis ir švietimu. Tai tie, kas nori pasaulį padaryti gražesniu.
Augusta Kava aka Kažkas Netaip. Kartą kažkur komentaruose šią merginą pavadinau ponu. Tai mane iškeikė kažkaip. Bet tai išties viena iš nuostabiausių Lietuvos blogerių, nes turi nesveikai sveiką humoro jausmą ir labai aiškius gėrio imperatyvus. Taip, būtent ji per protestus dėl SOPA nepatingėjo kelias dienas sėdėt ir surašinėt dalyvius. Labai prašau, ponas Augusta, rašyti dažniau. Kategoriškai.
Giedrė, kuri rašo blogą. Aš netgi nekomentuosiu, nes čia jau netgi nėra, ką pristatinėti – šiai žavingai moteriai apdovanojimas priklauso neabejotinai, besąlygiškai ir be išlygų. Marš visi skaityt. Beje, ji apdovanojimą gavo jau ne tik iš manęs, bet dar nepasiskelbė, taip kad ponia Giedre, marš skelbti apdovanojimų dabar pat, nes tamsta dvigubai apdovanota!
Skirmantas Tumelis. Tai Supertėtis. Aš negalėjau patikėti, kad būna tokių žmonių, kaip supertėčiai. Mane mano antra pusė užpjautų, jei paskaitytų tą blogą. Čia bet kurį vyrą antra pusė užpjautų. Ir negana to, tas blogas yra dar ir pakankamai vyriškas ir įdomus, o ne tik kokie ciucinimaisi. Ir negana to, jisai nusiskuto dėl žmonos, kas yra toksai dalykas, kurio jokia moteris pilnai nesugebės įvertinti niekad. Ponai, tai yra fenomenas ir nauja blogosferos žvaigždė, neturinti analogų. Reklamuokite visiems, tik moterims nerodykit anei už jokius pinigus!
Eitnė. Tai jau ne blogas, o portalas, tačiau mes visi žinome, kaip jis išaugo. Taip, tai yra vis dar kažkuo blogas, tegul ir rašomas būrio žmonių. Tai portalas, sugebėjęs išsaugoti blogeriškumo dvasią ir nenutolęs nuo mūsų. Ponai ir ponios, šis projektas – nuostabus. Šis projektas dalyvavo mūsų akcijose prieš interneto cenzūrą, šis portalas yra rašomas mūsų kolegų, jis mums savas. Todėl, nors tai ir portalas, aš jam visvien skiriu Stilingiausio Blogo Apdovanojimą. Jie to nusipelnė, nes jie – vis dar tinklaraštis.
Ieva Sedova stebuklų šalyje. Aš ilgokai nesupratau, kad aš ją pažįstu. Pasirodo – teko kadaise susipažinti, prieš N metų ir visai netyčia. Nuostabi menininkė, turinti neįtikėtiną grožio jausmą. Ir taip pat turinti sunkiai įtikėtiną stiliaus pojūtį. Ir dabar aiškėja, kad ji rašo savo blogą, kurį buvau jau aptikęs anksčiau – pilną nuostabių nuotraukų ir paveiksėlių, kertančių per smegenis. Apie tai, kad čia reikia skirti Stilingo Blogerio Apdovanojimą – neverta nei diskutuoti, nes tikrai taip!
Ernesta. Taip, ta pati garsioji, įžymioji Ernesta, kuri kuria garsųjį Poko.lt projektą. Ir dar krūvas kitų projektų. Tai moteris, kuri turi mąstymo stilių pačia geriausia prasme. Aš velniškai gerbiu kompiuterastus, hakerius ir programuotojus, nes jie sugeba taip tiksliai mąstyti, kad man kelia gilų susižavėjimą. Argi tai ne stilius? Gerbiamoji Ernesta, aš be abejonių tamstai skiriu apdovanojimą. Tiktai nesakykit, kad čia ne lygis, nes skiriu už smegenis, kurias tamsta turite ir puikiai naudojate.
Beatulia. Ši žavi esybė yra ideali, nes daro tokį skanų maistą, kad aš tegaliu įdėti linką jums ir nieko nekomentuoti. Paskaičiau – susinervinau. Noriu skanumynų.
Common Sense. Čia yra procesistai, ToC apologetai ir vertelgos. Paprasti, protingi ir mokantys parašyti taip, kad visi suprastų. Kai kas man kuždėjo dar, kad Lietuvos Vyriausybėje pusė ministrų tenai skaito, o priežastis – paprasta: jie visada pasako, kas svarbu verslui ar kaip verslo požiūriu kažkas gausis. Argi tai ne stiliukas?
Baltasis Vaiduoklis. Visi vaiduokliai yra pakvaišę ir antgamtiški, nes jie gi vaiduokliai. Tačiau visi vaiduokliai yra ir stilingi, o ypač tie, kas balti. Šis – rašo vėlgi mokslo ir švietimo temomis, tad grįžtame apdovanotųjų sąraše prie ko pradėję – prie noro padaryti pasaulį gražesniu.

Taigi, ponai ir ponios apdovanotieji. Čia aš jums lenkiuosi ir prašau dabar apdovanoti kitus. Būtent jūs esate išskirtiniausi, gražiausi, nuotabiausi, įspūdingiausi, protingiausi, geriausi ir be abejonės – stilingiausi. Jūs esate daug įstabesni už mane, todėl iš jūsų rankų turi sklisti apdovanojimai. Todėl dabar jūsų prašau apdovanoti tuos, kas yra vertieji.

————

* Tiesa, paskui dar tyčia išmaišė tą sąrašą, kad kiti nepastebėtų, bet aš tai žinau, kad aš kiečiausias.

** Jie pametė iš Stylish Blogger Awards vieną punktą – kad visi man turi mokėti pinigus, bet aš tą punktą kada nors surasiu ir tada įrodysiu.

*** Žodis „milijonierius“ reiškė kažką prasmingo prieš šimtą metų, kai dolerio vertė buvo kokį šimtą kartų didesnė. Tada tai išties reiškė turtingą žmogų. Tuo tarpu dabar – vidutinis Lietuvos pilietis per gyvenimą uždirbą atlyginimą, kurio momentinis ekvivalentas – maždaug milijonas litų. Tai yra visai nedidelė suma. Kadaise, labai senais laikais, buvo man pakliuvus į rankas tašytė su puse milijono dolerių grynais – tuo metu tai reiškė 2 milijonus litų. Visai nedidelė tašytė. Argi tai pinigai?

**** Mumijo (kalbainiai siūlo sakyti „mumijus“ arba netgi „mumijas“, bet čia aš išvis net nekomentuosiu) – tai toksai keistas pusiau organinis mineralas, kurio kilmė nelabai aiški. Gamtinis mumijo atrodo, kaip pilkšvai rusvi lipnoki akmenys. Jie sumetami vandenin, o tada kelias valandas virinami, kol viskas, kas tik tirpsta – ištirpsta. Lieka tiesiog kažkoks žvyras ir rudas rudas tirpalas. Tas tirpalas nukošiamas, o paskui garinamas tol, kol gaunasi lipni smala, kvepianti jodu, sakais ir dar kažkuo – žodžiu, turinti tokį specifinį mumijo kvapą. Geologai nelabai gali pasakyti, iš ko tas mumijo susidaro, bet pagal sudėtį panašu, kad tai prieš šimtus tūkstančių ar milijonus metų gyvenusių plėšriųjų paukščių išmatos, kurios pirma supuvo, paskui išdžiūvo, o galų gale – kristalizavosi ir pavirto į tą neaiškią masę. Mumijo pasižymi stebėtinai efektingu poveikiu, gydant visokias žaizdeles, nudegimus, spuogus, nutrynimus ir pan., o sovietmečiu kainuodavo klaikius pinigus – iki keliasdešimt rublių už gramą.

Tarybinis ar sovietinis? Kalbainių bukumo klausimas.

Čia jums lietuvių kalbos sergėtoja skelbia, kaip jums kalbėti: Negalima sakyti „sovietinis“, reikia sakyti „tarybinis“, nes tada buvo tokie geri tarybiniai laikai ir visi buvo lygūs, nevažinėdavo visokiais mersedesais ir leksusais, gerbė valdžia liaudies žmogų. Mes tada gyvenome ir tai mūsų tarybinė santvarka, o ne tų mums nurodinėjančių emigrantų, kurie turtuose vartėsi ir aiškino mums kažką, patys vargų nepatyrę. Nes tik tarybose mums liaudies deputatai atstovavo, o ne dabartinė nupirkta valdžia.

Viena iš nuvalkiotų, jau tiesiog kalbainiškojo durnumo pavyzdžiu tapusių, tačiau vis pasikartojančių diskusijų – ar kalbant apie sovietmetį, reikia vartoti žodžius „tarybinis“, „tarybų“ ar „sovietinis“, „sovietų“. Tema čia pakankamai sena, kad net ir oficialūs kalbainių vadai linkę jau nekišt į ją nosies, nes iš patirties žino, kad geriau vengti apie tai kalbų: jei tik užsimintų, kad geriau sakyti „tarybinis“, išsyk pasirodytų, kuo esą ir tada jau pasigailėtų. Bet jei tik ištartų, kad reikia sakyti „sovietinis“, o ne „tarybinis“, staiga pripažintų ir faktą, kad kalbos nepakankamumas yra, o be svetimų žodžių neišsiversi, o tuo pačiu užsitarnautų fanatiškiausių kalbainių sparno pyktį.

Visgi, nors tema ir puikiai žinoma, ji verta atidesnio panagrinėjimo, tiesa, visai iš kitos pusės: čia itin įdomu, kas dedasi kalbainių galvose ir kaip tas sovietiškumas su kalbainiškumu siejasi. Tuos sąryšius pastebėję yra daugelis, o išnagrinėti juos galima, tiesiog paėmus porą kalbainiškųjų argumentų, kuriuos šie visada pateikia, kai tik užeina kalba apie žodžius „sovietinis“ ir „tarybinis“:

Tais laikais, kai buvo LTSR, visi sakė „tarybų“, „tarybinis“, „taryba“, tai buvo įprasta tuo metu, todėl apie tą santvarką reikia kalbėti būtent tais žodžiais. Niekas tais laikais nesakydavo „sovietas“ ar „sovietinis“, šitas žodis atsirado tik dėl Vakarų įtakos.
„Tarybų“ ir „tarybinis“ yra lietuviški žodžiai, kilę nuo žodžių „taryba“, „tartis“ (veiksm.), tuo tarpu žodžiai „sovietų“, „sovietinis“ – svetimžodžiai, jie netinka, jie nesuderinami su lietuvių kalbos grynumu.

Abu argumentai girdėti, tačiau juose išties slypi neįtikėtinai daug. Neįtikėtinai didelis, skurdus ir bejėgiškas sovietžmogių pasaulis čia tiesiog šviečia, atskleisdamas visą debilavotų postkomunistinių lūzerių nostalgiją tiems režimo laikams, kai viskas buvo aišku, nes partija visada nurodydavo, ką daryti. Ir tą aš jums tuojau parodysiu.