Rokiškis Rabinovičius

Praėjo jau metai nuo to laiko, kai pranašavau, kad Drąsius Kedys taps herojumi legendoje apie save, tad paprasčiausiai jaučiu tam tikrą moralinę pareigą apžvelgti viską, kas vyko. Gal būt, truputį plačiau, nei tą kartą. Ir painiau – nes įvykių, gandų ir faktų vis daugėjo, o aiškumų darėsi vis mažiau.

Kai rašiau apie Drąsiaus Kedžio mitologizavimą, apie archetipiškumo požymius, buvo praėjusios vos kelios dienos po kruvinų įvykių Kaune. Tuo metu vis dar niekas nesuprato, kas vyksta, tačiau jau matėsi ženklų, kad čia ne šiaip koks žiniasklaidos keliamas triukšmas, o visiškai išskirtinės visuomenės reakcijos. Rašydamas, aš nuoširdžiai galvojau, kad kada nors apie Drąsių Kedį bus kuriamos dainos ir pasakos. Kažkada. Tarp žmonių, kurie komentuoja mano blogą, berods nebuvo prieštaravusių – mane tai nustebino (ir visiškai nenustebino masinės marginalinių komentatorių reakcijos „Lietuvos Ryte“ ir „Verslo Žiniose“). Dar labiau nustebino, kad įvairi kūryba, perpasakojanti įvykius, ėmė plisti jau po kelių mėnesių – aš tikėjausi gerokai ilgesnio periodo.

Visuomenės, o ne konkrečių žmonių sąmonė

Visuomenės reakcijos buvo gaivališkos, nuoširdžios ir naivios, kartais gal net ir kvailos. Valdžios ir teisėsaugos reakcijos buvo mažiau nuoširdžios, ganėtinai tikslingos, kartais ciniškos, bet, pripažinkime, kartais gal net kvailesnės. Nors ir buvo akivaizdu, kas vyksta, taip ir nepabandyta į įvykius sureaguoti kaip nors protingiau, nei įprastu (???) teisėsaugai būdu – „viskas pas mus tvarkoje, kaip nusprendėm, taip ir bus, kas nesutinka – tuos nubausim“. Bausti protestuotojus buvo bandoma. Rezultatus matėme – lėkė ir prokurorų, ir daugelio kitų veikėjų galvos, vos neprieita iki susirėmimų tarp gynėjų ir policijos, į reikalą įsikišo netgi Dalia Grybauskaitė, Irena Degutienė ir Vytautas Landsbergis. Vieni vertino šią istoriją vienaip, kiti kitaip, buvo tokių, kurie teigė, jog viskas surežisuota, buvo tokių, kurie sakėsi nesuprantantys, kas čia visiems darosi.

Mitas išplito, vis naujomis ir naujomis interpretacijomis, vis naujais, vis kitais pavidalais. Pirmiausiai komiksai, istorijos, dainos (išcenzūruotą Junior dainos variantą netgi Lietuvos Radijas buvo ėmęs groti), ėmė rastis net ir kažkokios pasakos, o kažkuri TV, vulgariausiu būdu bandydama pasipelnyti iš svetimų tragedijų, netgi ėmė gaminti serialą šia tema.

Man pačiam įdomiausiai pokyčius paženklino kvaila pasaka apie kedofilų ir pedofilų mūšius, skleista kažkokių durnelių – praėjus bene pusmečiui nuo šio diskurso atsiradimo, prasidėjo garsieji įvykiai Garliavoje. Manau, kad po jų pasidarė nejuokinga netgi tos pasakos platintojams bei kūrėjams. Aš jau nekalbu apie teisėsaugininkus. Tuo metu skambėjusios isteriškos politikų reakcijos parodė, kad net ir valdžiažmogiams ima darytis aišku, kad mitas gresia jiems patiems. Vienas iš darbiečių seimūnų netgi viešai reikalavo, kad Garliavoje susirinkę būtų iššaudyti guminėmis kulkomis. Mitas, kuris griauna valstybės stabilumą? Taip, tokia archetipinio mastymo galia.

Legendos variantų atsirado daugybė. Buvo (ir yra) tikinčių tiktai konkrečiomis versijomis, buvo ir tokių, kurie tikslingai bandė įtvirtinti vieną ar kitą mitą, prilygindami jį realybei. Buvo (ir yra) bandančių tikslingai mitą griauti ar kurti versijas, kurios marginalizuotų herojų. Tačiau panašu, kad visuomeninei sąmonei į versijų skirtumus tiesiog nusispjaut. Nesvarbu, kurią versiją žmogus palaiko – jis visvien tampa legendos, mito nešėju.

Naujas ženklas – violetinis

Vienas draugas pasakojo, kaip jo įmonėje moterys ėmė rengtis violetinėmis bliuzelėmis. Kai jis savo darbuotojų paklausė kodėl, jam taip ir pasakė – „dėl solidarumo su Drąsiumi Kedžiu, jo artimaisiais ir žmonėmis, kurie kovoja prieš korumpuotą teisėsaugą“. Mano draugas nesitikėjo, kad tokie dalykai gali vykti visiškai šalia. Man pasakodamas, įvardino maždaug taip: „tiek metų galvojau, kad protingos, normalios moterys, o čia kažkoks masinis pamišimas“.

Bene aiškiausiai kintančią visuomenės spalvą rodo parduotuvės, kuriose prekiaujama drabužiais. Dar prieš metus violetinių drabužių tiesiog nebūdavo – niekam nei į galvą nebūtų šovę tokius pirkti. Na, nebent kokiam nors puspročiui ar užsieniečiui. Lietuviškai publikai violetinė spalva atrodė beveik tokia pat klaiki, kaip ir nepakenčiama žydra. O štai neseniai užėjau į kažkurią Norfą ir nustebau: violetinių drabužių kiekis beveik toks pat, kaip ir lietuvio dūšiai artimų juodų. Sprendžiant iš kiekių, violetinių bliuzelių, marškinėlių, suknelių ir kitų drabužių Norfos klientai nuperka daugiau, nei geltonų, raudonų, mėlynų, žalių, žydrų ir oranžinių kartu sudėjus. Drabužių pasiskirstymai tokiame gerai savo nišą aptarnaujančiame prekybos tinkle, kaip Norfa – ko gero, pats aiškiausias rodiklis, kokį tik įstengiau sugalvoti.

Beje, neverta manyti, kad violetinę staiga pamėgo tik Norfos klientai – aiškius spalvinius pokyčius galime pastbėti ir žymiai rimtesnėse, netgi kai kuriose „firminėse“ parduotuvėse. Aišku, tik tose, kurios susiprato reaguoti į staiga pakitusią paklausą. Keista, kaip didžiuosiuose prekybos centruose dar nepardavinėjamos violetinės vėliavėlės – jas pirktų ne ką menkiau už trispalves.

Kas yra paternai

Panašiai, kaip ir izotopijos (skirtinguose sakinio žodžiuose pasikartojančios tos pačios prasmės), taip ir paternai yra kažkokių gilesnių struktūrų galimas požymis. Keliose lyg ir skirtingose istorijose sudalyvavo tie patys veikėjai – štai jums ir paternas. Kesliose istorijose buvo kažkuo panašūs įvykiai – štai ir vėl paternas. Visai nebūtina, kad įvykiai ar ženklai sutaptų savo prasmėmis ar reikšmėmis, pakanka, kad jie būtų viename Greimo kvadrate, gal netgi reikšdami priešingus dalykus. O patys paternai išties gali nereikšti nieko. Bet gali ir reikšti. Jie įdomūs dėl to, kad neretai parodo kažkokias gilumines struktūras – nebūtinai įvykių, galimai – tiesiog mastymo. Ir dar įdomesni tuo, kad jie kabina žmones, tapdami pagrindu naujiems naratyvams. Jei tik paternas pakankamai ryškus, jis apvelkamas nauja istorija. Nesvarbu, ar ta istorija remiasi faktais, ar tik sujungia elementus kažkokiu maginiu būdu.

Paternai gali atsirasti tiesiog dėl atsitiktinių sutapimų. Gali atsirasti ir dėl to, kad skirtingų istorijų pasakotojai jas interpretuoja panašiai. Gali atsirasti ir dėl to, kad buvo kažkokių realių susiejančių įvykių. O gali būti ir taip, kad pastebimi paternai tėra dar kitų, mums nematomų paternų atspindys. Jokie paternai nieko neįrodo. Tačiau jie rodo – rodo kažką, ką galime tyrinėti, bandydami suprasti interpretacijos procesus.

Politikai, valstybininkai, kedofilai ir pedofilų gynėjai

Politinių jėgų reakcijos į Drąsiaus Kedžio mitą buvo įvairios. Ultradešinieji, kurie pradžioje atrodėl lyg ir susidomėję (o gal tiesiog juos tikslingai kažkas pabandė sutapatinti?), taip ir pasiliko nuošalyje. Kelios kitos politinės jėgos lyg ir laikėsi atokiau, dar kelios kitos nedrąsiai pabandė išpešti sau naudos, bet buvo tiesiog nuvytos pačių kedofilų. Labai įdomūs buvo su pasakojimu susisinchronizavę įvykiai – vėl pradėta Vytauto Pociūno byla, prisimintas Gatajevų šeimos skandalas ir pagarsėjo absoliučiai kliedesiška Eglės Kusaitės istorija (kuri taip pat kliedesiškai tęsiasi ir dabar). Sinchronazmai atsirado ne tik laike – žiniasklaidoje bei ganduose sufigūravo ir krūvelė tų pačių pavardžių bei įstaigų. Paternai. Paternai šioje istorijoje nepaprastai įdomūs – jie žymiai sudėtingesni ir keistesni, nei visai paprastas Drąsiaus Kedžio heroizavimas.

Tačiau paternai ir mitologizavimas – keistai, nepaaiškinamai supriešinti. Visuomenė lyg ir susiskirstė į „kedofilus“ bei „pedofilų gynėjus“ (taip jie vieni kitus vadina), tačiau aktyvių kedofilų tarpe ryškesnių paternų, atspindinčių kitas grupes ar anksčiau buvusius įvykius, pastebėti nepavyksta (nors ir buvo bandymų tapatinti kedofilus su „kavenskais-garliaviniais“ bei „visokiais nusikaltėliais“), tuo tarpu „pedofilų gynėjų“ paternai keistokai siejasi su vadinamųjų valstybininkų bei VSD skandalų paternais. Pasikartojančios figūros, pasikartojančios reakcijos, vos ne tos pačios pusės… Netgi leidiniai, atstovaujantys vieną ir kitą pusę, susiskirstę panašiai, kaip ir per valstybininkų skandalą. Kartais, bežvelgdamas į tuos atsikartojimus, net negali suprasti – ar čia vėl kažkas valstybininkus puola, ar valstybininkai kažką puola, ar tiesiog paraleliai vyksta kažkas neaiškaus?

Buvo galima tikėtis, kad valdžia, ypač teisėsauga, nelabai sugebės reaguoti į visuomenės procesus. Paaiškėjo, kad viskas daug prasčiau, nei buvo įmanoma tikėtis – kai kurių prokurorų reakcijos tiesiog dvokstelėjo nihilistiškomis demagogijomis, bent jau mane pakraupinusiomis žymiai labiau, nei pats pedofilijos skandalas. Istorijos pradžioje buvęs generalinis prokuroras Algimantas Valantinas buvo tiesiog išmestas. Jo pavaduotojas Gintaras Jasaitis ėmė politikuoti, piktindamasis, kodėl kažkokie seimūnai reikalauja tirti jau 20 metų vilkinamas bylas, dar pora prokurorų pagarsėjo bandymais užčiaupti kritikus. Jau pačioje istorijos pradžioje vieša paslaptimi tapo tai, kad prokuratūra rinko duomenis apie šimtus įvairių interneto puslapių bei komentatorių, ką nors rašiusių apie Drąsių Kedį. Pirmus porą mėnesių po visų įvykių galvojau, kad prokuratūros įvaizdžiui nėra kur labiau smukti, tačiau paaiškėjo, kad prokuratūra turi netgi tokių genialių talentų, kaip Justas Laucius, kurie nuomonę pablogina netgi tada, kai šiai jau nėra kur blogėti. Galėčiau sakyti, kad tai prokuratūros paternai, bet visgi drįsčiau tvirtinti, kad ne – ne paternai, o simptomatika.

Ko gero vienintelis įvykis, kuris pabandė kiek rimčiau sudisonuoti su Drąsiaus Kedžio istorija, bet greičiau jau surezonavo – tai gėjų eitynės Vilniuje. Krūvos keistų uždraudimų, leidimų, vėl uždraudimų, nesąmoningų grasinimų ir šūksnių apie tai, kad kedofilai tuos iškrypėlius viešai sudoros. Isterikos buvo tokios, kad daugeliui nekilo abejonių apie tai, kad eitynių skandalingumas buvo režisuojamas tikslingai – lyg kokiame realybės šou, auginant įtampą, klijuojant kažkokius lapelius, nuolat kartojant, jog bus riaušės, o galų gale į sceną net išleidžiant du seimūniškus klounus. Atrodė, jog nematoma ranka diriguoja bandymui kedofilus nukreipti prieš gėjus ir kairiuosius, o šiuos visus – prieš kedofilus. O man labiau užkliuvo tai, kad galų gale, praėjus keliems mėnesiams, rezultatas gavosi artimas nuliui.

Ko gero, ženkliška buvo ir tai, kad per šias istorijas galų gale sudrebėjo net ir kunigai. Taip, daugiau dėl Vakaruose kilusių milžiniškų skandalų, susiejusių Romos katalikų bažnyčią su pedofilija. Ir netgi leidusių kažkam įvardinti, jog bent jau viena pedofilų organizacija pasaulyje išties yra. Kad siūbavo politikų ir valdžiažmogių kėdės – tai natūralu, bet bažnyčia – tai vienintelė šventa ir neliečiama institucija Lietuvoje, galinti sau leisti netgi tokius absurdus, kaip sakralinės erdvės. Ir net nebaudžiamai griauti tokius Vilniaus simbolius, kaip Aušros vartai. Taip, bažnytininkai pabandė nubausti būrelį kedofilų, surengusių kažkokią akciją šalia katedros.

Kita, kedofilų pusė, atrodo, elgėsi įprasčiau – kaip ir kadaise sovietmečiu, nuėjo į kažkokią, didesne dalimi pasyvią rezistenciją, viešumoje palikusi tik būrelį disidentų, saugančių Neringos Venckienės namus. Pasidarė įprasta, kad žmonės apie bylą kalba neviešai. Virtuvėse, lyg ką įtardami, įvertinę, ar galima šnekėti. Arba apsikeisdami frazėmis „tik tarp mūsų“ – nes ką gali žinoti, kas kam nepatiks. Nuolatinis žiniasklaidos keliamas infosrautas, atrodo, apgauna pačią žiniasklaidą, kažkam sukurdamas įspūdį, kad istorija slopsta ir visuomenė nusisuka nuo kedofilinės versijos. Tačiau atsargiai ir neutraliai paklauskite savo pažįstamų, ką jie galvoja, pažiūrėkite į jų reakcijas. Greičiau jau visuomenė nusisuka nuo žiniasklaidos, darančios iš tragedijos cirką.

Gal būt paradoksaliausiai politinę situaciją nusakė tos pačios generalinės prokuratūros atstovas Raimondas Petrauskas, pareiškęs kažką apie tai, kad atsirado Garliavos Respublika ir palygindamas ją su Perloja. Savo interpretacine gelme šis palyginimas tiesiog unikalus, apie jį galima būtų parašyti ištisą ilgą straipsnį. Ir apie tai, kaip Perloja sugebėjo net per sovietmetį išlaikyti savotišką dvasinę neprigulmybę, ir apie tai, kaip įdomiai ji sukosi Tarpukaryje, ir apie tai, kaip Garliavoje daug ką lėmė paprasčiausi žmonių tarpusavio ryšiai, ir apie tai, kaip valdžia nesugebėjo nei vienos, nei kitos nugalėti įprastais būdais. Ir aišku, įdomiausia – kodėl išvis laikinąjam generaliniam prokurorui į galvą atėjo tokie palyginimai.

Įvykiai ir paternai

O ką galėtume pasakyti apie tikrus įvykius, apie tai, kas buvo išties? Ogi beveik nieko. Mes beveik nieko nežinome ir nelabai ką galime sužinoti. Informacijos nuotrupos – neįtikėtinai keistos, fragmentuotos, permaišytos su interpretacijomis ir, galimai, dezinformacijomis, bet jose ir vėl lenda paternai – tiktai dar keistesni, dar labiau viską supainiojantys. Ne, paternai – tai ne įrodymai ir netgi ne kažkokie realūs dalykai. Jie gali atsirasti atsitiktinai, bet gali liudyti ir apie kažkieno veiksmus. Jie tiesiog įdomūs.

Iš kažkur išlenda ir dingsta, o paskui vėl išlenda ir vėl dingsta Žilius, kurio pasakojimų apie kažkokius Drąsiui grasinusius vyrus atrodo, kad išvis niekas nesiruošia nei tikrinti. Kažkodėl visi užmiršta nežinomą kompiuterastą, kuris darė Drąsiaus Kedžio puslapį šio užsakymu, kažkodėl niekas neprisimena neaiškios seklių firmos, kurią Drąsius samdė. Kaip ir dar kelių figūrų – liudininkų, kuriuos jau ir aš spėjau užmiršti. Iššokančių ir dingstančių personažų paternas.

Istorijoje pilna keistų teisėjų. Nušautas Jonas Furmanavičius, prieš tai pagarsėjęs išskirtinai įdomiu nuosprendžiu vienoje žmogžudystės byloje. Neringa Venckienė su įdomiais failų pavadinimais ir neaišku, kokiu būdu iš jos paimtu kompiuteriu – tai berods, nelabai teisėta. Dar atsiranda keistas teisėjas Bronius Varsackis su keistais sprendimais, kadaise figūravęs Ignalinos AE uždarymo reikaluose, o į teisėjus paskirtas Valdo Adamkaus kaip tik tais laikais, kai žydėjo valstybininkai. Na ir ryškiausias – išsyk po įvykių Kaune rėksmingai priimtas Teisėjų tarybos nutarimas slėpti savo tapatybes. Beje, ši įstaiga jau anksčiau buvo spėjusi tapti bene ryškiausiu teismų nenormalumo simboliu, tačiau tai jau visai kita istorija. Taigi, teismų ir teisėjų paternas.

Istorijoje kelis kartus labai įdomiai šmėkšteli psichiatrinės įstaigos – ir mergaitės paėmimo (tiesą sakant, panašiau į pagrobimą) atvejis, ir keistas atvejis su durnynan pakliuvusiu neaiškiu liudininku, žvejojusiu netoli vietos, kur rastas Drąsiaus Kedžio kūnas, o dar ir išlenda informacija, kad Drąsius Kedys, iki numirdamas, bene pusę metų vartojo kelis psichiką veikiančius vaistus, o dar įdomiau, kad taip ir nepasakoma, kokius. Psichiatrinis paternas.

Keistai aplink sklaidosi VSD šmėkla, apie kurią kalba kažkokie „Karšto Komentaro“ agentai, o dar prisiminus galimai VSD kuruotus CŽV sulaikymo centrus, jų specifiką – tardymui ir įkalintųjų slopinimui taikomus neuroleptikus (beje, ir KGB praktika), vėl kyla tos pačios asociacijos su šmėžuojančiais psichiatrais. Ir vėl apie kalbas, kad Drąsius Kedys buvo kažkur pagrobtas ir laikomas. A, taip, jei dar toliau eisim – tai vėl valstybininkai, KGB rezervistas VSD direktorius Arvydas Pocius ir vėlgi psichiatrinės ligoninės, kurios sovietmečiu buvo tokios patogios disidentams laikyti. Ir tas pats Kęstutis Betingis, berods kuravęs Gatajevų bylą. Kaip matome, erdvė konspiracijos teorijoms, kaip ir rimtesniems tyrimams – neįtikėtina. A, dar ir po Algimanto Valantino atsistatydinimo vėl atnaujinta Vytauto Pociūno byla. Neaiškių saugumiečių paternas.

Aš jau nekalbu apie tokius nuostabius sutapimus, kai ir Drąsius Kedys ne tai paspringsta girtas skrandžio turiniu, ne tai paskęsta, ir visai panašiai ne tai paskęsta, ne tai paspringsta Andrius Ūsas, irgi būdamas girtas… Na, gerai, šį sykį tik du ženklai – tai dar ne paternas. Bet pala, o juk Kęstutis Mizaras, spaustuvės, turėjusios leidimą spausdinti apskaitomus dokumentus, savininkas, kuris, kaip manoma, spausdino ir lipdukus Drąsiaus Kedžio autobusiukui, irgi numirė, kažkaip pasikorė? O dar buvo išlindęs kažkoks keistas gandas, kad autobusiukai tai buvo du – vienas, kurį Drąsius pirko, o kitas, kurį paskui surado… Ai, ne, ne, čia visur tik skirtingi savižudybės būdai, paternų nėra. Na negali gi taip būti.

O čia dar įsimaišo kažkokios nesuprantamos istorijos apie dvasingą Laimos Stankūnaitės ir Andriaus Ūso meilę, o paskui tos istorijos imamos paneiginėti. Bet dar keistesnis dalykas, kad kai kurie istorijos personažai tiesiog spindi neįtikėtinu durnumu. Pabandykim pavardinti dalyvius – net nuostabu, ar ne? Taip, neįtikėtina neįtikėtinų durnių gausa – tai dar vienas paternas.

Tiesą sakant, bent jau toje informacijoje, kurią galim sužinoti iš spaudos – keistenybių tiek, kad jau vien pačių keistenybių aiškinimui galima būtų užvesti kokią nors bylą. Keistenybės – idealus dalykas visokiems šarlatanams-ekstrasensams, o jie čia irgi figūruoja. Kaip ir kažkokios keistos istorijos, kurias nuo pat pirmų dienų kažkas labai intensyviai kimšdavo įvairių portalų komentaruose. Kaip ir iš kažkur sklindančios dezinformacijos, apie kurias ar tik ne tas pats Kęstutis Betingis buvo užsiminęs? Aha, dar vienas – proto krušimo paternas.

Galų gale…

Bet kuri istorija turi pradžią, bet kuri turi ir pabaigą. Pabaigos istorijoje apie Drąsių Kedį – vis dar nėra. Pradžioje buvęs aiškiu herojumi, mitiniu didvyriu, Drąsius tampa daug lietuviškesniu kankiniu. Iki šiol nesimato požymių, kad teisėsauga būtų supratusi, kokie reiškiniai vyksta. Tačiau istorija susilaukė atgarsių visame pasaulyje – tai šen, tai ten pasigirdo istorijos, kaip vienoje ar kitoje šalyje kažkas nušovė kažkokius korumpuotus teisėsaugininkus. Lietuvoje pokyčiai aišku ryškesni – jei iki istorijos apie teisėjų klaną kalbėjo vanagai, tai dabar, palyginus su neviešais diskursais, vanagų kalbos atrodo, lyg bandymas ginti sistemą.

Kita vertus, visuomenė bent jau sužinojo apie tai, kad pedofilija – tai problema. Bet ar daug? Bene vienintelė organizacija, profesionaliai dirbusi su pedofilijos aukomis – „Vaiko Namas“, užsidarė. Užsidarė kaip tik tuo metu, kai visuomenę buvo apėmusios pačios isteriškiausios kovos prieš pedofilus reakcijos. Ar kažkas pasikeitė? Manau, kad taip – nepaisant visko, bent truputį padėtis pagerėjo. Vos vos.

Mitas ėmė gyventi savo gyvenimą. Drąsius Kedys tapo pilnaverčiu herojumi – herojumi legendoje apie save. O man visada buvo bjauri violetinė spalva. Negi ji taps įprasta?