Monthly Archives: kovo 2011

Black Ingvars – šokių metalas

Kadaise berods kažkur minėjau, kad apie kokius 1980-1985 iš glam metal išaugo pop-metal banga, su tokiais ryškiais atlikėjais, kaip Bon Jovi, Cinderella, Motley Crue ir pan. – grupėmis, kurių Europoje daugelis net ir metalu nelaiko. Gal būt ryškiausia iš tų grupių man būtų švedų Europe, net ir savo išvaizda menkai tesiskiriantys nuo kokių nors aštuntojo dešimtmečio disco atlikėjų iš gėjų klubo.

Tačiau tai tik gėlytės, palyginus su tuo, į kur suktelėjo švedų grupė Black Ingvars. Šie humoristai nesicackindami ėmė daryti metalinius tokius popso koverius, kad tiesiog neįmanoma atsiklausyt. Norit surengti vakarėlį su šokių muzika, atliekama tikrų metaliūgų? Pasiieškokite Black Ingvars – jų koverių repertuare galima rasti visko, pradedant ABBA gabalais, vaikiškom dainelėm ir baigiant kažkokiais švediškais cicinais 🙂

Šitas Venga Boys gabalas „Boom Boom Boom Boom!“ skamba geriau už originalą, tai visai nepanašu į kokius nors Boney Nem, tačiau veža gal net labiau, tiesa? 🙂 Toliau bus dar truputis visokio kratinio (kurio galima net neklausyt) ir vienas nuostabus perlas, kuris į šią grupę privers pažvelgti daug rimčiau, kaip į solidžią chebrą.

Continue reading

Bob Marley su Iron Maiden

Ponas Vaidotas Ilgius, nuostabus žmogus, užrodė tokį briedą, kuris sudisonavo tokiais rezonansais, kad jau kelintą kartą klausau ir negaliu atsiklausyt. Taip, tai Bob Marley dainelė uždėta ant Iron Maiden pačiu primityviausiu būdu – tiesiog kažkaip suplakant garso takelius. Ale kaip susiderinę, iki beprotybės. Net negaliu pasakyti, ar tiesioginis užklojimas viens prie vieno, ar visgi miksuota kažkas.

Paaiškinkit man tos beprotybės logiką kas nors – kaip taip gaunasi? Ar aš kažko neišgirdau dėl to, kad visai neklausau Bobo Marlėjaus?

Gigūnai – štai kaip mus vadino :-)

Kadangi pažadėjau paskelbti, jei jau niekas neatspės, kaip dėl H raidės nebuvimo gudai lietuvius pravardžiuodavo, tai ir skelbiu.

Kaip sako, Dzūkijos pakraščiuose, ten, kur buvo etninės lietuviškai ir gudiškai kalbančių žemių ribos, o šalimais būdavo lietuviški ir gudiški kaimai, XIXa. pabaigoje ir XXa. pradžioje gudai lietuvius vadindavo gigūnais – гигуны, гигун.

Tai buvo susiję su lietuvišku nesugebėjimu ištarti H garsą: lietuviai vis jį keisdavo į G. Tuose pakraščių kaimuose buvo gan ryškus kalbų maišymasis, daugelis gudų vartodavo nemažai lietuviškų žodžių, o dzūkai, gyvenę aplink, irgi prisirankiodavo slavizmų. Ir vieni su kitais lengvai išmokdavo susišnekėt, vieni kitus suprasdavo, tačiau akcentas būdavo ryškus: gudai vietoje G vis sakydavo H, o lietuviai vietoje H vis sakydavo G. Tai už tai ir gavo mūsiškiai pavadinimą – gigūnai.

O patys gudai nuo seno mūsiškių vadinami buvo bulbašais. Nes bulvėmis maitindavosi dar atkakliau, nei lietuviai… Nors šiaip jau papročiai buvo nepaprastai panašūs, kaip ir apsirengimas, gal tik krisdavo į akis tuomečiams tyrinėtojams, kad gudai labiau mėgsta žydrą spalvą, kurios lietuviai kažkodėl vengia.

Politšvietimo valandėlė ir nelabai konspirologiniai dalykėliai Lietuvos-Rusijos santykiuose

Aš čia mažai kalbėsiu apie tai, kaip prieš Arvydą Sekmoką buvo daroma interpeliacija (kuri parodė, kiek seimūnų išlaiko Gazpromas) ir juolab nekapstysiu apie Dainiaus Kreivio istoriją (nors rekomenduoju prisiminti ją, kaip pavyzdinę). O ir išvis truputį neseku jau tos politikos. Tiesiog noriu užkabint kiek plačiau ir pro kitur.

Vladimiras Leninas, didysis revoliucijos teoretikas ir praktikas, visai neslėpė esminio dalyko: revoliucijos varančioji jėga – tai liumpenproletariatas. Kitaip tariant, specifinė skriaudžiamųjų rūšis, iškritusi iš visuomenės. Labai svarbu nepamiršti vieno esminio momento: liumpenai neturi politinių idėjų, jie tiesiog yra sistemos priešai. Bet kokios sistemos, nes jie yra atmatos – vieni savo noru, kiti – dėl to, kad juos atmetė visuomenė.

Prostitutės, vagys, benamiai, banditai, neprižiūrimi psichikos ligoniai, elgetos, alkoholikai, nelegalūs ir pusiau legalūs migrantai, vogto turto perpardavėjai, sociopatai, narkomanai, buki buduliai ir pan., kitaip tariant – tie, kuriuos paprastai vadiname atmatomis. Tie, kurie iškritę iš visuomenės. Būtent šita žmonių masė įvykdė Spalio perversmą Rusijoje. Būtent šitą žmonių masę Leninas prisakė sunaikinti pačią pirmą po revoliucijos pergalės – tam, kad daugiau niekas kitas negalėtų sukelti revoliucijos, kad niekas negrėstų bolševikų valdžiai.

Liumpenų panaudojimas kovoje prieš valdžią – puikiai žinomas iš sovietinių laikų. Ir puikiai atidirbtas. Visokios raudonosios brigados, kompartijos demonstracijos Vokietijoje, Italijoje ir pan. nuolat buvo organizuojamos ir remiamos KGB. Metodai buvo atidirbti tiesiog idealiai. Gorbačiovo perestroikos metu finansavimas toms revoliucinėms programoms buvo nutrauktas, tad visokie rotfrontai bei kiti atmatos didžiąja dalimi išsisklaidė, jų vietą dalinai užėmė islamistiniai judėjimai. Tačiau tai įvyko tiktai Vakarų šalyse, tuo tarpu Lietuvoje gavosi kiek kitaip.

Daugelis dar atsimenam tokią Jedinstvo organizaciją, kuri pas mus darė tą patį, ką ir Vakarų šalių „darbininkų“ judėjimai, lygiai taip pat ir apsimesdama darbininkus atstovaujančia jėga. Ir tai – dar SSRS sudėtyje, bet jau Lietuvai ruošiantis paskelbti nepriklausomybę. Ir paskelbus – irgi. Bet suirus SSRS, viskas kuriam laikui aprimo. Maždaug iki tol, kol Rusijos valdžion atėjo Vladimiras Putinas. Buvęs KGB darbuotojas. Puikiai įvaldęs judesiuką.

Rusijoje tasai veikėjas pasitelkė visokius neokomsomolcus, pvz., visokius Naši, o kitose šalyse – kūrė specialias naujas grupuotes ar, panaudodamas senus ryšius, vėl gaivino senas. Estijoje, pvz., tas pats Rusijos FSB (anksčiau vadintas KGB, o dar anksčiau – MGB ir NKVD) sukūrė visokius „nočnoj dozor“ būrelius – smogikus iš praplautasmegenio jaunimėlio, vaizduojančius kovą prieš kažkokius kažkokių veteranų žeminimus ar tai kažkokį panašų kliedesį.

Lietuvoje taip nesigavo – rusakalbių mažai, o ir tie rusakalbiai daugiausiai gana neblogai suvokiantys realybę (taip, žinau, kad yra pridūrkų, panašių į kokį nors Ibicus ar Szhaman, bet tai greičiau išimtys). Nelabai sėkmingais gavosi ir nuo pat sovietmečio pabaigos vykdyti bandymai kaip nors sukiršinti lietuvius su tuteišiais, juoba, kad čia savo koją įkėlė Lenkija, bent dalinai išstumdama FSB.

Taigi, ar jau kyla minčių?

Gerai, iš kitos pusės pažiūrėkim: kokia grupė atkakliausiai ir sėkmingiausiai stumia pačius absurdiškiausius ekonominius sprendimus, tuo pat metu prisidengdama visokiais „darbo žmonių“ interesais ir grąsindama visokiomis demonstracijomis ir mitingais? Taigi net durnam atsakymas akivaizdus: profsąjungos. Tos pačios, kurios reikalauja padidinti minimalų atlyginimą, nors jau dabar yra vos ne 20 procentų bedarbystė. Tos pačios profsąjungos, išlaikiusios savo tęstinumą dar nuo sovietmečio. Akivaizdu, kad minimalaus atlyginimo didinimas realių pajamų (t.y., pagal prekinį ekvivalentą) niekam nepadidins, tačiau juntamai padidins bedarbystę. Ir tos patirties mes turime.

Tačiau skirtingai, nei kažkada, turime kitas dvi bėdas: visų pirma, bedarbystės lygis jau senokai yra kritinis, tad bet koks jos didinimas yra politiškai labai rizikingas (bet naudingas tiems liumpenų vadeivoms – jų toks tikslas ir yra); antra, anksčiau legaliu buvęs verslas didžiule dalimi jau ir taip perėjo šešėlin, tad padidėjus verslo išlaidoms, galima gauti labai staigų šešėlinės rinkos šoktelėjimą, o kaip to pasekmę – staigų per mokesčius surenkamų valstybės pajamų kritimą. Neabejotina, kad tai irgi yra akivaizdus profsąjungų tikslas.

Kam nors dar kyla abejonių apie tai, kieno čia ranka veikia? Prisiminkit, kas ten ta senoji „darbo liaudies“ draugė Šatrija, besivienijanti su Vladimiro Putino partija „Jedinaja Rosija“ ir koks ten Frontas kartu su profsąjungomis mitingus bei riaušes darė, pasinaudodamas akivaizdžiu skilimu tarp valdžios ir visuomenės, ir kas ten pro kur pinigėlius iš Latvių gatvės gauna? Beje, ar žinote, kokio didumo yra Rusijos ambasada? Jei nežinote – pasidomėkite, tada savaime kils klausimas apie tai, ką jie čia Lietuvoje daro. Visur susijusios chebrytės – vienos tiesiogiai, kitos per įvykius, kuriuos gerų dėdžių patarimu puikiai susiderina.

Ir žinoma, paskui į tai įsijungia būriai veikėjų, kliedinčių visokiomis komunistinėmis teorijomis (Kasparas Pocius – puikus pavyzdys), net neaišku, kiek sąmoningai pridengiančių tas pačias finansuojamas atmatas, tad triukšmo kiekis gaunasi pakankamai geras, jog mišką per medžius net ir ne visi dešinieji pamato. Ai, dar pridėkim kokį nors nelabai rišlų, bet irgi puikiai susiderinantį (tik neaišku, kiek per idėjas, o kiek per finansus) NK-95 judėjimą. Ir dar kokias nors populistines atmatas, finansuojamas gazpromų. Ir stebėtinai reguliariai daromas provokacijas, kuriomis bandoma supriešinti lietuvius su žydais. Ai, dar pridėt galim kad ir kokį nors Pervyj Baltyjskij kanalą, kuris, beje, nemenkus pinigėlius kainuoja Rusijos biudžetui.

Beje, kai buvo tas liūdnai pagarsėjęs gėjų paradas – taip ir liko neatsakyta į klausimą, kas tenai kelis mėnesius iš eilės pro visur skleidė propagandas apie visuomenės pasipiktinimus, būsimas protestuotojų minias ir t.t., kol sueskalavo viską iki Lietuvoje dar niekad nematytų mastų. Tai vat, padarykit sau prielaidą, kad kažkas viena ranka organizavo gėjų paradą, o kita ranka – organizavo jau protestuotojus prieš gėjų paradą. Panašiai, kaip per Kovo 11 eiseną pernai ar tai užpernai – viena ranka kažkas ten apmokėjo kelis vaikinukus, kad tie pašūkautų „juden raus“, o kita ranka – padarė iš to skandalą, tiktai mažesnį. Ir dabar priminkit man, kas ten organizavo interpeliaciją prieš Sekmoką? Ar jau matosi mozaika? 🙂

Tiktai kokie nors požiopliai anarchistai vaizduojasi sau revoliucinę kovą, o idealistiškai nusiteikęs ir realybės nematantis Darius Pocevičius galimai sapnuoja savo politines svajas. O būriai kitų durnelių puikiausiai pasiduoda visokioms provokacijoms, puikiai susiskaldydami į priešingas grupes ir tapdami puikiais įrankiais. Ai, o kokios kontrpriemonės iš valdžios pusės? O ką, nematot? Paklauskit Tomo Čyvo, sužinosit.

Kodėl aš apie tai rašau? Todėl, kad istorinis ciklas tęsiasi apie kokius 20 metų, ne taip jau seniai rašiau apie tai. Plg., Lietuva gavo Nepriklausomybę 1918, prarado 1940 – tai 22 metai, numalšinus pasipriešinimą maždaug apie 1950 (karo periodas permuša vietinį cikliškumą), po 22 metų susidegino Romas Kalanta – tai kitos judėjimo už laisvę bangos kritimas, tačiau dar po poros dešimtmečių mes vėl atgavom Nepriklausomybę.

Tai štai imkit ir pagalvokit, ar Vytautas Landsbergis buvo teisus, šitiek metų kalbėdamas apie Rusijos bei FSB grėsmę arba kokioje stadijoje tas politinis ciklas būtent dabar. Ir kas tai daro. Tiktai nenuvertinkit priešininko.

O kaip ten su H raide?

H raidėJau rašiau, kad F raidė visai nelietuviška – natūraliai ji dažniausiai pakinta į P, pvz., vardas „Ferdinandas“ lietuviškai virsta į „Perdinandą“, „liftas“ – į „liptą“, „fabrikas“ į „pabriką“, ir netgi visai naujas žodis „fyfa“ jau kai kur virsta į „pypą“. Ir t.t..

Ponas Romas (o kur tamstos blogas, ponas Romai, kodėl nuorodos į tamstą negaliu įdėt?) pirmas iš komentatorių pastebėjo, kad tas pats yra ir su H raide. Tiesa, šioji mums visgi truputį artimesnė. Bet, pripažinkim, irgi nelietuviška. Jei kam kyla abejonių – pabandykit sugalvoti lietuvišką žodį, turintį H garsą (ir parašykit komentaruose) – manau, bus taip pat neįmanoma, kaip ir sugalvoti lietuvišką žodį su F garsu (o tai niekam nepavyko: visi komentaruose minėti žodžiai – atvirai tarptautiniai ar šiaip svetimžodžiai).

Lietuvių kalboje H kinta įvairiau: vienais atvejais ji virsta į G, o kitais atvejais – tiesiog prarandama, redukuojasi. Gal kiek rečiau pasitaiko transfomacijų į CH, bet jos, kaip irgi nebūdingos, vėlgi redukuojasi.

Taigi, pabūsiu kaip Zita Kelmickaitė Lietuvos radijoje ir padarysiu konkursėlį etnografinėm tematikom: kaip dėl to H nebuvimo lietuvius senais laikais vadindavo gudai – baltarusiai (o gal ir dabar tebevadina)?

Prizas labai baisiai vertingas – laimėjusiąjam padarysiu reklamą, parašysiu su visokiais linkais ką nors apie ką tasai į klausimą atsakęs eruditas sugalvos (taip sakant, dalinuosi, kuo turtingas, o turtingas – tik rašliavom).

Neteisingų atsakymų skaičius neribojimas, svarbu tik tai, kas atsakys teisingai pirmas 🙂