Category Archives: Blogai

Blogai, blogosfera, blogofermos, blogorama ir kiti dalykai – techniniai ir literatūriniai

Rokiškis Rabinovičius ir Google Analytics

Google is watching you

Čia dar viena paskirtis, kam Google naudota tuos savo analytics

Kaip jau prieš kokią savaitėlę rašiau – įsidiegiau sau Google Analytics. Šiaip jau čionais tas Popo.lt duoda irgi kažkokias statistikas, kurių lyg ir pakanka, na o bet tačiau, Google duodamos statistikos yra įdomesnės ir galingesnės. Nors kompanija, reikia pasakyti, šūdina.

Bene prieš savaitę ar dvi Google visai nuprotėjo ir uždarė visokius savo API, esą mat kažkas ten jiems nepatiko su tuo, kaip tuos jų API naudoja spameriai, tai jie tik ėmė ir uždarė ką papuola, įskaitant net ir Google Translate integracijas. Tai dabar man galit paaiškint, kaip galima pasitikėti kompanija, kuri pradžioj duoda kažką, žmonės developina visokius integracinius daiktus, patys augina Google galimybes, o staiga ta kompanija ima ir susigalvoja viską užraukt. Nes turi tam teisę ir dėjo ant visų, kieno dėka viską pasiekė. Anksčiau ta kontora sakydavo „don’t be evil“, o dabar jau jie aiškiai duoda suprasti savo naują motto – „don’t do good“. Todėl juos greitai nukonkuruos kokia nors Blekko paieška (kuri dar iki Lietuvos nedaėjo su indeksavimais, ir kažkas jiems dar tarpais su UTF kartais kažkas, bet tikrai pasitaisys, o įrankis galingas ir su navarotais) ir neliks to Google. Ir viskas. Ir dar koks nors GWEI čionai prisidės ar dar kas nors. Ir viskas – godumas frajerius uždėjo. Tai aiški Google ateitis.

Aš buvau neteisus ir kardinaliai klydau, kai kažkada rašiau, jog Google susiims ir aplenks visokius ten Facebook ir panašius socialinius tinklus. Nei velnio neaplenks. Google kelias – tiesiai paskui Nokia, į bankroto glėbį ir Microsoft nasrus. Tai kompanija, kuri pasmerkta žlugti, nes padėjo ant savo didžiausios stiprybės – savo vartotojų ir bendradarbiaujančių developerių pasitikėjimo. Jie patys nužudė savo galimybes. Tai oluchai, žinote. Čia tiesiog nėra apie ką diskutuot.

Continue reading

WikiLeaks patarimai, kaip pagerinti žiniasklaidą

Korupcija

Ir ką gi čia gali pakeisti? Ogi viską - jei tik yra noro. Korupcija žiniasklaidoje veikia tiktai tol, kol nefiltruoji tos informacijos, kol tą informaciją naudoji, kaip pasyvus durnius, kurio refleksais žaidžiama.

Vakar buvo gera diena – 15min pranešė sensacingą WikiLeaks faktą, kurį ir taip visi žinojo*: kai kurie leidiniai reikalauja, kad jiems mokėtų (originalus dokumentas – angliškai). O jei jiems nemoka – terorizuoja, ką papuola – ir įmones, ir politikus. Tarp esminių terorizuotojų, užsiimančių korupcija, minima Respublika, Lietuvos Rytas, taip pat pranešama, kad ir Diena dokumento parašymo momentu juda link to paties (kadangi jau praėjo laiko, galim spėti, kad jau nujudėjo – kai kurie faktai Dienos judesį demonstruoja puikiai).

Ką čia galim pasakyti? Aišku, galim tarti, kad žiniasklaida pūva, o laimės galų gale žmonės – tiesiog dėl to, kad vyksta informacijos kanalų decentralizacija ir t.t.. Bet šis procesas nėra toks jau supergreitas. Realiai kažką pajusime tik po kelių metų. Tad geriau pagalvokim, ką daryti tam, kad procesas pagreitėtų.

Aš manau, kad daryti galima paprastą dalyką, kuris paveiks visus: platinti nuorodas apgalvotai. Būtent apgalvotai, atsižvelgiant į pasekmes, o ne tik pagal pirmą reakciją („patiko/nepatiko“). Tiesiog sakyčiau, kad verta pabandyti, o per kelis mėnesius tai suveiks – ir per tai, kad FB kažkas mažiau plis, ir per tai, kad Google nuorodų skaičiaus pokyčius pastebės.

Kai pašarini straipsnį Snukiaknygėje, padarai reklamą leidiniui. Kai įdedi nuorodą į straipsnį savo bloge – vėl padarai reklamą leidiniui. Taigi, išvada akivaizdi: jei nori, kad kažkokio leidinio auditorija augtų – platink ir laikink bei komentuok* tik tas nuorodas, kurios priklauso būtent leidiniui, kurį laikai etišku, neutraliu, vertu. Laikai leidinį netinkamu – tiesiog nedėk į jo straipsnius nuorodų, neplatink informacijos. Net jei kažkuris straipsnis atrodo vertas dėmesio. Paprasčiausiai susilaikyk ir viskas. Blogiausiu atveju, jei tema atrodo svarbi – pats parašyk apie tą patį. Ir neužmiršk, kad dažniausiai apie tas pačias naujienas praneša keli skirtingi leidiniai. Tad paprasčiausiai sąmoningai pasirink, kurio nuorodą platinsi.

Tai labai paprasta, tai juk elementarus naujosios eros mechanizmas: būtent žmonės nustato, kokia informacija yra verta, kokie informacijos šaltiniai yra verti. Jei darai šitai sąmoningai – gauni rezultatą. Jei paaiškini šitus mechanizmus ir kitiems – rezultatas išauga šimteriopai. Jei paaiškini, kodėl tie kiti irgi turėtų paaiškinti šitus mechanizmus dar kitiems – rezultatas išauga dar šimteriopai.

Primeskim, kaip tai efektingai gali suveikti: jei šimtas į mane panašių blogerių paaiškins kiekvienas šimtui skaitytojų, kodėl į vienus leidinius reikia nedėti nuorodų nei internetuose, nei feisbukuose (ir netgi nekomentuoti), o į kitus dėti kuo daugiau. Ir kiekvienas šimtas skaitytojų paaiškins tai dar šimtui savo draugų. O tie – dar šimtui savo draugų. Ir net nebūtina tai padaryti vienu kartu – pakanka laiks nuo laiko kažką paaiškinti vienam-kitam žmogui. Milijonas sąmoningai įtakojančių žmonių, tiesa? Pas kažką iš leidinių skaitytojų skaičius gali padidėti milijonu, o pas kažką kitą – auditorija gali susitraukti iki menko būrelio internetais nesinaudojančių durnių***.

Ir pabandykim pagalvoti, kaip nuo mūsų įtakos gali pasikeisti reitingai tokiems portalams, kaip dešinysis Balsas, krikščioniški Bernardinai, interneto žiniasklaidą sukūręs Delfi, jų konkurentas Alfa, truputį internetuose užsibuginusios, bet itin neutralios Verslo Žinios****? Sakyčiau, kad nors pavienis žmogus lyg ir atrodytų, nelemia, bendras galimas pokytis – kardinalus ir priklausantis nuo mūsų. Vieni mūsų dėka gali gerokai paaugti, kiti – gerokai kristi. Bet tik su sąlyga, kad mes tai darysime sąmoningai. Beje, patiems portalams irgi verta apie tai pagalvoti: kaip gali pasikeisti blogerių (o tuo pačiu – ir kitų aktyvesnių internautų) požiūris, jei portalas su blogeriais ir jų skaitytojais draugaus, tiesa? 🙂

Aš nesiūlau boikotuoti kokio nors sąrašo (nors tas sąrašas ir labai būtų aiškus). Manau, kad tai kiekvieno reikalas, ką žiniasklaidoje paremti, o ką paspirti – pas mus visus kriterijai skirtingi. Tiesiog siūlau pagalvoti (ir rimtai pagalvoti) apie tai, kad sąmoningas apsisprendimas netgi tokiame mažame dalykėlyje gali nulemti nepaprastai daug. Nes mes jau turime įrankius, kurių dar prieš kokį dešimtmetį nebuvo – tai Google ir Facebook.

 

——–

* Jau ir anksčiau buvo kalba apie tai, kad WikiLeaks informacija – visai neslapta, o sensacingumą kelia tik faktas, kad visiems lyg ir žinomus, tačiau viešai nepripažįstamus dalykus įvardina pakankamai autoritetingos, rimtos institucijos – JAV ambasados. Faktas, kad didžiulė dalis Lietuvos žiniasklaidos yra korumpuota, paperkama, spausdinanti užsakomuosius straipsnius ir t.t. – labai seniai žinomas. Kaip puikiai žinoma ir tai, kam kokie leidiniai priklauso. Ir jei ko nors paklaustum svarbiausių korumpuotų leidinių pavadinimų, juos pasakytų bet kuris Lietuvos pilietis, apsieidamas be jokių ten WikiLeaks.

** Feisbukas visus įrašus reitinguoja pagal rinkinį įvairių parametrų, suteikdamas kažkokius balus įrašams, o daugaiusiai gavusius iškeldamas į viršų. Vienas iš reitingavimo mechanizmų – tai „Like“ mygtukų paspaudimas, bet kitas – tai tiesiog elementarus komentarų skaičius. Komentuok, jei nori, kad Facebook įrašas kiltų į viršų. Nekomentuok, jei nori, kad jis greitai būtų užmirštas. Tai tiesiog nauja informacinė paradigma.

*** Sakau, kad internetais nesinaudoja durniai, nes amžius čia jau seniai ne rodiklis. Ypač po to, kai kažkoks teismas už kažkokį internetinį komentarą nuteisė septynesdešimtmetę senutę (vakar rašiau jau ir apie dilgėlių paradigmą): akivaizdu, kad amžius sugebėjimui naudotis internetu nedaro lemiamos įtakos. Nesugebėjimas naudotis internetu – daugiau intertiško mąstymo, t.y., riboto intelektinio pajėgumo problema.

**** Tie žiniasklaidiniai veikėjai galvoja, kad jei jie įdės nuorodą į blogą, tai skaitytojai, paspaudę nuorodą, iš jų išeis ir daugiau niekada niekada nesugrįš. Jie rimtai taip galvoja (taip taip, jie taip galvoja, aš nejuokauju – jie TIKRAI taip galvoja). Todėl nededa nuorodų netgi tada, kai kokiame nors straipsnyje nurodo kokį nors puslapį. Žinoma, tai idiotiškas požiūris. Ar tai, kad jų pačių pavyzdžiu neįdėjau nuorodų į pavardintus leidinius, apsunkintų kam nors jų suradimą? O gal neįdėjęs nuorodos, padidinau savo skaitytojų ratą? LoL

Google Analytics, ar verta?

Nežinau, kaip čia man taip gaunasi, bet aš, matomai, esu senas IT degeneratas, atsisakantis visokių naujovių visur, kur tik galima ir kur įmanoma. Tai vat, dabar užsiregistravau kažkokį ten Google Analytics akauntą. Tai pažiūrėsiu, kokios tenai statistikos (ir žinoma, kad niekam nesakysiu). Ar vertėjo man tai daryt?

Šiaip tai nežinau, gal ir neblogi tie analytiksai bus. Gal ir nėra tas Google blogis baisus. Ką aš žinau. Čionai PoPo.lt ir taip kažkokios statistikos yra, tik aišku, ką jos rodo – tai rodo pagal savo logiką. Tai nei nežinau, kiek tai atitinka Google Analytics suskaičiuojamus skaičius. Įtariu, kad gali skirtis keliom dešimtim procentų ir į vieną, ir į kitą pusę.

Nors gal ir verta pasižiūrėti tą Google statistiką. Nors aišku, kokia nauda – irgi nežinau. Ką man tie skaičiai gero pasakys? Trumpai tariant, kažkokias gal beprasmes nesąmones darau, nesu tikras. Kas nors naudojate Google Analytics?

Vėl apie blogosferą ir žiniasklaidą

Dėdė TrolisBlogosferoje PoKo.lt prezentacijos dėka prasidėjo tokia įdomi diskusija apie žiniasklaidą ir blogerius, kad ir aš įkišiu čia savo trigrašį. Pradėjo ginčus Dansu Dansu, karkteldami apie tai, kad blogeriai yra niekam tikę, nes jų lankomumai neaiškūs, o tada dėjo Commonsense.lt , parašę, kad žiniasklaida – tai kombikormas broileriams*. Čia ir yra tiesa, kurią subtiliai įvardino Poko.lt kitame įraše, apie kokybę: didesnė dalis žiniasklaidos – tai smegenų krušimo fabrikas, auginantis idiotus.

Kas yra idiotas? Ogi tas pats broileris, kuris šeriamas standartizuotu maistu, tinkamu visiems broileriams. Jei esi nestandartinis – esi niekam nereikalingas, nes neši mažai pelno. Atitinkamai – ir neįdomus visokiems reklamdaviams. Nes reklamdaviams reikia milijoninio Delfi, kuris daro įspūdį Dansu Dansu. Ir tai pakankamai įdomu, kai paanalizuoji kiek giliau.

Atsimenat gal, kaip kažkada rašiau apie muzikos industriją? Vertelgoms neįdomūs tokie atlikėjai, kaip Iron Maiden, Deep Purple, Uriah Heep ar dar kas nors savito. Nes tokią muziką mėgsta specifinė, išranki publika, o rimti atlikėjai – įnoringi, sunkiai atrandami talentai. Todėl muzikos industrija augina silpnaprotiškas Justin Bieber ar Lady Gaga tipo žvaigždutes. Kur visiškai nesvarbus atlikimas. Lady Gaga turi pyzdutę, kurią kartais nuo scenos parodo savo gerbėjams, o tie ima svaigti – jiems to ir pakanka. Visa Lady Gaga muzika parduodama ne kaip muzika, o tiktai kaip priemonė paauglių onanizmui. Tas pats metodas puikiai veikia abi lytis: Justin Bieber turi bybiuką, kurio nerodo, bet apie kurį leidžia pasvajoti ir pasitrinti į kėdės kampą visokioms jo klipus žiūrinčioms paauglėms. Joms to irgi pakanka.

Continue reading

Naujų paieškos šedevrų jūsų malonumui

Aš nežinau, kaip kitiems šiais laikais sekasi su Google (žymiai rečiau – kitų paieškos sistemų) atėjūnais. Pas mane, atrodo, eina daugiausiai kažkokie puspročiai. Kadaise apie tų puspročių paieškas jau rašiau, o paskui ir dar rašiau. Taigi, dabar dar šiek tiek atnaujinimo. Iš kas antros paieškos eilutės galima pasidaryti išvadą, kad Lietuva jau tapo kažkuo panašiu į didelę psichiatrijos kliniką, kurioje pusė pacientų tiesiog kliedi, o kita pusė – yra elementarūs silpnapročiai. Trumpai tariant, aplinkui vieni durniai. Gal su retomis išimtimis.

Štai jums Google susigalvotų SEO šedevrėlių naujų, sugrupuotų pagal esmines temas. Tiesiog atrinkti ir pagrupuoti raktiniai žodžiai bei frazės, pagal kuriuos kažkas atklydo, padedamas to paieškinio dirbtinio intelekto. Trumpai tariant, kai palyginu su ankstesniais rezultatais, tai apima jausmas, kad beprotybės aplinkui darosi vis daugiau. Bet gal net ne paieškoje, o žmonių smegeninėse?

Continue reading