Category Archives: Ekonomika

Pinigai, turtas ir ekonomikos dėsniai

Emigracijos priežastys

Pasižiūrėjau aš kai kurių skaičių, kiek kur maždaug mūsiškių gyvena. Grubūs tie skaičiukai, labai orientaciniai, tačiau šį bei tą susigaudyti leidžiantys. Ir svarbiausia, kad keliantys klausimus. Aišku, jei tuos klausimus susipranti užduoti. Ir jei susipranti pažiūrėti truputį giliau į tai, kur yra emigracijos priežastys ir ką pataisius, viskas pasisuktų kitaip.

Kažkada Jungtinės Valstijos tapo šalimi, į kurią emigrantai plūdo nesveikais kiekiais. Priežastis nebuvo aukso kalnai - Europos šalys tais laikais buvo turtingesnės. Tiesiog JAV buvo laisva rinka ir kiekvienas atvykėlis turėjo perspektyvas.

Kažkada Jungtinės Valstijos tapo šalimi, į kurią emigrantai plūdo nesveikais kiekiais. Priežastis nebuvo aukso kalnai – Europos šalys tais laikais buvo turtingesnės. Tiesiog JAV buvo laisva rinka ir kiekvienas atvykėlis turėjo perspektyvas.

Žinot gi, kaip būna, kai viskas atrodo labai natūralu ir „taip ir turi būti“? Tai vat kai galvoji, kad taip ir turi būti, tai ir lieka viskas mistika. Būtent tokia mistika, kaip nuolat visokių politikų skleidžiama: „žmonės bėga, nieko negalim padaryti, nieko čia nepakeisi“.

Bet kai pradedi klausinėti ir aiškintis apie tai, kas daugeliui atrodo savaime aišku, tai pradeda lįsti kai kurie įdomūs reikalai. Netgi labai įdomūs. Ir tai labai gerai, nes kaip žinia, jei turime problemą, tai ją išspręsti galime tiktai tada, kai išsiaiškiname, iš kur ir kaip ji kilo. O jei neišsiaiškinam, tai lieka tiktai inkšti, kaip visokie konservatoriai ir liberalai kalti dėl emigracijos ir žūstančios Lietuvėlės.

Taigi, banaliai pažiūrėkime, sąrašiuką pasidarę – kur ir kiek lietuvių maždaug gyvena. Ir kodėl kažkur lietuvių daug, o kažkur kitur – mažai. Skaičiai nebūtinai turi būti tikslūs – pakanka daugmaž orientacinių, kad ir su didelėmis paklaidomis. Svarbu, kad bendras vaizdas pasimatytų. Ir kad nepasitenkintume kokiu nors pernelyg akivaizdžiu ir nieko nepaaiškinančiu atsakymu.

Continue reading

Apie biurokratijos ir biurslo saviaugą

Aš jau rašiau apie Maldeikienės problemą (paskaitykit, jei neskaitėt – ten mažiau raidžių, bet užtat yra paveiksliukų, iš kurių nieko neskaitant, galima viską suprasti): šioji yra tame, kad ponia Aušra Maldeikienė kažkaip bando ginti ir laisvą rinką, ir perskirstymą, tuo pat metu užsipuldama ir perskirstymą, ir laisvą rinką Lietuvoje, nes ir su tuo, ir su anuo yra bėdos.

Chimera - toksai keistas padaras - liūtas su ožio galva iš nugaros augančia, o ir uodega - gyvatė. Klaikus, beprasmis, pavojingas ir absurdiškas. Biurokratinė sistema Lietuvoje daug kuo primena šitokį monstrą.

Chimera – toksai keistas padaras – liūtas su ožio galva iš nugaros augančia, o ir uodega – gyvatė. Klaikus, beprasmis, pavojingas ir absurdiškas. Biurokratinė sistema Lietuvoje daug kuo primena šitokį monstrą.

Čia labai paprasta: galėtų veikti ir realiai socialdemokratinis modelis, ir laisvarinkiškas, bet jie tarpusavy nesuderinami ir reikia apsispręsti, ką rinktis. Nes kai bandoma sukurti hibridą, tai gaunasi nei šis, nei tas – kažkoks katšunis ar arkliakarvė, kur naudos jokios.

Taip yra dėl vienos labai nemalonios sisteminės ligos: kai neapsisprendžiama, kuria kryptimi eiti, nuolat priimami kompromisiniai sprendimai – nei šen, nei ten. Atitinkamai, reguliavimai ilgainiui augina ir biurokratiją su visa korupcija, ir išskirtines sąlygas turinčias įmones, kurios vėlgi susisieja su ta reguliavimų sistema. Rezultate gaunasi visas biurslas – oligarcinių ir korupcinių struktūrų simbiozė.

Bet štai mechanizmus nagrinėjant ir ieškant kaltųjų, nereiktų įsivaizduoti, kad yra kažkokie piktavaliai, kurie rezga sąmokslus. Viskas vyksta natūraliai ir savaime: kažkuris verslas tiesiog nori uždirbti pinigų ir puikiai suprantama, kad jie stengiasi, kaip tik gali. Dar daugiau – jei jie nesistengtų, tai ir nekurtų vertės, tad čia džiaugtis reikia, nes verslas atitinka savo paskirtį ir daro viską, kad tik gautų pinigų iš vartotojo, o vartotojas moka už tai, kad sukuriama vertė. Trumpai tariant, nėra čia ką kaltinti.

Kiek sudėtingiau yra su biurokratine sistema: šioji lyg ir turėtų užsiimti vartotojų gynimu, tačiau kažkodėl itin dažnai gaunasi priešingai. Priežastis paprasta – žiūrima savo interesų, kurie absoliučiai nesisieja su tuo, kuo tikimasi: visi norėtų, kad biurokratai gintų jų interesus, tačiau biurokratai kažkodėl gina tik savo pačių veiklą, kuri dažnai būna visiškai priešinga tam, ko norėtume.

Taigi, reguliavimų lygis auga, o nekaltai atrodanti biurokratija tampa būtent tuo esminiu tašku, kuris ir užtikrina, jog viskas liks blogai. Ponia Aušra Maldeikienė kartą man teigė, kad aš pervertinu biurokratijos įtaką. Deja, čia ji labai klysta ir aš tai jums garantuoju: būtent išsipūtusi ir prastai veikianti biurokratinė sistema šiuo metu yra ta problema, kurios dėka vystosi biurslas.

Vat čia ir pažiūrėkim į tą biurokratinio neveiksnumo mechanizmą paprastuoju būdu, per kokio nors išgalvoto atvejo analizę. Kiek tai išgalvota, o kiek realistiška – patys atsirinkite.

Continue reading

Kova su rūkymu pagal biurokratus

Jei jau praeitame straipsnyje panagrinėjome bendrus ES biurokratijos santykius su lokaliais reguliavimais, tai dabar pažiūrėkim į konkretų pavyzdį, t.y., padarykim kad ir negilią atvejo analizę, kaip tie jų geri eurobiurokratiniai norai virsta eilinėmis eurobiurokratinėmis pasekmėmis, kurios visai kitokios, nei galima tikėtis.

Atvejis paprastas: vedini visokių kovų su rūkymais, ES valdininkai sugalvojo uždrausti mėtines ir plonas cigaretes, nes kažkaip išmąstė, kad kažkokiems moksleiviams jos labai patinka ir jie nuo šitokių cigarečių pradeda rūkyti. Nežinau netgi, ar išties taip yra, bet mintis aiški: jeigu uždrausi – tai jie nerūkys viskas pasidarys gražu. Žodžiu, tipinis biurokratinis sprendimas.

Aišku, kad visas rūkymas - baisus kaip pinigų deginimas kamine. Tik deja, kai kova prieš rūkymą užsiima biurokratai, pinigų sudeginama dar daugiau, o naudos iš to - jokios.

Aišku, kad visas rūkymas – baisus kaip pinigų deginimas kamine. Tik deja, kai kova prieš rūkymą užsiima biurokratai, pinigų sudeginama dar daugiau, o naudos iš to – jokios.

Aišku, aš nežinau, kaip čia pasidarys viskas gražu, nes aš nei mėtinių, nei plonų cigarečių nerūkau ir man jos visiškai nerūpi, nes mėtinės yra šiaip gan klaikios, o tos plonos – tai išvis absurdiškos. Ir jei galėčiau, tai išvis nerūkyčiau, nes rūkymas yra kenksmingas reikalas. Tik vat nesigauna taip.

Tačiau žinau aš vieną dalyką: jau ankstesni antitabakiniai reguliavimai davė nenumatytus efektus: dar 2009, staigiai pakilus akcizams (jei atmintis nemeluoja, tie dar 2008 pradėti smarkiai kelti), visokios kontrabandos dalis Lietuvoje pasiekė apie 21%, o 2010 pakilo iki 43%. Ir tos dalies nepavyko smarkiai nuleisti, nepaisant kraštutinai aktyvių kovų su kontrabandininkais: visos priemonės tepadėjo numušti kontrabandą iki 31% 2011 metais ir 36% 2012 metais. Šitie Nielsen pagal išmetamų pakelių tyrimus surinkti duomenys yra veidrodiškai simetriški VMI duomenims apie akcizų surinkimą, tad gali būti laikomi patvirtintais: kritę legalūs cigarečių pardavimai kompensuojami nelegaliais būdais.

Šnekant žmogiškai ir paprastai, gerų norų prisigalvoję ES biurokratai sukūrė mums kontrabandinę ir neapmokestinamą cigarečių rinką, kuriai atidavė trečdalį visų cigarečių pardavimų. Taigi, čia ir panagrinėkim, kaip tokie pat geri ES biurokratų norai pataisys mums reikalus su tomis plonomis bei mėtinėmis cigaretėmis.

Continue reading

Apie prognozes ir nepataisomą optimizmą

Ponas Algirdas Žiobrys nepatingėjo ir parašė ištisą straipsnį, kaip atsaką maniškiam pastebėjimui apie tai, kokie yra realūs šansai atlyginimams augti ir kas būna, kai augimo tempai per greiti. Tai yra puiku. Ir puiku, kad žmonės analizuoja, nes tada ir ima aiškėti realybė.

Vai vai vai, kaip šokinėja infliacija, darbo užmokestis ir kitokie skaičiai. O dabar pažiūrėkim, kas nuo ko priklauso.

Čia jums tas pats grafikas, tik atkreipkit dėmesį į tą ploną mėlyną tiesę. Kelios tiesės paprasčiausiai orientacijos patogumui nubrėžtos, bet jos kartu rodo ir suvidurkintas realijas.

Bet visgi pasakysiu du dalykus. Pirmas – apie tai, kiek prognozė gali būti tiksli ir kaip netyčia galima pamesti prielaidas ir pereiti prie fantazijų, o antras – apie tai, ką išvis prognozė gali rodyti ir kam ji tėra reikalinga.

Priimkite tai kaip pozityvią kritiką, ponas Algirdai, nes tiesiog noriu parodyti, kad yra kai kurie niuansai apie kuriuos patys mes dažnai nepagalvojame, kol kažkas nebaksteli. Tamsta gerai darote, kad skaičiuojate per BVP, nes tai priežastinis modelis, o ne statistinis, kaip pas mane (t.y., potencialiai geresnis), bet vat kad Šėtonas slepiasi smulkmenose… Ir žinokit, kad anas Šėtonas suktesnis už mane.

Continue reading

Darbo užmokesčio pokyčiai kreivėmis

Kada ten pažiūrinėjau tokius grafikus, o paskui kartą kai vienas kažkoks pusdurnis ant FB pradėjo kliedėti apie Artūro Zuoko taipininkiškų pažadų realumą, tai pasikėliau anuos ir dar pažiūrėjau. Žinot, aš jums nelinkėčiau, kad iki 2020 metų koks nors vidurkis pakiltų iki tų 6000 litų. Nes jei taip pakiltų, tai dabartinius laikus prisimintumėte, kaip laimingą ramios ir prognozuojamos ekonominės gerovės tarpsnį.

Žodžiu, neaiškinsiu nieko jums, nei formulių, nei prasmių kažkokių – skaičiavimai yra gan primityvūs, prognostiniai grafikai – akumuliuotos dešimtmečio medianos, korekcijos – pagal infliaciją ir t.t., trumpai tariant – niveliuojant modelį iki minimalaus, bet išlaikant adekvatumą, kuris atitinka stabilų vidutinį infliacijos lygį. Bus čia jums toks netikrintas 30 minučių straipsnis, kurį dabar patys ir tikrinkit.

BTW, apie 2020 prognozėje matom Lietuvos vidurkį bruto – 2864 litai gaunami pagal istorinę augimo medianą, kas po korekcijos dėl infliacijos ir mokesčių atitiktų vidutinį 1899 litus neto (dabar šis yra 1698 litai). Tiesiog pažiūrėkit ir pagalvokit, kaip vienos kreivės siejasi su kitomis kreivėmis, įvykiais ir t.t., o prie kokių lygių tos kreivės pereina į neprognozuojamą beprotybę.

Vai vai vai, kaip šokinėja infliacija, darbo užmokestis ir kitokie skaičiai. O dabar pažiūrėkim, kas nuo ko priklauso.

Vai vai vai, kaip šokinėja infliacija, darbo užmokestis ir kitokie skaičiai. O dabar pažiūrėkim, kas nuo ko priklauso. Ai, dar paspauskit mygtuką ant to grafiko, bus didesnis paveiksliukas.

Vat pavyzdžiui, kokie klausimai ar šiaip pastebėjimai su provokacijomis pamąstymui (čia aišku spėlionės, nes tikrintis reikia, bet pasitikrinkit kažkaip žiūrėdami):

Valiutos stabilumas:

  • Lito įvedimas – pirma stabilizacija.
  • Lito surišimas su doleriu – antra stabilizacija.
  • Pernelyg greita ir kieta stabilizacija sukelia problemas dėl rinkos prisitaikymo prie infliacijos.
  • Lito perrišimas prie euro – startas į progresinį augimą, pasibaigusį griūtimi.

Perkaitimo požymiai:

  • 2006 – jau turėtų būti pastebima paspartėjusi infliacija, kartu sumažėjus atlyginimų augimui.
  • 2007 – aiški plato fazė: prasideda atlyginimų augimo kritimas, esant vis dar kylančiai infliacijai.
  • 2008 – jau imam kristi į bedugnę laisvuoju kritimu, matosi ryškus BVP gyventojui augimo kritimas ir realių pajamų augimo kritimas*.
  • 2009 – pyzdauskas visame gražume.

Bendros pastabos:

  • Panašu į tai, kad koreguotas BVP gerai siejasi su nekoreguotu atlyginimu, tačiau neatitinka realių pajamų. Ką tai galėtų reikšti? Trumpai tariant, KPŠ?
  • Neabejotina keineziastų tiesa: greiti kilimai baigiasi duobėmis, o išlyginus duobes, gaunasi tie patys vidutiniai tempai. Kaip sakant, nuliūdinsiu čia kai ką.
  • Perėjimo į šizofreniją lygis – maždaug 8-12% infliacijos: tada prasideda kažkokie kliedesiai, o ne ekonomika.
  • Per 20 metų objektyvios gyventojų pajamos (po visų ten infliacinių korekcijų) išaugo beveik 2 kartus. Viena vertus, gal tai nėra daug, kita vertus – tai yra labai nemažai.
  • BVP gyventojui svyravymų lygis sudarė keliasdešimt procentų vos kelių metų periode – kaip tik dėl burbulo ir krizės. Būtent tasai greitas didelės amplitudės svyravimas išties ir buvo labai skausmingas ekonomikai.
  • Rusijos krizė tebuvo gėlytės, lyginant su paskutine krize, nors tą Rusijos krizę daugelis iki šiol prisimena.
  • Vyriausybė dar 2006 galėjo identifikuoti krizę, o jau 2007 ne tik galėjo, bet ir privalėjo. Vienintelis klausimas – kiek mėnesių ar gal net metų uždelsimą duoda statistikos pateikėjai, kai pulsą reikia jaust net ne mėnesinį, o savaitinį.
  • 2008 krizė jau buvo įsivažiavusi pilnais pajėgumais: kai apie ją imta šnekėt, buvo jau klausimas ne apie tai, kaip nenukrist į bedugnę, o apie tai, kaip bekrentant įsičiupt už bet kokios šakos, kad neužsimušt.
  • Visokių šūdbankių griuvimas – normalizacijos simptomas, o ne blogėjimo simptomas. Tas būdinga ir bankų griūčiai 1994-1997, ir visokiems snorbankiams bei ūkbankiams.
  • Neklauskit manęs, kas dėjosi iki 1993, nes tuo metu jau buvo ne šiaip kokia šizofrenija, o grynas deliriumas su mėlynais tarakonais ir kitais gliukonautais.

Rinkos uždelsimai į siuacijos pokyčius – apie metus laiko, jie dabar 2-3 kartus sutrumpėję, lyginant su tuo, kas buvo prieš porą dešimtmečių – tas matosi iš atlyginimų pokyčių. Ir tai, kad šitai matosi iš metinių grafikų, leidžia įtarti, kad dalis uždelsimų gali būti ir dar trumpesni, pvz., kelių mėnesių. Savo ruožtu, tai reiškia, kad valstybės valdymui minimalūs reikalingi rodikliai turi būti bent mėnesiniai. Gal kas nori su manim pasidalinti, kiek uždelsimo ir kokius periodus duoda Lietuvos Statistikos Departamentas?

Keineziastiniai efektai:

  • Lito perrišimas prie euro, o paskui ir ES lėšos – laisvų pinigų daugėjimas rinkoje ir atitinkamas augimas. Galima įtarti, kad būtent tai tapo pirmu dideliu postūmiu vėlesniam burbului.
  • Pinigų devalvacija 2008-2009 visgi turėjo šansą įmest šalį į deliriumą, tad nors aš pats anuomet sakiau, kad tai gali būti paprastas sprendimas, visgi toks sprendimas būtų buvęs labai rizikingu dėl destabilizacijos.

Socialistiniai klausimai:

  • O kodėl čia man gaunasi taip, kad koreguotas BVP su nekoreguotu atlyginimu siejasi geriau, nei su koreguotu?

Huh:

  • Nepaisant išgelbėtų NT kontorų, NT kainų, koreguotų pagal infliaciją santykis su koreguotu neto per artimiausius 5-7 metus kris iki to lygio, kuris buvo 2000-2002, nes pūtimuisi nėra pagrindo – tą matom iš nustojusios kilt infliacijos (čia net neimant domėn bendrai NT kainų tiesioginio ir infliacinio kainų kritimo). Užjaučiu tuos, kas dar tikisi uždirbt.

Taigi, pažiūrėkit į tuos grafikus, pamedituokit kažką ir pasitikrinkit bei mane patikrinkit, nes čia šiaip prišokimu pakrapščiau skaičius. Ir išvadų sau pasidarykit.

 

—————-

* Ar žinote, kodėl kalbainius ištinka isterikos ir jie apsiputoję ima aiškinti, kad negalima sakyti „pajamų augimo kritimas“, o reikia sakyti „pajamos krenta“ ar panašiai? Ogi todėl, kad jų intelektas kaip beždžionės ir todėl jie nesupranta, kad augimo kritimas yra visai ne pajamų kritimas ir jau juo labiau ne koks sulėtėjimas (kas išvis yra beprasmybė, kai žiūri aukštyn-žemyn grafike kintančius skaičius), o tik gradiento pokytis. Jiems tai nieko nesako, nes jie daugybos neskiria nuo sudėties. Ir nors šituos aritmetinius veiksmus puikiai skiria dar pradinukai, kalbainiai pas mus piktinasi esą prastu vaikų išsilavinimu. O dabar užduokite klausimą: ar nėra taip, kad kalbainiški kliedesiai gali būti išreikšti ekonomikos augimo gradiento daugikliu, kuris juntamai mažesnis už 1?