Internetinio balsavimo privalumai

Elektroninis balsavimas - tai toks, kur kompiuteris balsuoja už tave

Elektroninis balsavimas - toks balsavimas, kur kompiuteris balsuoja už tave

Jau esu rašęs apie bėdas, susijusias su internetiniu ir elektroniniu balsavimu. Bet kadangi vis atsiranda veikėjų, kurie ima zyzt apie kokius nors menamus atsilikimus, pabandysiu iš naujo sudėlioti kai kuriuos svarbius punktus. Ir paaiškinti, kodėl žmonės, turėję reikalų su IT (t.y., realiai suprantantys elektroninio bei internetinio balsavimo niuansus), tampa pačiais aršiausiais internetinio balsavimo priešininkais.

  • Internetinis balsavimas atviriausiu būdu pažeidžia Konstituciją. Konstitucija sako, kad balsavimas turi būti anonimiškas. Tačiau neįmanoma padaryti taip, kad bet koks elektroninis balsavimas būtų ir anonimiškas, ir patikrinamas tuo pat metu. Jei įmanoma balsavimą patikrinti, anonimiškumo nelieka, o jei anonimiškumas lieka, niekas netrukdo absoliučiai neatsekamais būdais pakaitalioti balsus. Lygiai kaip negali būti tuo pat metu ir šviesu, ir tamsu, lygiai taip pat negali būti ir anonimiška, ir neanonimiška.
  • Internetinio balsavimo rezultatų bet kuriuo atveju neįmanoma sukontroliuoti. Balsuojant ant popieriaus, rinkimų komisijos bei stebėtojai gali matyti bet kokias galimas manipuliacijas su biuleteniais gyvai. Tačiau kai viskas vyksta kompiuterio viduje, proceso stebėti neįmanoma, galima tik pamatyti jo rezultatus. Kitaip tariant, balsavimo sistemas valdantys ar prižiūrintys asmenys gauna galimybę nekotroliuojamai falsifikuoti rinkimų rezultatus, vos tik jie pakliūną į kompiuterį ir nustojama skaičiuoti popierinius biuletenius. Ir niekas tokių falsifikacijų negali patikrinti.
  • Internetinio balsavimo įvedimas Estijoje jau parodė, kokios būna pasekmės: ESBO (Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo Organizacija) ataskaitoje minimi faktai rodo, kad internetinio balsavimo sistemoje nėra realaus apskaitomumo, patikrinamumo, anonimiškumo ir nepažeidžiamumo, taip pat, kad nėra požymių, jog būtų sistemingai šių dalykų siekiama:
    • The project manager accessed the servers for daily data maintenance and backup breaking the security seals and using a data storage medium employed also for other purposes. This practice could potentially have admitted the undetected intrusion of viruses and malicious software.
    • Ataskaitoje minima ir tai, kad fiksuota atvejų, kai balsai gali nukeliauti ne į tą apylinkę, kur turėtų būti balsuota. Tačiau pokyčių nebuvo imtasi, atsikalbant apie tai, esą tai neturi reikšmės ir pan..
    • Estijos spaudoje buvo pranešimų ir apie tai, kad ten esanti balsavimo sistema yra realiai pažeidžiama, tačiau vėlgi Estijos teismai nepriėmė to domėn, kitaip tariant, įvedus elektroninį balsavimą ir aptikus jame manipuliacijų, jos nėra taisomos.
  • Internetinio balsavimo sistemos praktikoje lieka absoliučiai priklausomos nuo įmonių, kurios jas kuria. Tokios įmonės gali daryti praktiškai nekontroliuojamą tų sistemų bei jose esančių duomenų modifikavimą. Praktika rodo, kad bet kokius elektroninius balsavimus įsivedančios šalys tampa priklausomomis nuo tokių įmonių. Estijoje tai „Cybernetica AS“, JAV – „Diebold Election Systems, Inc.“. Visais atvejais, kai bandoma naudoti elektronines ar internetines balsavimo sistemas rinkimuose, yra pastebimi pažeidimai netgi tada, kai visuomenei ir specialistams neleidžiama susipažinti su tų sistemų sandara. Kaip pvz., 2004 prieš Diebold buvo netgi iškelta byla dėl sąmoningo sukčiavimo, parduodant elektroninio balsavimo mašinas, fiksuojančias balsus neteisingai. Kaltinimų ši kompanija net neneigė – sumokėjo milijonines baudas be teismo sprendimo. Tais pačiais metais buvo užfiksuota beveik 7000 neteisingai į Diebold balsavimo automatus įvestų balsų, kai balsuota nuotoliniu būdu. Panašūs incidentai kartojosi ir vėliau, ir ne tik JAV. 2009, kai Suomijoje buvo bandoma panaudoti elektroninio balsavimo sistemas savivaldos rinkimuose, buvo užfiksuoti šimtai atvejų, kai balsai būdavo skaičiuojami neteisingai, todėl trijose apygardose vien dėl šių priežasčių rinkimų rezultatai buvo panaikinti Aukščiausiojo Teismo, o daugiau bandymų naudoti elektronines balsavimo priemones nebuvo. Tai tik keli iš daugybės panašių pavyzdžių.
  • Lietuvoje žymiausiais elektroninių balsavimų šalininkais tampa politikai, keliantys abejonių dėl to, ar jie nesuinteresuoti būtent elektroniniu ar internetiniu balsavimu. Už elektroninį balsavimą agitavęs susisiekimo ministras Eligijus Masiulis (jo ministerija sukūrė ir darbo grupę tokiai sistemai kurti) per VSD skandalus pagarsėjo, pareiškimu, kad Seimas neturi teisės tirti VSD veiklos. Vėliau Susisiekimo ministerija siūlė Vyriausybei įdiegti visuotinę elektroninių ryšių sekimo sistemą, kurią prižiūrėtų VSD. Kitas agitatorius už internetinius balsavimus – Arūnas Valinskas, pagarsėjo tiek, kad jam teko atsistatydinti iš Seimo pirmininko pareigų.
  • Lietuvos Vyriausioji Rinkimų Komisija neturi netgi elementarios kompetencijos elektroninės informacijos valdymui, tačiau agituoja už internetinius rinkimus. Kaip tiesiog anekdotiškas pavyzdys – net jų pranešimai spaudai yra nedatuojami, t.y., išoriniam stebėtojui nėra galimybės nustatyti, kada dokumentas, pvz., pranešimas apie „sėkmingai tęsiamus internetinio balsavimos sistemos kūrimo darbus“ buvo paskelbtas – ar šiandien, ar prieš 5 metus (pabandykite patys išsiaiškinti, kada). Tokia vieša nekompetencija jų pačių puslapyje – tai tiesiog bendros informacijos valdymo nekompetencijos atspindys, nes faktai apie tai, kaip jie elektroninius duomenis valdo realybėje – dar baisesni: ši kontora netgi nesugeba pasiimti kandidatų duomenų iš elektroninių sistemų. Ir šie IT aliteratai agituoja už kompiuterizuotus balsavimus.
  • Internetinės balsavimo sistemos yra labai lengvai pažeidžiamos virusų, galinčių apkrėsti balsuotojų kompiuterius. Balsavimo metu tikslingai sukurta virusinė programa gali lengvai perimti vartotojo prisijungimo duomenis ir pati prabalsuoti tokiu būdu, kokį nurodys viruso kūrėjas. Tokios saugumo spragos yra nepanaikinamos, nuo jų apsisaugoti neįmanoma, tačiau tokiomis landomis balsavimui yra suinteresuotos ir užsienio šalių žvalgybos. Lietuvoje esančios valdiškos elektroninės sistemos irgi nepasižymi saugumu – žinomi ir atvejai, kai buvo atrasti lengvo įsilaužimo metodai į Sodros svetaines, ir įsilaužta į VMI sistemas.
  • Internetinės balsavimo sistemos atveria kraštutinai dideles galimybes pirkti rinkėjų balsus. Tradicinio balsavimo atveju balsų pirkimas yra gana komplikuotas ir nesunkiai susekamas pagal vadinamuosius balsavimo autobusiukus, kuriems tenka stvovėti visai netoli nuo balsavimo vietų, nes balsuojantiems tenka neštis į autobusiuką biuletenius užpildymui. Internetinio balsavimo atveju balsus supirkinėti pasidaro idealiai lengva – pakanka turėti kompiuterį su interneto ryšiu ir balsus supirkinėti bet kur.

Čia pavardinau tik kai kuriuos iš esminių elektroninio bei internetinio balsavimo privalumų. Neabejoju, kad galima būtų pridėti dar krūvas visokių gėrybių.

Dar apie spalvotą Vladimiro Putino švarką

Buvau įdėjęs nuotrauką, kur Vladimiras Putinas pafotošopintas. Tiksliau, pafotošopintos jo kelnės. Švarko spalva liko neaiški – matomai, kad raudona, kokia pas novarusiškus banditus buvo populiariausia. Paieškojęs, internete atradau kitą nuotrauką – gal čia tas pats švarkas, gal ir kitas, tačiau ne mažiau ryškių spalvų, o nuotrauka – ne fotošopas. Tačiau kai truputį pasižiūrėjau, kokios kelnės – paaiškėjo, kad būtent tokios, raudonos. Galimai, tiesiog nuo to raudonšvarkio kostiumo. Čia į vieną paveiksliuką sudėti abu variantai – originalas viršuje, pašviesintas variantas, kur matosi kelnių spalva – apačioje. Tipinis novarusas – bratokas iš anekdotų.

Vladimiras Putinas su žaliu švarku. Priekyje - jau matytas Anatolijus Sobčiakas. Apačioje - ta pati nuotrauka bet pašviesinta, kad matytųsi Vladimiro Putino kelnių spalva.

Vladimiras Putinas su žaliu elektriniu švarku. Priekyje - jau matytas Anatolijus Sobčiakas. Apačioje - ta pati nuotrauka bet pašviesinta, kad matytųsi Vladimiro Putino kelnių spalva.

 

Eric Burdon ir The Animals

Kartais verta juk ir po senovę pakapstyti, tiesa? Taigi, štai jums truputį nerišlių kratinių apie tokį Eric Burdon – The Animals veidą ir balsą.

Eric Burdon – vienas iš keisčiausių hiparinės eros veikėjų. Trenktas genijus su keistais vingiais. Iš kažkur atkasęs niekam neįdomų šliagerį „House Of The Rising Sun“, jį perdirbo taip, kad lig šių dienų jis dainuojamas. Eric Burdon suburta grupė, pradžioj buvusi kažkokiu ansambliu išvis net be pavadinimo, gerbėjų greitai buvo apkrikštyta, kaip „The Animals“ – už jų sceninį elgesį. Iš oficialios filmuotos medžiagos ir nepagalvotum, nežinodamas, kas jie per pamišėliai, tiesa?

Na, pažiūrom ir paklausom (labai verta):

Continue reading →

Socialinių reikalų valdymas pagal klerikalus

Kryžius

Kryžius - puikus klerikalizmo simbolis. Jis statomas ant kapo. Tegul vaikai žiūri alkoholio reklamas, tegul ir žudosi. Svarbu, kad viskas būtų pagal šeimos politiką.

Marazmas stiprėja paskutiniu metu – matomai, konservatoriai jau ruošiasi rinkimams. Beje, šiandien jie rinko sau naują vadą – ryt sužinosim, ar išrinko vėl Andrių Kubilių, ar Ireną Degutienę (spėju, kad pastarąją). Bet geriau jau jie savo suvažiavime būtų nutarę ne naują vadą rinkti, o užsidaryti ir savo visą partiją paleisti, kaip nereikalingą ir žalingą. Nes užkniso. Garbės žodis, užkniso. Ir ne tik su mokesčiais.

Aurelijus Veryga rašo, kad seimūnai, kartu ir su klerikalkonservatoriais ruošiasi atšaukti alkoholio reklamos draudimus (Vitas Matuzas iš TS-LKD – atrodo, organizatorius), o žiniasklaida kartu su visokiais reklamščikais bei kitais vertelgomis to siekia visais įmanomais būdais – ir neskelbdami alkoholio reklamos priešininkų pozicijos, ir rašinėdami organizuotus kreipimusis į Seimo komisijas.

Aš atsimenu tas degtinės reklamas, kurias esu matęs vaikiškų multikų viduryje. Noras panaikinti alkoholio reklamos draudimus – tai puikus klerikalkonservatorių šeimos politikos pavyzdys, tai tiesiog sako apie pačią jų moralės esmę. Tikros priežastys čia labai paprastos – transliuotojai mainais už galimybę reklamai duotų valdantiesiems daug teigiamų atsiliepimų, paorganizuotų visokių propagandinių laidų ir t.t.. Ir neverta stebėtis tokia konservatorių pozicija – jau matėm, iki kokių beprotybių ši partija prieina, norėdami išsaugoti kur nors savo įtaką.

Paraleliai bandymams legalizuoti alkoholio reklamą vyksta įdomūs bandymai uždaryti įstaigas, dirbančias realiai kritinėse socialinėse srityse – smurto, savižudybių ir pan. prevencijoje ir pan..

Žinot, kokia faktinė psichikos sveikatos politika Lietuvoje? Remiamos psichiatrinių ligoninių tvoros. Jūs įsivaizduokit, pusė pinigų, kurias gauna psichiatrinės ligoninės renovacijai, jos išleidžia tvoroms didinti. Tuo pat metu padėtis tose ligoninėse – ne ką geresnė, nei sovietmečiu. Jei jums kada nors bus tokia depresija, kad norėsit nusižudyt, jums nepadės psichologai: jie praktiškai neremiami, todėl jų praktiškai nėra. Jei jums bus labai blogai, jus tiesiog nuveš į psichiatrinę ligoninę, kur bus nauja tvora – tam, kad jūs nepabėgtumėt, kol jus gydys, taikydami netgi tokius metodus, kaip elektrokonvulsinė terapija*.

Valdžiažmogiai pagailėjo pinigų Vaiko Namui, kuris jau užsidarė. Spėju, kad tik dėl to, kad kai buvo keliamos genderlūpsinės isterikos apie žalojamą vaikų psichiką, ši įstaiga atsisakė prie jų prisidėti. Dabar išlikimo grėsmė iškilusi Vaikų Linijai (spėju, kad irgi dėl kokių nors panašių priežasčių). Apie tai gerai suskėlė ponas Kleckas – bažnyčiai pinigų klerikalai negaili. Pagal klerikalus turi būti šeimos politika, o trečdalis Lietuvos vaikų tėra benkartai, todėl nei vieniems, nei kitiems pagalbos nereikia, o dvasingumą pakels bažnytininkai. Netgi tokie, kurie griauna didžiausius Lietuvos paminklus.

Čia paprastas reikalas – kunigų, davatkų ir pan. atsiliepimai apie valdžią labai smarkiai įtakoja rinkimų rezultatus. O tokios įstaigos, kurios rūpinasi socialiniais reikalais – niekam neįdomios, jų politinė įtaka nulinė. Todėl neverta joms duoti pinigų. O dar neduokdie, jei toje įstaigoje dirba psichologai – jų pozicija dažnai kertasi su klerikaliniais kliedesiais. Tai reiškia, kad jiems pinigų duoti negalima, nes jie priešai. Juos reikia uždaryti. Jie netinka klerikalinei sistemai.

Neseniai gandai man atnešė dar vieną įdomią naujieną – pasirodo, kad Vilniaus policijos klubas vaikams ir jaunimui (nepaprastai daug prevencinio darbo atliekanti įstaiga) pagal kai kuriuos veikėjus besanti „ne policijos funkcija“. Išvertus į žmonių kalbą – reiškia, kad irgi reikia atsisakyti, uždaryti. Aš labai noriu tikėtis, kad iki to neprieis, bet turint omeny, kas vyksta su policija, kur finansavimas nukarpytas tiek, kad pareigūnams tenka dirbti už pusantro tūkstančio per mėnesį, rizikuojant ir savo sveikata, ir gyvybe – ar verta abejoti, kad ir lėšas prevencijai kokie nors mūsų liberalai gali nubraukti?

Tai kas gaunasi? Alkoholio platinimą pagal valdžiažmogius reikia skatinti, o tuos, kas kovoja su problemomis – šalinti, atimant finansavimą? Gal viską sutvarkys laisvos rinkos dėsniai? Labai puikus klerikalliberastinės ideologijos pavyzdys.

Išties viskas labai banalu ir paremta valdžiažmogių išskaičiavimu – kas gali padaryti įtaką kituose rinkimuose. Visokių prevencinių įstaigų organizatoriai, dirbdami iš idelistinių paskatų, tiesiog nesuvokia politinių niuansų: pinigai skiriami ne už gerus darbus, o už įtaką. Jei palaikai valdančią partiją, jos nekritikuoji ir darai realią įtaką rinkimuose – gauni pinigų. Jei nepalaikai valdiško briedo ar išdrįsti pasakyti, kad valdžia dėjo ant didžiausio pasaulyje savižudybių skaičiaus – reiškia, trukdai, esi ne tik nereikalingas, bet ir netinkamas. Netinkamas – reiškia, kad reikia tave uždaryti.

Ne, patys bažnytininkai, visokie kunigai to briedo neorganizuoja. Visas mechanizmas daug paprastesnis, jis veikia ne dvasininkų, o klerikalų partijos galvose. Tai tiesiog politinės manipuliacijos – duoti pinigų tiems, kas tiesiogiai ar netiesiogiai tave palaikys. Ir neduoti tiems, kas nepadės.

Klerikalams neįtinkančios įstaigos šalinamos labai paprastai – nutraukiant ar sumažinant finansavimą. Reali įstaigos ar veiklos svarba neturi reikšmės.

 

————–

* Elektrokonvulsinė terapija – tai tiesiog toks „gydymo“ metodas, kai prie galvos prijungia elektrodus ir paduoda srovę iš elektros tinklo kokiais pusei sekundės. Elektrolizė pažeidžia smegenis, ardo neuronus, todėl žmogus labai staigiai nubalvonėja – atsiranda masyvūs atminties pažeidimai, prarandamas sugebėjimas mąstyti, etc.. Kai nuo EKT pacientas nubunka tiek, kad jau neprisimena, nei kas buvo blogai, nei kodėl gyvenimas buvo nemielas, jis laikomas sėkmingai pagydytu. XXa. pradžioje elektrotechnikos entuziastai demonstruodavo, kaip panašiu būdu, srove iš elektros tinklo, kelių kilogramų mėsos gabalą galima iškepti per keletą minučių. Elektrokonvulsinės terapijos atveju smegenys kepamos žymiai trumpiau, tad nespėja pilnai suirti. Taip, ši „terapija“ ir dabar taikoma Lietuvos psichiatrinėse ligoninėse. Jei kam įdomios metodo detalės – labai tiksliai viskas aprašyta akademiko A.Snežnevskio psichiatrijos žinyne. Beje, pastarasis veikėjas pasaulyje pagarsėjo tuo, kad sovietinę psichiatrinę sistemą pritaikė politinių kalinių „gydymui“.