Tag Archives: 15min

Laikraščiai ir Internetas: finansinės paradigmos pokytis

Šį įrašą apie žiniasklaidos problemas pradžioje daviau labai ribotam ir specifiniam žmonių kiekiui. Dabar duodu visiems, kam įdomu – tai tiesiog lengva apibendrinto atvejo analizė, kuri nebūtinai sutampa su kokio nors konkretaus leidinio problemomis, tačiau vienus ar kitus panašius sunkumus tikrai patiria didelė dalis žiniasklaidos įmonių.

Žiniasklaida ir Internetas

Tipinė situacija, daugeliui žmonių, dirbusių su laikraščių ar žurnalų leidyba, žinoma iki skausmo: nori nenori turi atidarinėti portalą internete, nes kitaip skaitytojai net tavo pavadinimo nežinos ir nepirks, o eis pas konkurentą, kurį įsimins ir neš jam pinigus. Bet jei tik atidarai portalą Internete – duodi savo skaitytojams turinį nemokamai. O tada jau jie tikrai nepirks, tegul ir pasilikdami tau ištikimais. Gaunasi taip, kad kuo labiau augini savo Interneto portalą, tuo labiau didini savo nuostolius…

Tai atrodo kaip absurdiška ir beviltiška situacija, tačiau taip yra tik iš pirmo žvilgsnio. Tačiau vos pakapsčius giliau, pradeda lįsti įdomybės, kurios viską labai greitai paaiškina. Visas vadybinis konfliktas labai paprastas savo esme:

Žiniasklaida: mokamas turinys arba reklama

Dauguma laikraščių ir žurnalų bando pardavinėti ir turinį, ir reklamą. Kadaise šitai buvo įmanoma, nes nebuvo pigių tiražavimo ir platinimo kanalų, t.y., reklama tiesiog sumažindavo kaštus. Tačiau dabar visas šis konfliktas atsiskleidžia visame savo gražume: neįmanoma plėsti ir reklamos, ir turinio pardavimų vienu metu. Turi pasirinkti - arba už dyką ir su reklamomis, arba už pinigus, bet praktiškai be reklamų.

Atleiskite man už tiesų žodį, ponai laikraštininkai, tačiau aš Lietuvoje nežinau tokių leidinių, kurie galėtų duoti pakankamai pridėtinės vertės, kad galėtų išsilaikyti iš mokamo turinio. Rimtas analitinis straipsnis, kuris atpirktų sugaištą laiką atitinkamos kompetencijos autoriui, turėtų kainuoti bent 1000-2000 litų, nes kitaip niekas neeikvos tiek laiko, kiek tokiems straipsniams reikia. Ir tai – Lietuvoje.

Dabar bukai primeskite, kad pardavinėjate tą straipsnį po 1 litą. Kiek jums kopijų reiks parduoti, kad gautųsi nedidelis pelnas? Grubiai primetus, maždaug 3000-5000. Parduoti kad ir 3000 tokio straipsnio kopijų po 1 litą – labai sunku. O parduodant pigiau (žurnaluose, rinkiniuose) – reikia visko parduoti dar daugiau: jei žmogus perka žurnalą, kuriame yra 20 straipsnių ir sumoka 10 litų – tai puslitis už straipsnį, o iš to dar reikia išminusuoti leidybos, redagavimo, platinimo ir pan. išlaidas.

Tai beviltiška, ponai. Nustokite svajoti apie parduodamą turinį, nes tai beviltiška ir viskas. Bet visvien panagrinėkime detaliau visą reikalą, pažiūrėkime, kodėl ir kaip ten kas gaunasi. Ir svarbiausia – išsiaiškinkime, ką reikia daryti, kad vėl imtų rastis pelnas.

Continue reading →

WikiLeaks patarimai, kaip pagerinti žiniasklaidą

Korupcija

Ir ką gi čia gali pakeisti? Ogi viską - jei tik yra noro. Korupcija žiniasklaidoje veikia tiktai tol, kol nefiltruoji tos informacijos, kol tą informaciją naudoji, kaip pasyvus durnius, kurio refleksais žaidžiama.

Vakar buvo gera diena – 15min pranešė sensacingą WikiLeaks faktą, kurį ir taip visi žinojo*: kai kurie leidiniai reikalauja, kad jiems mokėtų (originalus dokumentas – angliškai). O jei jiems nemoka – terorizuoja, ką papuola – ir įmones, ir politikus. Tarp esminių terorizuotojų, užsiimančių korupcija, minima Respublika, Lietuvos Rytas, taip pat pranešama, kad ir Diena dokumento parašymo momentu juda link to paties (kadangi jau praėjo laiko, galim spėti, kad jau nujudėjo – kai kurie faktai Dienos judesį demonstruoja puikiai).

Ką čia galim pasakyti? Aišku, galim tarti, kad žiniasklaida pūva, o laimės galų gale žmonės – tiesiog dėl to, kad vyksta informacijos kanalų decentralizacija ir t.t.. Bet šis procesas nėra toks jau supergreitas. Realiai kažką pajusime tik po kelių metų. Tad geriau pagalvokim, ką daryti tam, kad procesas pagreitėtų.

Aš manau, kad daryti galima paprastą dalyką, kuris paveiks visus: platinti nuorodas apgalvotai. Būtent apgalvotai, atsižvelgiant į pasekmes, o ne tik pagal pirmą reakciją („patiko/nepatiko“). Tiesiog sakyčiau, kad verta pabandyti, o per kelis mėnesius tai suveiks – ir per tai, kad FB kažkas mažiau plis, ir per tai, kad Google nuorodų skaičiaus pokyčius pastebės.

Kai pašarini straipsnį Snukiaknygėje, padarai reklamą leidiniui. Kai įdedi nuorodą į straipsnį savo bloge – vėl padarai reklamą leidiniui. Taigi, išvada akivaizdi: jei nori, kad kažkokio leidinio auditorija augtų – platink ir laikink bei komentuok* tik tas nuorodas, kurios priklauso būtent leidiniui, kurį laikai etišku, neutraliu, vertu. Laikai leidinį netinkamu – tiesiog nedėk į jo straipsnius nuorodų, neplatink informacijos. Net jei kažkuris straipsnis atrodo vertas dėmesio. Paprasčiausiai susilaikyk ir viskas. Blogiausiu atveju, jei tema atrodo svarbi – pats parašyk apie tą patį. Ir neužmiršk, kad dažniausiai apie tas pačias naujienas praneša keli skirtingi leidiniai. Tad paprasčiausiai sąmoningai pasirink, kurio nuorodą platinsi.

Tai labai paprasta, tai juk elementarus naujosios eros mechanizmas: būtent žmonės nustato, kokia informacija yra verta, kokie informacijos šaltiniai yra verti. Jei darai šitai sąmoningai – gauni rezultatą. Jei paaiškini šitus mechanizmus ir kitiems – rezultatas išauga šimteriopai. Jei paaiškini, kodėl tie kiti irgi turėtų paaiškinti šitus mechanizmus dar kitiems – rezultatas išauga dar šimteriopai.

Primeskim, kaip tai efektingai gali suveikti: jei šimtas į mane panašių blogerių paaiškins kiekvienas šimtui skaitytojų, kodėl į vienus leidinius reikia nedėti nuorodų nei internetuose, nei feisbukuose (ir netgi nekomentuoti), o į kitus dėti kuo daugiau. Ir kiekvienas šimtas skaitytojų paaiškins tai dar šimtui savo draugų. O tie – dar šimtui savo draugų. Ir net nebūtina tai padaryti vienu kartu – pakanka laiks nuo laiko kažką paaiškinti vienam-kitam žmogui. Milijonas sąmoningai įtakojančių žmonių, tiesa? Pas kažką iš leidinių skaitytojų skaičius gali padidėti milijonu, o pas kažką kitą – auditorija gali susitraukti iki menko būrelio internetais nesinaudojančių durnių***.

Ir pabandykim pagalvoti, kaip nuo mūsų įtakos gali pasikeisti reitingai tokiems portalams, kaip dešinysis Balsas, krikščioniški Bernardinai, interneto žiniasklaidą sukūręs Delfi, jų konkurentas Alfa, truputį internetuose užsibuginusios, bet itin neutralios Verslo Žinios****? Sakyčiau, kad nors pavienis žmogus lyg ir atrodytų, nelemia, bendras galimas pokytis – kardinalus ir priklausantis nuo mūsų. Vieni mūsų dėka gali gerokai paaugti, kiti – gerokai kristi. Bet tik su sąlyga, kad mes tai darysime sąmoningai. Beje, patiems portalams irgi verta apie tai pagalvoti: kaip gali pasikeisti blogerių (o tuo pačiu – ir kitų aktyvesnių internautų) požiūris, jei portalas su blogeriais ir jų skaitytojais draugaus, tiesa? 🙂

Aš nesiūlau boikotuoti kokio nors sąrašo (nors tas sąrašas ir labai būtų aiškus). Manau, kad tai kiekvieno reikalas, ką žiniasklaidoje paremti, o ką paspirti – pas mus visus kriterijai skirtingi. Tiesiog siūlau pagalvoti (ir rimtai pagalvoti) apie tai, kad sąmoningas apsisprendimas netgi tokiame mažame dalykėlyje gali nulemti nepaprastai daug. Nes mes jau turime įrankius, kurių dar prieš kokį dešimtmetį nebuvo – tai Google ir Facebook.

 

——–

* Jau ir anksčiau buvo kalba apie tai, kad WikiLeaks informacija – visai neslapta, o sensacingumą kelia tik faktas, kad visiems lyg ir žinomus, tačiau viešai nepripažįstamus dalykus įvardina pakankamai autoritetingos, rimtos institucijos – JAV ambasados. Faktas, kad didžiulė dalis Lietuvos žiniasklaidos yra korumpuota, paperkama, spausdinanti užsakomuosius straipsnius ir t.t. – labai seniai žinomas. Kaip puikiai žinoma ir tai, kam kokie leidiniai priklauso. Ir jei ko nors paklaustum svarbiausių korumpuotų leidinių pavadinimų, juos pasakytų bet kuris Lietuvos pilietis, apsieidamas be jokių ten WikiLeaks.

** Feisbukas visus įrašus reitinguoja pagal rinkinį įvairių parametrų, suteikdamas kažkokius balus įrašams, o daugaiusiai gavusius iškeldamas į viršų. Vienas iš reitingavimo mechanizmų – tai „Like“ mygtukų paspaudimas, bet kitas – tai tiesiog elementarus komentarų skaičius. Komentuok, jei nori, kad Facebook įrašas kiltų į viršų. Nekomentuok, jei nori, kad jis greitai būtų užmirštas. Tai tiesiog nauja informacinė paradigma.

*** Sakau, kad internetais nesinaudoja durniai, nes amžius čia jau seniai ne rodiklis. Ypač po to, kai kažkoks teismas už kažkokį internetinį komentarą nuteisė septynesdešimtmetę senutę (vakar rašiau jau ir apie dilgėlių paradigmą): akivaizdu, kad amžius sugebėjimui naudotis internetu nedaro lemiamos įtakos. Nesugebėjimas naudotis internetu – daugiau intertiško mąstymo, t.y., riboto intelektinio pajėgumo problema.

**** Tie žiniasklaidiniai veikėjai galvoja, kad jei jie įdės nuorodą į blogą, tai skaitytojai, paspaudę nuorodą, iš jų išeis ir daugiau niekada niekada nesugrįš. Jie rimtai taip galvoja (taip taip, jie taip galvoja, aš nejuokauju – jie TIKRAI taip galvoja). Todėl nededa nuorodų netgi tada, kai kokiame nors straipsnyje nurodo kokį nors puslapį. Žinoma, tai idiotiškas požiūris. Ar tai, kad jų pačių pavyzdžiu neįdėjau nuorodų į pavardintus leidinius, apsunkintų kam nors jų suradimą? O gal neįdėjęs nuorodos, padidinau savo skaitytojų ratą? LoL

Omnitel platina virusus. Kur ritasi pasaulis?

Jau vakar ne vienas pastebėjo, kad, pavyzdžiui, Lietuvos Ryto svetainėje iššokinėja lentelės su įspėjimais apie virusų grėsmes. Kažkas panašaus berods ėmė darytis ir Delfi portale. Šiandien, atrodo, išlindo yla iš maišo. Tai tas nuostabusis Omnitel, kuris vienam mano draugui sugebėjo už savo Omniconnect per mėnesį priskaičiuoti bene 1000 litų ir panašiai numelžė Rytą Staselį, o dar kiek anksčiau pradžiugino daugybę žmonių savo nuostabiu „asmeniniu“ planu. Dar kiek vėliau Omnitel pagarsėjo išvis įdomiais cirkais, pademonstravusiais, kad ant savo klientų jie tiesiog dėjo. Dabar Omnitel mus džiugina nauja pramoga – „džiaukis virusais kartu su Omniu“, tiesa, Google šią akciją pavadino kitaip – „Tai tikriausiai žalinga Jūsų kompiuteriui“.

Continue reading →

Aš nenoriu skaityti naujienų

Ne, žiniasklaida dar nemirė. Ir visai ne apie tai, kad tradicinė žiniasklaida užleis vietą blogams. O tiesiog šiaip apie žanrą ir jo išsigimimą. Užkalnis kartą kažkuriame savo komentare juokėsi iš LJ ir mokytojo Aurelijaus – šį mat daugelis tiesiog garbina. O aš kažkaip pamasčiau ir visai nenoriu juoktis. Gal todėl, kad man, pažiūrėjus TV, ne juoktis norisi, o vemt. Pykina ir nuo daugumos radijo stočių. Gal todėl aš klausausi tiktai Lietuvos Radijo. Šis – savo informatyvumu tiesiog unikalus, fenomenalus ir nuostabus – be konkurencijos. Nesuprantu, per kokius stebuklus jis išliko.

Aš išties labai gerbiu žurnalistus, kurie sugeba į skaitytoją žvelgti, kaip į tikrus, mastančius žmones. Dėl to  ,  ,   – man kaip koks stebuklas. Aš galiu įvardinti, kodėl   yra dievinamas – tai redaktorius, kuris tiki, kad rimti, protingi straipsniai – irgi gali rasti skaitytoją. Jis tiki, kad nebūtina šerti skaitytojus mėšlu, o galima dalintis su jais tuo, kas pačiam įdomu. Jis unikalus, jis pats atrodo, lyg stebuklas. Todėl jis ir dievinamas. Aš labai gerbiu Artūrą Račą, kurio blogo neskaitau, nors porą kartų ir bandžiau suprasti, ką ten randa kiti. Gerbiu todėl, kad jis bando kovoti už normalesnę žiniasklaidą darbais. Bando – o tai jau labai daug. Ir žinoma, gerbiu Andrių Užkalnį, kuris tyčiojasi iš visos makalynės, apie kurią rašau šiame savo moralinės trydos protrūkyje.

Gal kažkam pasirodys keista, bet aš gerbiu Lietuvos Rytą – tai vienintelis Lietuvos internetinis portalas, kuriame daugmaž išlaikomas žanras – originalūs tekstai, įdomios temos, naujienos – bent jau perfiltruojamos, paanalizuojamos, papildomos. Tačiau savo tendencingumu ir iškreiptumu – Lietrytis yra neabejotinas lyderis Lietuvoje, todėl jo nei neskaitau. Kai jį palyginu su Delfi, kuris išties sukėlė internetinės žiniasklaidos perversmą Lietuvoje, pastarasis atrodo gailiai: kopypeistai iš BNS, papildyti keliomis entelektualinių veikėjų paklodėmis, kurias paskaičius, apima depresija. Todėl neskaitau ir Delfi. Alfa ganėtinai panašiai, nors ir bando būti geresniais. Todėl ir jų neskaitau. Zebra – kažkokie mėgėjai, todėl žinoma, kad jų neskaitau. 15min – vis lenda moksleiviško lygio geltonavimai, nors ir bandant išlaikyti tabloidinį formatą. Tad ir jų neskaitau. Balsas – gal ir galėtų išlįst į viršų, bet keisti turinio kratiniai, kur šalia politinių straipsnių atsiranda kažkokios olialia pyzdutės, o visą portalą puošia porno reklamos – tiesiog žudo. Todėl neskaitau ir Balso. Verslo Žinios gal ir būtų tas portalas, kurį pavadinčiau geriausiu, jei ne jų kvankštelėjimai su turinio slapstymais, praeito tūkstantmečio dezainu ir registracijomis. Todėl jau seniai neskaitau ir šių. LRT portaliukas (valstybinė kontora) – turiniu visai neblogas. Naujienos operatyvios, tačiau pateikimas – na taip, valstybinis. Praeitame tūkstantmetyje jie būtų atrodę visai moderniai, dabar gi – nesuprasi, ką jie ten daro… Todėl irgi neskaitau. Ką internete veikia Respublika – nežinau. Toks vaizdas, kad jie iki šiol nesupranta, kas tie internetai. Todėl ir neskaitau. Gal tik Diena tarp visų išvardintų portalų atrodo kiek perspektyviau – turinio kokybe bando konkuruot su Lietryčiu, kartu nenušokdami į politinių tendencijų duobę. Bet ir jų neskaitau. Ar praleidau kažką?

Šiaip jau ankstesnės pastraipos galėjote ir neskaityti, ten jokia ne analizė, o tik bandymas apibūdinti kiekvieną portalą vienu sakiniu. Internete situacija išties yra puiki – konkurencija didžiulė, skaitytojas visad gali pasirinkti. O tai, kad visur prišikta straipsnius uždengiančių reklamų, kurios dar ir automatiškai ima groti, kalbėti ir dainuoti, taip priversdamos tiesiog uždaryti portalą ir ten daugiau negrįžti – smulkmenos. Tikri žiaurumai prasideda, kai pabandai pažiūrėti TV. Pasirodo, anokia "Kakadu" – tai viena iš rimčiausių tiriamosios žurnalistikos laidų. Kitos tiriamosios laidos šūdus ant žiūrovų irgi pila cisternomis, tačiau, skirtingai nuo "Kakadu", dar ir vaizduoja solidžias. Seimo darbas pagal TV – tai tik dar vienas realybės šou, kur seimūnų veiklą reikia pateikti tokiame pat formate, kaip seriale "Lai kraujas liejasi laisvai". Nes kitaip, matyt, neįdomu bus. Kas gi gaunasi? TV elementariai atmeta naujienas, kurios aktualios visuomenei, tuo tarpu generuodamos naujienas pačios. Pvz., net jei koks nors seimūnas prisidirbo, informacijos pagrindą sudarys ne info ne apie seimūną, o pačios TV sugeneruoti sąmokslai, kur tas seimūnas bus įkištas lyg tarp kitko. Į savo auditoriją šie "žurnalistai" žvelgia tiesiog, kaip į debilų tuntą, kuriuos tiesiog reikia maitinti šūdais. Šūdais, šūdais, šūdais – kuo daugiau, tuo geriau.

Atrodo, per paskutinius kelioliką metų žiniasklaida praėjo gan įdomų kelią. Ypač ryškiai tai matosi TV. Gal būt tai susiję su tuo, kad dėl interneto pasikeitė TV auditorija – neliko intelektualesnės publikos dalies, kuri dabar tiesiog naudojasi internetu? O gal priežastys kitos? Nežinau. Mane vemt verčia TV naujienos. Išties vemt verčia ir laikraščiai, ir net internetiniai naujienų portalai. Gal dėl to aš taip ir žaviuosi tais paskutiniais rimtosios žurnalistikos atstovais. Tais, kurie dar žiūri į savo skaitytoją, kaip į žmogų.