Tag Archives: autorių teisės

Laikas ir blogeriams pagalvoti apie autorių teises

Susirinkę į iniciatyvinę grupę ir pasikonsultavę su Justinu Žilinsku (blogosferoje žinomas, kaip Maumaz), apgalvojome ir su būreliu žinomiausių blogerių nutarėme apsijungti į bendrą autorių teises ginančią organizaciją BATGA-A, kuri mums padės užtikrinti, kad mūsų laikas bloguose yra švaistomas ne veltui. Asociacijos prezidentu išrinktas Justinas Žilinskas, kuris bus ir agentūros generaliniu direktoriumi, nes turi pačią geriausią teisinę patirtį, galės užtikrinti mūsų visų teises ir jų įgyvendinimą.

Kodėl aš nusprendžiau prisidėti prie reikalo ir visgi apmokestinti savo blogo turinį? Manau, kad kiekvienam atsakymas akivaizdus: liūdina tokia situacija, kai rašai, rašai, o negauni nei cento, tiesiog toks vaizdas, kad ateina visokie durniai parašinėt komentaruose ir pakliedėt visokių absurdų. Ir dar piktinasi, jei pasiunti. Tiesą sakant, tai mane užkniso. Juoba negaliu skirti tiek laiko blogo rašymui už dyką. Vieno straipsnio vertė, rašant žurnalams ar laikraščiams – apie 300 litų. Tai kodėl aš turiu rašyti į blogą už dyką?

Todėl ir nusprendžiau, kad nuo šiol bus kita tvarka, kuri leis nesirūpinti nei man, nei jums: nori skaityt įrašus – susimokėk pinigėlius. Nori įdėt nuorodą į mano straipsnį – irgi būk malonus susimokėk. Jums gal tai ir bus ne pinigai, todėl neapsunkins, juo labiau kad pinigų kompiuteriams nusipirkt turit, esat suaugę ir dirbantys žmonės.

Dalį įrašų, žinoma, paliksiu nemokamai, kaip bendrai prieinamą turinį, tačiau visi straipsniai semiotikos, ekonomikos ir politikos temomis bus užrakinti ir prieinami tik apmokėjusiems vartotojams. Pradinėje stadijoje (nuo kitos savaitės), kol dar neveikia apmokėjimo sistema, minėtų kategorijų straipsniai bus prieinami išimtinai tiktai popo.lt registruotiems vartotojams, kadangi čia užsiregistravę ir taip moka pinigus.

BATGA-A (Blogosferos Autorių Teisių Gynimo Asociacijos Agentūra) – tai organizacija, vienijanti įvairiomis temomis rašančius blogerius (tinklaraštininkus). Jos tikslas – ginti autorių teises, teisingai apmokestinti turinį, o surinktus pinigus – paskirstyti tarp asociacijos narių.

Blogeriai, prisijungę prie BATGA-A iniciatyvos

Prie BATGA-A prisijungusių blogerių skaičius sparčiai auga. Tai rimčiausi ir žinomiausi Lietuvos blogeriai. Tikimės, kad greitai prie mūsų prisijungs ir kitos interneto svetainės, nes visi yra kviečiami. Mes esame už autorių teises gauti pinigus. Autoriai turi būti atlyginti už sunkų darbą.

Kaip blogo autorius gali uždirbti pinigus

Už ką galima susimokėti? Už kelis dalykus:

  • Už tai, kad skaitote
  • Už tai, kad įdedate į mano straipsnį nuorodą
  • Už tai, kad gaunate galimybę rašyti komentarus

Sumos bus nedidelės, aš planuoju, kad už pavienį straipsnį galima bus imti 1 litą SMS žinute arba 50ct per PayPal sistemą. Tai nėra brangu. Taip pat už 15 litų SMS žinutėmis arba 10 litų PayPal sistema galima bus užsisakyti mėnesio prenumeratą visiems naujiems straipsniams. O už 30 litų SMS arba 20 litų PayPal – gauti priėjimą prie viso mano straipsnių archyvo. Numatomi įkainiai už komentarus – 1 litas SMS žinute arba 50ct per PayPal, už nuorodas į šį blogą arba jo straipsnius – 7 litai SMS žinute arba 5 litai per PayPal.

Manau, kad šios sumos yra nedidelės, jei turit prieštaravimų ar pasiūlymų, kaip apmokestinti geriau – galit parašyti į komentarus, kol tai nemokama. Argumentų, agituojančių už pilnai nemokamą turinį, galit nesivargint rašinėt. Man įdomu išgirsti apie kitus variantus, kokius apmokėjimo planus galėtumėte pasiūlyti.

Taip pat, jei turite blogą – kviečiu prisijungti prie BATGA-A asociacijos ir agentūros. Tai kiekvieno blogerio galimybė uždirbti iš sunkaus triūso – straipsnių rašymo. Skaitytojai turi pajusti dėkingumą ir jį parodyti, o ne vaizduoti kažkokias primadonas, kurios čia ateina ir joms dar esą turi būti dėkingas. Straipsniai – tai intelektinė nuosavybė, tai mano sugaištas laikas, o laikas kainuoja pinigus. Taip kad būkit malonūs ir susimokėkit.

Atnaujinta: Jeigu kažkam atrodo, kad čia pokštai, tai pokštai buvo pokštų straipsnyje. Aš tokiais dalykais nejuokauju.

Pūlinys blogosferoje pratrūko. Blogorama.

Atrodo, kad galų gale pratrūko tas senas pūlinys, kuris ėmė siutint daugelį dar prieš kokius metus, jei ne seniau. Turiu omeny tą suknistą Blogorama.lt puslapį su jos Laurynu Ragelskiu. Šiandien apie reikalą pradėjo Buržujus aka Kleckas (nežinau, kaip teisingiau aną užvadint), išdėstęs visą istoriją nuo A iki Z apie tą RSS agregatorių.

Ką galiu pasakyti aš? Ogi tiktai tai, kad Blogorama.lt, nors jos autorius ir kabina makaronus visiems, esą tai tik jam asmeniškai skirtas agregatorius – tai tiesiog viena iš tų šlykštokų SEO štučkių, skirtų manipuliavimui Google rezultatais. Kadaise, kai pirmąsyk aptikau savo straipsnius tame Blogorama.lt puslapyje (to puslapio dėka vienu metu mano blogo straipsniai išvis buvo dingę iš Google paieškos), pasižiūrėjau, kas į ten linkina ir kaip – krūvos visokių rusiškų internetų, neaiškūs spaminiai puslapiai, etc.. O iš paties Blogorama.lt puslapio ėjo nuorodos (be jokių ten Adsense, kaip Ragelskis aiškina) į kažkokias greitų kreditų bendroves – matėsi, kad padirbėta nemenkai. Matomai, būtent iš to ir buvo kažkoks biznelis – kokiam nors lupikautojų puslapiui Google reitingus pakelt.

Kai vėliau rašiau Blogerio deklaraciją, irgi galvojau apie tą pačią netikrą blogoramą, todėl tenai ir įdėjau vieną, nagrinėjamam atvejui – labiausiai esminį punktą. Tikroji Blogorama, jei kas nežinote, tai fantastiško žmogaus – Džiugo Paršonio projektas, neįtikėtinai smarkiai išjudinęs lietuvišką blogosferą prieš keletą metų, milžiniškas darbas, kurio tiesiog neįmanoma pervertinti.

Lauryno Ragelskio problema – kad jis tiesiog nesupranta elementaraus dalyko: kiekvienas žmogus yra žmogus, nesvarbu, ar tai blogeris, ar dar kas nors. Ir kaip pats su kitais bendrauji, taip ir susibendrauji. Kleckas sako, kad susirado iš kažkur telefoną ir paskambino Ragelskiui, o pastarasis nesugalvojo nieko kito, kaip tik išplūsti visokiais keiksmais (kiek suprantu – pasiūlymas pasičiulpti buvo vienas iš švelnesnių) ir dar pareiškė, kad žino, kur Kleckas gyvena ir kad jo patykos prie namų.

Kadaise, kai dar buvau žalias internetuose, pats gaudavau panašių grasinimų, pasiūlymų susitikti ir pan.. Deja, nei karto nei vienas grasintojas neišdrįso to padaryti. Vieną tokį buvau reale sutikęs – paklausiau, ar atsimena savo grasinimus. Reakcija buvo verta gailesčio. Bet tai neesmė. Esmė požiūryje. Kai tu laikai kitą žmogų šiukšle, kurią gali tiesiog išnaudoti – neverta tikėtis, kad kažkas draugaus. Labai gerai tą santykį išaiškino Uagadugu: tai lyg ateitų vagis, pavogtų viską, išverstų namus, o paskui tau sakytų, kad čia turi džiaugtis, nes jis įvertino, kad tu gerą skonį turi ir perkiesi gerus daiktus. Tarp kitko, nusikaltėlių tarpe realiai yra nemažai tokių, kurie panašiai ir peza, kai jiems tenka susidurti su savo aukomis teisme.

Palyginime su vagim – gal tik vienas neteisingas dalykas: tekstai visgi nėra daiktai, visa esmė ne jų vertėje, o būtent tame vagies požiūryje. Jei iš tavęs kas paėmė tekstą – dažniausiai nereiškia, kad kažką praradai. Išimtį tesudaro tokie atvejai, kai kas nors iš tavo darbo pasidaro vardą, o pats gauni špygą. Man pačiam visiškai negaila, kad kažkas mano tekstus skelbia kitur – imkit mane ir kopijuokit. Klausimas yra ne turtinėse teisėse, o tiesiog autorystėje ir žmoniškame požiūryje. Norit skelbti mano straipsnius iš blogo už dyką – tai įdėkit ir nuorodą į originalą, ir į mano blogą. Ir nespjaudykit man į veidą paskui. Juk šitai taip paprasta ir natūralu, kad normaliam žmogui kažką kito sunku net ir įsivaizduoti, tiesa?

Man šioje istorijoje užkliūna kitas dalykas: Laurynas Ragelskis su savo pseudoblogorama kažkodėl labai primena anokį Martyną Žilionį. Nei vienas, nei kitas nesupranta, kuo skiriasi vagystė nuo autorystės. Antrasis, prasidėjus šiam antiblogoraminiam triukšmui, ėmė skelbti, kaip čia visi piktinasi dėl vagių, blablabla. Man jie abu tokie panašūs: vienas publikuoja mano straipsnius, kaip esą Blogorama.lt autoriaus, o kitas – skelbdamas, kad gina autorių teises, riboja informacijos plitimą. Ir abu rašinėja kliedesius.

Aš tiesiog vaizduojuosi, kaip kūrinys, lyg obuolys, yra ėdamas iš abiejų pusių – iš vienos pasičepsėdamos, ėda plagiaristinės kirmėlės, o iš kitos – irgi čepsėdamos, visokios autorių teisių agentūros, kol galų gale autoriui telieka graužtukas. Ir savo argumentacijos lygiu jie irgi vienas kitą taip primena. Jei mano atmintis nemeluoja, prieš metus ar du Žilionis mano bloge pakliuvo į pasiųstųjų tarpą, ėmęs komentaruose kliedėti kažkokias visiškas nesąmones. Tarp kitko, tuo metu mano blogas dar buvo LiveJournal sistemoje.

Bendrai žvelgiant, ir autorystės (ne piniginės reikalo pusės, o tiesiog autorystės) šalinimai, kraštutiniu pavidalu pasireiškiantys, kaip plagiarizmas (Blogorama.lt vienu metu buvo priartėjusi prie to), ir menami autorių teisių gynimai, verčiant autorius leidybos kompanijų įkaitais – tai tiesiog dvi intelektualinio parazitavimo formos. Ir natūralu, kad jos dangstomos visokiomis kalbomis apie siaubingus nuostolius nešančius vagis-piratus, kažkokiomis xujpariši lygio naudomis autoriams ar dar kokiomis nors nesąmonėmis.

Bet kuriuos parazitus iš makaronų kabinimo atpažinti lengviausia. Kas paprastai kabina makaronus ir skleidžia demagogijas? Taigi visokie politikai, korupcionieriai, sektantai, lobistai, sveiko gyvenimo būdo skleidėjai, fengšujų konsultantai, religinės organizacijos, autorių teisių gynėjai, galų gale – šiaip visokie sukčiai ir nusikaltėliai. Būtent tie, kas parazituoja. Bet kurio parazitavimo esmė – tiesiog apgauti parazituojamąjį ir imt naudotis jo resursais.

Jau lyginau kūrinį su obuoliu. Tad vaizdumo dėlei – ir apie autoriaus vietą: jei mano barzdoje atsirastų utėlių, jos viena kitą imtų keikti, tarpusavyje kovoti, nepasidalindamos resursais. Vienos utėlės, pasivadinusios autorių teisių gynėjomis, aiškintų apie kitas, kad šios yra vagys ir piratai, o kitos – pezėtų apie kažkokią informacijos laisvę ir dar kokius nors briedus. Bet kadangi tai mano barzda, išnaikinčiau jas visas kokiu nors dichlofosu. Parazitai yra šlykštūs. Jei ką, tebūnie tai atsaku į Dansu Dansu užduotą klausimą: skirtumas tarp piratavimo ir plagiarizmo – akivaizdus.

Tiek to, sugrįžkim prie mūsų avinų. Problema šiuo atveju yra tiesiog požiūryje – tame, kaip žvelgiame vieni į kitus, kaip vieni kitus vertiname. Galiu kirsti lažybų, kad nei vienas iš antiragelskinėje akcijoje dalyvaujančių blogerių nepagailėtų kam nors savo straipsnių duoti už dyką. Reikalas čia aiškiai principinis: Laurynas Ragelskis tiesiog užveikė savo pasibjaurėjimą keliančiu elgesiu. Taip, jis galų gale aptvarkė tą savo puslapėlį, ėmė dėti atgalines nuorodas, bet taip ir nepataisė požiūrio į save. Kodėl? Akivaizdu, kad vien todėl, kad tyčiojosi iš blogerių.

Ar verta tokiu atveju stebėtis, kad prie antiragelskinės akcijos prisijungė net ir tokia žymi blogosferos figūra, kaip Karolis Pocius,  o Commonsense.lt pažadėjo ragelskoramai galą? Aš galiu duoti palyginimą su PoPo atveju: čia yra transliacija iš to paties Commonsense.lt, ir aš žinau, kad ji padaryta paties GalvaŽmogųPuošia noru. Savo blogų transliacijas čia yra pasidarę ir Grumlinas bei Tomas Čyvas. Nemenkas skirtumas, tiesa?

Taip, apie labiausiai esminį šioje istorijoje Blogerio deklaracijos punktą. Punktą, kuriame kalbama apie elementarias etikos normas: „Ir dar, aš noriu, kad jei jau skelbiate mano tekstus, tai būtų daroma etiškai. Aš neduodu leidimo juos perpublikuoti tiems, kas platina ar reklamuoja pornografiją, greitus kreditus ar SEO “optimizavimus”. Neduodu leidimo ir tiems, kas galvoja, kad gali iš blogerių tyčiotis. Aš duodu leidimą tiesiog normaliems padoriems žmonėms„.

Pratęsiant apie muziką, konkurenciją ir degradaciją

Po to, kai parašiau apie tai, kaip vyksta muzikos degradacija dėl komercializacijos, kilo baisi diskusija, kurią dar pas save pratęsė ir blogosferų žvaigždė Maumaz. Tačiau pastebėjau keletą dalykų, kuriuos, matyt, teks paaiškinti atskirai.

Labai simptomatišką reakciją pademonstravo įžymusis Maliboo, kuris, beje, pakankamai susijęs su industrija, tad daug ką mato iš vidaus: nei neperskaitęs mano straipsnio, o tik antraštę, pareiškė kažką apie tai, kad aš senas perdyla ar tai kažkas panašaus ir todėl stradalinu nostalgija ir matau tik tai, kas rodoma TV, todėl galvoju, kad nieko gero neatsiranda. Nuostabu, kad jis pats ir įvardino tą situaciją, apie kurią rašiau: per TV mums kišamas šlamštas, o rimtoms grupėms tenka slėptis, t.y., jos netampa supergrupėmis 🙂

Taip, aš būtent neteigiu, kad gerų atlikėjų sumažėjo – manau, kad jų kiekis išlieka panašus, kaip ir prieš kelis dešimtmečius, o gal net ir didesnis (nors vėlgi, atmieštas ir didesniu kiekiu mėšlo – atpigusių miksavimo ir įrašymo priemonių pasekmė). Sumažėjo tiktai kiekis gerų atlikėjų, prasimušančių į superžvaigždžių, į supergrupių, į superatlikėjų tarpą. Superpopuliarumą vietoj talentų žymiai dažniau gauna šlamšto atlikėjai, tuo tarpu rimtesni vis labiau verčiami slėptsi undergrounde. Būtent todėl ir klausinėjau ne apie tai, kokią muziką kas mėgsta (kažkodėl daugelis būtent taip suprato klausimą), o apie tai, kokios yra žymiausios, labiausiai vertos dėmesio grupės.

Ir taip, iš komentarų sprendžiant, pikas, didžiausias kiekis tikrų supergrupių – žvaigždžių ir pagal muzikos išliekamąją vertę, ir pagal populiarumą, ir pagal produktyvumą – tenka maždaug kokių 1965-1985 periodui, tuo tarpu po 1990 tokių grupių daug mažiau ir joms dažnai tenka tenkintis populiarumu specifiniuose, žinančių žmonių ratuose. Tai, kaip bebūtų keista, gan atitinka ir lentelę iš Vikipedijos, kur galima pažiūrėti perkamiausius visų laikų albumus: topo viršuje karaliauja ne tik to aukso amžiaus atlikėjai (Michael Jackson, Pink Floyd, etc.), bet net ir patys albumai, išleisti tuo aukso amžiaus metu. Ir neatrodo, kad tai susiję su tuo, kad tie albumai pardavinėjami ilgesnį laiką – parduodamiausių grupių sąrašas rodo dar ryškesnę situaciją. Ir tai nepaisant to, kad bendri muzikos industrijos pardavimai nuo to laiko, kiek atsimenu, išaugo keleriopai, t.y., naujoms žvaigždėms turėtų būti lengviau pakilt į viršų, t.y., norint gauti palyginamus skaičius, kokią nors Britnę turėtume dalinti iš trijų ar pan. vien dėl bendro industrijos augimo.

Aš pabandžiau paieškoti įvykių, kurie gal būt būtų susiję su tais pokyčiais – pirmiausiai staigiu superatlikėjų skaičiaus augimu, o paskui staigiu smukimu. Įvykiai įstrigo keli: 1963 metais sukurtos kompaktinės kasetės, leidusios lengvai kopijuoti įrašus, 1964 atsiradusios pirmosios piratinės radijo stotys (vienu metu kai kurios turėjo net po keliasdešimt milijonų klausytojų – tai unikalus fenomenas), nuo 1967 – muzikos festivaliai (garsusis Woodstock – 1969). Matyt šie keli asisteminiai dalykai ir davė impulsą visam tam greitai atėjusiam aukso amžiui.

Per kažkiek metų piratinės radijo stotys buvo išnaikintos, tačiau matomai kartu su festivaliais jos davė vieną iš stipriausių postūmių: gerai atrinkta muzika, transliuojama milijonams žmonių, leido susikurti ištisoms muzikos kryptims ir iškilti tikroms žvaigždėms. Tai aiškūs organizuotumo požymiai. Muzikos industrijai prireikė nemažai laiko, kol tas stotis išnaikino. Jei bandau palyginti su dabartiniu periodu – matau vieną: rimtų piratinių stočių analogo nėra (o gal aš nematau?), t.y., muziką tenka daugiau atsirinkinėti pačiam, o tai keblu. Remtis masės sprendimais – irgi negalima, nes masei smegenis plauna industrija. Tuo tarpu superfestivalių vietą užėmė superkoncertai – tai irgi daug ką pakeitė.

Jau to muzikos aukso amžiaus pabaigoje turime porą kitų įvykių – 1981 atsirado MTV, o paskui – ir krūva kitų muzikinių TV, kurios kardinaliai pakeitė formatą: svarbiu tapo neretai tiktai vaizdas, o ne garsas. Matomai visgi čia prasidėjo dainavimas papais. 1982 – kompaktiniai diskai, kurie menamai turėjo geresnę kokybę, o išties – esminį privalumą: buvo neperrašomi. O jau tik vėliau tie garsūs dirbtinių žvaigždžių fenomenai, prasidėję nuo visokių ten eurodisco žvaigždelių.

Taigi, turiu pasakyti, kad paanalizavus situaciją detaliau, raktiniai įvykiai ima atrodyti kiek kiti. Tačiau situacija savo esme nepakinta, o tik ima atrodyti dar prasčiau.

Dabar atskirai kai kuriems silpnapročiams bandantiems taikyti rinkos ir verslo kriterijus muzikoje: menas nėra komercija, o komercija nėra menas, net jei tame dalyvauja pinigai. Muzikoje ir mene produkto lygį apsprendžia ne komercijos, o meno dėsniai. Nors Modern Talking ir C.C.Catch priklauso tam pačiam klausytojų segmentui, jie tarpusavyje nekonkuruoja, t.y., vartotojas nedaro pasirinkimo tarp vienų ir kitų, o ima abu. Abu ima ir Led Zeppelin bei Deep Purple gerbėjai. Ir netgi Led Zeppelin bei Modern Talking gerbėjai ir platintojai nekonkuruoja dėl muzikos tarpusavyje, o konkuruoja nebent tik dėl platinimo kanalų (t.y., galimybės girdėti savo muziką). Kitaip tariant, remtis rinkos dėsniais mene – tai fatališka klaida, nes negali veikti patsai bazinis rinkos principas – konkurencija.

Dar keli iškreiptumai, neatitinkantys rinkos dėsnių: meninis produktas nesensta, o kaupiasi, t.y., jei 1970 pirktą mašiną jau 1985 teko išmest į šiukšlyną, tai tais pačiais metais sukurtos muzikos galima klausytis ir dabar. Kitas – kad menama vagystė, esant muzikos kopijavimui taip ir lieka menama, t.y., tiesiog sugalvota muzikos industrijoje. Nes nuo kopijavimo tiesioginio nuostolio nėra ir negali būti. Tačiau kaip ir komercijoje, taip ir muzikoje veikia rinkos ribotumo dėsnis: bet kuris klausytojas per laiką X negali perklausyti daugiau, kaip N muzikos. Deja, šitas dėsnis tik sustiprina kitų blogybių veikimą: muzikos industrija tampa kraštutinai suinteresuota perskirstyti tą rinką, maksimaliai išplėsdama pelningiausią (komercinį, dirbtinį) segmentą, o kartu kuo labiau sumažindama ilgalaikį (supergrupių, turinčių didele išliekamąją vertę) segmentą, nes jis pagal apibrėžimą yra nepelningas, kaupiamasis, stabdantis kitus segmentus.

Kaip matome, komercijos dėsnių taikymas mene ir dominavimas yra visiškai nesuderinama su pačia kūrybos esme: laimi ne geri kūrėjai ir atlikėjai, o tik tie, kas turi gerus marketingistus ir yra remiami didelio kapitalo. Laimi būtent tie, kas duoda lengvą ir didelį pelną muzikos industrijai. Žvelgiant į esminę priežastį – akivaizdu, kad kaltas yra matavimas pinigais. Kai kūrinys yra įkainojamas ir apmokestinamas – tada ir atsiranda šūdžvaigždžių fenomenas. Akivaizdu, kad vien dėl komercinių kompanijų veikimo muzikos „rinkoje“ turime tos „rinkos“ iškreiptumus, išvirstančius į tai, ką matome: populiariausiais tampa toli gražu ne geriausi atlikėjai – Yva pralenkia Foje, o kokia nors Paris Hilton pralenkia Nine Inch Nails. BTW, gal kam įdomu bus – teko skaityt, kad JAV muzikinėje rinkoje 83 procentus albumų išleidžia 5 didžiausios kompanijos, t.y., rinka kontroliuojama žostkai. Grįžkim dar kartą prie komercijos: konkurencijos muzikoje nėra.

Na ir baigdamas, specialiai idėjiniams piratams (žinau, kad yra tokių): jei norite kažką keisti, pažeisdami įstatymus ir nusikalsdami, pirma pagalvokite, ką darote. Ir jei jau jaučiatės idėjiniais kovotojais, platinkite, atsirinkdami – kokybė lemia viską, tuo tarpu perteklinė kiekybė tiktai trukdo, trukdo tragiškai. Neplatinkite šūdpopsio, o platinkite tiktai tuos, kas verti platinimo. Nedarykite paslaugos muziką žudančiai industrijai, padėkite nepriklausomiems kūrėjams. Dar daugiau – gali būti, kad tie nepriklausomi kūrėjai, jei paprašysite, netgi suteiks jums teisę platinti jų kūrybą, t.y., daryti viską legaliai. Tapkite piratinių radijo stočių tradicijų tęsėjais – ir gal kažkas pasikeis.

Muzika: aukso amžius, degradacija ir perspektyvos

Yra vienas dalykas apie muziką, kurio tiesiog neįmanoma nutylėti, bet kita vertus, jį labai keblu ir įvardinti, ar rimtai pagrįsti, ypač, kai tam tikra rūšis oponentų ima pezėti apie „tai kiekvieno skonio reikalas“, „tai subjektyvu“, „popsas visada egzistavo“, etc.. Turiu omeny daugeliui gan akivaizdžią tiesą: pasaulyje maždaug nuo 1980, o Lietuvoje maždaug nuo 1990 prasidėjo muzikinė degradacija – beveik neatsiranda naujų supergrupių, tuo tarpu topuose dominuoja visokios šūdžvaigždės, neretai net nemokančios dainuoti (daugelis senių iki šiol atsimena, kaip bene 1988 Sopot festivalyje savo tikrą nefonograminį balsą pademonstravo berods C.C.Catch – tai buvo tikras Epic FAIL). Žinoma, visa tai ne absoliutus reiškinys, išimčių yra, bet tendencijos ganėtinai aiškios.

Viskas būtų tvarkoj, jeigu kalbos apie muzikos degradaciją tebūtų asmeninė senų perdylų nostalgija savo jaunystei. Tačiau požymiai yra objektyvūs: penkiolikmečiai, dvidešimtmečiai klausosi muzikos, sukurtos dar 1965-1985 periode – maždaug tą laikotarpį galim pavadinti muzikos aukso amžiumi. Daugybė žmonių puikiausiai atsimena pasaulinius hitus, sukurtus iki 1980. Tačiau grupės, kurios sėdėjo pirmose vietose kokiais 2000 metais – užmirštos visiškai. Muzika, kuri buvo populiari tais laikais ir muzika, kuri „populiari“ dabar – tai tokie skirtingi dalykai, kad juos neretai sunku net palyginti. Ir ne dėl muzikinio stiliaus, o tiktai dėl tokio sunkiai apibrėžiamo dalyko, kaip meniškumas. Kita vertus, praktiškai nėra šiuo metu prisimenamų supergrupių iš periodo, ankstesnio, kaip 1965 (Elvis Presley – vienas iš nedaugelio tokių).

Suprantu, kad nuskambės tūpai, bet tokio lygio hitų, kaip SBS „Mėnulio šviesa“ dabar, atrodo, nieks nekuria, nors prieš 20 metų šis gabalas buvo vienas iš daugelio panašaus lygio kūrinių, kuriuos Lietuvoje kepė daugelis įvairiausių grupių.

Pabandykim įvardinti pvz., 10 žymiausių pasaulio supergrupių ar superatlikėjų, kurių muzika būtų verta išlikti amžinai, kurios turi krūvas fanų, net jei ji nepatinka mums? Scorpions, Led Zeppelin, The Beatles, Aerosmith, Depeche Mode, David Bowie, Iron Maiden, Deep Purple, Pink Floyd, Sex Pistols – tai mano per kokią minutę išbertas dešimtukas, nieko negalvojant. Gal ne pats mylimiausias man, bet tiesiog, tokie pavadinimai pirmi į galvą atėjo. Pabandykit jūs į komentarus irgi parašyti po 10 grupių, kurios, jūsų manymu, labiausiai vertos. O paskui pabandykim pažiūrėti, iš kokio periodo tos grupės 🙂

Lietuvos didžiausi monstrai – iš panašaus laikotarpio, vėlyvojo sovietmečio. Tai Foje, Antis, Bix, Hiperbolė, Katedra, SBS ir pan.. Kodėl?

Sakyčiau, du veiksniai. Pirmas – kodėl tik maždaug nuo 1960-1970 prasideda tikras supergrupių bumas? Tik todėl, kad atsirado bent iš principo paprastiems žmonėms įperkama koncertinė aparatūra, bent jau tokia, kad būtų galima surengti pasirodymą keliems šimtams žmonių kokios nors mokyklos aktų salėje. Ir, žinoma, todėl, kad atsirado buitinė audio aparatūra, pritaikyta įrašų atgaminimui – pirmiausiai juostiniai, o paskui ir kasetiniai magnetofonai. Šios technikos dėka atsirado galimybė koncertus rengti net moksleiviams. Ir atsirado galimybė platinti įrašus, taip populiarinant save. Rezultate – milžiniška įvairiausios, ir žemarūšės, ir geresnės muzikos pasiūla. Atitinkamai – ir milžiniška atranka. Ir superatlikėjai.

Kas ėmė keistis nuo kokių 1980 ir galutinai pasikeitė apie 1990? Ogi tas, kad muzikos industrijoje ėmė dominuoti visiškai kitas verslo modelis: ne ieškoti supertalentų, o tiesiog daryti biznį nuo A iki Z. Tokio modelio užuomazgos matėsi jau kokiais 1960, jau tada buvo nemažai šūdžvaigždių, tačiau tik apie 1980-1990 buvo pasiekta ypatinga sinergija: būsimos žvaigždutės gauna sukurtą muziką, sukurtus tekstus, už jas, esant reikalui, kažkas netgi sudainuoja/sugroja (BTW, kur per koncertus muzikantai pas visokias yvas? ten pat, kur ir jų balsai – fonogramose), konkrečios įmonės prasuka didžiules reklamos kampanijas, o paskui visą tą brudą transliuoja didžiausios TV ir radijo stotys, kurios, kaip paskui išlenda, susijusios su tomis pačiomis įrašų studijomis įvairiais finansiniais ryšiais. Nepriklausomi atlikėjai tuo tarpu gauna barjerus: net gerai sugrojus, prasimušti į eterį – beveik be šansų, platinti savo įrašus muzikos parduotuvėse – tik sudarius sutartis su muzikos industrijos atstovais ir t.t..

Prieš keletą metų buvau aptikęs vieną rusišką piratų puslapį, kuris duodavo parsisiųsti visokius mp3 failus. Užsuktas buvo rimtai, su reitingais. Mėnesio top-100, dienos top-100, visų laikų top-100 pagal atsisiuntimus. Įdomus dalykas, kad populiariausių tarpe dominavo tos pačios 1970-1985 periodo dainos. Naujų žvaigždučių „superhitai“ teužėmė vos kelis procentus sąrašų ir tai ne viršutinėse vietose. Po kelių mėnesių užėjau į tą patį puslapį antrą kartą: jame buvo atsiradusios įvairios muzikos parduotuvių ir atlikėjų reklamos, o visi topai buvo keistai pasikeitę – viršuje neliko nei vienos dainos iš to auksinio periodo. Led Zeppelin gabalas „Stairway to Heaven“, per pirmą apsilankymą turėjęs apie milijoną parsisiuntimų, staiga tapo visai nepopuliariu – visų laikų tope parsisiuntimų skaičius sumažėjo iki vos keliasdešimt tūkstančių. Akivaizdu: piratų portalas sudarė sutartis su rusiška muzikos industrija.

Tokios dirbtinės žvaigždutės, kaip Britney Spears – lengvai suvaldomos. Jos niekur nedings be savo darbdavių, o kai nustos nešti pelną – visad gali būti išmestos. Bet to juk nepadarysi su supergrupe. Ši pati ims diktuoti savo sąlygas, o ir jos gerbėjai – neįdomūs: jie perka vieną albumą per metus ir klausosi senų, dar prieš 10 ar 20 metų darytų įrašų. O parduoti juk norisi daug, kuo daugiau. Nesvarbu, kad dauguma atlikėjų sukuria vos vieną-du hitus per metus – norisi parduoti bent keliasdešimt, tiesa? Jei neklystu, Natalija Zvonkė atvirai apie save pasakė, kad dainuoja papais. Ir tai juk tiesa.

Kokią gi išvadą galime pasidaryti iš visų tų analizių? Ogi tai, kad talentingų atlikėjų, kūrėjų, muzikantų – yra, kaip ir anksčiau. Ir buitinė aparatūra įrašams netgi dar labiau atpigo. Tik atlikėjai, skirtingai, nei muzikos aukso amžiaus metu, susiduria su milžiniškais barjerais, kurie pradėti kurti dar apie 1980 metus. Kaip visa tai vystysis? Manau, kad muzikos industrija ilgai netemps. Per porą dešimtmečių jinai žlugs dėl interneto. O kol kas ši parazitinė industrija iš paskutiniųjų kovoja su neišvengiamybe, besipriešindama savo pačios sugalvotam „nusikaltimui“ – muzikos įrašų kopijavimui. Piratai kelia grėsmę šiai industrijai ne todėl, kad ji praranda pelnus iš savo įrašų – kiek rodė tyrimai, realūs pelnai netgi išauga. Grėsmę kelia tai, kad naujos žvaigždės ims populiarėti nepriklausomai nuo muzikinių vertelgų valios – ima žlugti pats verslo modelis. Būtent todėl muzikos industrija kovoja su piratais, nepaisydama geresnių pardavimų per internetą ir piratų sukuriamos reklamos.

Taigi, o gal kažkur suklydau ir su muzika nėra taip blogai, kaip man atrodo? Kas, jūsų manymų, yra didžiausios visų laikų supergrupės? O gal yra kokių nors naujų?