Tag Archives: blogosfera

Mano moralės deklaracija

Štai NePo parašė blogerių moralės deklaraciją. Aš irgi esu rašęs deklaracijas, tai puikiai suprantu, kame reikalas. Norisi pasaulį padaryti gražesniu, tobulesniu, tiesiog norisi, kad būtų daugiau laimės ir gėrio. Tai suprantama, tai pagirtina. Aš nuoširdžiai manau, kad NePo parašė puikią deklaraciją, kuri realiai pasaulį padarys truputį geresniu.

Deja. Esu, matyt, cinikas. Negaliu pasirašinėt moralinių deklaracijų, nes netikiu netgi pats savo moralumu.

Mano dvasia žvelgia į jus didingai atsukusi savo aukštos moralės veidą

Esu giliai ir nuoširdžiai įsitikinęs, kad bet kas gali turėti apie mane bet kokią nuomonę. Ir tą nuomonę išsakyti, kaip tiktai nori ir kur tiktai nori. Net jei ta nuomonė apie mane yra visiški kliedesiai. Pats netoleruoju niekuo nepagrįstų nuomonių savo bloge, tačiau manau, kad būtent nuomonę apie mane galima turėti bet kokią.

Jei kas nors nori – gali skelbti, kad aš esu pyderas, šūdžius, degeneratas, komunistas, fašistas, anarchistas, melagis, sektantas, religinis maniakas, prostitučių suteneris, Minsko milicijos mokyklos auklėtinis, sukčius, vagis, debilas, nevisprotis, šizofrenikas, gėjus, prasigėręs kaimietis, bomžas, pacukas, banditėlis, vyru apsimetanti feministė, megzta beretė, turgaus boba, žmogumi apsimetantis asilas, King Kongo pimpalas, Zimbabvės beždžionė, kompiuterinis botas ar dar kas nors.

Jei tik kas nori, gali netgi skelbti, kad aš nužudžiau Undinėlę ir išprievartavau Kalėdų Senelį. Ir netgi galit skelbti, kad kiekvienąsyk, kai mano straipsnį kas nors perskaito, klaikiose kančiose nudvesia mažas nekaltas pūkuotas kačiukas. Kiekvienas gali turėti savo nuomonę apie mane. Ir kiekvienas gali kurti mano įvaizdį. Esu įsitikinęs, kad tai visų teisė.

Žinoma, tai nereiškia, kad aš tą nuomonę labai toleruosiu čia, savo bloge – tiesiog nemėgstu durnių ir tuščių pezėjimų su jais. Bet mane senai jau (ir ne kartą) kaltino tuo, kad aš Minsko milicijos mokykloje mokiausi tapti KGB karininku, kad prostitutes vežiojau į Lenkiją ir dar belenkuo. Ir fašistu, komunistu, anarchistu, degeneratu bei visokiais kitais žodžiais vadino. Matomai, tam buvo priežasčių. Aš gi pats negalėčiau taip jau adekvačiai savęs įvertinti – tik aplinkiniai gali pasakyti, kas ir kaip. Todėl nuoširdžiai manau, kad tokios nuomonės yra vertos to, kad jos yra.

NePo sako, kad humoras nėra patyčios. Žinoma, aš suprantu, kad yra kažkoks ten gal skirtumas tarp humoro ir patyčių. Aš pats tą skirtumą matau tik vienoje vietoje – patyčios yra diskriminacinis, prievartos aktas, skirtas tiesiog kitų žmonių žlugdymui. Man patyčios asocijuojasi su atvejais, kai nusikaltėliai savo auką kankina degančiu lygintuvu ir iš to juokiasi. Arba kai būrys mažvaikių muša, trypia savo klasioką ir ant jo spjaudo. Tai yra patyčios.

O humoras? O ką aš žinau? Aš išvis nežinau, kas tas humoras. Kažkam kažkas juokinga, kažkam kitam – nejuokinga, ką aš žinau? Kad kažkas man parašė kažkokį plūstantį komentarą – tai patyčios, o ne humoras? Nesąmonė. Net jei tai ne humoras, man tai jokios ne patyčios. Kita vertus, belenkas gali būti humoru kam nors.

Kai kažkoks veikėjas man čia parašo „Rokiškis yra pydaras“ – manęs tai visai neskaudina. Priešingai – tai smagu: žmogus išreiškia savo pasipiktinimą, o tam jis turi teisę. Žinoma, kad pagal tokius pasakymus aš irgi darausi išvadas, bet gavęs tokį komentarą, šypsausi, nes šitai man teikia malonumą 🙂

Aišku, man būtų kardinaliai linksmiau, jei vietoj tokio komentarėlio apie mane parašytų ištisą straipsnį, demaskuojantį mano klaikią natūrą ir kaltinantį mane kažkokiais baisiais nusikaltimais, ypač dar jei jie būtų susieti su kokiomis nors siaubingomis intrigomis, šantažu, slaptomis organizacijomis, sąmokslais, o jei įmanoma – dar ir iliuminatais ar Ktulu. O dar geriau – su kokiu nors pasauliniu dirbtiniu intelektu ir Matrica.

Na, tiek to, susietų bent jau su hakeriais, taksistais ar valytojom, bet visvien straipsnį apie mane ir apie mano siaubingą baisumą parašytų. Tai būtų daug maloniau, nei šiaip koks nors banalus komentaras apie Rokiškį komunistą, pyderą, fašistą ar pan..

Pratęsiant apie Blogorama.lt ir šurmulį blogosferoje

Buržujaus armija puola Ragelskį

Jau rašiau apie savo požiūrį į tai, kas vyksta blogosferoje. Diskusijų gyvas galas, net negalėčiau jau surankioti linkų, nesikartodamas – vakar krūvą nuorodų įdėjau į straipsnius apie tai. Dabar tiesiog pabandysiu pažvelgti, ką čia matau.

Beje, išsyk pasakysiu: Blogorama.lt dabar berods deda atgalines nuorodas į mano straipsnius. Tad pretenzijų kaip ir neturiu. Kita vertus, nekenčiu durnių. Bet taip ar anaip, bandau čia būti stebėtoju iš šono, tegul ir subjektyviu, tačiau visvien – iš kitos pusės, iš šalies.

Yra toks senas nuvalkiotas posakis – „pasakyk, kas tavo draugai ir pasakysiu, kas toks esi“. Manyčiau, verta pasižiūrėti, kaip čia yra. Taigi, kokie tos antiragelskinės akcijos dalyviai? Ogi va:

Kompanija nebloga, tiesa? Tokia, kad nei pristatinėt nereikia. Gal būt ne su visais iš jų sutarčiau (su kai kuriais – greičiau atvirkščiai), tačiau neabejodamas galiu pasakyti, kad tai yra bene žymiausios lietuviškos blogosferos žvaigždės. Praleistas gal tik ponas Andrius Užkalnis, kuris čia kažkaip liko nuošaly, išvengęs šios istorijos bei jo garsioji sesuo Beata Nicholson.

O kas kitoje pusėje? Va, irgi pabandykim sudaryti sąrašą tai priešingai pusei:

  • Savaime aišku, pati Blogorama.lt – SEO optimizavimus ir kažkokius greitus kreditus platinęs puslapėlis, kurio autorius labai įspūdingai plūdo tuos, kieno turinį ėmė (manau, paieškoję, gal ir pačioje Blogorama.lt rastumėte Ragelskio pasisakymų, o jei jau ištrynė – Archive.org padėtų)
  • Žinoma, blogerio deklaraciją kadaise išplūdęs Praeivis.lt – pusdurnis, kuris lindo pas mane į Feisbuką, ten darė mano akaunto skrynšotus ir tą tipo baisią asmeninę informaciją viešino internetuose, kaip antirokiškinius kompramatus. Vienas iš tų, kurie iš mano blogo nukeliavo patys žinot, kur.
  • Truputį anksčiau, žymiu Blogorama.lt gynėju, paskelbusiu apie tai, kaip visiems šitas puslapis turi būt dėkingas, tapo spėkit, kas? Ogi patsai Kantas. Taip taip, tas pats komunistinis dalbajobas Kantas. Jei kas nematėt jo puslapio – būtinai paskaitykit, suprasit, kad žodį „dalbajobas“ aš vartoju labai tiksliai ir adekvačiai, o ne šiaip kokiam nors pasikeikimui.
  • Nežinau, kodėl – dar ir Nocopyright.lt, kurio autorius, esą kovojantis prieš kopyraitus, net nesugeba suprasti skirtumo tarp turtinių ir neturtinių teisių, t.y., nepagauna skirtumo tarp piratavimo ir plagiarizmo. Kai kas iš pažįstamų 0-daysininkų kadaise sakė, kad tas nocopyright esą tų pačių lanvų projektas, skirtas piratų kompromitavimui, nors aš pats taip nemanau. Durniai ir natūraliai atsiranda.
  • Ir visai sensacija – spėkit, kas? Šitame pat sąraše stebuklingai atsidūrė patsai autorių teisių esą gynėjas Martynas Žilionis, pas kurį nubėgo skųstis aukščiau minėtas Praeivis apie tai, kokie visi durni ir blinderiai, kad Ragelskį puola. Čia po to, kai Martynas Žilionis, atsakydamas į mano vakarykštį palyginimą parašė žodžių kratinį, panašų į eilinius Karpienio kliedesius. Taip ar anaip, matyt kopyraitų gynėjai randa bendrą kalbą su plagiarizmo gynėjais.
  • Taigi, paskutinė vieta šioje šaunioje kompanijoje – matomai Karpieniui. Kam nors yra klausimų, kodėl?
  • Papildau sąrašą dar vienu įstabiu ragelskiniu gynėju – tai tolerancijos propaguotojas Churchill, kuris, po kelių bandymų, galų gale puikiai sudėliojo man savo argumentus komentaruose. Citata: „ROkIsKIs YRA pYDaRaS pYDArAS pYDaRaS pYDArASpYDaRaS“

Taigi, dar kartą galiu pakartoti, ką matau šioje istorijoje: blogeriai kovoja dėl neturtinių teisių, t.y., dėl autorystės. Šios teisės įstatymais yra kardinaliai griežtai atskirtos nuo turtinių (autorius jų nepraranda, netgi parduodamas kūrinį, jos išvis negali būti parduotos), tačiau paradoksas – neturtinės teisės neretai yra pažeidžiamos žymiai atviriau ir įžūliau, nei turtinės. Būna netgi tokių atvejų, kai kokio nors leidinio redaktoriai nuoširdžiai tiki, kad gali neskelbti autoriaus pavardės, jei sumokėjo už straipsnį.

Vargu, ar verta stebėtis, kad tipinis Blogorama.lt šutvės diskursas diskusijose yra būtent tasai – suplakantis viską į vieną krūvą, esą „patys skelbia, kad už kopijavimą, o patys pyksta, kai juos kopijuoja„. Žinoma, esant gan ryškiam smegenų trūkumui, įmanoma nepastebėti, kad tie patys blogeriai duoda savo turinį kitiems ir pyksta ne dėl kopijavimų, o dėl nenurodomos ar melagingai nurodomos autorystės.

Būtent apie neturtines teises daugiausiai ir kalbama blogerio deklaracijoje – ją nemaža antiragelskininkų dalis gerokai seniau pasirašė, aiškiai parodydami, kas yra kas. Priešinga pusė, ragelskiniai – aiškiai ir sąmoningai bando plakti autorystę su pinigais, o piratus – su plagiatoriais.

Gal dėl to galiu tik dar sykį pakartoti tai, ką rašiau vakar: ir plagiatorių gynėjai, ir visokie kopyraitų cerberiai man primena utėles. Jei utėlės imtų veistis mano barzdoje – naikinčiau jas kokiu nors dichlofosu.

Atnaujinta – sąrašas papildytas, nesusilaikiau 🙂

Pūlinys blogosferoje pratrūko. Blogorama.

Atrodo, kad galų gale pratrūko tas senas pūlinys, kuris ėmė siutint daugelį dar prieš kokius metus, jei ne seniau. Turiu omeny tą suknistą Blogorama.lt puslapį su jos Laurynu Ragelskiu. Šiandien apie reikalą pradėjo Buržujus aka Kleckas (nežinau, kaip teisingiau aną užvadint), išdėstęs visą istoriją nuo A iki Z apie tą RSS agregatorių.

Ką galiu pasakyti aš? Ogi tiktai tai, kad Blogorama.lt, nors jos autorius ir kabina makaronus visiems, esą tai tik jam asmeniškai skirtas agregatorius – tai tiesiog viena iš tų šlykštokų SEO štučkių, skirtų manipuliavimui Google rezultatais. Kadaise, kai pirmąsyk aptikau savo straipsnius tame Blogorama.lt puslapyje (to puslapio dėka vienu metu mano blogo straipsniai išvis buvo dingę iš Google paieškos), pasižiūrėjau, kas į ten linkina ir kaip – krūvos visokių rusiškų internetų, neaiškūs spaminiai puslapiai, etc.. O iš paties Blogorama.lt puslapio ėjo nuorodos (be jokių ten Adsense, kaip Ragelskis aiškina) į kažkokias greitų kreditų bendroves – matėsi, kad padirbėta nemenkai. Matomai, būtent iš to ir buvo kažkoks biznelis – kokiam nors lupikautojų puslapiui Google reitingus pakelt.

Kai vėliau rašiau Blogerio deklaraciją, irgi galvojau apie tą pačią netikrą blogoramą, todėl tenai ir įdėjau vieną, nagrinėjamam atvejui – labiausiai esminį punktą. Tikroji Blogorama, jei kas nežinote, tai fantastiško žmogaus – Džiugo Paršonio projektas, neįtikėtinai smarkiai išjudinęs lietuvišką blogosferą prieš keletą metų, milžiniškas darbas, kurio tiesiog neįmanoma pervertinti.

Lauryno Ragelskio problema – kad jis tiesiog nesupranta elementaraus dalyko: kiekvienas žmogus yra žmogus, nesvarbu, ar tai blogeris, ar dar kas nors. Ir kaip pats su kitais bendrauji, taip ir susibendrauji. Kleckas sako, kad susirado iš kažkur telefoną ir paskambino Ragelskiui, o pastarasis nesugalvojo nieko kito, kaip tik išplūsti visokiais keiksmais (kiek suprantu – pasiūlymas pasičiulpti buvo vienas iš švelnesnių) ir dar pareiškė, kad žino, kur Kleckas gyvena ir kad jo patykos prie namų.

Kadaise, kai dar buvau žalias internetuose, pats gaudavau panašių grasinimų, pasiūlymų susitikti ir pan.. Deja, nei karto nei vienas grasintojas neišdrįso to padaryti. Vieną tokį buvau reale sutikęs – paklausiau, ar atsimena savo grasinimus. Reakcija buvo verta gailesčio. Bet tai neesmė. Esmė požiūryje. Kai tu laikai kitą žmogų šiukšle, kurią gali tiesiog išnaudoti – neverta tikėtis, kad kažkas draugaus. Labai gerai tą santykį išaiškino Uagadugu: tai lyg ateitų vagis, pavogtų viską, išverstų namus, o paskui tau sakytų, kad čia turi džiaugtis, nes jis įvertino, kad tu gerą skonį turi ir perkiesi gerus daiktus. Tarp kitko, nusikaltėlių tarpe realiai yra nemažai tokių, kurie panašiai ir peza, kai jiems tenka susidurti su savo aukomis teisme.

Palyginime su vagim – gal tik vienas neteisingas dalykas: tekstai visgi nėra daiktai, visa esmė ne jų vertėje, o būtent tame vagies požiūryje. Jei iš tavęs kas paėmė tekstą – dažniausiai nereiškia, kad kažką praradai. Išimtį tesudaro tokie atvejai, kai kas nors iš tavo darbo pasidaro vardą, o pats gauni špygą. Man pačiam visiškai negaila, kad kažkas mano tekstus skelbia kitur – imkit mane ir kopijuokit. Klausimas yra ne turtinėse teisėse, o tiesiog autorystėje ir žmoniškame požiūryje. Norit skelbti mano straipsnius iš blogo už dyką – tai įdėkit ir nuorodą į originalą, ir į mano blogą. Ir nespjaudykit man į veidą paskui. Juk šitai taip paprasta ir natūralu, kad normaliam žmogui kažką kito sunku net ir įsivaizduoti, tiesa?

Man šioje istorijoje užkliūna kitas dalykas: Laurynas Ragelskis su savo pseudoblogorama kažkodėl labai primena anokį Martyną Žilionį. Nei vienas, nei kitas nesupranta, kuo skiriasi vagystė nuo autorystės. Antrasis, prasidėjus šiam antiblogoraminiam triukšmui, ėmė skelbti, kaip čia visi piktinasi dėl vagių, blablabla. Man jie abu tokie panašūs: vienas publikuoja mano straipsnius, kaip esą Blogorama.lt autoriaus, o kitas – skelbdamas, kad gina autorių teises, riboja informacijos plitimą. Ir abu rašinėja kliedesius.

Aš tiesiog vaizduojuosi, kaip kūrinys, lyg obuolys, yra ėdamas iš abiejų pusių – iš vienos pasičepsėdamos, ėda plagiaristinės kirmėlės, o iš kitos – irgi čepsėdamos, visokios autorių teisių agentūros, kol galų gale autoriui telieka graužtukas. Ir savo argumentacijos lygiu jie irgi vienas kitą taip primena. Jei mano atmintis nemeluoja, prieš metus ar du Žilionis mano bloge pakliuvo į pasiųstųjų tarpą, ėmęs komentaruose kliedėti kažkokias visiškas nesąmones. Tarp kitko, tuo metu mano blogas dar buvo LiveJournal sistemoje.

Bendrai žvelgiant, ir autorystės (ne piniginės reikalo pusės, o tiesiog autorystės) šalinimai, kraštutiniu pavidalu pasireiškiantys, kaip plagiarizmas (Blogorama.lt vienu metu buvo priartėjusi prie to), ir menami autorių teisių gynimai, verčiant autorius leidybos kompanijų įkaitais – tai tiesiog dvi intelektualinio parazitavimo formos. Ir natūralu, kad jos dangstomos visokiomis kalbomis apie siaubingus nuostolius nešančius vagis-piratus, kažkokiomis xujpariši lygio naudomis autoriams ar dar kokiomis nors nesąmonėmis.

Bet kuriuos parazitus iš makaronų kabinimo atpažinti lengviausia. Kas paprastai kabina makaronus ir skleidžia demagogijas? Taigi visokie politikai, korupcionieriai, sektantai, lobistai, sveiko gyvenimo būdo skleidėjai, fengšujų konsultantai, religinės organizacijos, autorių teisių gynėjai, galų gale – šiaip visokie sukčiai ir nusikaltėliai. Būtent tie, kas parazituoja. Bet kurio parazitavimo esmė – tiesiog apgauti parazituojamąjį ir imt naudotis jo resursais.

Jau lyginau kūrinį su obuoliu. Tad vaizdumo dėlei – ir apie autoriaus vietą: jei mano barzdoje atsirastų utėlių, jos viena kitą imtų keikti, tarpusavyje kovoti, nepasidalindamos resursais. Vienos utėlės, pasivadinusios autorių teisių gynėjomis, aiškintų apie kitas, kad šios yra vagys ir piratai, o kitos – pezėtų apie kažkokią informacijos laisvę ir dar kokius nors briedus. Bet kadangi tai mano barzda, išnaikinčiau jas visas kokiu nors dichlofosu. Parazitai yra šlykštūs. Jei ką, tebūnie tai atsaku į Dansu Dansu užduotą klausimą: skirtumas tarp piratavimo ir plagiarizmo – akivaizdus.

Tiek to, sugrįžkim prie mūsų avinų. Problema šiuo atveju yra tiesiog požiūryje – tame, kaip žvelgiame vieni į kitus, kaip vieni kitus vertiname. Galiu kirsti lažybų, kad nei vienas iš antiragelskinėje akcijoje dalyvaujančių blogerių nepagailėtų kam nors savo straipsnių duoti už dyką. Reikalas čia aiškiai principinis: Laurynas Ragelskis tiesiog užveikė savo pasibjaurėjimą keliančiu elgesiu. Taip, jis galų gale aptvarkė tą savo puslapėlį, ėmė dėti atgalines nuorodas, bet taip ir nepataisė požiūrio į save. Kodėl? Akivaizdu, kad vien todėl, kad tyčiojosi iš blogerių.

Ar verta tokiu atveju stebėtis, kad prie antiragelskinės akcijos prisijungė net ir tokia žymi blogosferos figūra, kaip Karolis Pocius,  o Commonsense.lt pažadėjo ragelskoramai galą? Aš galiu duoti palyginimą su PoPo atveju: čia yra transliacija iš to paties Commonsense.lt, ir aš žinau, kad ji padaryta paties GalvaŽmogųPuošia noru. Savo blogų transliacijas čia yra pasidarę ir Grumlinas bei Tomas Čyvas. Nemenkas skirtumas, tiesa?

Taip, apie labiausiai esminį šioje istorijoje Blogerio deklaracijos punktą. Punktą, kuriame kalbama apie elementarias etikos normas: „Ir dar, aš noriu, kad jei jau skelbiate mano tekstus, tai būtų daroma etiškai. Aš neduodu leidimo juos perpublikuoti tiems, kas platina ar reklamuoja pornografiją, greitus kreditus ar SEO “optimizavimus”. Neduodu leidimo ir tiems, kas galvoja, kad gali iš blogerių tyčiotis. Aš duodu leidimą tiesiog normaliems padoriems žmonėms„.

Cirkai blogosferoje

Sako, kad durnumas yra nepagydomas, o durnių kiekis – nesuskaičiuojamas. Anoksai Labas, Lietuva!, jau kadų kadais, atsimenu, minėjo savo bloge ar tai tviteryje apie tai, kad jo ieško teisėsauga (nežinau, ar dar liko ta info). Nepaisydamas nieko, nuvažiavo į Lietuvą, kur ir buvo suimtas – dar aerouoste. Praėjus beveik mėnesiui, apie tai parašė Klaipėdos Diena – matomai, gal didesniems leidiniams tai neįdomu, o rūpi tik Natalija Zvonkė? O gal aš kažko nepastebėjau? Na, bet neesmė.

Šiaip jau turiu pasakyti, kad Labas, Lietuva! man kelia aiškias asociacijas, kurių, manyčiau, aiškint ir nereikia. Mano pažįstami, paskaitę jo rašliavas, paprastai arba kalba visokiais epitetais, arba psichiatriniais terminais. Bet tai irgi neesmė. Koks gi įdomumas šioje suėmimo istorijoje, kur nukentėjusiais įvardinami prokuroras Gintaras Jasaitis ir a.a. Andrius Ūsas?

Paieškom internetuose ir randam tokį (gal būt, paties Labas, Lietuva! skelbtą, o gal ir ne jo paties) pranešimą, datuotą Sausio 22 diena:

Sausio 22 d., sestadieni, buvau sulaikytas Vilniaus aerouoste Valstybes pasienio darbuotuoju, kurie veliau perdave Kauno VPK pareigunams. Sausio 24 d. Kauno apygardos prokuroro Rasa Verdnikoviene pareikalavo is teisejo 3 men kardomojo aresto priemones, kuri nebuvo patenkinta. Tada, per vyr. inspektoriu Simona Meskauska, kuris atsakingas uz byla ateme asmens dokumentus, tuo ribodama isvykti atgal i Dublina. Advokate, greiciausiai, uz valstybes lesas bus paskirta is Antriniu teisiniu paslaugu centro Kaune, Kestucio 41, Angele Fumoniene. Kaltinimai pagal du BK straipsnius 170 2 d nesantaikos kurstymas pries Usa straipsnyje “Nusove pedofila” ir 154 2s smeiztas pries Jasaiti straipsnyje “Pedofilas is Generalines”. Kol kas tiek.

Taigi, pažiūrėkim dalykus, kurių kažkodėl nepažiūrėjo kiti:

  • Baudžiamojo Kodekso 170 straipsnio 2 dalis: Tas, kas viešai tyčiojosi, niekino, skatino neapykantą ar kurstė diskriminuoti žmonių grupę ar jai priklausantį asmenį dėl lyties, seksualinės orientacijos, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.
  • Baudžiamojo Kodekso 154 straipsnio 2 skirsnis: Tas, kas šmeižė asmenį, neva šis padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, arba per visuomenės informavimo priemonę ar spaudinyje, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.

Taigi, ką aš čia dabar galvoju savo menku peliukišku proteliu? Ogi galvoju visokius klausimus ir abejones:

  • Matomai, kaltinimai dėl Andriaus Ūso paremti prielaida, kad Andrius Ūsas buvo pavadintas pedofilu ir tuo pagrindu buvo kurstoma diskriminuoti jį dėl jo seksualinės orientacijos? KPŠ, atleiskit? Čia aš savo mažu proteliu kažko gal nesuprantu? Paaiškinkit kažką, ko nesuprantu, nes nesuprantu ir viskas.
  • O kaltinimai dėl Gintaro Jasaičio šmeižimo paremti prielaida, esą blogas yra visuomenės informavimo priemonė? T.y., kad blogas pats savaime yra žiniasklaida ir taip toliau? T.y., kad belenkoks internetų rašinėtojas savaime tampa žiniasklaida? Kas irgi yra labai įdomu. Irgi paaiškinkit, jei kažko nesuvokiu.

Trumpai tariant, aš manau, kad visokių išvadų čia patys galit prisidaryt, kokių norit, o aš čia gal nekomentuosiu, nes kažko nesuprantu.

Požiūris į klientą ir socialiniai tinklai

Praeitą savaitę taip gavosi, kad buvau dviejose marketingistų konferencijose. Velnias mane į jas nešė, ale buvo įdomu, ypač, kai ėmiau lyginti. Ir kaip ten sako – skirtumai belyginant ir pasimato, tiesa?

Vienoje konferencijoje žvaigždės buvo Omnitel. Antroje – Tele2. Deja, nepasitaikė kokia nors panaši konferencija, kur būtų sužibėjusi Bitė – irgi būtų įdomu, bet čia jau nieko nepadarysi. Trumpai tariant, ir Omnitel, ir Tele2 pasakojo apie internetus, socialinius tinklus, kaip tenai jie visaip reiškiasi, ką iš to gauna, ko negauna ir kaip čia jiems reikia keistis ar nesikeisti ir išvis ką čia daryt. Kontekstas tas pats. Bet kokie skirtingi diskursai…

Omnitel atstovų požiūris buvo kažkoks labai jau girdėtas. Girdėtas ne iš Omnitel, o iš daugelio kitų save rimtomis laikančių kompanijų. Solidus, konservatyvus, išlaikytas ir kartu kažkaip atitinkantis tas realijas, kurios buvo prieš 10 metų. Pasakojo apie tai, kaip reikia mokyti darbuotojus, kad neišplepėtų firmos paslapčių, kaip galima patraukti atsakomybėn ką nors už šmeižimą, jei toks buvo internete ir pan. – trumpai tariant, apie įmonės įvaizdžio valdymą. Įmonės įvaizdžio, susijusio su… Ghrmz…. Tiesiog įmonės įvaizdžio, matyt, su niekuo nesusijusio. Bent jau man toksai įspūdis susidarė, kad nagrinėja jie įvaizdį visiškai atsietai nuo įmonės vertybių, vizijos ir misijos. Ir netgi atsietai nuo realių įmonės ar jos klientų problemų. Panašias kalbas apie įmonių įvaizdžius internetuose girdėjau dar tais laikais, kai jokių socialinių tinklų ar paradigmos poslinkių nesimatė.

Tele2, tiesiai pasakysiu, lengvai ir maloniai šokiravo, pasakę tai, ko 9 iš 10 lietuviškų įmonių pasakyti neišdrįsta. Viena frazė: „dėl 97 procentų klientų problemų kalti esam mes, o dėl kitų 3 procentų – nežinau“. Čia Tele2 PR vado Andriaus pareiškimas. Šitą jis pakartojo net kelis kartus, lyg pabrėždamas. Ir paaiškino: „jei jau kažkas atsitinka, tai aiškinamės ir taisom, kad daugiau taip nebūtų“. Paaiškino su pavyzdžiais. Su pavyzdžiais apie Tele2 prisidirbimus bei tai, kaip jie buvo taisomi. Beje, su Andriumi galit pabendrauti Tele2 bloge tiesiogiai.

O kas dar? Pasirodo, kad Tele2 požiūriu, nėra jokių ten socialinių tinklų ar kažko panašaus. Jiems tai neįdomu. Nes yra žmonės – tie patys ir socialiniuose tinkluose, ir bloguose, ir Delfi komentaruose, ir prie televizorių, ir skaitantys laikraščius, ir aptariantys paslaugas tarpusavyje, ir taip toliau. Žmonių skirstymas pagal kokias nors technologijas – neadekvatus. Ghrmz. Sunku nesutikti, tiesa? 🙂

Huh, dar viena frazė, kurios Tele2 atstovai, kalbėdami apie savo veiklą, visgi nepasakė, bet aiškiai turėjo omeny – „no bullshitting“: šioji kadaise tapo ištisa, pasaulyje žinoma vadybos metodologija. Viena šita frazė. Taip taip. Tele2 PR atveju aš ją truputį išversčiau – „parduodam pigiausiai ir neknisam proto“.

Dabar, pabaigai, atspėkit iš vieno karto, kuri iš šių įmonių turi beveik 700 darbuotojų, o kuri – nepilną 100, ir kuri valdo pusę Lietuvos rinkos, o kuri – tik ketvirtį? Darbuotojo efektyvumo skirtumas (rinkos daliai) – daugiau, kaip 10 kartų. Gal net 15. Ne 10-15 procentų, nors ir šitoks skaičius jau būtų reikšmingas. Daugiau, nei 10 kartų, daugiau, nei tūkstantis procentų. Aš suprantu, būna skirtumai tarp aukštesnio ir žemesnio segmentų, būna ir dar visokių niuansų. Bet tai ne 10-15 kartų. Norit paanalizuoti, kodėl?