Tai taip niekas ir neatspėjo, kieno čia pirštas. Kažkaip matyt visiems pasirodė taip natūralu, kad aš pirštus kandžioju, kad žmonės net neuždavė to klausimo.
Aš jau truputį užkabinau tą reikalą su PoKo.lt, kur mane kažkuo ten išrinko, bet tąsyk tai buvo tiesiog savireklaminis straipsnis, kad jums, brangūs mano draugai ir draugės, sukelti linksmumo (o visokiems kartais užklystantiems manęs nekentėjams – padaryt eilinį įsiūčio priepolį). Dabar truputį (bet tik truputį) rimčiau apie tą patį.
Kiek suprantu, mane išrinko kažkokiu ten labiausiai linkinamu blogeriu. Nežinau, pro kur čia tai, nes išties nelabai gaudausi, bet aš suprantu taip, kad čia tipo į mane labai visi deda linkus, nes gal laiko kokiu nors… Nežinau, tiesą, sakant, kuo mane laiko. Bet tikiuosi, kad jei jau pagal tai rinko, tai gal čia nėra blogas dalykas 🙂
Išties viskas yra labai paprasta – aš pats tiesiog dėlioju linkus, nuorodas visokias. Dėlioju, nors išties esu gana prastas blogų skaitytojas (čiukčia nie čitatel, čiukčia – pisatel), tačiau tarpais, kai atrandu kažką, tai ir kitiems parekomenduoju. Aišku, kai mano galva kiaura, tai vis atsitinka taip, kad atrandu, pagalvoju, kad „oj, koks čia geras blogas, reiks duoti nuorodą į jį“, o kol ten kas, kol ten ką, spėju viską užmiršt ir taip ir neįdedu nuorodos. Bet kartais visgi įdedu į ką nors, kai galva prašviesėja truputį. Tiesiog manau, kad tai gerai.
Mano visokių nuorodų ir šito viso reikalo istorija labai paprasta – aš kadaise rašinėjau LiveJournal, kur kažkaip ėmiau ir užstrigau gan ilgam laikui, nors pradžioje išvis net negalvojau blogeriauti. Bet staiga, vieną dieną man ėmė kaip kas iš pažįstamų krušt protą kad aš esu visoks ten kažkoks blogosferos metras. Čia ponas Maumaz berods man tai aiškinti ėmė. Aišku, aš pagrįstai nutariau, kad jis iš manęs tyčiojasi.
Po kiek laiko atsirado dar keli, kurie panašiai ėmė tyčiotis. Žodžiu, prasidėjo kažkoks sąmokslas. Kaip supratau, tas sąmokslas prasidėjo nuo to, kad aš pats (taip, juk visada pats būni kaltas) kažkur į kažką linkus ir nuorodas padėliojau ir parašiau kažkokių teigiamų atsiliepimų apie tuos žmones, kurių blogus vertinu. Bet tikrasis sąmokslas (ot mano kaimietiškas atsilikimas) paaiškėjo tada, kai sužinojau, jog mano blogą retkarčiais paskaito ne kas kitas, o visos Lietuviškosios Blogosferos Krikštatėvis Džiugas Paršonis*. Pasirodo, kadaise, jo blogą paskaitinėjęs, nieko apie blogosferas, telefonus ir kompiuterius nesupratęs, aš nutariau, kad nieko nesuprantu, tai ir tiek to. Nes tiesiog nelabai supratau, kas ta blogosfera ir su kuo ji valgoma, o kompiuteriai ir šiaip man neįdomūs.
Išvis, čia toksai yra simptomas, kad LJ sėdintys žmonės (tokie, kaip aš prieš porą metų) pasaulio nemato, o verda savo sultyse, nieko nesuvokdami. Visą šio uždarumo mastą supranti tik tada, kai kokį pusmetį ar metus pagyveni be LJ, o kol ten sėdi – tai kaip koks ufonautas būni. O ponas Paršonis, pasirodo, į mano straipsnius nuorodas kažkur ėmė dėliot. O aš, pasirodo, per tą suknistą LiveJournal net negalėjau sužinot, kad kažkas į mane nuorodų deda. Tai vat, kai sužinojau, tada man ir dašuto, kad aš pataikiau į kažkokią visuotinę aferą, tfu, blogosferą.
Ir dabar, kai, anot gandų, PoKo mane palygino su ne kuo kitu, o su pačia Natalija Zvonke (žinokit, nuoširdžiai, nesvarbu, kas ten ką turėjo omeny, man šitas palyginimas glosto širdį labiau, nei bet koks kitas, nes aš žinau, kiek kruvino prakaito ši moteris įdeda į savo darbą), man galų gale atsirado pagrindimas visam reikalui.
Gal atsimenate, kaip pačioje 2010 pabaigoje rašiau apie blogus, blogosferą, žiniasklaidą, socialinius tinklus ir taip toliau? Aš rašiau paprastą dalyką: dėliokim nuorodas vieni į kitus, nes tai kaip kokia karma sugrįžta, net jei negauni atgalinės nuorodos tiesiogiai. Ir visa blogosfera, visi blogai nuo to labai smarkiai gerėja ir auga. Jei aš įdedu linką į paneles iš Feministinio Fronto (kurios beje, išvis nuo blogosferos atšokusios, nors joje ir egzistuoja, o susigaudo tiktai savo paskaitose (šiandien vėl kažkokia paskaita – nepraleiskit, feministai ir feministės!), todėl net nuorodų į kitus blogus nededa), visvien kažkam tai bus įdomu, kažkam tai bus naudinga, žmogus gaus daugiau vertės, nei skaitydamas vien mano blogą. Tai reiškia, kad mano blogas ir jums duos daugiau vertės, tiesa? 🙂
Dar daugiau – anksčiau ar vėliau tos panelės feministės išmoks nuorodas dėlioti ir atras kitus blogus, tegul ir kokius nors anarchistinius ar komunistinius. Ir įdės nuorodų į juos, o tie – įdės nuorodų į dar kokius nors, o tie – į dar kokius nors ir t.t., kol galų gale ratas užsidarys ir kas nors įdės nuorodą į mane, kad ir kokiais keistais būdais.
Taip ir gaunasi, kad kiekviena mano nuoroda, tegul ir asimetriškai, sugrįžta, duodama man naujų pažinčių. Kartais ir prastų (kai kuriuos tenka pasiųsti – vienus laikinai, kitus – visiems laikams), bet bendrai imant – dažniau gerų, įdomių, tokių žmonių, kurie mane priverčia į save pažvelgti kiek kitaip, kažką permąstyti, sužinoti kažką naujo. O tie žmonės, kurie ir šiaip su manim čia bendrauja – jie irgi grįžta, jei tik jiems įdomu. Taigi, kas gaunasi? Duodi nuorodų į kitus blogerius, tie kiti blogeriai gauna daugiau skaitytojų ir pats gauni daugiau skaitytojų. Win-win situacija, kur nėra pralaimėjusių.
Tačiau PoKo parodė, kad ne šiaip šitai sugrįžta. Atrodo, kad netgi toks keistas fenomenas gaunasi, kad kuo daugiau pridalini nuorodų į kitus, tuo daugiau nuorodų gauni į save, kol galų gale, bedalindamas nuorodas, išlipi į kažkokius ten topus. Aš tai suprantu paprastai – tiesiog atsiranda vis daugiau žmonių, su kuriais galima pabendrauti, pasidiskutuoti, o kartais – ir šiaip pablevyzgoti, jei ne apie rimtus dalykus.
Čia tiesiog statistiškai pažiūrėkim, kas tokie yra žinomiausi blogeriai? Ogi tie, kas patys negailėdami dėlioja nuorodas į kitus. Kiek tik žinomų atrasi – tiek ir nuorodas dėlioja. Ir priešingai – kur tik koks nors nežinomas, tegul ir seniai rašinėjantis – vis paaiškėja, kad nuorodų nededa.
Tarp kitko, tas nenoras dalintis nuorodomis – tai ir viena iš didžiausių stambius portalus kamuojančių bėdų, tiesiog kažkoks idiotiškas įsivaizdavimas, kad jei skaitytojas paspaus nuorodą, tai išeis ir daugiau niekada, niekada nesugrįš. Elementariai, internetų nesuvokiantiems žmonėms nedašyla, kad gerą nuorodą duodamas, duodi kažką naudingo.
Beje, tai ne tik žiniasklaidos, bet ir reklamščikų problema. Tikiuosi, apie tai greitai parašysiu žymiai daugiau, bet kol kas – nuoroda jums į straipsnį apie žiniasklaidos, blogų ir reklamos problematikas.
Trumpai tariant, taip gaunasi, kad kuo darai geriau, tuo gaunasi geriau, kitaip tariant, gerumą dauginant, jis dar labiau dauginasi, o nuorodos yra gėris, todėl jas reikia dėliot 🙂
Taigi, kad nebūčiau čia tuščiažodžiautoju, tai štai jums naujų (ir dar pakartotinai gal ir senų) nuorodų:
- Pėdutė – ši mergina išties rimta ir mąstanti (mąstanti – tai reiškia, kad turinti ir humoro jausmą), jos blogą pamačiau prieš porą dienų, o dabar galvoju, kad atradau dar vieną žmogų, kurį būtų įdomu sutikti. Rašo nelabai dažnai (nors tikrai galėtų dažniau) ir bet kuriuo atveju verta pasižiūrėt. Manau, kad labai daugelis, paskaitę, taps fanais. Tarp kitko, jei ką nors Pėdutė sumindys, tai žinokit, kad čia aš užsiundžiau.
- Maistas Ausims – nesu tikras, ar šią panelę minėjau anksčiau, bet tai visiškas fenomenas. Jei kam nors atrodo, kad aš daug keikiuosi ir pošlinu, tai paskaitykit aną. Ir svarbiausia – ji atvirai visiems kruša protą, tokiais įžūliai šokiruojančiais būdais, kad šitai tiesiog neįtikėtina.
- Auto Paulius – man rodos, jau esu minėjęs. Tai yra visiškas fenomenas. Kol nepamačiau jo blogo, galvojau, kad autofanatai – dažniausiai visokie pridūrkai, kurie mėgsta piktintus golfukus ir pan., o paaiškėjo, kad būna ir absoliučiai, kardinaliai ir diametraliai priešingai – neįtikėtinai intelektualus, puikų skonį turintis, giliai mąstantis ir užkabinantis žmogus. Nors paprastai netampu nuolatiniu kokių nors blogų skaitytoju, ant šito užkibau ir nuolat laukiu, kol parašys dar vieną straipsnį (vienintelis dalykas, kuris nervina – kad tenka kartais palaukti ilgokai, nes ant to blogo aš dabar užkibęs labai žiauriai).
- Politikos Virtuvė – neatskleidinėsiu, kas ten rašo, bet tikiuosi, kad rašys dažnai ir aršiai. Kadangi iki rinkimų dar labai nemažai laiko likę, o blogas aktyvus, reik manyti, kad jis bus nuolatinis. Nesu socialdemokratas ir kritikos jiems ne sykį esu pažėręs negailestingos, bet taip ar anaip, politikai blogosferoje – labai sveikintinas dalykas (atsiranda galimybė su jais bendrauti tiesiogiai), tad rekomenduoju.
- Arvidas Geležinė Lapė – čia galit tiesiog pasigėrėti trendinančiais pasaulinės blogosferos dalykėliais. Moderniems žmonėms ir velniškai gerai. Iš šio blogo paskui krūvos kitų grobia fotkes ir idėjas, o paskui jas leidžia į lietuvišką blogosferą, o jau tada išlipa į visokius PoKo.lt topus 🙂
- Leo Lenox – šitas ponas, galiu garantuot, yra sveiko proto, dedantis ant visų ultrakairiųjų bei ultradešiniųjų ir visai nesuprasi, ką jis turi galvoje. Bet labai vertas, tikrai vertas. Manau, kad daugelis, paskaitę, šį poną pamėgs. Subskraibinkit ir lankykit.
- Varliaženklis arba Frogsign – čia visai šviežutėlis veikėjas, dizaineris su savo blogu. Bet atrodo, kad produktyvus, informacijos srautas eina, o dar ir naudingos. Kas tik kažką krapštot su paveiksliukais ar internetais – pravers.
- MgKolekcija – alaus fanas, kuris renka korkutes nuo bonkų bei skonio įspūdžius visokius. Lankykit. Kai aš per metus alkoholio tesuvartoju tiek, kad mane abstinentu vadina ir netgi tyčiojasi kai kurie, tai man gal ir neaktualu, bet nepaisant to, net ir man ten įdomu kartais pasižiūrėt ir paskaitinėt.
- Giedrės Blogas – atrodo, lyg ir nesenas blogas, o kaip staigiai įsisuko – kaip koks tikras portalas jau. Labai patariu aplankyt ir paskaityt. Apie gyvenimiškus, bet ir ne visai dalykus. Ne apie buitį, o apie mus.
- Nieko Naujo – puikus stalkerių blogas. Velniškai įdomu, vienas iš tų internetų, kuriuose ilgam galima užstrigti, nes ir vietas fotkina įdomias, ir moka įspūdį padaryti.
- Galų gale, jau mano anksčiau berods minėtas ponas Grumlinas. Jis yra keistas labai žmogus. Jis pirmiausiai galvojo, kad aš esu niekam tikęs (ir teisingai galvojo), bet kai aš jam nukandau pirštą (čia aš jums atskleidžiu tą paslaptį, kas padarė tą nuotrauką ir kieno ten pirštas), jis padarė nuotrauką, išsaugojo, paskui pasidarė mano fanu ir dabar netgi rašo, kad aš išties esu baltas ir pūkuotas, pateikdamas iš kažkur gautą visai kitokią fotomedžiagą. Tai jums geriausias įrodymas.
* Džiugas Paršonis yra toksai garsus, kad dar prieš keletą metų apie jį nežinojo nebent koks nors Liurbiškių girtuoklis, kuriam dar sovietiniais laikais ant galvos nukrito karvidės stogas, todėl jis liko neįgalus ir nesuprantantis informacijos, todėl net neišgirstantis, ką kalba aplinkiniai, besinaudojantys internetu. Bet dabar net ir tas girtuoklis tikrai žino, nes Internetas plečiasi neįtikėtinais tempais, pasiekdamas net ir nykiausius Lietuvos užkampius. Šitą pastabą rašau ne tam, kad galvočiau, kad kažkas nežino Džiugo Paršonio, bet tiesiog tam, kad paaiškinčiau, kokio masto tai figūra – jei kas nors pabandytų kurti pozityvumo reitingus, tai Džiugas Paršonis galėtų lygintis net nežinau, su kuo – gal su Basanavičiumi. Aš apie tai galvoju jau kokius pusę metų, jei ne ilgiau, bet taip ir neradau geresnio palyvinimo, nes tai žmogus, kuriantis Naująją Lietuvą – tą, kuri buriasi internete, tą, kurios pilną jėgą pamatysime po kokių 10 metų.
Blogosferoje PoKo.lt prezentacijos dėka prasidėjo tokia įdomi diskusija apie žiniasklaidą ir blogerius, kad ir aš įkišiu čia savo trigrašį. Pradėjo ginčus Dansu Dansu, karkteldami apie tai, kad blogeriai yra niekam tikę, nes jų lankomumai neaiškūs, o tada dėjo Commonsense.lt , parašę, kad žiniasklaida – tai kombikormas broileriams*. Čia ir yra tiesa, kurią subtiliai įvardino Poko.lt kitame įraše, apie kokybę: didesnė dalis žiniasklaidos – tai smegenų krušimo fabrikas, auginantis idiotus.
