Tag Archives: Europos Sąjunga

Algirdas Šemeta 11 metų 11 mėnesio 11 dieną

Algirdas Šemeta, ES finansų komisaras

Algirdas Šemeta nepasigaili nieko. Ir šįsyk jo aukomis taps bankai.

Šiandien Algirdas Šemeta paskelbė naujieną, kuri verta šios datos 11 metų 11 mėnesio 11 dienos – 11.11.11. Aišku, jei ji bus įgyvendinta. Nes gali būti, kad po daugelio metų ją kas nors švęs, kaip kokią revoliuciją ar dar ką nors. Aišku, bankai ir visokie finansų rinkos spekuliantai jau dabar apimti tylių isterikų. Tylių isterikų todėl, kad jei jie šauks garsiai, tai visokie Occupy judėjimai mintį labai jau greit pasigaus, o tada jau tikrai neliks šansų, kad išsigelbėti jiems pavyks.

Naujiena yra paprasta, apie ją kalbama jau seniai, o pusę metų – garsiai, tačiau dabar apie tai imta kalbėti kitu tonu: tai bus ir viskas. Europos Sąjunga ruošiasi apmokestinti finansinius sandėrius. Kitaip tariant, vienu kartu nudėti milijonus spekuliantų kartu su visais jų robotais, prekiaujančiais biržose iš smulkių pokyčių, ypač išvestiniuose finansiniuose produktuose. Čia galim išsyk pastebėti, kad didžiausiais iš tokių prekeivių buvo būtent tos kontoros, kurios siejamos ir su 2000 sprogusiu dotkomų burbulu, ir su 2008 sprogusiais NT burbulais, ir su dabar prasidėjusiomis naujomis problemomis.

Šį mokestį palaiko ir Merkozy, kitaip tariant Prancūzija su Vokietija. Kiek anksčiau jam pritarimą paskelbė José Manuel Barroso. Tuo tarpu labiausiai dėl šio mokesčio isterikuoja Didžioji Britanija, kurioje sėdi tos pačios spekuliacinės kontoros. Kontroversijų fone galim spėti, kad Algirdas Šemeta bus prakeiktas pasaulyje taip pat įspūdingai, kaip buvo prakeiktas Lietuvoje. Bet šį kartą jį prakeiks ne žmonių masė, o finansų rykliai.

Valiuta savo esme neturėtų turėti vertės, nes ji tėra apskaitos matas ir sandorių įgalinimo įrankis. Tačiau taip jau gaunasi, kad valiuta vertę įgauna. Ir per tai didžiausiais vertės valdytojais tampa ne pridėtinės vertės kūrėjai, o institucijos, kurios, grubiai tariant, teturėtų būti atsakingomis už informacijos apsikeitimą – tai bankai.

Išties gana sunku prognozuoti, kokie bus pokyčiai, įvedus tokį mokestį. Ir išvis, kokio lygio tai būtų mokestis (kalbos buvo apie 57 milijardus eurų). Spėti galim tiktai tiek, kad žaidimai su kursų pokyčiais paros bėgyje greičiausiai baigtųsi, kaip baigtųsi ir žaidimai su minutes tetrunkančiais kursų paternais. Išvestinių instrumentų patrauklumas irgi sumažėtų. Dėl mažėjančių srautų kažkiek turėtų stiprėti lokalios rinkos su lokaliais gamintojais, taip pat – didėti aukštesnės pridėtinės vertės kūrėjų pelningumas, lyginant su tais, kurie tik perka ir parduoda.

Labai įdomus klausimas, ar paraleliai kiltų palūkanų normos: viena vertus, palūkanų normos turėtų kilti dėl mažėjančios diversifikacijos ir bankų pelnų, kita vertus, paskolos turėtų tapti patrauklesniu užsiėmimu, į kurį būtų permetami pinigai iš žaidimų, tad palūkanų normos gali ir kristi. Nesiimčiau vienareikšmiškai teigti, čia galėtų geriau pakomentuoti kažkas iš bankininkų. Jeigu jais jūs patikėsite.

Panašiai nesiimčiau teigti ir apie infliacijos didėjimą ar mažėjimą. Šiaip jau tai būtų antras pinigų turėjimo apmokestinimas, tad poreikis apmokestinimui per infliaciją sumažėtų. Kita vertus, pinigai taptų ne tokia likvidžia preke, kas reikštų jų vertės kritimą, o tai reikštų vėlgi infliaciją. Žodžiu, irgi įdomu, ir vėlgi čia galėtų pakomentuoti kažkas iš bankininkų. Jeigu jūs jais patikėsite.

Taip ar anaip, anksčiau buvo kalbos apie tai, kad apmokestinti galėtų būti tarptautiniai finansiniai sandėriai, tačiau dabar kalbos jau suka link visų sandėrių apmokestinimo. Ir tos kalbos galų gale pasirodo besančios ne teorinėmis, o greičiau praktinėmis. O tai rimtas žingsnis. Tai pokytis, kurio galia prilygtų prieš kokį šimtmetį išplitusiam nekilnojamo turto apmokestinimui bei progresiniams mokesčiams. Šie du mokesčiai kažkada tapo priežastimi, dėl kurios Vakarų pasaulis išvengė visokių revoliucijų.

Galim atkreipti dėmesį, kad šiandien Italijos senatas patvirtino taupymo programą, taip parodydamas vietą Silvio Berlusconi, kuriam telieka tikėtis, kad tos programos nepatvirtins žemesnieji rūmai. Visa tai dėl to, kad ant Graikijos pavyzdžio Italija pasimokė. Paraleliai galim pastebėti, kad Kinijos eksportas krenta, o JAV eksportas auga. Tuo tarpu nepaisant visų cypsmų, euro kursas šiandien yra daugmaž toks pat, kaip ir prieš mėnesį.

Tačiau šiame fone įdomiausiai skamba ne finansų rinkos, o visai nesusijęs sandėris: Anglo American suvalgė De Beers, galų gale gaudama 85 procentus. Ir jei anksčiau dar buvo kalbų apie tai, esą kažkokia konkurencija keliolikoje procentų deimantų rinkos yra, tai dabar apie šitai kalbų jau nebebus. Nes De Beers per paskutinius porą dešimtmečių faktiškai ėmė kontroliuoti Rusijos gavybą, o Anglo American – jau ir taip kontroliuoja likusį pasaulį. Konsolidacija, vienok. Norite pažaisti? Investuokite į deimantus ir tikėkitės, kad nusipirkote ne sintetinius. Galėsite paspekuliuoti kiek saugiau, nei pirkdami valiutą.

Graikijos referendumas. Paspėliokim, kas už jo slepiasi.

Čia nereikia gilintis net, kas ten vyksta, nes aiškus faktas: valdžia, nuolat maitindama marginaliausius ir bukiausius rinkėjus (tenykščius runkelius) visokiomis socialinėmis gerovėmis, prisidirbo. Prisidirbo ir augindama valdišką aparatą. Prisidirbo visaip – ir išlaidaudama, ir įsiskolindama visokiems bankams, ir belenką falsifikuodama*. Anksčiau ar vėliau tai turėjo atsitikti šalyje, kurioje nebuvo jokios kitos politikos, išskyrus totalinį populizmą.

Graikija, komunistų protestai demonstracijoje

Graikų komunistai komunizmą įsivaizduoja labai paprastai: visa Europos Sąjunga dirba pagal galimybes, o graikiški marginalai gyvena pagal poreikius.

Graikijos problema yra labai paprasta ir beveik neišsprendžiama: populistinė valdžia per keletą dešimtmečių sugebėjo išauginti ypatingai savimyliškų ir egoistiškų idiotų minią, tuo tarpu visokių chaosų bei revoliucijų idėjos tenai yra senos, todėl dabar žaizda atsivėrė, tiesiog trykšteldama į visas puses nesuvaldomu pūlinių srautu. Štai tie pūliniai, tiksliau minia anarchistų, komunistų ir kitų puspročių dabar pasiryžusi geriau privesti šalį iki visiško chaoso, bankroto ir revoliucinių skerdynių, bet dirbti jie nesutiks nei už ką. Tai natūralu: pripratęs gyventi už pašalpas, niekada nenorėsi dirbti.

Continue reading

Krizė tęsiasi, Europos Sąjunga byra arba vienijasi

Na, brangieji, cirkas prasideda visame gražume. Beveik nei nesiaiškinau, bet ką nugirdau, tai atrodo smagiai ir įspūdingai. Airijoje prasideda krizė-pizė su bankais, o Graikija, atrodo, nesugeba įvykdyti tų įsipareigojimų, kuriuos žadėjo mainais į paramą? Ar, tiksliau, net nesiruošia vykdyti tų įsipareigojimų?

Na, o berods Austrija ar kas ten pareiškė, kad tokiu atveju ir neteiks paramos tai Graikijai? O kažkas ten iš ES vadų jau pareiškė, kad ES ant subyrėjimo ribos? O čia jau paskutiniais metais buvo bandoma padaryti pilnai centralizuotą ES biudžetą ir imt kontroliuoti vietinius valstybių biudžetus, tik nesuspėjo, ar ne?

Žodžiu, manau, kad per ateinančius porą-trejetą metų pamatysim arba naujai besirandančias Europos Jungtines Valstijas su atvirai prarandamu valstybių suverenintetu, arba išties pamatysim,  kaip iš ES ims iškrisdinėti kai kurios narės. Aišku, pirmiausiai rizikuoja PIIGS – Portugalija, Italija, Airija, Graikija, Ispanija. Būtent šitos valstybės labiausiai išsikalinėjo su visokiais socialiniais briedais, atlyginimų reguliavimais, pašalpomis, teikiamomis už tai, kad nedirbi ir taip toliau.

Ką dar noriu pasakyt – graikų anarchodegeneratai, atvirai siekiantys savo šaliai visiško bankroto – silpnapročiai oluchai. O Graikijos valdžia, pirma nučiulpusi bankams ir likusi šiknoje, o paskui dar ir pasidavusi tiems anarchodegeneratams – debilokratinė šaika. Kita vertus, anarchodegeneratai – tai tik šiaip oluchai, kurie nesuvokia, ką daro, tuo tarpu bankininkai Graikiją išdusino, puikiai suprasdami. Kaip galima būtų pavadinti Graikijos valdžią, atsižvelgiant į tai? Ogi šūdinomis prostitutėmis.

Ir žinote, galvoju aš apie tuos visokius graikus… Ir džiaugiuosi, kad pas mus visgi ne taip. Jau geriau šimtas kubilių Seime, nei tokie liberastai su socialistais, kaip Graikijoje. Nors taip, taip, bankams mūsų liberastai irgi pačiulpė. Bet visgi ne taip aistringai – konservatorių moralė sutrukdė.

Taip, aš konservus su liberastais kritikavau ir kritikuosiu. Bet kai palyginu su tuo, kas vyksta kitur, galiu tik tiek pasakyti – viskas ne taip baisu, kaip gali būt. Ir tegul labai skausmingai, tegul ir pačiu prasčiausiu iš visų įmanomų būdų, tačiau kol kas dar išvengėm finansinio kracho, nors vienu metu buvom labai netoli. Ir beje, vėl esam netoli to, sprendžiant pagal kliedesiškus norus padidinti minimalius atlyginimus.

Kokios viso to ES chaoso priežastys? Akivaizdžios: valdžia nesugeba susitvarkyti su finansais. Kodėl nesugeba? Irgi dėl akivaizdžių priežasčių: išlaidos visur nežmoniškos, prikurta krūvos bedarbystės rėmimo programų, darbo jėgos kainos klaikios, eksportas – prastas, mokesčių surinkt nesigauna, verslas dūsta, o visokie liumpenai tarpsta. O kodėl tarpsta? Todėl, kad tai, atleiskit, rinkėjai.

Parazitinė-degeneratyvinė rinkėjų forma, nuolat reikalaujanti, kad jai kažkas mokėtų. Panašiai, kaip kad moka visokiems valdininkams. Liumpenai susideda su valdininkija ir žinoma, kad ima valdyt procesą, eiliniame savanaudiškumo protrūkyje užmiršdami, kad siūbuoja valtį, kurioje patys sėdi.

Ir prašau, atleiskit, kad taip su keiksmažodžiais čia rašau, bet negaliu susilaikyt.

Dar, beje, pasakysiu: jei ES devalvuos eurą (o bendra situacija tokias rizikas kelia – ar atviram pavidale, ar per masyvią pinigų leidybą), tai kažkas gal ir pasitaisys, bet bus dar keistesnių cirkų. Ir Lietuvoje – irgi. Čia gal tik vienas faktorius stabdo: dėl geresnio stabilumo euras duoda pajamas, kaip rezervinė valiuta, o staigus kritimas čia jau per šitą privalumą kirstų, todėl devalvacijos nieks nenori. O be devalvavimo visokie PIIGS tarpsta kitų sąskaita. Ot, kaip viskas pripainiota…

Žodžiu, jei kam atrodė, kad krizę jau pergyvenom, nuliūdinsiu: krizė baigiasi likusiame pasaulyje, o ES – dar tik įsibėgėja.

PVM: milijardas šen, milijardas ten, koks skirtumas?

Šiandien iš kolegos, dirbančio vienoje didelėje, daug importuojančioje firmoje, sužinojau labai įdomų dalyką. Kubiliaus administracija, sugalvojusi PVM padidinimus, kol kas tyli apie vieną bėdą, kuri, drįstu spėti, ganėtinai greitai bus narstoma per visus galus. Nes atrodo, kad tai yra vambzdiec. Tai PVM surinkimas ES ribose importuojamoms ir eksportuojamoms prekėms.

Pagal vieną iš ES direktyvų, PVM gali būti sumokamas vienoje iš šalių, dalyvaujančių importo-eksporto sandėryje pirkėjo pasirinkimu. Kitaip tariant, jei pas britus PVM bus 17,5 procentų, o pas lietuvius – 21 procentas, tai ir vežant iš Didžiosios Britanijos į Lietuvą, ir iš Lietuvos į Didžiąją Britaniją, labiau apsimoka PVM sumokėti ne Lietuvoje, o būtent Didžiojoje Britanijoje – juk tai pigiau.

Pagal tokią schemą PVM gauna tiktai ta šalis, kurioje PVM yra mažesnis – ir tai natūralu. Lietuva, kurioje PVM yra bene didžiausias ES, ima atlikinėti aukos vaidmenį. Nes atrodo, didelė dalis importuotojų ir eksportuotojų jau persitvarkė ir pasikeitė PVM mokėjimo vietą – iš Lietuvos į užsienio šalis.

2009 Lietuvoje surinkta 6,8 milijardo litų PVM. Lietuvos eksportas Europos Sąjungoje 2009 sudarė 26,2 milijardo litų, tuo tarpu importas – 26,5 milijardo litų, sumoje – 52,7 milijardo. 21 procentas iš šios sumos sudarytų 11 milijardų litų, bet aišku, nemenką dalį šių prekių Lietuva reeksportuoja, tad visa suma, žinoma mažesnė. Tačiau, kaip visgi matome, sulyginama. Skaičiuojant pagal britiškus 17,5 procentų, PVM praradimo potencialas sudarytų 9,2 milijardo litų per metus, o skaičiuojant pagal vokiškus 19 procentų – tai būtų 10 milijardų. Tai, žinoma, potencialas, tačiau jis irgi šį tą rodo.

Tingiu kapstytis po realius skaičius (tarp kitko, kai pabandai surasti kokius nors aiškesnius ekonominius duomenis, susidaro įspūdis, kad valdžia kažką slepia: daugelį Lietuvos rodiklių lengviau gauti iš Eurostato, nei iš Statistikos departamento. Žinoma, tai tik prastas valdininkų darbas, bet užknisa). Labai grubiai spėju, kad importuojamiems bei eksportuojamiems produktams tenkantis PVM sudarytų apie pusę viso PVM surinkimo, ar net daugiau, tad galim spėti, kad minėtoji ES direktyva leidžia Lietuvai dėl nekonkurencingumo prarasti apie 3-4 milijardus litų per metus (pasikartoju – tai vertinimai iš lubų, tiesiog mastams suvokti). Tol, kol lietuviškas PVM nesiskyrė nuo kitų ES šalių, tol praradimų nebuvo, tačiau nuo 2009 rugsėjo situacija pasikeitė kardinaliai – 21 procentas Lietuvoje, palyginus su 17,5 procentų Anglijoje – tai ištisi 3,5 procentai prekės ar paslaugos vertės. Smarkiai konkuruojančiuose rinkos segmentuose įmonių gaunamas pelnas neretai būna maždaug tokio dydžio.

Taigi, puikus taupymo šaltinis – mokėti PVM toje šalyje, kur tas PVM yra mažesnis. Tarp kitko, čia gal būt atsiveria ir kai kurios įdomios mokesčių taupymo schemos (taupymo, o ne slėpimo – viskas legalu): pvz., įmonė gamina prekes Lietuvoje, eksportuoja į Kanarų salas, kur 5 procentai PVM, ten sumoka PVM, ir vėl importuoja į Lietuvą. Jei kas susiduriate, pakomentuokite apie tai, nes mokesčių taupymo praktika yra ne mano sritis – tiesiog įdomu, ar taip daroma?

Tarp kito, vėlgi tai primena asmens bankroto įstatymą, kuris Lietuvoje vis nepriimamas: žmonės važiuoja į Didžiąją Britaniją, ten bankrutuoja ir problema išspręsta.

Tokia miela Ingrida Šimonytė. Manau, kad po to, kai rugsėjį valdžia padidino PVM iki 21 procento ir jo surinkimas kokiam mėnesiui ar dviem ėmė viršyti planus (lapkritį labai tuo džiaugėsi ir skelbėsi spaudoje) – tikėjosi, kad taip ir liks. Tuo tarpu aš turiu įdomių gandų, kad kai kas VMI jau raunasi plaukus. Pažiūrėsime, ką iškapstys spauda – aš labai, tikrai labai norėčiau pažiūrėti į PVM surinkimo iš importuojamų bei eksportuojamų prekių mėnesinius grafikus. Drįstu spėti, kad nuo 2009 rugsėjo iki dabar PVM surinkimo iš importo-eksporto kritimas turėtų sudaryti kokių 10 skaitmenų skaičių.

Nerišlios mintys apie žmogišką naivumą

Aš jau sakiau, kad aš baisus cinikas. Gal todėl mane vieni išvadina sovietiniu reliktu, kiti – šlykščiu savanaudžiu, kuris už pinigus ir žmones žudytų, treti – fašistu, nekenčiančiu negrų, ketvirti – marksistu ir komuniaga, o penkti, būna, kad ir idealistu 🙂 Čia kaip visokiose diskusijose dėl mirties bausmės – vieni piktinasi, esą aš mirties bausmės šalininkas ir visus į konslagerius suvaryčiau (tikrai teko bendrauti su žmonėmis, kurie taip teigė), o kiti sako, esą aš absoliutus mirties bausmės priešininkas. Ir taip toliau, ir taip toliau 🙂

O taigi viskas paprasčiau – aš žiūriu iš ciniko pozicijos. Tiesiog pernelyg daug teko pamatyti, kad dar žiūrėčiau naiviai.

Vat jums keletas ciniškų klausimų:

1. Jei vergovėje žmonės dirba 7 dienas per savaitę ir po 18 valandų per parą, tai kodėl kapitalizmas, netgi turėdamas 5 darbo dienų savaitę su 8 darbo valandomis, gaunasi ekonomiškai efektyvesnis (turtuoliams pelningesnis) režimas? Klausimas nekvescionuojamas, ši realybė išnagrinėta dar Adam Smith.

2. Kuriem galam egzistuoja demokratija? Kodėl JAV, įsivedusi demokratiją ir panaikinusi vergovę, sugebėjo tapti turtingiausia (didžiausius pasaulio katpitalus valdančia) šalimi? Kodėl demokratijos įvedimas nuolat susisieja su ekonomikos pakilimu, o totalitariniai režimai nuolat skursta? Jei ką – galiu duoti užuominą: bankai.

3. Kuriem galam kai kurios šimtmečius kapitalizme pragyvenusios šalys (Švedija, Austrija, Olandija, etc.) suteikia tokias sanatorijas kaliniams – kriminaliniams nusikaltėliams? Tik nereikia man pasakoti apie žmonių gerumą 🙂

————————————

Štai jums geras ciniškos ekonomikos pavyzdėlis:

Bene prieš kokius kelioliką metų, bado kamuojamos Etiopijos vyriausybė atsisakė priimti humanitarinę pagalbą iš Europos ir JAV. Aišku, sukėlė baisų pasipiktinimą – juk Etiopijoj badmečiai tuomet jau buvo kasmetiniai, mirdavo dešimtys tūkstančių žmonių. O situacija labai paprasta: humanitarinė pagalba, nesvarbu, ar tiesiog dalinama, ar pakliuvusi į juodąją rinką, nukonkuruoja net ir menkučius žemdirbius. Rezultatas – dar vienas, tik jau dar didesnis badas. Etiopija sugebėjo daugmaž išspręsti bado problemą tik tada, kai nepaisydama Vakarų grąsinimų ir sankcijų, atsisakė humanitarinės pagalbos. O dabar jums klausimas: kam pelninga toji humanitarinė pagalba?

Štai paprasta analizė, kas ir kaip vyksta realybėje:

Afrikoje, gerai irigavus žemes, galima auginti tris derlius per metus. Arba net keturis. Su pigia pigia darbo jėga. Tiek pigia, kad kilogramas ten išaugintų bulvių tekainuotų kelis centus. O Europoje darbo jėga brangi, žemė brangi, derlių – vienas per metus (na, gerai – kai kur gal ir du). Taigi, kuriem galam olandų, vokiečių, ispanų ir t.t. žemdirbiams konkurentai iš Afrikos? Taigi, mielieji. Štai jums ir humaniška humanitarinė pagalba. Logika paprasta: tegul negrai dvesia, bet mes juos už dyką pamaitinsime, kad jie nekonkuruotų su mumis. Taip pelningiau. Bet tik pamaitinsime. Jokių traktorių ar užtvankų jie tegul nelaukia 🙂

—————————

Aš jau nekalbu apie tokius akivaizdžius atvejus, kaip kad Irakas: Vakarų šalys pro pirštus žiūrėjo į tai, kaip Saddamas Husseinas cheminiu ginklu bombardavo kurdų miestus – iki šiol nieks gerai nežino, kiek žmonių ten žuvo. Tos pačios Vakarų šalys jam ir pastatė tuos cheminio ginklo fabrikus ir pardavė krūvas kitų ginklų. Ir dar pavadino jį demokratijos ir taikos garantu Persijos įlankos regione. Bet vos tik Saddamas Husseinas susilpnėjo (nesigilinkim į tas peripetijas), iškart jis tapo priešu, kurį „nunulino“ ir atėmė iš jo naftą. Juk dideli pinigai.

Apie draugišką sovietinę pagalbą broliškų šalių liaudžiai – išvis, tur būt, neverta pasakoti. Pagelbėjo ir mums – iki šiol neatsigaunam :-/

Tai vat ką noriu pasakyti – viskas daug klaikiau, nei atrodo :-/

Nuoširdžiai laukiu jūsų komentarų ir, jei kažkam norisi -ir keiksmų – kažko mane ant filosofijos patraukė 🙂