Tag Archives: maxima

Apie Maximas, VP Grupę, mokesčius ir TB metodologiją

Tegul mane ponas Andrius Užkalnis ir vėl išvadins socialistu, bet aš manau, kad gerai, kai visi drožia VP Market, drožia Maxima grupę, visą Vilniaus Prekybą, VP devintuką ar tai dešimtuką ir taip toliau*, ir spaudžia, ir taip toliau. Nes kompanija čia labai didelė, ir todėl labai gerai, kad jie negali įsijausti ir leisti sau ką nori. Turi būti visiems vienodos sąlygos ir visi turi vienodai galėti, o ne taip, kad yra viena superkompanija, o visiems kitiems telieka susitaikyti ir prisitaikyti, nes jie ne Maxima.

Maxima nėra jokie mieli katiniukai, nes pinigus drožia iš visų už viską. Jie greičiau kaip alkani šunys. O vat katiniukai... Apie tuos katiniukus čia dar sužinosite.

Maxima nėra jokie mieli katiniukai, nes pinigus drožia iš visų už viską. Jie greičiau kaip alkani dobermanai. O vat katiniukai… Apie tuos katiniukus čia dar sužinosite.

Todėl Maxima grupė ar VP Market (atleiskit, kad painiojuosi pavadinimuose) ir turi būti 10 kartų labiau stebima ir prižiūrima, negu bet kurie kiti. Ir dėl to labai gerai, kai kažkas susidomi ir pertikrina visus jų mokesčius, pasiremia prielaida apie tai, kad mokesčių kažkur prapuolė tiek, kiek pusė to tinklo gauna pajamų per metus ir taip toliau. Tokių superkompanijų atžvilgiu išties ir turi galioti kaltumo prezumpcija: esi toks galingas, kad pirmiausiai esi dėl visko kaltas, o tada jau įrodinėk, kad taip nėra. Tai yra teisinga ir gerai.

Aš labai džiaugiuosi, kad dabar visas tas VP Market bus visaip kapstomas ir prižiūrimas labiau, juoba kad ir Prezidentė skėlė, jog paklibinti juos reikia. Tai yra gerai. Nesvarbu, kaip ten su tais mokesčiais (apie tai išties visas straipsnis), bet džiaugiuosi, kad juos pakrapštys, kad jie neatsipalaiduotų.

Prielaida yra paprasta: Maxima yra nenormaliai didelė, pajėgi ir galinga. Tiksliau, visas tas milžiniškas konglomeratas yra toksai. Iš esmės, kažkas tokio, kas jau pagal savo struktūrą po truputį artėja link japoniškų keiretsu – tetrūksta dar tik to, kad įsigytų kokį nors banką ir draudimo kompaniją, išaugtų dar kokius 10 ar 100 kartų – ir jau bus galingesni už Lietuvą, kaip valstybę. Ir jie dar išaugs tiek kartų, nes jau krūvą metų Lietuvoje jie nelabai tesiplečia, nes jau seniai nėra kur augti – viskas vystoma užsienyje. Ir jie auga.

Vat čia ir yra toksai kabliukas, kur atsiranda klausimai apie tai, kada įmanoma slėpti mokesčius, o kada neįmanoma jau vien dėl vidinių verslo priežasčių. Aš prieš vos ne dešimtmetį rašiau jau kažką vienam labai geram žurnalui („Verslo Klasė“) apie tai, kodėl mokesčius mokėti labai verta ir kaip daryti, kad verslas augtų, kai jis jau didelis. Bet čia dar kartą užkabinsiu, kiek kitaip, nes čia labai gera proga.

Tik pirmiausiai, jei jau apie mokesčių slėpimą ir tai, kas su tuo lengva, o kas sunku – tai reikia panagrinėti viską iš esmės, giliai – kaip tai įtakoja verslą ir kur ten kokios nemokestinės pasekmės. Nes iš mokesčių pusės jau ponai iš Common Sense kabina šį bei tą, o aš jums apie giluminius procesus papasakosiu.

Continue reading →

Sugriuvo Maxima Rygoje, bet kaltų išties nėra

Šiek tiek jums gando apie tą Maxima pastato griuvimą Rygoje, kur žuvo virš pusės šimto žmonių: atrodo, kad ir vidiniuose sluoksniuose niekas neaišku iki šiol, kas reiškia, jog bėdos galėjo būti žymiai kompleksiškesnės, nei galima buvo spėti.

Maximos pastato projektas buvo tikrai gražus - projektinėje iliustracijoje matome, kad nuo pat pradžių jis kurtas, kaip galintis turėti apželdintą aikštę ant stogo. Bet matyt kažkas kažkur įvyko ne taip, kaip turėjo įvykti. (Latvijos architektų asociacijos iliustracija, pateikta čia jums be atsiklausimo jūsų informavimo tikslais)

Maximos pastato projektas buvo tikrai gražus – projektinėje iliustracijoje matome, kad nuo pat pradžių jis kurtas, kaip galintis turėti apželdintą aikštę ant stogo. Bet matyt kažkas kažkur įvyko ne taip, kaip turėjo įvykti. (Latvijos architektų asociacijos iliustracija, pateikta čia jums be atsiklausimo jūsų informavimo tikslais)

Sklando krūva versijų iš visokių internetų bei diskusijų, bet nei vienos tikrumas nėra labai aiškus:

  • Ant stogo sukrautos plytelės, kurių buvo apie 40 tonų – jų krūva turėtų sukelti gan lokalizuotą griuvimą (kažkokia stogo sekcija bumpteltų), o tuo tarpu griuvo viskas iš eilės, kas nesisieja su viena plytelių krūva.
  • Vandens perteklius, kuris susikaupė ant stogo, nes lijo lietus, o vandens nutekėjimas užsikimšo – čia ir vėl klausimas, ar tikrai stogas galėjo būti toks, kad neatlaikytų keliasdešimt centimetrų vandens?
  • Nekokybiškas betonas, paskaičiuotas gal būt tik tokioms apkrovoms, kaip pats pastatas – buvo gandų, kad kažkokie gelbėtojai tą pastebėjo. Bet čia ir vėl – po griuvimo gelžbetonis, ypač jei buvo statomos iš anksto įtempto gelžbetonio konstrukcijos, gali labai smarkiai susilpnėti. Kita vertus, jei silpnas betonas, tai pastatas turėjo skilinėti ir byrėti ilgai, bet to nebuvo?
  • Prasta hidroizoliacija, dėl kurios galėjo kažkur irti tas betonas ar galėjo būti paplauta kažkuri pamatų zona – gandai apie tai irgi pasirodė spaudoje. Kita vertus, paprastai paplauti pamatai ganėtinai lokalizuojasi – tikėtis būtų verta kokio nors nugriuvusio kampo, o ne stogo vidurio.
  • Konstrukciniai nepaskaičiavimai – tas irgi jau buvo įvardinta, kaip galima priežastis: jei kažkurios konstrukcijos pažeidžiamos vienoje vietoje, tie pažeidimai gali pradėti plisti taip, kad pastatas imtų griūti kaip koksai kortų namelis. Kita vertus, paprastai konstrukciniai pažeidimai linkę išaiškėti arba labai staigiai, arba per ilgą laiką ir iš lėto, o ne taip, kad stovėjo statinys du metus, o paskui tik bac ir subyrėjo.

Pats tas iki šiol liekantis neapibrėžtumas ir versijų kompleksas reiškia, kad griuvimo priežastimi galėjo tapti krūva susidėjusių faktorių vienu metu: gal būt kažkur betonas be perteklinės atsargos, gal kažkur kokie statybininkai paskubėjo ir armatūros nesuvirono, gal kažkur plytelės kažkokios ant stogo sukėlė lokalų pažeidimą, plius gal kažkur kitur vanduo nenutekėjo, o gal kokia nors kolona truputį paplauta ir pasikreipė, o kokias nors konstrukcijas skaičiuojant, neatsižvelgta į pažeidimų perdavimus, o plius gal dar eksploatacinių pažeidimų kažkokių – susidėjo viskas ir sugriuvo tiesiog dėl viskų poveikių sumos.

Taigi, preliminari išvada – kaltų nėra, nes kaltų tiesiog nėra.

Kokie gi tie lietuviai?


Antropologijoje yra senai žinoma taisyklė: jei nori sužinoti apie tai, koks esi, tai turi papasakoti kažkas kitas, nes pats to nepamatysi. Deja, kažkodėl man nepasitaikė pamatyti kokio nors apibendrinimo apie lietuvius – kokie jie yra.

Tačiau iš užsieniečių ir šiaip nelietuvių išgirsti yra tekę ne kartą ir nemažai. Ir būtent tas užsieniečių požiūris leidžia į save pažvelgti kitaip – jie pamato viską iš šalies, atkreipdami dėmesį būtent į tuos dalykus, kurie jiems yra nesuprantami.

Aš jums dėl to duosiu truputį šaržuojančių pabirų, po kurių labai norėtųsi gauti jūsų pastebėjimų. Ir tokių, kurie yra kuo keistesni – ir kuo keisčiau, tuo geriau.

Continue reading →

Dar kartą apie minimalius atlyginimus

Aš jau rašiau, kur link einama su minimalių atlyginimų didinimu. Du metus besitęsęs konservatyviausias ekonomikos reguliavimo procesas, kurio metu buvo bandoma sumažinti darbo jėgos kainą, sukuriant bent jau šiokį tokį Lietuvos konkurencingumą, t.y., vykdant vidinę devalvaciją vietoj išorinės, dabar turėtų virsti fiasko. Visos pastangos – šuniui ant uodegos.

Kodėl? Ogi todėl, kad artėja rinkimai į savivaldybes. Ir priversti dabartinę valdžią padidinti minimalius atlyginimus – kaip tik idealus momentas. Nes valdantieji nedrįs nedidinti. Dar daugiau – jie nedrįs padaryti to, ką seniai reikėjo padaryti – išvis atsisakyti minimalaus atlyginimo reguliavimo. O kas daro šitai? Labai įdomios jėgos – trišalės tarybos atstovai. Profsąjungos ir kelios turtingiausių magnatų grupuotės.

Pastebėkim, kad vadinamieji „darbdaviai“, esą susitarę dėl atlyginimų didinimo ir net menamai tai palaikantys – tėra visiška darbdavių mažuma. Ta grupė vargu ar atstovauja nedidelius verslininkus, tesamdančius vos po keletą žmonių, nei didžiausius Lietuvos darbdavius, tokius, kaip, pvz., Maxima. Taip, aš esu kritiškai Maximos grupės atžvilgiu, bet tai išties didžiausias Lietuvos darbdavys, tad būkim teisingais – Trišalėje taryboje atstovaujami neaišku, kokių grupių interesai. Ir tas „nacionalinis susitarimas“, kuriuo kadais buvo mosuotas – neaišku, kieno susitarimas su kuo.

Niekas nevaržo jokio darbdavio didinti atlyginimus. Įdomu tada, kodėl kažkokios ten verslo konfederacijos, atstovaujančios kažkokias specifines verslo grupes, nori ne pačios didinti atlyginimus, o prašo, kad tai padarytų valdžia? Aš jau nekalbu apie profsąjungas, taip įdomiai apsireiškusias kadais per Sausio 16. Aš jau nekalbu apie tai, kad tas mūsų profsąjunginis tęstinumas – dar iš sovietmečio.

Profsąjungos nori padidinti minimalius atlyginimus – tuos, kuriuos gauna blogiausiai, neretai – dar ir tingiausiai dirbantys, tie, kurie ir yra verti pačios mažiausios algos. Nori padidinti atlyginimus kaip tik tiems, kam ir taip sunkiausia rasti darbą, tiems, kurių ir taip minios. Neverta abejoti – pinigai neatsiranda iš oro, tad ir šiuo atveju jie neatsiras. Prievartaujami verslininkai tiesiog sumažins darbuotojų skaičių. Tie, kurie negalės sumažinti – bankrutuos. Ko siekia tos profsąjungos? Dar didesnės bedarbystės? Jau ir taip bedarbystė muša visus rekordus, kokie tik yra Lietuvoje buvę. Norim dar daugiau?

Aš turiu kitą klausimą: pvz., kokios nors šildymo kainos. Vieta, kur išties nesuvokiama kainodara ir visiškai nepaaiškinami pelnai. Kai kas iš pažįstamų sako, kad net šalčiausią žiemą, net su visomis kapitalinėmis išlaidomis krosnies pirkimui, teišleidžia porą šimtų litų ištiso namo apšildymui. Kai daugelis vilniečių šaltesniais mėnesiais sumoka 800 litų ar netgi dar daugiau – o prisiminkim, kad išorinių daugiabučio namo sienų plotas, tenkantis šeimai – bent keletą kartų mažesnis, nei individualiame name. Tad logiškai mastant, buto šildymo kaina vargu, ar turėtų viršyti 100 litų. Na, gerai, 200. Bet realybėje gauname 800. Iš kur tokios sumos atsiranda, pas kažkokią Vilniaus Energiją, kuri tą šilumą dar ir gamina elektrinėje, t.y., kaip elektros energijos gamybos atliekas?

Užduokim klausimą, kodėl profsąjungos nekovoja prieš šilumenininkus? Jei bent pora šimtų litų sumažėtų eilinio piliečio išlaidos šildymui, galutinis efektas žmogui būtų gerokai didesnis, nei tuo atveju, jei jam pora šimtų litų padidėtų kiekvieno žmogaus atlyginimas. Kiekvieno, o ne tik minimalią algą gaunančio. Ir tai būtų išlošimas be bedarbystės didinimo, be infliacijos auginimo, dėl to džiaugtųsi ne tik dirbantieji, bet ir pensininkai. Bet ar tai įdomu profsąjungoms bei kažkokiems neaiškiems darbdaviams, kišantiems planą, kuris dar kartą kirs per jau ir taip katastrofiškai nukentėjusią Lietuvos ekonomiką?

Yra ne sykį tekę girdėti, kad Vakaruose labiausiai korumpuotomis organizacijomis laikomos būtent didžiosios profsąjungos. O pas mus?

Iki prekybos tinklas apgaudinėja klientus

Maždaug prieš metus rašiau, kad Iki kabina makaronus su ekologija. Tąsyk šis prekybos tinklas ėmė platinti žalius maišelius su užrašu „Aš – ne plastikinis“, tačiau pagamintus iš 100 procentų grynumo polipropileno – bene sunkiausiai gamtoje yrančios plastmasės, atsparumu lenkiančios netgi polietileną. Visai nesislepiant, ta pati 100 procentų polipropileno sudėtis buvo nurodyta ir etiketėje, esančioje maišelio viduje. Per tuos metus iš Maxima ir Rimi tinklų neekologiški maišeliai bene išvis išnyko (Rimi išvis pardavinėja labai gražius drobinius maišelius – rekomenduoju tyčia nusipirkti, liuksusiniai), tuo tarpu Iki savo melagingai ekologiškas tašes platina ir toliau. Ir dabar ant tokių pat 100% polipropileno maišiukų tas pats užrašas – „Aš – ne plastikinis“.

Tąkart Iki marketingistų vadas(?) komentaruose man pažadėjo, kad susiaiškins dėl šio reikalo. Deja, taip ir neatrašė. Taigi, praėjo jau ištisi metai, todėl dabar galiu pasakyti tiesiai – Iki yra meluojantis ir protą krušantis tinklas. Iki meluoja ant savo maišelių, jie kruša protą apie menamas jų ekologijas, kurių nėra anei pėdsako. Ir meluoja man. Ir dar, beje, Cento parduotuvių tinklas, apie kurį irgi rašiau, nes viena iš jų parduotuvių – tai didžiausia iš paskutiniais metais mano matytų smirdaskylių – tai irgi Iki giminaičiai, pasirodo. Melas vienur – reiškia, melas ir kitur. Aš negaliu pasitikėti įmone, kuri melą laiko natūraliu dalyku.

Brangūs Iki veikėjai, visai neseniai jus gyriau už tai, kaip darote akcijas su savo lipdukais. Bet akcijos – tai ne viskas. Viskas yra kliento požiūris į jus, o šis atsiranda iš jūsų požiūrio į klientą. Aš nesu pakvaišęs dėl ekologinių dalykų. Tačiau man labai nepatinka makaronai ir proto krušimas. Todėl esu ant jūsų labai piktas. Pasiieškojau internetuose – piktas ne aš vienas. Pavyzdžiui, yra piktų dėl to, kad jūs skelbiate savo Iki akcijas kokioms nors pigioms prekėms, o paskui paaiškėja, kad tų prekių išties neturite, nes mat „kiekis ribotas“.

Gal dar paieškokim? Aš peržiūrėjau pas save, ką rašiau su tegu IKI – gavosi ne tiek jau ir daug gero apie jus, brangūs prekybininkai iš UAB Palink. Brangūs tiesiogine prasme – puikiai žinome, kad kainomis jūs bene lyderiai, tiesa? Kaip jaučiatės?