Na, galų gale gal kažkaip prisiruošiu parašyti. Paprastai kažkodėl apie įvykius nesu linkęs rašinėti, daugiau gal apie apmastymus. Bet čia apmastymai kažkaip daugiau gavosi apie vadybą, nei apie BlogOut 🙂
Šis savaitgalis Palangoje buvo vienas iš gražiausių ir kartu neįprasčiausių iš tų, kuriuos turėjau paskutiniu metu. 35 laipsniai karščio pavėsyje. Ne pavėsyje – išvis kaip kokioje orkaitėje. Vilniečiams, kurie skundėsi praeitos savaitės karščiais, galiu tik pasakyti: kai sekmadienį grįžau, supratau, kad Vilniuje elementariai vėsu. Ir visą laiką buvo tiesiog maloniai vėsu. Nepabuvę realiame karštyje, mieli vilniečiai, jūs tiesiog nesugebate įvertinti vėsos, kuria nuolat mėgaujatės. O aš jau sugebu. Nes supratau, kas yra realus karštis.
Na, nesvarbu. Kažkas man užėjo, tad nuvykau į garsųjį BlogOut, kurį kasmet organizuoja ne mažiau garsus Andrius Kleiva. Konferencija, blablabla, temos apie FB, grupinių blogų perspektyvos, etc., o paskui afterparty iki 2 valandos nakties. Renginio vado padėjėjas, tikras lietuviškos blogosferos tėvas Vienastoks, pasirodo, skaito mano blogą. Mane tai šokiravo. Jaučiausi visgi niekam neįdomiu piktu ir tulžingu šiknium, o paaiškėjo, kad yra žmonių, kurie tai netgi vertina. Jaučiu, reiks keisti stilių 😀 BTW, Bitė, Elmenhorster, Palangos Vėtros ir dar kažkieno marketingistai, nusprendę paremti šią konferenciją – šaunuoliai. Ir multimilijonierius Andrius Užkalnis – irgi renginio rėmėjas 🙂
Diskusijos buvo pakankamai įdomios, tad kitais metais vėl norėčiau nuvažiuoti 🙂 Tarp blogerių, su kuriais teko čia susipažinti – Altajus, Arius, Vaidas, Gedzis, Šilas, Arnoldas Rogoznyj (po galais, patarkit, kokį linką dėt, nerandu?), Tomas Viluckas – išties susirinko tikras blogosferos elitas.
Bet aišku, įdomiausias buvo afterparty. Kalbos, kalbos, kalbos, bet kartu daug pastebėjimų (ir ne tik mano) apie vadybą: vienas iš pirmų aplankytų kabokų, kurį pavadinom šiltnamiu (tikro pavadinimo neatsimenu) – durnių šaika. Įsivaizduokit kaboką, kuris dirba ir žiemą, todėl pasistatęs tokį didelį šiltnamį permatomu plastikiniu stogu. Ir permatomomis plastmasinėmis sienomis. Per karščius iš poros dešimčių stalų užimti tik trys. Dabar klausimas: per kiek laiko savininkui atsipirktų elementariai nugriautas stogas ir sienos, kad rudenį jį vėl galima būtų atstatyti? Sakyčiau, per kokią savaitę, o gal ir greičiau. Vadybinis feilas: gaila nugriaut, gaila pinigų kondicionieriui, gaila pinigų belenkam. Todėl ir nėra pinigų. Paprašom padavėjos, kad bent duris atidarytų, o ta sako, kad neatsidaro. Patys atidarom. Paaiškėja, kad durys nesilaiko ir užsidarinėja, paprašom kėdės, kad duris prilaikytų. Padavėja prieštarauja – "nebus kur žmonėms atsisėsti". Kažkas berods ją kažkuo pavadina, tad prieštaravimai baigiasi. Padavėjos – akivaizdžiai užguitos, klientų tiesiog bijo, kartu darydamos klaidas kiekvienam užsakymui. Savininkas asilas, tad ir darbuotojus daro tokiais pat. Vienas iš Demingo principų reikalauja išgyvendinti baimę. Puikiai matome, kodėl.
Ekskursija į Palangos Birutės parką ir Gintaro muziejų – irgi įdomu. Priminė vaikystę. Ir tai – pati ramiausia ir vėsiausia kurorto vieta, neįtikėtinai kontrastuojanti su Basanavičiaus prospektu. Apsilankykite.
Naktiniai pašnekesiai su įdomiausiais žmonėmis – Powiukė, Tomas Kažemėkas, Galvazmogupuosia, Darius Gylys, Dovilė, o ir pakvaišęs Benamis privertė nenuobodžiauti – per porą dienų Palangoje taip ir neįsijungiau interneto 🙂
Palanga – nuostabus miestas. Kabokas, kur sėdėjom vėliau (vėl neatsimenu pavadinimo), prekiavo alumi. Norėjau giros – pasiūlė eiti į kioską. Tipo "ten nusipirkit ir atsineškit, galėsit gert". Nuėjau į kioską, stoviu didžiulėje eilėje, giros bačka kažko streikuoja, tad po kelių minučių atbėga ta pati padavėja iš to paties kaboko ir atneša visą padėklą giros. Žodžiu, giros kabokas turi, bet savo lankytojams neparduoda – tik į kioską neša. Taip vat ir teko vaikščiot į tą kioską visą vakarą…
Dar vienas kabokas (ir vėl be pavadinimo) – jau kitą dieną. Ryte nupliaupė liūtis, beveik ant visų stalų – didžiulės balos, kėdės šlapios, nors ir po lietsargiais. Surandam vieną apysausį, bet purviną staliuką, su sausomis kėdėmis, prašom padavėjos, kad nušluostytų, o ta rėksmingai ir nepatenkintai suloja: "ką, negalit kito pasieškot", apsisuka ir nueina. Aptarnavimo lygis. Kabokas priklauso dar sovietmetį menantiems poilsio namams.
Paskui vėl after-afterparty, jau kitame kaboke (ir vėl neatsimenu pavadinimo, bet Basanavičiaus gatvėje yra toks geltonas tiltukas per upelį – jį pereikit ir pakliūsit), nuo ankstyvo ryto (t.y., nuo kokios 12 val.). Vietoje pusryčių (na, nesiskaito tos pora porcijų maisto už pusryčius – neprivalgysi gi tiek mažai) – nežinau kiek puodukų kavos. Kabokas geras, aptarnavimas visai padorus. Todėl padavėjas gauna krūvą arbatpinigių – jau vien už tai, kad neprimena ankstesnių mūsų patirčių. Tiesa, kava man paskui atsirūgo: bevažiuojant į Vilnių, reikėjo vis stoti ir stoti, nes pasirodo, šis gėrimas išbėga 10 kartų didesniais kiekiais, nei tie, kuriuos išgeri.
O Vilniuje tikrai vėsu. Per šiuos "karščius" galima sėdėti, užsidarius langus, be kondicionieriaus, viršutiniame namo aukšte ir visvien bus vėsiau, nei buvo Palangoje.
Beje, stengiausi paminėti visus. Bet kadangi esu kiauragalvis, tai priminkite, ką praleidau – tiesiog ne visus dabar atrast pavyko 🙂
