Ponas Maumaz užrodė filmuką tokį – apie sovietines dainų šventes. Šiaip tai belenkoks briedas aišku filmuke, bet užstrigo diktoriaus skaitomas tekstas, trumputis, tačiau puikiai ir labai paprastai demonstruojantis teksto dviprasmiškumus bei reinterpretacijos galimybes, kurias teikia semiotika. Juk vos keli sakiniai – o tokios galimybės išverst viską taip, kad maža nepasirodytų. Ir, kas svarbiausia, aiškiai išverst, prasmingai.
Lakštingala Vingio parke būtų tiesiog išskirtinis monopolinės įmonės pavyzdys, jei ne tai, kad jų savininkai ar vadovai – matomai būrys puspročių, sugebančių viską pabloginti dar labiau, nei galėtų visiškai supuvęs monopolininkas. Aplink, kokio kilometro spinduliu – nei vieno konkurento. O paklausa – kaip reikiant. Jei nuvažiuoji į Vingio parką – tiesiog negali aplenkti Lakštingalos. Ir jei lankaisi Vingio parke bent kartą-du per metus, greitai įgauni patirtį, sakančią, jog esant tinkamoms sąlygoms, kabokai gali tapti neįtikėtinai šlykščiais. Ir negana to, į tuos šlykščiausius kabokus gali pakliūti net prieš savo valią. Aš jau porą metų nebuvau tame kaboke, bet netikiu, kad kažkas pasikeitė. Manau, kad viskas kaip ir anksčiau. O gal pagerėjo?
Pradėsiu šį sykį nuo maisto – tai bene trumpiausia pasakojimo dalis. Šūdinos sovietinės sasyskos, vegetos ir kiti surogatai – tai geriausia, ką šiame kaboke man pavyko gauti. Pica, kuri buvo tokia kieta, kad iki kraujo prakirto man dantenas ir liežuvį – tai kažkas žymiai blogesnio. Nežinau, ką dar blogesnio ten gauti įmanoma. Bet įtariu, kad toji pica buvo ne pati blogiausia iš įmanomų patirčių – tiesiog man dažniausiai sekasi, o pačius blogiausius variantus greičiausiai gauna kiti. Už maistą su nesaikingai gausiai naudojamais gliutamatiniais prieskoniais kabokui galiu duoti šimtą balų minuso nesicackindamas, o dar ir pavadindamas tokį vimdykla. Nes maisto chemija – tai šlykštynė. Bet kiek duoti už dantenas ir liežuvį suraižančią picą – nežinau. Nežinau, nes tai yra užribis. Jei labai norite valgyti – geriau pasikapstykite kokioje nors šiukšlių dėžėje – tikiu, kad rasite kažko geresnio.
Nežinau, ir kiek balų duoti už aptarnavimą. Aptarnavimą vykdo pora padavėjų – joms tenka belekoks didžiulis kiekis staliukų, kokius 10 kartų didesnis, nei įmanoma normaliai aptarnauti. Atėjus, pralaukti ten pusę valandos ar netgi valandą, kol ateis padavėja – normalu. Būtent tai mane porą kartų išgelbėjo – tapo pretekstu pabėgti. Visgi, kai kada nepasiseka ir padavėja prieina (tarp kitko, jei lankotės ten ne dažniau, kaip kartą į mėnesį, garantuoju, kad nepamatysite tų pačių padavėjų, antrą syk atėję – visos išsilaksto). Vieną kartą, kai padavėja priėjo ir paklausė, ko norėtume, aš jai tariau:
– O žinote, jūsų savininkai yra sušikti pyderai.
Padavėja išvertė akis, ją akivaizdžiai ištiko stuporas. Ji net sužiopčiojo. O aš pratęsiau:
– Jie nesupranta, kad šitiek staliukų aptarnauti pora padavėjų tiesiog iš principo negali. Tai ne darbas, o pasityčiojimas iš jūsų. Kodėl jūs čia dirbate, kodėl nemetat šio darbo?
Aš pasigailėjau, kad tai pasakiau. Merginos akyse pasirodė ašaros, ji tiesiog sudrebėjo ir ištarė, kad dirba čia tiktai savaitę, bet ilgiau neiškęs, nes išties, savininkai tokie ir yra. Mane paskui graužė sąžinė dėl to, kad užvedžiau apie tai kalbą. Kita vertus, tai buvo vienintelis kartas, kai aptarnavimas buvo geras. Geras man – padavėja tiesiog nusispjovė į kitus klientus ir aptarnavo pirmiausiai mūsų staliuką. Nors užsėstų stalų tebuvo kokia pusė, klientų skaičius visvien buvo keleriopai didesnis, nei padavėja gali susitvarkyti, netgi dirbdama optimaliom trajektorijom (kas tai yra, nesigilinkim, tiesiog padavėjų mokyklose to moko).
Tokiame kaboke negali būti normalaus aptarnavimo. Negali būti iš principo. Jei savininkas ar vadovas sugeba darbo apkrovų vertinime padaryti net kelių kartų paklaidas – niekada jis ir nesusitvarkys savo reikalų. Nes yra pernelyg bukas. Vargu, ar įmanoma rasti Vilniuje kaboką su prastesniu aptarnavimu. Ir visa tai – tik dėl vienos priežasties: neįtikėtinai prastos vadybos. Iš to kyla ir visi kiti trūkumai, kokius tik įmanoma sugalvoti – nepaprastai ilgas laukimas, supainiojami ir pamirštami užsakymai, etc., etc., etc..
Kabokas man įstrigo ir nefiskaliniais, ranka rašytais čekiais. Turiu puikų džiaugsmą – berods minėjau, kad jau bene du metus ten nebuvau. Gal per tą laiką atsirado ir normalūs čekiai. Nežinau. Mieli kaboko savininkai, linkiu, kad jus patikrintų kokia nors inspekcija, gal ir jai duosit kokių nefiskalinių čekiukų.
Kita vertus kabokas visgi turi vieną puikų pliusą – ne kartą esu matęs, kaip buduliai ar netgi nelyg bomžai kokie ateina su savo bambaliais ir geria. Nes aišku, kad personalui – nusispjaut. Tad jei esate budulis – rekomenduoju.
Sumuojant viską – duodu plius vieną balą kabokui už budulius, galinčius gerti savo bambalinį brudą. Tai vienintelis pliusinis balas, kurį šis kabokas iš manęs gauna. Kitas koks nors negautų, tačiau sprendžiant iš to, ką mačiau, Lakštingala yra akivaizdžiai orientuota būtent į tokio tipo publiką, tad negaliu neįvertinti.
Už patyčias iš personalo, lankytojų ir sveiko proto – minus belenkiek ir neribotai.
Galų gale, aplinka. Aplinka čia varijuoja. Vėliau vakare – bus visai normalu, jei pamatysite kur nors šalia kažkurio stalo krūvą vėmalų. Personalui giliai poxui. Kodėl – aiškinau jau aukščiau. Kad valytų vėmalus nuo grindų – nepastebėjau. Nuo stalų – irgi. Bet tur būt, kad valo, nežinau, juk negali nevalyt. Kartą prieš kelis metus pora kvankštelėjusių pažįstamų sugalvojo ten šventę švęst, o nors ir pasakiau, kad jie durni, kaip čemodanai ir kad apsigalvotų, jie užsispyrė – staliukas mat rezervuotas, ar kas ten… Tąsyk mačiau, kas Lakštingaloje vyksta vakarais.
Kiek suprantu, užsikemšantys klozetai Lakštingalai nėra kažkas nenormalaus. Kai aš susigalvojau nueiti, atleiskit, nusimyžt ir užėjęs į pastato vidų, pamačiau dvokiančius upelius ir jais greitai tekšnojančias padavalkas, nešinas krūvomis alaus bokalų, mane supurtė. Atleiskit, aš daug ko esu matęs, labai daug ko. Bet tas siurrealus vaizdas, kai per grindimis tekantį neaiškios spalvos upelį žvaliu greitu žingsniu tekšt tekšt tekšt tekšt… Nešina visai panašios spalvos alumi… Tai kažkaip sujaudrino mano vaizduotę ir aš, apsisukęs, išėjau ieštkoti kokių nors krūmų. Braidžioti po svetimas balas visai nebuvo noro.
Už aplinką – minus belenkiek, kiek tik sugalvosit.
Vilniuje aš nežinau kito tokio kaboko, kuriame būčiau patyręs tiek pačių šūdiniausių potyrių. Gerai paieškoję, galite surasti vieną kitą iš sovietmečio išlikusį obščepito reliktą, kur nevėkšliškos sovietozaurės verda šlykščias atliekines paplavas, kurių neįmanoma valgyti – visai, kaip prieš 30 metų. Savo maisto kokybe Lakštingala, sakyčiau kažkuo panaši. Tačiau net šlykščiausios sovietmečio šėryklos persiorganizavo ir susiprato, kad klientu reikia rūpintis, o grindis reikia plauti. Lakštingala – ne. Tai absoliutus fenomenas. Jei aš šiam kabokui duočiau minus šimtą balų, bet kuriai eilinei šėryklai turėčiau duoti plius melejoną. Tad kitaip, kaip minus melejonu Lakštingalos įvertint negaliu.
Įstrigo man frazelė apie „brutalų mastymą“, neretai išsakoma visokių tolerastiškai kairuoliškų aktyvistų. Šie nemažai turi įvairių frazių, netgi kuria kažkokią naujakalbę, kuria pliekia sau nepatinkančius, o fraziukė apie brutalų mastymą – viena iš ryškiausių panašių. Tokios frazės dažniausiai išlenda pseudodiskusijose, kur viena pusė ima trysčioti, nerasdama argumentų, tačiau isterikuodama ir piktindamasi oponentais. Isterikos kyla tipiškai – po to, kai kažkas iš oponuojančių tolerastams pasako argumentus, kuriems keblu paprieštarauti. Štai tada ir pasigirsta tokie keisti pasakymai apie brutalų mastymą.
Mastymas būna arba ne. Jei jo nėra – nėra apie ką ir kalbėti, o jei jis yra, tai jis tiesiog yra. Ką gi išties reiškia frazė „brutalus mastymas“? Na, tarkim, mastymas turėtų būti pirmiausiai logika, samprotavimas? „Brutali logika“ – kaip jums tai skamba, ką reiškia? Man tai skamba visai gražiai ir reiškia paprastą dalyką: logiką, kuri nepaneigiama. Jei logika brutali – reiškia stipri, griaunanti kažkieno nelogiškus argumentus. Logika, kokia ir turi būti.
Kita vertus, ką reiškia tasai žodis „brutalus“? Akivaizdu, kad jei jau tokį žodį kas nors vartoja, tai matyt, visai neigiama prasme. Priešingybė šiam žodžiui turėtų būti žodis „subtilus“. Subtili logika… Nagi, jei jau priešingybė brutaliai, griaunančiai kažkieno nelogiškus argumentus, tai turėtų būti negriaunanti kažkieno nelogiškų argumentų, švelni, subtili, silpna logika. Klaidinga, ar kaip čia dar tokią pavadinti. Šūdina pseudologika – gal būtų tiksliausias apibūdinimas.
Brutalumas ar subtilumas loginės argumentacijos požiūriu nereiškia nieko. Logika yra logika. Mastymas yra mastymas. Tai gali būti klaidinga logika ar mastymas, o gali būti teisinga. Bet tai nieko bendra neturi su jokiais subtilumais ar brutalumais, tad bet koks pastarųjų žodžių vartojimas bent truputį nemetaforine prasme laikytinas nenormaliu. Etikečių „brutalus“ ar „subtilus“ klijavimas tokioms sąvokoms, kaip logika ar mastymas – visiškas absurdas. Panašiai būtų, jei etiketes „brutalus“ ir „subtilus“ kas nors klijuotų ant analinių žvakučių. Nemanau, kad tai būtų normalu. Netgi dar daugiau – analines žvakutes brutaliomis ar subtiliomis vadinančius žmones aš pats pavadinčiau tiesiog durniais.
Visgi, kai kurie NK-95 atstovai ar atstovės sugeba brutalaus mastymo sąvoką iškišinėti ir kabinti tada, kai praranda gebėjimą nors ką nors argumentuoti. Pavyzdžiui, Rokiškis masto brutaliai, todėl subtiliai mastantys juo pasipiktinę, todėl ginčytis nėra prasmės. Jei taip jums atrodo, tai susikiškit sau brutalią žvakę subinėn – tai bus ryški subtilaus mastymo apraiška.
Nagi nieko nenoriu pasakyti apie istoriją, kur Vilius Navickas buvo suspenduotas partijoje, Šarūnas Skučas išmestas, o Andrius Kubilius liko atseit nesusitepęs. Čia išvis kažkaip nesusiję dalykai, bet jau taip gaunasi, kad asociacijos kyla įvairios, ne visad malonios, o kartais ir visai nukrypsta į lankas, kol bekeliaudamas asociacijų laukais, įlipi į mėšlo pyragą ir mintys jau išvis nueina kampais.
Kai kurie politiką vadina nešvariu reikalu, o dar ir su kvapeliu neaiškiu. Čia maždaug taip inteligentiškai sakydami, kad politikoje daug mėšlo, o kaip tartų eilinis pilietis – šūdo. Ir kai kyla koks skandalas, tai ir pasako – „na, tas anas tai jau prisišiko“. Tai jau suprask: jei prisišiko – tai ne šiaip kur prišiko, vadinasi gal ir į kelnes. Nepadorus, žinoma reikalas, bet kaip sakant, jei taip atsitiko, tai matomai tokiu atveju belieka greitai slėptis ir bandyt apsivalyt, apsiplauti…
Kita vertus, keista, kad kai kurie apsišikėliai atkaklūs ir į nepatogumus kelnėse nekreipia dėmesio metų metais, net tada, kai šūdai ima krist iš kelnių – matomai, įprasta būsena. O kai kurie būreliai ne tik kenčia prisišikimus, bet toleruoja juos netgi tada, kai iš kelnių drimbantys šūdai padengia grindis, o tarpais ima kristi ir tiesiai ant aplinkinių. Galų gale kas nors neiškenčia ir pasako šūdžiui, kad šis užveikė. Paradoksaliu būdu kartais atsitinka taip, kad šūdžius, žinoma, kompanijoje apsvarstomas ir kažkaip lyg ir pristabdomas, tačiau išdrįsęs apie šūdžių pasakyti – išmetamas iš kompanijos lauk, o kompanijos vadas, nutaisęs abejingai nesusijusią veido išraišką, viešai suburba kažką neaiškaus, ko net nesigauna suprasti.
Kol kas neradau tinkamesnės alegorijos visai šiai istorijai. O dar beje, kalbama, kad visi paukščiai pasižymi tuo, kad šika netikėčiausiose vietose, ir kregždutės čia – visai ne išimtis. Ir niekam jau net abejonių nekyla, kad kompanijos vadas, jei jau taip, matomai šūdus ganėtinai toleruoja…
P.S. Konservams: aš suprantu, kad jūs tūpi, tai jau seniai matosi, bet nu kada jums tūpiems dašils, kad jūs darote pas save tokį briedą, kad jau net paksuoliai su valinskiniais šalia jūsų atrodo, kaip rimta chebra? Ar suprantat, kad patys save šūdais viešai tepliojat pačiu išraiškingiausiu ir šlykščiausiu būdu?
Truputį susikaupė visokių minčių, taigi truputį išsiliesiu apie prekybcentrius ir panašiai. Apie visus. Nes senokai jau užveikė. Rašiau apie tai dar 2008, tačiau atrodo, kad nedaug kas pasikeitė nuo to laiko. Gal truputį visgi pagerėjo. Taip, žinau, kad smulkieji prekybininkai dėl supermarketų žūsta, tačiau aš manau, kad jau ir taip jie visi žuvo, taigi, perkuosi supermarketuose ir mano dėka auga prekybos tinklai. Negerai, bet taip yra.
Ne taip seniai rašiau apie tai, kaip Maxima parduotuvėje nusipirkau nevalgomai persūdytos mėsos, o dabar žiūriu, kad jau kelintas blogas svaigsta apie Maximos kosminius rutuliukus. Tiesą sakant, nežinau, ar čia jų nemokšiškas nemokšiškumas, ar priešingai – genialiai genialus marketinginis ėjimas. Kažkodėl iki šiol, atrodo, niekas nepastebėjo, kad tie rutuliukai yra skirti vienam senam, kadaise ir Lietuvoje labai populiariam vaikiškam žaidimui. Prancūzai ir suaugę masiškai jį žaidžia – viskas paprasta, tiesiog vienu rutuliuku reikia išmušti kitą rutuliuką iš duobutės. Berods taip. Tarpukario Lietuvoje tas žaidimas buvo populiarus, dabar – atrodo, kad jau niekas neprisimena. Ir gal tiesiog Maxima nutarė jį atgaivinti ir paversti Maximos žaidimu? Taip ar anaip, rutuliukai ten prasti, visiškai netikę, o kaip išsiaiškino Vabolis – kardinaliai gražesni kosmorutuliukai būna dedami į klozetų vožtuvus. Tik nesakykit to vaikams.
Maxima išties valdo. Kaip juos kas bekeiktų, kaip aš pats besipiktinčiau kuo nors – tai visvien galingiausias ir geriausiai optimizuotą asortimentą turintis tinklas. Visiems kitiems iki Maximos – kaip vėžiu iki Magadano. Konkurentai orientuojasi į pigiausias ar geresnes prekes, o Maxima tinka visiems. Galima drąsiai sakyti, kad Lietuvoje yra vienas prekybos tinklas – tai Maxima, o visi kiti – tai tiesiog smulkmė.
Tuo tarpu Rimi apseina be rutuliukų. Jie jau seniai mane užkniso su savo šlykščiais lipdukais, per kuriuos platina neadekvatines prekes – pvz., pigias kepimo skardas, kokių galima nusipirkti po 10 litų, pateikinėja su reklamomis, esą tai „reguliari kaina 100 litų“ (o vat kalbainiams į tą „reguliarią“ – atrodo nusispjaut) ir knisa protą. Dabar platina kažkokius peilius, kurie viens prie vieno, kaip tie, kurių galima parduotuvėse rasti už 5-10 kartų mažesnius pinigus. Rimi marketingistai, jei skaitote šitą tekstą, tai paimkit savo peilius ir nusižudykit su savo šūdais ir emigruokit. Dabr Rimi jau sugalvojo, kad reikia nuolaidų kortelių – vieną procentą nuolaidos klientams duot. Gal ta proga vakar maniškė, pirkdama elementarius ledus, buvo nustebinta – 5 litai už porciją. Kaip sakant, „kainas padidinsim ir vieną procentą nuleisim“.
Brangūs Rimi asilagalviai atstovai, manot, kad niekas negirdėjo, jog jau antrus metus dirbat į minusą? Aš tai girdėjau, ir spėkit, ar nustebau, kai man tai pasakė? Negalvokit, kad krušdami klientams protą, tapsit pelningesni. Palyginkit savo kad ir ūkinių prekių lentynas su konkurentų, gal suprasit savo problemas. Kai jūs siūlot pirkti „Xuyparishi“ markės plaukų feną už bene 60 litų, paskui padarot „nuolaidą“ iki kokių 30 litų, o Gariūnuose ar Norfoje panašus tekainuoja 15-20 litų, kai Maxima už kokius 25 litus pardavinėja normalaus gamintojo (berods Philips) fenus – joks pirkėjas jūsų nelaikys padoria kontora. O tik pročiakrušiais. Taip ir sėdėsit minuse. Palyginkit savo nomenklatūrą lentynose bent jau su Iki – ten pasirinkimas porą kart didesnis, o Norfa jus lenkia tiek, kad jūs kaip vargdienėliai, su jais palyginus. Palyginkit savo nomenklatūras su Maxima – kai kurie prekių segmentai pas jus net 10 kartų mažesni. Ir jūs, nesutvarkydami savo asortimento, tikitės išsigelbėti kažkokiomis kortelėmis? Nejuokinkit. Su tokiu darbu taip ir liksit minuse, kol parsiduosit kokiam sėkmingesniam tinklui. Žinau jūsų košmarus – jums baisiausia būtų, jei jus nupirktų Maxima, bet jums gali būti dar baisiau – Lietuvoje jus gali nupirkti Norfa. Netikit? Pasidarykit rimtesnį veiklos vertinimą – ne tik patikėsit, bet ir apsiverksit.
Iki irgi turi kažkokias nuolaidų korteles ir lipdukus, bet palyginkim, ką jie parduoda už lipdukus? Ogi puikiausius Berghoff puodus, kurie jau išties verti – tai ne iš lochatroninių prekių. Kaip matom, esmė yra ne tame, ką darai, o tame, kaip darai. Iki sugeba idėją realizuoti gerai, tuo tarpu Rimi gaunasi tik nykus pamėgdžiojimas. Feilas. Nors gal ir ne feilas. Aš puikiai suprantu, kad gal būt tuos Rimi akcijinius fufelius tiekia kokios nors firmos, kur gal būt kokie nors Rimi marketingistai turi kokių nors gerų draugų. Korupcija būna ir pas prekybininkus. Nežinau, kaip čia išties yra. O kaip jūs manot?
Norfa, kai pasigilini, paanalizuoji, palygini – padoriausias tinklas iš visų Maximos konkurentų, vertas pagarbos, nors ir orientuotas į labiausiai taupantį segmentą. Norfa nekruša proto lipdukais ir kitomis nesąmonėmis, o tiesiog siūlo mažiausias kainas. Tai realybė – atėjęs apsipirkti į Norfą, pirkdamas maždaug tą patį, aš išleidžiu pusantro karto mažiau. Ir skirtingai, nei apie Rimi, apie Norfą negirdėjau gandų, kad jie sėdėtų minuse.
Cento – kaip ir pretenduotų į kažką dar pigesnio, nei Norfa, bet porą kartų, kai pasitaikė užsukti – taip ir likau nesupratęs, kaip jie išvis gali egzistuot. Vieną kartą užsukau Šventojoje – tai ne parduotuvė, o kažkoks žmonių prisigrūdęs, puvenomis smirdantis bomžatnikas, kur prekės mėtosi ant grindų, kartu su sudužusiais alaus buteliais, o tarp lentynų žmonėms neįmanoma prasilenkti. Norite įsivaizduoti, kaip atrodė prabangiausias supermarketas sovietmečiu? Užsukit į Cento – tai kažkas sulyginamo.
Lietkoopsąjunga – mažai kam žinoma. Kaip jie iki šiol dar išgyveno, nesuprantu – tai viena iš tų kontorų, kur valdo kažkokie neaiškūs vadovai, atėję iš sovietinių laikų, bet kita vertus, valdymo modelis ten įdomesnis – kooperatinis, yra specifikų. Miestuose sovietinės Lietkoopsąjungos parduotuves suprivatizavo kiti tinklai, o štai kaimuose – lyg ir išliko. Prekių asortimentas ten – pasibaisėtinas, kainos – lyg ir pusėtinos, tačiau visgi yra specializacija – kitur gal ir nerasit visokių ūkinių prekių, o čia jų pilna, labai pigių.
Nesu tikras, bet Aibė – berods dar vienas tinklas, nežinau, kam priklausantis (ar tik ne Senukams?). Absoliučiai vidutiniškas, kaimo vietovėse yra. Primena Norfą, tačiau prasčiau organizuotą. Bet net ir iš Aibės Rimi galėtų labai daug ko išmokti. Ne tas žodis, kiek daug.
Galų gale Prizma – tai ne tinklas, o tik viena parduotuvė, esanti Ozo prekybos centre, tačiau tai išties geriausias supermarketas Lietuvoje. Jei neskaitysim to, kad visiškai neaišku, kaip į jį pakliūti. Nuvažiavęs prie Ozo, staiga suvoki, kad nežinai, kur įėjimas į parduotuvę. Jo tiesiog nėra. Kai paklaidžioji ir per kažkokius užkaborius ir tarnybines patalpas pakliūni į vidų – pamatai, kad šitas prekybcentris pustuštis. Matyt, kiti irgi neranda, kaip pakliūt. Prasiėjęs, supranti, kad nežinai, pro kur išeit ir ilgai klaidžioji vėl. Paskui nusprendi, kad daugiau ten lankytis neverta. Kita vertus… Jacobs kavos pusės kilogramo pokas už 9 litus, du kartus pigesni drabužiai, ir tarpai tarp lentynų du kartus didesni, nei Rimi – sakyčiau, tai pasako viską. Anksčiau ar vėliau visi išmoks susigaudyt tuose labirintuose ir štai tada jau Ozas nugalės Akropolį.
