Tag Archives: Vytautas Landsbergis

Nutekintoji pažyma

Ponai ir ponios, aš jums užduosiu apie visą tą istoriją vieną klausimą. Arba gal geriau kelis. Nes visas tas bardakas, kliedėjimas, sąmokslai ir visa kita – nu man tai panašu į kažkokį absurdo teatrą.

Kaip baisu, tos paslaptys tokios siaubingos ir slaptos.

Kaip baisu, tos paslaptys tokios siaubingos ir slaptos.

Pažiūrėkime labai paprastai ir nuosekliai:

  • Dvi žurnalistės per BNS paskelbė, kad kažką kažkur matė ir skaitė. Klausimas, ką jos išties matė ir skaitė?
  • Ką jos paskelbė – tai tai, ką jos atsiminė, o ne konkretus pažymos tekstas. Tai yra faktas: pati pažyma tiesioginiame pavidale nebuvo išviešinta. Man jos pamatyti neteko. Ir klausimas, ar ji išvis kur nors figūravo visose šitose istorijose.
  • Paskelbtas pažymos turinys – bent dviem trečdaliais yra išvis savaime aiškus ir žinomas kiekvienam, kas turi smegenų, ir žinomas senų seniausiai (Vytautas Landsbergis apie tai 20 metų šneka).
  • Dėl likusio trečdalio – dalis yra lengvai sugalvojama žmones kabinanti fantastika, iš serijos „Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas liepė ieškoti per visus archyvus kompramato apie Dalią Grybauskaitę“ (lyg šitai nebūtų padaryta dar prieš kelioliką metų), o kita dalis – tokia, kurią galima rasti internetuose, pakapsčius (apie porą minimų pavardžių, kurios lankėsi Lietuvoje). Kur čia paslaptys – irgi neaišku.
  • Tokio turinio pažymą gali bet koks fantazijos turintis moksleivis sukurti per kelias valandas – ir su pavardėmis, ir su visais ten esančiais teiginiais, o gal netgi ir su visu stiliumi bei apipavidalinimu.

Ar aiškūs faktai ir ar sutinkate su jais? Jeigu taip, žiūrim toliau.

Klausimas, kuris man kyla, yra paprastas: ar nebuvo taip, kad kas nors su kuo nors pakalbėjo, davė paskaityti savo rašytą tekstą apie tą pačią lengvai suprantamą realią situaciją, o dar užsiminė paskui, kad saugumas irgi atitinkamus duomenis turi, o jau iš to ir kilo visa šita nesąmonė?

Aš noriu pasakyti vieną dalyką: jei VSD rašo tokio lygio pažymas, tai tikimybė, kad jie susigalvos, kad kažkas, kažką parašęs, prieina prie slaptų jų duomenų – velniškai didelė, netgi kai nieko panašaus nėra. O jeigu kažkas, kas turi pakankamai sveiko proto, kad suvoktų realią situaciją ir be panašių pažymų, turi priėjimą ir prie VSD duodamos informacijos, tai kažkam iš VSD gali pasirodyti, kad išties įvyko koks nors nutekinimas.

O paskui jau įsijungia prokuratūra, STT ir dar kas papuola, net jeigu ir nebuvo jokio nutekinimo: juk informacija lyg ir panaši, o lyg ir tiki žmonės, kad čia VSD pažyma, todėl natūralu, kad reikia tirti ir viską ištirti, o kai neaišku iš kur, ką ir kaip išties tos žurnalistės sužinojo, tai vat ir prasideda problemos…

Ponai ir ponios, ar jums neatrodo, kad išties jokios nutekintos pažymos, kaip ir jokio nutekinimo galėjo netgi nebūti?

Prezidento rinkimų III turas. Ir pastabos.

Balsuok arba balsuok!

Balsuok arba balsuok!

Nuostabu buvo tai, kad jūs ir vėl balsavote už būsimą prezidentą, taip išrinkdami ir parodydami visokius įdomumus, kurie gali grėsti būsimuose rinkimuose (aišku, jei tuose rinkimuose kandidatai bus bent kiek panašūs į tuos, kurie čia, internetuose). Jau po I turo paaiškėjo daug įdomių dalykų, tačiau dar įdomesni ima aiškėti kaip tik dabar, kai prasideda balsų persiskirstymai.

Priminsiu, kad I ture buvo renkama virš pusės šimto kandidatų, o visi galėjo siūlyti savus. Aišku, nemenka dalis kandidatūrų atkrito po to, kai pagal Pareto dėsnį išrinkti buvo II turo dalyviai – tie, kas gavo 80% daugiausiai balsų. Kadangi I ture, skirtingai nei reale, dalyvauti galėjo ir tie, kas negalėtų, iškristi teko keliems nemenką palaikymą turėjusiem kandidatams (taip atpuolė Ingrida Šimonytė, Eligijus Masiulis ir Viktoras Uspaskichas), tačiau jų vietą užėmė keli kiti.

Dėl atkritimo II ture dalyvavo mažiau kandidatų, tačiau kova dėl to pasidarė įdomesnė: kažkas nusivylė ir nebalsavo toliau, o kažkas – priešingai, ėmė balsuoti ir kitus raginti aktyviau. Matyt kažkiek persiskirstė ir kandidatų balsai, ir jų laimėjimo galimybių vertinimai, tad žaidimas pasidarė gerokai įdomesniu.

This poll is closed! Poll activity:
start_date 03-11-2013 01:04:52
end_date 29-11-2013 01:04:52
Poll Results:
Kas labiausiai vertas į prezidentus?

Todėl labai svarbu kad pabalsuotumėte ir kitų paprašytumėte balsuoti. Šitaip mes tiriamuoju-nustatomuoju būdu įvertinsime visokią dinamiką internetuose, o jau paskui galėsime spėti, kad iš lėto, su pusmečio uždelsimu kažkokie panašūs procesai vyks ir toje normalioje realybėje.

Taigi, jei jau pabalsavote ir kitiems vėlgi paplatinote, pažiūrėkime dabar, kas per pokyčiai įvyko II turo balsavime ir ką mes čia dabar matome.

Continue reading

Peliukas Mikis aka Mikimauzas

Pasiuskit, Kubiliaus ir Landsbergio nekentėjai

Galėjau šitą parašyti gerokai anksčiau, paskui kažkaip parašiau, bet gavosi kaip įprasta – blogerio problema: vis kažko trūksta, tai norisi pataisyt, o tada visas reikalas pakimba. Bet jau tiek to – parašyta, tai paskelbsiu dabar, juoba kad kažkodėl vis dažniau pasitaiko įvairūs tipažai, mane vadinantys kubiloidu, landsbergistu, klerikalu, konservu ir taip toliau. Taigi, tegul dabar tokie tipažai gauna realų pagrindą pasiusti, nes taip jiems ir reikia.

Peliukas Mikis aka Mikimauzas

Kai kurie jau išnaglėjo tiek, kad mane vadina proamerikonišku Mikimauzu. Tai yra puiku, nes Mikimauzas yra personažas, kuris beveik toks pat garsus, kaip ir aš.

Ogi parašysiu jums čia apie tą ne taip jau seniai buvusį balsavimą ir varžybas tarp Andriaus Kubiliaus ir Vytauto Landsbergio bei visą TS-LKD problematiką taip, kad visokie manęs nemylėtojai paspringtų.

Continue reading

Partijų apžvalgos. Lietuvos Socialdemokratų Partija

Neseniai parašiau apie įvairiarūšius liberalus ir visokią su jais susijusią makalynę, kurioje Velnias koją nusilaužtų. Taip, tenai patsai bardako koncentratas, bet problemų kyla ir aiškinantis, kas per dalykas yra kitos partijos. Pas kai kuriuos istoriniai vingiai netgi sudėtingesni, nei liberalų, o tų vingių nežinant – kartais sunku ir pasakyti, kas ten kaip ir kodėl. Atitinkamai – keblu ir prognozuti. Todėl greitosiomis čia brūkštelsiu jums šį bei tą apie socdemus*.

Kompartijos vadai prie Lenino paminklo

Taip taip, ponai ir ponios. Garsiausias visų laikų LKP vadas buvo ne Algirdas Mykolas Brazauskas, o 30 metų be pertraukų valdęs stalinistas Antanas Sniečkus, visa savo išvaizda spinduliuojantis pacukiškumą. 1972 metų nuotraukoje - sovietmečio veikėjai, iš kairės į dešinę: Aleksejus Kosyginas (SSRS premjeras), LKP CK pirmasis sekretorius Antanas Sniečkus, LSSR premjeras Josifas Antonovičius Maniušis (oficialiai - Juozas Maniušis, tačiau vaizduodavo rusą, nes lietuviu būti nefasonas), LKP CK skyriaus vedėjas, o po Sniečkaus mirties - LKP CK pirmasis sekretorius Petras Griškevičius.

Žinot gi, įprastas dalykas, kai kokia nors partija dalina pažadus, o ką ji išties daro, kuo garsėja ir kaip nusišnekinėja – daugelis ir nežino. Ir paskui gaunasi, kad jūs balsuojate už tuos, kas gražiai pažadėjo, o tada piktinatės, kad politikai yra melagiai ir nesilaiko pažadų. Apie tai, kad net ir sąmoningų pažadų laikytis politikoje kartais būna neįmanoma dėl kitų faktorių, jau esu rašęs šį bei tą. Bet bėda ta, kad daugelis politikų netgi nebando ko nors sąmoningo pažadėt.

Vat čia ir pažiūrėkim, kaip ten yra su viena iš populiariausių jėgų – Lietuvos Socialdemokratų Partija, jos istoriniais vingiais bei kai kuriais kitais niuansais. Kad prognozuoti galėtume.

Continue reading

Vytautas Landsbergis ragina kovoti su simptomais

Vytautas Landsbergis

Konservai išties melstis turėtų Vytautui Landsbergiui, nes jei ne jis, jie jau 10 kartų būtų subyrėję

Vytautas Landsbergis yra tikrai vienas iš įžvalgiausių (jei ne pats įžvalgiausias) Lietuvos politikas. Jo suvokimas yra pakankamai platus ir gilus, kad net jo bendrapartiečiai ne visada suprastų – šis žmogus mąsto bent dešimtmečiu į priekį. Gal todėl jo ypač nekenčia kai kurios specifinės grupės, turinčios tam tikrų interesų. Galim prisiminti Vytauto Landsbergio kalbas, sakytas prieš kelioliką metų – apie tam tikrų užsienio valstybių ir verslo grupių įtakas. Tada buvo keliami isteriški triukšmai apie tai, kaip Landsbergis nusišneka, o dabar po tomis kalbomis pasirašytų veik kiekvienas Lietuvos pilietis. Būtent dėl to įžvalgumo į bet kurį Vytauto Landsbergio pasisakymą reikia žvelgti itin atidžiai, ne atmetant, o analizuojant.

Tačiau drįstu kiek suabejoti paskutiniu Vytauto Landsbergio pasisakymu TS-LKD, tiksliau – jo bendru konceptu. Įvardindamas daugybę įvairių blogybių, išties skurdinančių ir žlugdančių Lietuvos valstybę, Vytautas Landsbergis neapibrėžė tikslaus bendro vardiklio, o nuėjo į kalbas apie kažkokią moralę. Jis nepažvelgė į priežastingumus, o nusakė tik simptomatiką, įvardindamas tą bendrą simptomų rinkinį, kaip „Lietuvos žudikus“. Įsidėmėtinas ir kitas aspektas: Vytautas Landsbergis kalbėjo apie Lietuvos išlikimą, o ne apie augimą. Tai, atrodytų, menka detalė, tačiau ji žymiai aiškiau nusako realią padėtį, nei visa likusi profesoriaus kalba.

Aišku, kad Lietuva yra kritinėje situacijoje – dėl to vargu, ar verta abejoti. Na, nebent mąstytume kelių mėnesių, o ne kelių dešimtmečių tarpsniais. Per paskutinius porą dešimtmečių Lietuvos gyventojų skaičius krito kokiais 700 tūkstančių, o gyventojų vidutinis amžius nuolat didėja. Problema kumuliatyvinė: mažėjant gimstamumui ir emigruojant jauniems žmonėms, lieka vis mažiau žmonių, kurie galėtų didinti gimstamumą, kas blogina bendras sąlygas ir dar labiau skatina emigraciją. Aš jau rašiau, kur link einam, tačiau matomai daugeliui kitų (tiems, kurie neskaito mano blogo, lol) reikėjo sužinoti gyventojų surašymo duomenis, kad bent pajust realybę. Beje, gandai sako, kad gavęs tuos surašymo duomenis, Andrius Kubilius reikalavęs Statdepo, kad šis pasiaiškintų, kodėl tiek mažai suskaičiavo.

Galim apibendrinti, kad problemos yra kardinalios. Ir tai, kad Vytautas Landsbergis kalba apie vidaus problemas, pasukdamas jas bendro Rusijos-Europos konteksto atžvilgiu – tai rimta. Tai yra požymis, kad nepaisant kardinalios Rusijos/Gazprom įtakos, krizės, Europos Sąjungos susilpnėjimo, vėl didėjančios priešpriešos tarp Rytų ir Vakarų, vidinės mūsų problemos jau tampa svarbesnėmis, labiau įtakojančiomis mūsų ateitį, nei galimi priešiški išorės scenarijai. Tai yra viena iš netiesiogiai išsakytų Vytauto Landsbergio minčių. Ir ji yra labai esminė. Ypač kai prisimenam apie tai, kad kalba apie Lietuvos išlikimą, o ne augimą.

Bėda, kad Vytautas Landsbergis simptomų pasireiškimo subjektus įvardina, kaip Lietuvos priešus. Alkoholizmas, savižudybės, emigracija, etc. – krūva visokių vidinių priešų. Išvažiavai ar galvoji apie emigraciją – esi priešas. Gyvenimas užveikė tiek, kad nori nusižudyt – irgi priešas*. Ir taip toliau. Nepageidautinų reiškinių** – krūvos, ir kiekvieną galima su kuo nors susieti. Kiekvienam dalykui atsiranda blogio nešėjas – blogietis, kurį, atrodytų, nubausi ar pašalinsi ir viskas pasitaisys. Tiktai praktikoje niekada nepasitaiso, nes tai juk simptomai, tiesa? Nepių yra krūvos, bet kur yra jų šaknys? Kur yra tų simptomų priežastys, t.y., problemos***?

Korupcija

Elihu Vedder, "Koruptyvi legislatūra" (:P), JAV Kongreso Biblioteka.

Visi Vytauto Landsbergio vardinami Lietuvos priešai tėra simptomai: alkoholizmas atsiranda ne iš niekur, savižudybės – irgi ne savaiminiai kažkieno įnoriai, vairuojantys puspročiai – irgi kažkokių procesų pasekmė. Plėšikai, finansiniai sukčiai, korupcionieriai, kyšininkai, chuliganai, narkotikų prekeiviai – gyvuoja ir tarpsta ne šiaip sau, o dėl to, kad yra kažkokios priežastys, sukuriančios tam sąlygas. Emigracija irgi vyksta ne šiaip sau, o tik dėl to, kad tam yra priežastys (ir beje, dominuoja ne ekonominės, nors visi apie ekonomines šneka).

Žinoma, įvardinti netinkamas visuomenės grupes, kaip Lietuvos priešus – lengva. Tai daro įspūdį. Kiek prasčiau, kad toksai skaidymas į savus ir priešus tik pablogina situaciją, kurią pats Vytautas Landsbergis mini – susvetimėjimą, nepasitikėjimą, moralines blogybes, etc.. Pats Vytautas Landsbergis lyg ir sako, kad tai yra bėdų priežastis, tačiau nebūkim fantazuotojais – tai tik dar viena, tiesa, truputį gilesnė nepė. O ir nepasitikėjimas, pripažinkim, ne vienpusis: valstybė nepasitiki gyventojais, priima įstatymus, leidžiančius praktiškai nekontroliuojamai klausytis pokalbių, sekti elektroninį paštą, užversti nesuvokiamais mokestiniais reikalavimais, o kaip valstybe nepasitiki gyventojai – tai ir išvis nereikia aiškinti.

Jei visokių sutrikimų pilna, o giluminės priežastys nėra akivaizdžios – dažniausiai galime spėti apie gana esmines sistemines, struktūrines problemas. Ir teisingas žingsnis čia būtų ne kalbos apie kažkokius priešus, o tiesiog nuobodi, rimta ir nuosekli sistemos analizė, paišant schemeles (kartais – tiesiog neįsivaizduojamo didumo, pvz., kad 6 dydžio šriftu į A0 formatą netilptų nei ketvirtadalis) ir randant taškus, kur reikalingi pokyčiai. Deja, kiek tenka susidurti su politika, šitai niekam neįdomu.

O daugelio bėdų priežastys juk ganėtinai paprastos savo esme: kuo daugiau valstybė gali kištis į piliečių gyvenimą, tuo labiau piliečiai gali būti užknisami, tuo labiau jie būna terorizuojami, ribojami, etc., tuo didesnės galimybės veikti korupcionieriams, švaistyti lėšas, etc., etc., etc.. Tačiau kovojant su simptomais, daugeliui ima atrodyti, kad reikia dar labiau didinti kontrolės ir ribojimo mechanizmus, o kai šie galutinai pasirodo besą neefektyvūs, imama ieškoti priešų. Paradoksas: išties didžiausias priešas yra beveidis, nes tai sistema (ar jos dalis), o ne kokie nors konkretūs žmonės.

Visgi, nors ir keldamas prieštaravimus, aš būčiau linkęs Vytauto Landsbergio kalbą vertinti labai teigiamai: net nepaisant tenai minimų priešų ir moralumų, tai yra rimtas posūkis link vidinės problematikos, kamuojančios Lietuvą.

 

————-

* Jei atmintis nemeluoja, sovietiniame Baudžiamąjame kodekse savižudybė buvo įtraukta į nusikaltimus, remiantis paprasta logika: jei nusižudai, vadinasi naikini valstybės nuosavybę – darbo jėgą.

** ToC fanatai nepageidautinas pasekmes vadina sutrumpintai – nepėmis. Nepė šen ir nepė ten, ir visi mes kiaulės. Nes jei pasižiūri – pasekmės visur, o kaltų nėra. Todėl ir reikia priežasčių analizės.

*** Vadyboje yra kardinali distinkcija tarp simptomų (gedimų, incidentų, nepių) ir jų priežasčių (problemų): problemos yra ne šiaip kokie negerumai, o priežastys. Pvz., alkoholizmas Lietuvos mastais nėra problema (grįžkim prie apibrėžimo: problema yra priežastis, o ne simptomas). Alkoholizmas – tai tik simptomatika. Problema slypi kažkur kitur (gal būt, ne viename, o keliuose dalykuose), dėl ko alkoholizmas plinta. Pvz., kad ir alkoholio reklamoje (tarp kitko, vakar mačiau puikų pavyzdį: 5 metų amžiaus vaikas, aprengtas vaikiškais Kalnapilio marškinėliais – klausimų apie rinkos auginimą dar kyla?). Identifikavus priežastis ir jas pašalinus, simptomatika ima nykti savaime. Būtent toks vadybinis požiūris, kur priežastys atskiriamos nuo pasekmių, leidžia efektyviai tvarkytis su bėdomis, tačiau viena nuo kito turi būti griežtai skiriama: priežasčių ir blogų pasekmių šalinimo procesai yra tiesiog nesuderinami savo esme (proaktyvūs vs. reaktyvūs).