Category Archives: Ekonomika

Pinigai, turtas ir ekonomikos dėsniai

Devalvacija ir minimalūs atlyginimai

Kažkada rašiau apie tai, kaip Lietuvos valdantieji vietoj visai lengvo būdo išspręst problemas, devalvuojant litą užsienio valiutų atžvilgiu (ar netgi tiesiog padarant jo kursą plaukiojančiu), pasirinko žymiai sunkesnį kelią – vidinę devalvaciją, kitaip tariant darbo jėgos ir resursų nuvertinimą lito atžvilgiu. Tai buvo blogas pasirinkimas, blogas dėl labai menko efektyvumo. Tačiau visgi tai buvo niekai, palyginus su cirkais, kuriuos valdantieji kuria dabar.

Nauji valdžiažmoginiai kliedesiai – apie tai, kad reikia padidinti minimalų atlyginimą. Kad šitai yra šyvos kumelės sapnas – tai aišku netgi tiems, kas tą minimalų atlyginimą ir tegauna. Galima, aišku, nagrinėti paprastus ir akivaizdžius (akivaizdžius bet kam nors kiek smegenų turinčiam, bet ne vyriausybės veikėjams) dalykus, pavyzdžiui tokius: minimalių atlyginimų didinimas sumažintų darbo vietų skaičių, pablogintų bendrą ekonominę situaciją dėl apsunkintų verslo sąlygų, sukeltų infliacijos bangą, t.y., kainų augimą, dėl padidėjusios prekių ir paslaugų savikainos – sumažintų eksportą. Kad taip būtų – nereikia net įrodinėti, Lietuva jau turi minimalių atlyginimų didinimo patirties – visi efektai buvo ne tiktai ryškūs, bet ir fantastiškai greiti – pirmos pasekmės imdavo matytis jau po kelių mėnesių. Vos po kelių mėnesių visi tie minimalaus atlyginimo didinimai nustodavo jaustis ir patiems minimalaus atlyginimo gavėjams. Beje, didelis reakcijos greitis rodo, kad efektas čia yra kritinis, nes šiaip jau norint makroprocesams padaryti įtaką įstatymais (pvz., pakeisti infliacijos tempus per mokesčių reguliavimą) paprastai reikia metų, dviejų ar daugiau.

Continue reading →

Ką rodo “Doing Business 2011″ reitingai (statistinė analizė)

Kai Rytas Staselis parašė savo bloge apie „Doing Business 2011“ reitingus, kuriais 2009 metais pažadėjo remtis Andrius Kubilius ir Dainius Kreivys, pagalvojau, kad ne toks jau blogas dalykas čia yra. Lietuva šiais metais (Doing Business 2011 – skaičiuojama ateinantiems metams) užėmė 23 vietą, pakilusi iš 26. Tai nėra labai jau blogai, turint omeny, kad vertinamos net 183 šalys. Kita vertus, įdomu panagrinėti detaliau. Ir palyginti Lietuvą su kaimynėmis (į kurių tarpą traukiu Latviją bei Estiją – PaBa šalis, bei bendrą sieną turinčias Lenkiją, Rusija ir Baltarusiją). Taip pat, kadangi jau Rytas Staselis Lietuvą nori lyginti su Gruzija, tai ir šią, kaip pavyzdį, irgi įtrauksiu.

Continue reading →

Sovietmečio “investicijos” į Lietuvą

Čia kažkoks buvo kilęs triukšmas ant dienų, kad esą Sovietų Sąjunga pagal jos skaičius į Lietuvą ir pan. įveždavo nuolat už didesnes sumas, nei Lietuva pagamindavo. Maždaug tokio tipo sąpaliones, pasikapstę keliasdešimt metų senumo skaičiuose ėmė skleist kažkokie Rusijos propagandistai.

Problemėlė yra ta, kad tie skaičiai nereiškia absoliučiai nieko. Jei pieno kilogramą supirkinėsime po 40 kapeikų, o puslitrinis pieno butelis parduotuvėje bus parduodamas berods už 15 kapeikų – apie kokius mes palyginamumus išvis galime kalbėti?

Įsivaizduokim kontorą, kuri Lietuvoje gamina baldus, eksportuoja juos į kokią nors Vokietiją, o nenori mokėti tiek mokesčių, kiek numatyta Lietuvoje. Taigi daroma labai paprastai – įsteigi antrą įmonę Vokietijoje, parduodi baldus jai už dešimtadalį kainos ir dar perki iš jos kokias nors paslaugas, maždaug taip, kad nuolat jai dar ir skolingas liktum. Lietuvoje viskas dirba už vienus nuostolius, o Vokietijoje – fantastiškas pelningumas.

Tokiose korumpuotai nomenklatūrinėse sistemose, kaip SSRS, panašūs bardakai buvo visur, visur, kur tik įmanoma, tik atsirasdavo dėl kitų priežasčių. Su vidutiniu 100 rublių uždarbiu rusiškas spalvotas televizorius kainuodavo 700 rublių (ir tik su talonu, kurio eilėje laukt reikdavo kokius metus), valiutinėje parduotuvėje žymiai geresnis japoniškas – 500 dolerių, o dar tą įvežtinį japonišką importuodami pirkdavo dvigubai pigiau. Mes dabar gyvename geriau, nei sovietmečiu, bet skirtumas nėra toks jau kardinalus – įsivaizduokime, kad kokį nors eilinį, ne didžiaekranį, o tiesiog eilinį televizorių perkam už 10000 litų. Būtų normalu? Sovietmečiu santykis tarp maisto produktų ir elektronikos prekių gamybos kaštų buvo pakankamai panašus, kaip ir dabar. Tad galim drąsiai tarti, kad pvz., tų pačių televizorių kainos buvo užkeltos belenkiek kartų. O pagrindinių maisto produktų – belenkiek nuleistos, dirbtinai finansuojant – ir per supirkimą, ir per stebėtinai atpiginamas trąšas bei žemės ūkio techniką, etc..

Iš kur šitas briedas atsirasdavo? Ogi elementariai – yra televizorių deficitas, visiems jų reikia – na tai reikia ribot paklausą, vadinas galim padidint kainas iki belenkiek. Mažiau norinčių bus – daugiau patenkintų. O žmonės neturi už ką prasimaitint, brangu, neužtenka tiems televizoriams pinigų – na, reiškia, kad duoną reikia atpigint. O atpiginus duoną, kolchozai skursta ir žmonės iš ten bėga – reiškia, grūdų supirkimo kainas reikia laikyt didesnes. Ir t.t., ir t.t.. Kainos pareguliuojamos vienur, dėl to tenka reguliuoti ir kitur, todėl ir trečiur, o galų gale ir vėl ten, kur pradėjom reguliuot, kol viskas išsiklaipo tiek, kad butelis nuo alaus ima kainuot beveik tiek pat, kaip ir alus, kuris į jį supiltas. Tokia sistema yra vadinama komandine ekonomika. Ekonomika, kur rinkos dėsniai neveikia, o tik nomenklatūriniai absurdai. Norit elementarių kainodaros absurdų iš sovietinio gyvenimo – štai jums vienas ryškiausių: kainos turguje tais laikais būdavo gerokai didesnės, nei parduotuvėje, eiti į turgų buvo prabanga.

Esminis dalykas, kurį reikia įsisavinti: jei kalbame apie kokius nors palyginimus, turime pirmiausiai įsitikinti, kad pati lyginimo skalė yra teisinga. Bet komandinėje ekonomikoje pagrindinė palyginimo skalė – pinigai – negali būti teisingais, nes neveikia rinkos dėsniai. Todėl bet kokie paskaičiavimai apie tai, kad iš Lietuvos išvežta kokių nors prekių už tiek ir tiek rublių, o įvežta už tiek ir tiek – sovietiniam periodui yra absurdiški ir beprasmiški. Tokie „skaičiai“ – tai ne skaičiai, o į dangų iščiurkštos sovietūchinės trydos lašeliai, bandantys vaizduoti žvaigždes. Tad bet ką diskutuoti apie šiuos reikalus – tai tiesiog pačiam klampintis į absurdo liūną, priimant kaip esą faktą tokius dalykus, kurie teprimena šyvos kumelės kliedesius.

Neekonominė ekonomika prieš rinkos dėsnius

Cukrus yra toks paprastas dalykas, tačiau net ir toks paprastas dalykas gali būti toks įdomus, kai panagrinėji su juo susijusius ekonominius reiškinius. Gal dėl to, kad cukrus – viena iš ypatingų prekių. Prekė, be kurios lyg ir galėtume išgyventi, tačiau be kurios gyventi negalime.

Cukrus ir laisvoji rinka

Galim prisiminti, kaip kadaise mums buvo įvestas cukraus akcizas, sudarantis bene pusę cukraus kainos ir vėliau dar veidmainiškai pervadintas į kažkokį „cukraus mokestį“ ar kaip ten, kartu  debiliškai paskelbiant, jog esą cukraus akcizas panaikintas. Valdžiai trūko lėšų, bet įvedant cukraus akcizą, buvo skelbiama, esą dėl mažos cukraus kainos lobsta naminės varytojai – tai mat būsianti kova prieš girtavimą. Tačiau šie mokesčiai – tai niekai, tik paviršinės įdomybės. Cukrus pasidaro ypatingai įdomus, kai panagrinėji jo kainas ir savikainas.

Klasikinis, nykus, dar Markso formuluotas, o dabar taip visokių LLRI frydmanistų mėgstamas ekonomikos modelis yra paremtas mintimi, kad pridėtinės vertės kūrimo procesas yra balansuojamas rinkoje esančios konkurencijos tiesiogiai.

Na, taip, suprantu, kad formuluotė paini. Tai tiesiog reiškia įsitikinimą, kad jei pvz., koks nors cukrus gaminamas su savikaina 2 litai už kilogramą, o parduodamas po 5 litus, tai jo pardavimo kaina greitai kris iki kokių 2,5 lito (2 litai savikainai padengti ir puslitis – investicijoms, t.y., savininkui), nes visi cukraus gamintojai konkuruos ir mažins kainas taip, kad pelnas minimizuotųsi. Tokiu primityviu įsivaizdavimu yra paremta visa ta „laisvos rinkos“ idėja.

Rudasis, baltasis ir nevalytas cukrus

Taigi, problemėlė tokia: cukraus savikainoje, kiek atsimenu, viena iš didesnių sudedamųjų yra toks procesas, kaip balinimas arba valymas, dar berods vadinamas rafinavimu. Baltą cukrų pagaminti kainuoja žymiai brangiau, nei, nevalytą. Rudas cukrus, kuris gaminamas, maišant melasą su baltuoju cukrumi, yra truputį brangesnis už paprastą baltą.

Parduotuvėje baltas cukrus kainuoja kokius porą litų už kilogramą. Ar tai du su puse – maždaug. Paprastas nevalytas cukrus – kainuoja apie keturis-penkis litus. Už pusę kilogramo. Arba dar brangiau. O lyg ir brangiausiu turintis būti rudas cukrus – kainuoja maždaug tiek pat, kiek ir nevalytas, o kartais net ir pigiau, priartėdamas net ir prie baltojo cukraus kainos (taip taip, rudasis cukrus, kurio perdirbimas kainuoja daugiausiai, kartais kainuoja pigiau, nei tas, kurio savikaina mažiausia).

Norit pasianalizuoti? Galiu pasakyti tik tiek, kad su jokiomis gamybų, pardavimų, pakavimų ar pervežimų apimtimis tokie kainų skirtumai neturi ničnieko bendra.

Kiti, jau necukriniai ekonomikos ir rinkos paradoksai

Jei jau sugebėsit atsakyti į klausimus apie cukraus kainas, tai pabandykit pasakyti atsakymus dar krūvelei klausimų:

  • kodėl geltona tekila pas mus brangesnė už baltą,
  • kodėl puikus Fuldataler tonikas kainuoja ne ką brangiau už šūdiniausią limonadą iš sacharino ir naftos, o gerokai prastesnis Schweppes tonikas kainuoja porą kartų brangiau,
  • kodėl mes už dujas mokame daugiau, nei daug toliau nuo Rusijos esantys vokiečiai,
  • kodėl buto šildymas Vilniuje kainuoja porą kartų daugiau, nei ištiso nuosavo namo šildymas
  • kodėl šūdinos Sony muilinės yra brangesnės už daug geresnius kitų gamintojų fotoaparatus,
  • kodėl suknistas šūdkibinis Trakuose sėkmingai parduodamas už 5-8 litus, lyg tai būtų kažkoks kepsnys,
  • kodėl Vilniuje butai iki šiol brangesni, nei daugelyje išties rimtų Vakarų Europos miestų,
  • kodėl Apple fanai kvankšta ir kvankšta,
  • kodėl Vilniuje butų nuomos kainos prieš porą metų sugebėjo pakilti beveik iki vidutinio atlyginimo dydžio,
  • kodėl pas mus vaistai brangiausi ES,
  • kodėl kiniečiai, uždirbdami tiek milijardų, taip skursta,
  • kodėl taip sėkmingai egzistuoja toks darinys, kaip Rubicon,
  • kodėl Canon ir Nikon vis nepadaro padoraus entry levelio veidrodinio fotoaparato, kokį galėjo pagaminti dar prieš 5 metus, o vietoj to leidžia tik vos vos pagerintus modelius,
  • kodėl daugybę metų nenaudota (bet jau šimtmetį žinoma) hibridinė automobilių pavara tik dabar ėmė plisti,
  • kodėl kažkas perka šūdiną Husquarna mechaninę žoliapjovę už 250 litų, nors puikią elektrinę kinietišką galėtų nusipirkti dvigubai pigiau,
  • …ir dar daugybę visokių kodėl.

Manau, kad ir jūs patys galite užduoti daugybę, tikrai daugybę panašių klausimų, kurie visiškai neįsipaišo į jokius „laisvos rinkos“ dėsnius.

O kokia iš viso to išvada? O nesakysiu aš jums jokios išvados. Patys pasakykit, jei sugalvosit.

Ekonomika, kaip ruletė

Ruletė - tai azartinis žaidimas

Ruletė išties galėtų būti visai neblogu ekonomikos modeliu. Jei tik truputį taisykles pakoreguosime.

Aš jau rašiau berods keletą straipsnių, kur ekonominius procesus ir problematikas nagrinėjau įvairiais būdais, pavyzdžiui, ekologiniu. Štai čia – dar vienas, paremtas tiesiog azartinių žaidimų modeliu, tiesa, su keletu neįprastų taisyklių: pirmoji nustato minimalų statymo dydį (tai ekvivalentas minimalaus investavimo į gamybą ar kitą verslą dydžiui), antroji nustato, kaip dauginasi laimėjimai (tai ekvivalentas sinergistiniams reiškiniams, pvz., vertikaliai ar horizontaliai auginamoms įmonėms, etc.), trečioji nustato, kad daugiau, nei pusė statymų yra pelningi, be to, žaidimą finansuoja ruletės savininkas (tai, kad žaidėjai laimi daugiau, nei pralošia – pridėtinės vertės gamybos teigiamumo ekvivalentas). Ketvirtoji taisyklė atlieka realaus finansų persiskirstymo rinkoje funkciją (per žmonių pirkinius, įmonių tarpusavio santykius, valstybę ir t.t.).

Taigi, ruletė su paprastomis taisyklėmis:

  1. Minimalus statymas – 1 litas, galima statymus daryti ant tiek langelių, kiek tik norite
  2. Jei laimite daugiau, nei vieną langelį, tai jūsų laimėjusių langelių išlošimas dauginamas iš laimėjusių langelių skaičiaus
  3. Ant ruletės yra N*3 langelių ir metama N*2 rutuliukų, kur N=žaidėjų skaičiui, o ruletės savininkas ant kiekvieno langelio papildomai stato 1 litą
  4. Laimėjimai dalinami pagal proporciją: visi pastatyti pinigai sumuojami, gauta suma dalinama iš bendro išlošimų dydžio ir paskirstoma proporcingai išlošimams.

Gal lengviau būtų įsivaizduoti, kaip tai veikia, jei panagrinėtume tiesiog paprastą lošimo atvejį:

  • Turime 3 žaidėjus. Vienas turi 1 litą, antras turi 3 litus, trečias turi 9 litus.
  • Ruletėje yra N*3=9 langeliai
  • Pirmas žaidėjas pastato ant vieno langelio (sakykim, 1), antras – ant trijų langelių (sakykim, 2,3,4), o trečias – ant visų 9 langelių. Papildomai po litą ant kiekvieno langelio pastato ir ruletės savininkas.
  • Žaidimo metu metami N*2=6 rutuliukai. Iškrenta, sakykim, 1,2,3,7,8,9 (pamodeliuoti galim įvairių variantų)
  • Bendra pastatytų pinigų suma lygi 1+3+9+9=22 litai.
  • Bendra išlošimo suma pirmam žaidėjui – 1, antram žaidėjui – (1+1)*2=4, trečiam žaidėjui – (1+1+1+1+1+1)*6=36, suminis išlošimų dydis – 1+4+36=41, vienam išlošimo vienetui tenkantis laimėjimas – 22/41=0.54lt
  • Kitaip tariant, po tokios statistinės žaidimo partijos pirmasis žaidėjas turės 1*0,54=0,54lt, antrasis – 4*0.54=2.16lt, trečiasis – 36*0,54=19.44lt

Kaip matome, schema labai įdomi – jei statymas yra per mažas, t.y., mažiau, nei du langeliai, nueini tiktai į minusą. Prie tam tikro dydžio gauni lyg ir sąlyginai stabilią situaciją – laimėdamas 2/3 (laimėjimų vidurkis), esi padėtyje, kuri lyg ir smukdo, bet bent jau pradžioje – ganėtinai minimaliai. Čia kyla ir dar vienas įdomumas – iš principo gali ir nepasisekti, jei pradžioje skaičiukai iškris nelaimingai, tačaiu jei pasiseks, gali gauti ir gerą augimo pagreitį (jei antram žaidėjui būtų iškritę ne 2/3, o 3/3 langeliai, koeficientas būtų buvęs ne 4, o cieli 9, tuo tarpu laimėjimas būtų pasidaręs lygus ~4,32lt). Kartu galim pastebėti, kad viršijus tam tikrą skaičių, laimėjimas auga visada, nepriklausomai nuo to, kaip statai, sėkmingai, ar ne. Nes tiesiog bendras laimėjimų skaičius yra teigiamas.

Kas vyksta toliau? Galim nesunkiai suprognozuoti, kad pirmasis žaidėjas taip ir lieka bankrotu, antrąjam greičiausiai irgi galų gale nepasiseka, o trečiasis po kiek laiko visiškai uzurpuoja žaidimą. Iš esmės, galim pastebėti ir tai, kad tas trečiasis išvis prakišti gali tik vienu atveju – jei per proto aptemimą ims statyti visus pinigus ne ant visų ar daugumos, o ant vieno ar dviejų langelių.

Kokius galime sugalvoti scenarijus iš realybės, kurie atitiktų čia nagrinėjamus? Ko gero tokius:

  1. Pirmasis, vos litą teturėjęs žaidėjas – ko gero, kažkokio varguolio ekvivalentas. Pinigų suma atrodo lyg ir pakankama pradėt verslui, tačiau paaiškėja, kad tikrovėje reikalingos sumos yra keleriopai didesnės, nei numatyta. Man tai labai primena įdomią situaciją, kur steigdamas įmonę, mokesčius turi mokėti anksčiau, nei gavai pelną. Gaunasi, kad investuoji, investuoji, o kiek uždirbi – tiek mokesčiams nueina ir dar skolingas lieki.
  2. Ganėtinai stabilios, realų, paskaičiuotą, nors ir rizikingą startą darančios įmonės situacija. Išlošimo tikimybė yra truputį didesnė, nei pralošimo, tačiau pinigų augimas nėra labai jau stulbinantis netgi vidutinės sėkmės atveju. Kas labai įdomu – įmonės likimas priklauso nuo pirmųjų žingsnių sėkmės. Jei pirmas išlošimas pasisekė – įmonė turi gerus šansus augti toliau. Jei nepasisekė – pereinama į vegetavimą ir užsidarymą.
  3. Garantuotas išlošimas yra pas smarkiai diversifikuotas arba ypatingai stiprias finansiškai įmones – tokias, kurios priinvestuoti gali belenkur ir kurioms nusispjaut, kad trečdalis investicijų taps į balą išmestais pinigais – pakankamai pelno atneš likę du trečdaliai. Iš esmės, monopoliams, bankams ir pan. organizacijoms būdingas modelis, kur galima remtis ir matematiniu sėkmės modeliavimu tiesiog dėl pakankamai didelių imčių, padengiančių daugumą ar išvis visus įmanomus atvejus.

Ar primena tą modelį, kuris yra Lietuvoje? Sakyčiau, kaip toks primityvus abstraktas, gaunasi savo savybėmis netgi visai artimas realybei, ypač dar jei žaidimą pakoreguotume taip, kad būtų pvz., 6 pirmo tipo žaidėjai (minimalus statymas), 3 antro tipo (*3 statymas) ir 1 trečio tipo (statymas ant visų). O kaip galima pakeisti žaidimo taisykles, kad situacija kiek pagerėtų?