Category Archives: Ekonomika

Pinigai, turtas ir ekonomikos dėsniai

Valstybinis alkoholio monopolis: priežastys ir pasekmės

Ponai ir ponios, aš čia neminėsiu nei Konstitucijos, kurios 46 straipsnis draudžia monopolius, nei laisvos prekybos sutarčių, ar sutarčių dėl stojimo į Europos Sąjungą, kuriomis irgi draudžiami prekybos ribojimai. Tie dalykai yra atskiras reikalas.

Alkoholizmas yra klaikus dalykas. Ir dar baisiau yra tai, kad kai žmonės girti, tai jie net nesupranta, kaip blogai su jais. Kita vertus, būna ir tokių, kurie blaivi pridaro tiek blogio, kad geriau jau jie gertų.

Alkoholizmas yra klaikus dalykas. Ir dar baisiau yra tai, kad kai žmonės girti, tai jie net nesupranta, kaip blogai su jais. Kita vertus, būna ir tokių, kurie blaivi pridaro tiek blogio, kad geriau jau jie gertų.

Atskiras reikalas yra ir tai, kiek Lietuvoje išplitęs alkoholizmas – kai kartą paskelbiau tokį alkoholizmo testą, tai daugelis pasipiktino, kad taip negali būti, kad jie jau alchašai (panašu, kad kai kurie, savęs nelaikantys alkoholikais, sau diagnozavo netgi trečią stadiją). Blogai visa tai, bet aš apie tai čia nekalbėsiu.

Aš net nekalbėsiu apie tai, kad valstybiniai monopoliai nėra alkoholizmo problemų sprendimas. Esminės priemonės yra daug paprastesnės ir veiksmingesnės, bet ne vienadienės – tai ir alkoholio reklamos draudimas, ir banalus alkoholio prekybos atskyrimas nuo visų kitų prekybos rūšių, ir žymiai griežtesnė atsakomybė už alkoholio pardavimą nepilnamečiams (o ne dar didesnis kontrolės galimybių mažinimas, atsirandantis per amžiaus ribojimų didinimus). Tokios priemonės išties veikia. Skirtingai nuo tiesioginių draudimų, kurie sukuria milžiniškus pogrindinius verslus.

Beje, aš netgi neminėsiu to, kad paskutinį dešimtmetį Lietuvoje alkoholio pardavimai vis krenta, o 2016 buvo užfiksuotos patys žemiausi pardavimai per paskutinius 10 metų. Per tuos 10 metų sipirtuotų vynelių pardavimai sumažėjo 50%, o stipriųjų gėrimų – 38%.

Aš tiesiog jums papasakosiu vieną niuansėlį, susijusį su valstybiniu alkoholio monopoliu, apie kurį Ramūno Karbauskio partija kažkodėl nekalba. Apie niuansėlį, kuriame gal būt slypi kažkokios priežastys ir kažkokios pasekmės.

Continue reading

Naujas Darbo kodeksas ir standartizacijos komitetų sindromas

Nuo pat to momento, kai tik pasirodė planai naujam Darbo kodeksui, manęs skirtingi žmonės klausinėjo, ką aš apie tai galvoju ir kas geriau – senas ar naujas. O aš visiems tegalėjau atsakyti, kad nežinau, nes abu man baisūs, tačiau geriau jau naujas įstatymas, nes senas yra toks blogas, kad blogiau sunkiai įmanoma, o su nauju bent kažkas kaip nors keisis į gerąją pusę.

Senas mokslinis anekdotas sako, kad jei pakankamai dideliam kiekiui beždžionių duosi kompiuterius ir jos tada barškins per kokius papuola klaviškus, tai per pakankamai ilgą laiko tarpą jos sukurs kokį nors proingą kūrinį, pvz., Jono Biliūno "Kliudžiau" ar dar kažką tokio. Vadyboje panašūs procesai yra žinomi kaip standartizacijos komitetų sindromas.

Senas mokslinis anekdotas sako, kad jei pakankamai dideliam kiekiui beždžionių duosi kompiuterius ir jos tada barškins per kokius papuola klavišus, tai per pakankamai ilgą laiko tarpą jos sukurs kokį nors protingą ir giliai dvasingą kūrinį, pvz., Jono Biliūno „Kliudžiau“, Antano Vienuolio „Paskenduolę“ ar dar kažką tokio – na, bent jau kokią nors Salomėjos Nėries poemą – tai jau tikrai. Vadyboje panašūs procesai yra žinomi kaip standartizacijos komitetų sindromas.

Žinote, aš prieš kažkiek mėnesių netgi bandžiau analizuoti, ieškoti to naujo Darbo kodekso, lyginti kažką, nu bet ką ten daug prilyginsi, kai jie visgi pakankamai skirtingi. Nebent paskirus, iš konteksto ištraukiamus fragmentus galėtume lyginti, nu bet žinot, čia gaunasi panašiai kaip lygintume dviratį su sportbačiu – vieno raikštukai raudoni, o pas kitą – skambaliukas paauksuotas.

Visgi, kai prasidėjo visi bardakai su tuo nauju Darbo kodeksu, tai ką aš žinau, ką dabar man pasakyti – ir norisi, ir neaišku. Na, tiesiog na ką aš žinau ir viskas. Pradžioje – tas naujas Darbo kodeksas visvien pakankamai durnas ir išaugintas taip, kad rodo ryškiausius standartizacijos komitetų sindromo požymius. Paskui dar durnesni protestai dėl to kodekso buvo kilę, kurie iliustratyvūs (kažkokie į Vyriausybės duris besimasturbavę veikėjai), o paskui vėl visokie ten darbdaviai su profsąjungomis, o paskui dar kitos nesąmonės, paskui kažkokie bandymai kažką taisyti, ir taip toliau, ir dar toks vaizdas, kad galo nesimato – viskas yra pavirtę į kažkokią klaikią pelkę. Todėl aš jums ir nerašysiu nieko, apie tai, kas ir kaip tame kodekse blogai, nes tai tiesiog nesvarbu.

Aš geriau jums parašysiu, kas ir kaip yra dar blogiau už bet kokį Darbo kodeksą ir kaip išties reikia daryti. Bet pradžioje aš jums paaiškinsiu apie standartizacijos komitetų sindromą, nes jis yra šakninė viso to bardako priežastis. Ir beje, sename Darbo kodekse tasai sindromas per krūvą metų irgi suveikė ganėtinai juntamai, tik negana to, dar persimaišydamas su klaikiu sovietiniu kliedesiu apie darbo klasės kovą prieš išnaudotojus kapitalistus.

Continue reading

Didžioji Britanija, Brexit, Lietuva ir pasaulis

Pirmiausiai, tiems kas dabar ar labai dreba, ar labai džiaugiasi dėl Brexit rezultatų, t.y., dėl to, kad Didžioji Britanija išstoja iš Europos Sąjungos, pasakysiu, kas dabar smarkiai pasikeis: niekas. Toliau jau galite ir neskaityti, nes visa kita tebus smulkmenos.

Išdidžiai Didžioji Britanija išeina iš Europos Sąjungos. Išties ne. Realiai ji ir nebuvo pilnai ES, realiai ji pasiliks beveik ES. Kita vertus, išstojimo pasekmės jų tikrai nepradžiugins.

Išdidžiai Didžioji Britanija išeina iš Europos Sąjungos. Išties ne. Realiai ji ir nebuvo pilnai ES, realiai ji pasiliks beveik ES. Kita vertus, išstojimo pasekmės jų tikrai nepradžiugins.

Na, gerai, kas dar pasikeis – formaliai Didžioji Britanija nebus Europos Sąjungos dalimi (o ir tai prie to bus pereita tik per keletą metų), bet realiai sutarčių ir atitikimų, bendro darbo ir finansų bus tiek, kad iš esmės ji liks ne ką mažiau ES dalimi, negu buvo. Pokyčiai bus tokie, kurie labiau matysis globaliai (ir globaliai jie išties rimti), o štai Lietuvoje tiesiogiai kažko per daug nepajusime.

Prisiminkime, beje, kad Didžioji Britanija visą laiką buvo ta ES dalimi, kuri buvo nuošaliai nuo kitų, o dar ir turėjusi specialias sąlygas. Ji vienintelė laikėsi atskirai bendros valiutos atžvilgiu, ji iš esmės buvo nesujungta geografiškai, ji sugebėjo išlaikyti gerokai labiau atskirtą ekonomiką ir taip toliau. Iš esmės, Didžioji Britanija visą laiką buvo truputį ne Europos Sąjungoje. O pasiliks ji beveik Europos Sąjungoje. Žingsnis didele dalimi greičiau formalus, nei realus.

Kita vertus, daugelis iki šiol nesusivokia. Ponas Andrius Užkalnis štai parašė apie tai, kad Jungtinėje Karalystėje jau vyksta masinės deportacijos – ir Lietuvoje kilo siaubas. O toksai Donald Trump, nuvykęs į Škotiją, savo Twitter akaunte paskelbė, kad žmonės džiūgauja gavę nepriklausomybę nuo ES ir kad jis ir JAV atneš tokią nepriklausomybę. Paskui, tiesa, Trump tą savo žinutę ištrynė.

Taigi, jei norite, tai bus jums daug visokių raidžių. Kai kur maža nepasirodys. Ypač didelis bus nuokrypis apie valiutų kursus ir pasaulio pokyčius. Beje, čia gal ir ryškiausia įtaka – jei per vos kelias valandas angliški uždarbiai kone dešimtadaliu nukrenta, lyginant su eurozona (įskaitant ir Lietuvą), tai šį bei tą reiškia, net ir nežiūrint į tai, kad paskui įvyksta stabilizacija.

Continue reading

Algirdo Butkevičiaus disertacija

Ponai ir ponios, pasitaikė man paskaityti tokią mokslinę disertaciją iš ekonomikos srities, kurią apsigynė toksai Algirdas Butkevičius. Ir to apsigynimo pagrindu Algirdas Butkevičius dabar yra kažkokių VGTU ekonomikos ir socialinių mokslų daktaras. Aš jums papasakosiu, kas toje disertacijoje parašyta, kad galėtumėte susigaudyti, jei netgi neskaitysite. Raidžių, aišku, bus daug. Bet visgi mažiau, nei pačioje disertacijoje. Nors aš ir pats užsiknisau rašyti, nes nuo to ką skaičiau, man ėmė temti protas. Atsiprašau visų už kai kuriuos čia būsiančius išsireiškimus iš anksto.

Prieš kelis šimtmečius kai kurie mąstytojai filosofuodavo apie tai, kad kažkada bus kokie tai prietaisai, kurie viską skaičiuos. Panašių filosofavimų ir Algirdo Butkevičiaus disertacijoje yra. Šio gražaus paveikslo autoriai - Andrius B. ir Saulius L. - jiems kažkuo tai matyt tas personažas kažkokius priešistorinius laikus priminė. Man irgi, žinokite.

Prieš kelis šimtmečius kai kurie mąstytojai filosofuodavo apie tai, kad kažkada bus kokie tai prietaisai, kurie viską skaičiuos. Panašių filosofavimų ir Algirdo Butkevičiaus disertacijoje yra. Šio gražaus paveikslo autoriai – Andrius B. ir Saulius L. – jiems kažkuo tai matyt tas personažas kažkokius priešistorinius laikus priminė. Man irgi, žinokite.

Viskas ką aš čia jums duosiu – tai tiesiog prasminis esminės Algirdo Butkevičiaus mokslinės minties vertimas iš biurokratinės kalbos į žmonių kalbą, viską papildant mano supratimais. Taip, kad paprastai suprastumėte. Įdomioji semiotika, žinote. Kaip tekstą, parašytą nelabai suprantama kalba, išversti į kalbą, atitinkančią mūsų realybę. Ir dar su mano komentarais. Nes atleiskite, bet nesusilaikau. Nes skaitant tą disertaciją, man temsta protas.

Algirdo Butkevičiaus disertacija vadinasi „Nacionalinio biudžeto išlaidų planavimo pagrįstumo didinimas“, joje surašyta pusantro šimto puslapių ir dar kokie 200 šaltinių, iš kurių ko gero daugiau kaip pusė yra anglų kalba, kurią jis puikiai žino iš tokių frazių, kaip „šaldė tū šaldė„, „betė, smatė„, „ai em setan“ ir taip toliau.

Perskaityti tą disertaciją, beje, irgi patariu, jeigu netingite – gausite šiek tiek lietuviškos mokslinės-ekonominės situacijos pojūčio. Ir gal mažiau keistais ims atrodyti kai kurių valdžios veikėjų paistalai, kad sumažinus PVM keliais procentais, maistas atpigs dvigubai. Kita vertus, išsyk pasakysiu, jog esu matęs disertacijų, kurios daugybę kartų blogesnės. Net ne kelis kartus, o dešimtis kartų. Nesakysiu, kur tokios būna.

Disertacijos rašymo konsultantas buvo habilituotas mokslų daktaras ir profesorius Juozas Bivainis (jo dėka matyt disertacija atrodo protingai). Kai Algirdas Butkevičius gynėsi tą disertaciją 2008, tai abu kalbėjo, jog darbas buvo labai rimtas. Čia tą rimtumą pasižiūrėsim. Ir tai kaip Vilniaus Gedimino Technikos Universitetas supranta ekonomiką – irgi pamatysim.

Beje, tarp kitko, mane kiek nustebino, kad nors disertacija ir VGTU ginta, bet kažkodėl apie medžiagų atsparumą joje nieko neužsimenama*.

Taigi, pasižiūrėkim, koks mokslinis šios disertacijos turinys – mokslinis naujumas, pati tema ir išvados. Aš jums pažadu, kad jūsų spėlionės (numanau, kokių turite) pasitvirtins su kaupu. Taip, Algirdas Butkevičius, tas pats žmogus, kuris gana neseniai pagarsėjo aiškinimu, kad Internete komentuoja psichikos sutrikimus turintys žmonės (pvz., aš), disertacijoje nagrinėja IT sistemų naudojimą. Taip, ponai ir ponios. Pagrindinis Algirdo Butkevičiaus disertacijos mokslinis atradimas yra apie kompiuterius.

Continue reading

Apie tai, ar verta stovėti eilėje. Tikroji kaina.

Po to, kai atsidarė Lidl ir pirmomis dienomis kilo daug eilių, atsirado labai daug patyčių iš tose eilėse stovėjusių, esą „eikit geriau dirbti ir daugiau uždirbti“. Čia aš jums paskaičiuosiu aproksimaciją apie uždarbio/sutaupymo ekvivalentinius lygius. Kad pasidarytų aišku, kiek jūs turite uždirbti, kad šitaip aiškintumėte.

Pastovūs kaštai yra tokie, kur pinigai per laiką. Kintami kaštai - tai tokie, kur pinigai per produktą. Šituos išmokite skirti, nes konversija įmanoma tik post factum, nes laiko neatsuksi atgalios. Todėl pastovūs kaštai neįeina į savikainą, o tėa tik kintamų kaštų tikslais. Tebūnie tai jums ezoterinė manęs ištarmė, kurios jums suprasti nebūtina, o pakanka, kad kartotumėt kaip maldelę. Ir pinigus man neškit.

Pastovūs kaštai yra tokie, kur pinigai per laiką. Kintami kaštai – tai tokie, kur pinigai per produktą. Šituos išmokite skirti, nes laiko-materijos konversija įmanoma tik post factum, nes laiko neatsuksi atgalios. Todėl pastovūs kaštai neįeina į savikainą, o tėra tik kintamų kaštų vykdymo tikslais. Tebūnie tai jums ezoterinė manęs ištarmė, kurios jums išsyk suprasti nebūtina, o pakanka, kad kartotumėt kaip maldelę. Ir pinigus man neškit.

Pradėkim nuo paprasto dalyko – jei jau daugiau dirbti, tai tarkim, pora valandų daugiau, nei įprasta. Sakykim, 10 valandų, kad skaičiuoti būtų paprasčiau. Ir 20 dienų per mėnesį, kad visgi savaitgaliai liktų gyvenimo džiaugsmui. Sutinkate, kad tai bus daugiau darbo? Jei taip, tai judėkim toliau.

Žmogus atsistoja į eilę prie Lidl. Stovi ten, paskui nueina ir apsiperka, sakykim, už 50 eurų, nusipirkdamas prekių tiek, kiek kitur nusipirktų už 100 eurų. Sugaišta tam valandą. Na, netgi taip sakykime – sugaištų paprastoje parduotuvėje valandą, o Lidlui išeikvoja netgi dvi valandas – taip gauname valandą sueikvoto laiko. Sutinkate, kad tai bus realu? Jei taip, tai judam toliau.

Valanda ir sutaupyti 50 eurų – tai ekvivalentas 50 eurų uždarbiui per valandą. 10 valandų per dieną – tai 500 eurų. Per 20 darbo dienų gautųsi 10000 (dešimt tūkstančių) eurų. Tai yra realus uždarbio ekvivalentas, paskaičiavus jį mėnesiui.

Ponai ir ponios. Tie, kurie stovėjo tose eilėse prie Lidl, savo finansinį srautą tuo metu pasididino iki tokio lygio, kuris atitinka 10 tūkstančių eurų mėnesinį atlyginimą. Pasididino, žinoma, ribotu lygiu (tik už valandą), bet visvien labai riebiai.

Žinau, kad tarp mano blogo skaitytojų yra žmonių, kurie panašias sumas uždirba per dieną ar kelias, bet tie žmonės labai gerai žino apie šituos dalykus, tad šitas paaiškinimas ne jiems, o tiems, kurie sėdi ofisuose ir aria nuo skambučio iki skambučio.

Dabar eikite savais keliais ir pamąstykite apie gyvenimo prasmę bei apie tai, kad visgi reikia mokėti skaičiuoti finansus. Ir apie tai, kad tegul ir intuityviai, tie paprasti eilėse stovintys žmonės finansų valdyme susigaudo kardinaliai geriau už kokį nors eilinį vadibybininką, baigusį VU ekonomikos fakultetą.

Čia jums buvo straipsnis iš finansų ir ekonomikos pradmenų. Geros jums dienos.