Category Archives: Mokslas ir technika

Straipsniai apie mokslą ir techniką

Elektroninės cigaretės: iQOS

Galų gale, jei jau taip gavosi, kad rašiau apie visą tą rūkymo blogį, visokias ten iš to kylančias baisybes ir savo bandymus mesti nikotiną, tai parašysiu ir apie dar vieną daiktą – iQOS. Tai elektroninės cigaretės, kurias gamina Philip Morris. Juoba, kad paskutiniame tos temos straipsnyje jau truputį apie tai minėjau, tai atitinkamai, šiandien atėjo diena pavaryti ką nors blogo ir ant jų.

Čia taip atrodo dėžutė nuo to iQOS daikto, o ant dėžutės pavaizduotas tas daiktas.

 

Mano istorija su iQOS prasidėjo tada, kai aš parašiau, kaip elektroninės cigaretės yra muilo skonio ir išvis neįmanomos rūkyti, nes tiesiog muilas jos. Ir išvis blogai. Tiesą sakant, jau kažkaip nelabai ir atsimenu, ką aš ten rašiau, bet atsimenu, kad pasipiktinimo buvo tiek, kad maža nepasirodė.

Pasipiktinimas baigėsi tuo, kad vienas draugas mane įkalbėjo kažkaip pabandyti visgi tų įprastų elektroninių cigarečių, o štai kitas – ėmė ir atvilko man iš kažkokios savo kelionės tą daiktą, apie kurį rašau šiandien – iQOS cigaretę. Ir tai cigaretei skirtų rūkalų truputį, kad būtų ką rūkyti (aišku, geriau jau būtų išvis nerūkyti). Tai aš apie tai parašysiu, nes manau, kad tokių čiūdų niekas čia Lietuvoje tiesiog nematė.

Continue reading

Lietuvių kalbos ideologija: ateina galas marazmui

Mokslas yra mokslas: jis tiria, atranda ir kuria. Mokslas nuolat tikrina save, nuolat ieško savo paties klaidų ir džiaugiasi jomis: kiekviena surasta klaida reiškia naujus atradimus, naują žinojimą. Didžiausia dovana mokslininkui – jei kas nors parodo kažką naujo. Mokslas visada yra apie žinias, apie naujus atradimus.

Šiais laikais Jonas Jablonskis matyt jau ir žvengti pradėtų, išgirdęs, kaip kalbainiai bando kalbą užreguliuoti. Tuo tarpu kalbainiai čia pasipiktins, kad aš parašiau, jog Jablonskis žvengti galėtų, nes pagal juos Jablonskis negalėtų žvengti, nes žvengti yra nepadoru. Didžioji ironija yra tame, kad kalbainiai nesuvokia, kad jie žvengo priepuolius sukelia visiems, kas bent kažką suvokia apie kalbą.

Būtent mokslas yra naujoji knyga, kuri išties pritvos kalbainystę – tai „Lietuvių kalbos ideologija“, kurią sudarė Loreta Vaicekauskienė ir Nerijus Šepetys. Ši knyga išleista vos 500 egzempliorių tiražu ir didesnė dalis jau tur būt parduota. Bet gal dar turite šansų (o per Knygų Mugę – gal ir su pačios Loretos Vaicekauskienės autografu) – nes vėliau ši knyga bus toks lietuvių kalbos istorijos reliktas, kad juo galėsite didžiuotis taip, lyg turėtumėte Jono Jablonskio pirmojo leidimo vadovėlį.

Pseudomokslas nuo mokslo skiriasi tuo, kad atradimai ir bet kokios klaidos būna neigiamos, jei tik prieštarauja kokių nors pseudomokslo veikėjų darbams. Ir nesvarbu, kokio didumo tie prieštaravimai – jie yra neigiami, o visi, kas tik su pseudomokslo teiginiais nesutinka, būna vienaip ar kitaip ignoruojami, diskriminuojami ar netgi persekiojami.

Continue reading

Audrius Matiukas: gyvenimo pokyčių kilpa

Aš gana neseniai rašiau vieną tokį didelį straipsnį apie psichoterapiją – tiesiog įvadą į visokius svarbiausius psichoterapijos konceptus. Turiu pasakyti, kad straipsnis man sekėsi sunkokai – aš jį publikavau bloge tik todėl, kad supratau, kad jei nepaleisiu, tai jis taip ir kabos. Ir paskui dar kelis kartus tą straipsnį taisiau ir pildžiau. Gal būt kažkiek netgi sau pačiam – jis per tuos pildymus išsiplėtė keleriopai.

Viena iš temų, kurias kabinau – tai buvo Sylviane Cannio ir Viviane Launer Evolution loops teorija. Lietuviškai tai būtų pokyčių kilpa arba evoliucijos ciklas – ta seka, kuria einame, kai peržiūrime savo gyvenimo patirtis, mokomės iš jų, susitaikome su traumomis ir praradimais, o paskui mokomės gyventi kitaip, su nauju požiūriu į viską. Šią teoriją man kadaise išdėstė Audrius Matiukas, psichologas, vienas iš ryškiausių coaching ekspertų visoje Lietuvoje.

Mano pateikta schema buvo kraštutinai supaprastinta – tiesiog taip, kad išsyk matytųsi patys principai: mes patiriame gyvenimo lūžį, paskui pripažįstame, dėl pripažinimo kurį laiką atrodo sunkiau (krentam žemyn), tačiau paskui, per savo gyvenimo peržiūrą, grįžtame atgal, o tada imame mokytis kažko kito – taip atrandame kažką naujo, dėl ko mūsų gyvenimo kryptis pasikeičia – iš smukimo mes pereiname į kilimą aukštyn, o paskui pradedame gyventi laimingiau, nei iki gyvenimą mums griovusių dalykų.

Audrius Matiukas man davė schemą, kuri visiškai detali ir su visais paaiškinimais. Ji yra profesionali – tinkama ir tiems, kas patys psichoterapija užsiima, ir tiems, kas užsiima savo pačių gyvenimo pokyčiais. Ta schema, nors ir atrodo paprasta, yra verta ne šiaip pažvelgimo, o bent kelių valandų labai rimtos analizės, žiūrint kur kokius tikslus verta sau nusistatyti ir kokius metodus taikyti kiekviename taške. Iš jos tikrai labai daug galite atrasti. Leidus Audriui, aš dalinuosi šia schema su jumis.

Nuo savęs norėčiau pridėti dar kai ką: žvelgiant iš transakcinės analizės pusės, visi šie pokyčiai yra labai labai susiję su Vaiko ir Globėjo rolėmis. Pirmas sprendimas įmanomu tampa tik tuomet, kai Globėjas leidžia Vaikui būti silpnu, priima jį ir atleidžia jam viską, be jokių išlygų (nepriimtas sprendimas – tai Vaiko patiriamos krizės neigimas). Antras sprendimas įmanomu tampa tuomet, kai Globėjas patiki Vaiku, jo noru gyventi, jo jausmais ir tuo, kad Vaikas yra toks stiprus, kad juo galima remtis savo gyvenime. Abu sprendimai būna labai sunkūs – Globėjui jie atrodo neteisingais, neįmanomais ar netgi absurdiškais. Taip, visa kilpa yra pirmiausiai Globėjo (vertybinės asmenybės dalies) pokyčiai – būtent todėl čia kalba ir eina apie vertybių pasikeitimus.

Continue reading

Mokslas ir pseudomokslas Sovietų Sąjungoje

Sovietų Sąjungos mokslą valdė ideologija ir politika, persimaišiusi su tiesiog nevėkšliškų aktyvistų kliedesiais ir nuolatinėmis valdžios veikėjų intrigomis. Todėl mokslinė realybė egzistavo tik tiek, kiek jai leisdavo egzistuoti režimo ideologai. Jei kažkokiems ideologams kas nors nepatikdavo, jie pareikšdavo, kad kokia nors mokslinė kryptis esą yra pseudomokslas – o jau tada tuos menamo pseudomokslo atstovus išrepresuodavo. Į visokius mokslinius postus šitaip pakliūdavo visokie intrigantai, o vietoje realaus mokslo atsirasdavo pseudomokslinės teorijos.

Buvo tokių mokslo sričių, kur SSRS visgi pasiekė nemažai. Beveik visos tos mokslo sritys buvo labai stipriai susijusios su karo pramone. Tiesiog ginklai režimui buvo tokie svarbūs, kad jais užsiimantiems mokslininkams valdžia leisdavo neužsiimti ideologiniais kliedesiais. Bet ten, kur kariškių įtakos nebuvo, šarlataniškas pseudomokslas siautėjo nevaldomai.

Buvo tokių mokslo sričių, kur SSRS visgi pasiekė nemažai. Beveik visos tos mokslo sritys buvo labai stipriai susijusios su karo pramone. Tiesiog ginklai režimui buvo tokie svarbūs, kad jais užsiimantiems mokslininkams valdžia leisdavo neužsiimti ideologiniais kliedesiais. Bet ten, kur kariškių įtakos nebuvo, šarlataniškas pseudomokslas siautėjo nevaldomai.

Bene ryškiausiai visas šitas „pseudomokslų“ naikinimas vyko Josifo Stalino laikais, kai banaliai uždrausta buvo genetika, kibernetika, psichoterapija, kvantinė fizika, Einšteino reliatyvumo teorija, o kalbų atsiradimas būdavo aiškinamas kažkokiais darbiniais šūkavimais. Kai kurios to meto sovietinės „mokslo“ teorijos buvo tokios absurdiškos, kad dabar jas prisimenant, sunku patikėti, kad tai išvis galėjo būti.

Skirtingi draudimai, apribojimai ir iškraipymai būdavo skirtingais sovietmečio periodais. Tarpais draudimai, neigimai ir ribojimai būdavo labai dideli ir ilgalaikiai (kaip, pvz., psichoterapijos ar genetikos atvejais), o tarpais – kažkas būdavo draudžiama tik viešumoje, tuo pat metu kuriant atitinkamos mokslo srities institutus (pvz., kaip kvantinės mechanikos, branduolio fizikos ar vėlesnių laikų genetikos atvejais). Viskas priklausydavo nuo to, kiek smarkiai kurios nors mokslo srities reikėdavo režimui. Bendrai žvelgiant, Stalino laikais dominavo įvairūs šarlatanai, kurių Brežnevo laikais jau liko nedaug. Kita vertus, Brežnevo laikais viską valdė neįtikėtinas atsilikimas ir stagnacija, kur vietoje mokslo atsirado tiesiog biurokratinė popierių kūryba.

Keista, tačiau kai kurios sovietinio mokslo absurdų nuoplaišos retkarčiais dar išlenda į paviršių, nors jau praėjo daugybė metų. Nesąmonės linkę ilgai gyvuoti.

Continue reading

Elektroninės cigaretės, labą dieną

Aš šiandien užvažiuosiu ant elektroninių cigarečių, ir maža jums nepasirodys. O kodėl? O todėl, kad ant visko reikia užvažiuoti. Ir ant elektroninių, ir ant neelektroninių. Nes šiaip tai tabakas yra blogai, rūkymas kenkia. Ir tai yra blogis.

Būna elektroninės cigaretės, būna ir cigarai, ir netgi pypkės. Visi tie dalykai gal išties kažkokių ten dervų mažiau duoda, kietų dalelių gal irgi mažiau, smarvės mažiau ir taip toliau. Tik tiek, kad išties tai rūkai neaišku ką ir neaišku kokiais kiekiais. Kai kurie sako, kad suvartojamo nikotino dozės, perėjus prie elektroninių cigarečių, gali padidėti net ne kelis, o kelias dešimtis kartų.

Būna elektroninės cigaretės, būna ir cigarai, ir netgi pypkės. Visi tie dalykai gal išties kažkokių ten dervų mažiau duoda, kietų dalelių gal irgi mažiau, smarvės mažiau ir taip toliau. Tik tiek, kad išties tai rūkai neaišku ką ir neaišku kokiais kiekiais. Kai kurie sako, kad suvartojamo nikotino dozės, perėjus prie elektroninių cigarečių, gali padidėti net ne kelis, o kelias dešimtis kartų.

Štai tarkim, vienas draugas man papasakojo, kaip ten yra geriau, elektroninės cigaretės yra geriau. Ir pigiau, ir esą visokiems plaučiams nekenkia. Ir viskas ten gerai, ir nikotiną galima sau reguliuotis, ir taip toliau, ir panašiai. Labą dieną.

Aš vat jūsų noriu paklausti: tarkim, maisto produktų kokybę prižiūri Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba. Tarkim, tabako gaminių ir alkoholio kontrolę vykdo koks nors Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas. O kas žiūri elektrinines cigaretes ir jų skysčius? Nežinau, kas. Man atrodo, kad niekas.

Continue reading