Tag Archives: Artūras Zuokas

Liberalizmas ir perlai, numesti kiaulėms

Ponios ir ponai manęs gerbėjai, aš norėjau parašyti jums priešrinkiminę apžvalgėlę apie visokias politines partijas, bet gavosi taip, kad viena politinių jėgų grupė yra tokia primakaluota, jog taip paprastai nesigaus. Todėl šįsyk parašysiu tiktai apie visokius liberalus. O jau kitame straipsnyje pabandysiu apžvelgti ir kitus.

Liberalių ideologijų esmę bene geriausiai nusakytų pasakymas, kad liberalai – tai tie patys anarchistai, tiktai turintys pinigų ir sveiko proto. Ir netgi posakis, kad „anarchija – tvarkos motina“ – irgi kuo gražiausiai atskleidžia visą liberalizmo esmę: ne ribojimai kuria tvarką, o kiekvieno žmogaus laisvas apsisprendimas. Ir tai visiškai natūralu, nes visi procesai, visos organizacijos ir valstybės yra vienaip ar kitaip paremtos žmonių apsisprendimu. Ten, kur jis laisvas – žmonės būna laimingi, o kur ribojamas – kenčia nuo totalitarinio teroro.

Tačiau kai pažvelgi į visokias liberalaus raugo partijas, greitai supranti, kad iš pirmo žvilgsnio beveik neįmanoma susigaudyti, kur liberalai, o kur tiktai šūkalojančios bezabrazijos. Štai todėl aš ir ėmiau rašyti šitą nuobodžiai ilgą straipsnį – kad pasidarytų bent truputį aiškiau ne tik jums, bet ir man pačiam. Štai todėl čia nebus rimta, bet bus daug visokių šiaip nerišlių pastebėjimų, kurie ką nors gal ir pozityviai subalamutins: juk giluminės liberalų idėjos visgi yra gražios.

Skraidanti lėkštė kyšo iš už medžių

Atrodo nepaaiškinamai, kaip ir visas liberalizmas su įvairiausiomis liberalų keistenybėmis. Bet kai pasiaiškini, tai viskas daug paprasčiau, nei atrodo: čia ne skraidanti lėkštė, o tiesiog toksai gražus gatvės žibintas, kyšantis iš už medžių.

Grįžtant prie anarchistų – juk šie yra realūs ekonominiai dešinieji, kurie ir pinigų neturi, ir pakankmai pakvaišę yra, kad negalvotų apie kokią nors ekonominę sistemą, nes patys atsidūrę už sistemos ribų, neišvengiamai yra tapę sistemos oponentais*. Ir liberalai, ir anarchistai – tai tiesiog individualistai, sakantys, kad kiekvienas turi teisę tvarkytis savaip. Bet jokia anarchistų partija neina į rinkimus. O eina tiktai įvairūs liberalai.

Kodėl aš kalbu apie anarchistus? Tikrai ne vien todėl, kad įvairių liberalų tarpe yra tiek bardakų ir nesuprantamybių, kad susigaudyti juose beveik neįmanoma. Aš iki šiol net nežinau, kiek yra į liberalumus pretenduojančių partijų Lietuvoje – tai atrodo, kaip koks anarchistiškas chaosas. Aišku, kol nepasigilini, nes kai pasigilini, daug kas paaiškėja. Visgi anarchistus aš čia labiau užkabinsiu, nes palyginime su jais atsiskleidžia ir kai kurios įdomesnės liberalizmo idėjos.

Continue reading →

Kodėl padidėjo sąskaitos už šildymą? Nr.4: Atsakomybės, įgaliojimai ir techniniai fokusai

Kadangi kolegos iš Commonsense.lt kaip reikiant užkabino temą, kodėl padidėjo sąskaitos už šildymą, tai ir aš ją užkabinsiu, nes ne kartą esu jau kabinęs ir anksčiau. Tik tiek, kad šį kartą tema užkabinta iš peties: buvęs Rubicon (į kažką ten jie persivadino), o dabar kažkaip kitaip besivadinanti įmonė, kuri valdo ir Vilniaus Energiją, užkliuvo procesistams. Ir jie jau parašė tris straipsnius: 1, 2, 3. Taigi, aš parašysiu ketvirtą straipsnį, tačiau apie kitą šio reikalo aspektą.

Vadyboje yra viena elementari, tačiau kardinali taisyklė, kurios privalu laikytis visur: atsakomybė turi būti duodama su įgaliojimais, o įgaliojimai – su atsakomybe. Tai absoliuti sąlyga tam, kad procesai veiktų taip, kaip reikia. Nes jei žmogus yra atsakingas, bet neįgaliotas (arba neįgalintas) kažką daryti, tai jis tiesiog tampa atsakingu atpirkimo ožiu, kuris nieko negali pakeisti. O jei žmogus yra įgaliotas (arba įgalintas) kažką daryti, bet už tai visai neatsakingas, tai jau patys žinote, kas gaunasi.

Kad būtų paprasta suvokti šios taisyklės esmę: įsivaizduokite parduotuvės kasininkę. Tam, kad ji galėtų dirbti taip, kaip reikia, ji turi būti atsakinga už kasą ir joje esančius pinigus. Bet ji kartu turi būti ir įgaliota tuos pinigus kontroliuoti, valdyti. Įgaliota plačiąja prasme: ji turi turėti priėjimą prie tų pinigų, kad galėtų juos įnešti kason ar duoti grąžą. Tuo pačiu ji turi ir valdyti šiuos pinigus: neturi būti kažko kito, kas prie tos kasos lenda prie jos žinios. Tik tada ji išties galės būti atsakinga ir gerai dirbti savo darbą.

Tačiau tai yra teoriškai, toje gražioje vadyboje, kurioje korupciniai* faktoriai neegzistuoja. Tačiau praktikoje kartais ima ir atsiranda kokių nors keistenybių, kai kas nors atsakingas už kažką, už ką neįgaliotas, tuo tarpu kažkas kitas paaiškėja besąs įgaliotas ir įgalintas ten, kur visai neatsakingas. O dar įdomiau būna, kai kažkas yra įgalintas per kelias vietas išsyk. Čia, žinote, jau prasideda visokie nevadybiniai dalykai, kur viskas skaidru, legalu ir teisėta. Vadyboje tokie fokusai visada verčia užduoti klausimą apie tai, ar išties nėra kokių nors povandeninių srovių, kurias reiktų išsiaiškinti.

Kad būtų lengviau įsivaizduoti, vėl prisiminkim kasininkę. Tarkim, kad ji yra atsakinga už pinigus, tačiau visai neįgaliota kontroliuoti kasą. Vietoj jos kasą kontroliuoja koks nors mafukas. Kas iš to gaunasi? Ogi paprastas dalykas: vieną dieną mafukui prireikia pinigų, jis juos paima iš kasos, o atsakinga už viską lieka kasininkė. O mafukas – neatsakingas. Jis tik įgalintas, jis turi prie kasos priėjimą. Taigi, čia galime užduoti klausimą, kodėl mafukas yra suinteresuotas, kad kasininkė būtų atsakinga, bet neįgaliota?

Bet aš čia visgi ne apie vadybą ir mafukus rašau, o apie šilumos tiekimą. Tad užmirškim visus tuos reikalus su įgaliojimais ir atsakomybėmis.

Štai pasižiūrėkim, ką sako Vilniaus meras Artūras Zuokas portalui Delfi, komentuodamas Prezidentės Dalios Grybauskaitės pareiškimą apie galimą Vilniaus Energijos piktnaudžiavimą:

„Galim pasakyti labai aiškiai, kad mes nematome tokių dalykų. Jeigu šiandien „Vilniaus energija“ mums dar nesugeba pateikti statistinių duomenų įvairiausiais pjūviais, vadinasi, niekas jų neturi. O kalbėti be skaičių, be faktų, emocine kalba – tai nėra specialistų kalba , – DELFI prezidentės patarėjos žodžius komentavo A. Zuokas. – Šiandien tų duomenų niekas negali turėti. Todėl visos kitos kalbos yra tiesiog paremtos emocijomis, noru komentuoti, bet neįsigilinant į skaičius.“

Aš čia nekomentuosiu tokių fufelių, kaip pareiškimai apie tai, kad Vilniaus Energija nesugeba pateikti duomenų, kuriuos ji pati puikiai sugebėjo išstatyti sąskaitose už šildymą. Ir kaip esą yra Prezidentės noras komentuoti, kuris esą paremtas emocijomis, o ne faktu, kad krūvos namų gavo daugiau kilovatų. Čia tiesiog nėra, ką komentuoti.

Hmmm… Nors ir sakiau, kad ne apie vadybą rašau, visgi gaunasi, kad apie vadybą. Pažiūrėkim, kas gaunasi, kai makliavojasi atsakomybės ir galimybės su įgaliojimais. Štai, ką sako ponas Artūras Zuokas:

„Žmonės turi gauti atsakymus į visus klausimus, kurie jiems yra iškilę. Ir nuo šiandien „Vilniaus energijos“ klientų aptarnavimo poskyriai trijose vietose veiks iki 20 val., o ne iki 16.30, kaip buvo tradiciškai. Jiems taip pat duodame į pagalbą Vilniaus šilumos tinklų specialistus, savivaldybės atstovus, išmanančius energetikos sektorių, – kalbėjo A. Zuokas. – Turėsime ne už ilgo duomenis, kurie administratoriai Vilniaus mieste yra geriausi, o kurie yra blogiausi. Galėsime palyginti, kurie mažiausiai suvartojo šilumos ir kurie – daugiausiai. Turime netgi pavyzdžių, kai šilumos suvartojimas ne tik nedidėjo, bet ir sumažėjo.“

Vėl dabar imkime ir neanalizuokime, kaip stebuklingai gaunasi, kad Vilniaus savivaldybė nuskuba į pagalbą Vilniaus Energijai su šilumos specialistais, savivaldybės atstovais, o kartu dar ir draugiškai ima veikti Vilniaus Energijos klientų aptarnavimo poskyriai. Čia įdomi pati mero Artūro Zuoko pozicija: reikia rinkti duomenis apie tai, kurie administratoriai Vilniuje yra geriausi, o kurie – blogiausi, o ne aiškintis apie Vilniaus Energiją.

Kitaip tariant, čia ir turime esminį dalykėlį, išlendantį semiotikos dėka: pagal Artūrą Zuoką atsakingi – administratoriai. O kas tada įgalioti ir realiai įgalinti? Ar tikrai administratoriai? Ir štai šitas klausimas yra labai labai įdomus, nes formaliai – lyg ir administratoriai. Tačiau kai bent truputį pasiaiškini technines detales, staiga paaiškėja… Staiga paaiškėja… Staiga paaiškėja. Kaip praneša agentūra VBS, yra nuostabus dalykas: atsakomybė ir įgaliojimai yra atskirti praktiškai taip smarkiai, kaip tik išvis įmanoma juos atskirti – tiesiog fiziškai. Štai kaip, pasirodo, būna su tais daugiabučių šilumos mazgais:

Šilumos tiekimo sistema

Šilumos tiekimo sistema daugiabučiams namams

Kaip matome, pažvelgę į schemą, yra įvairių būdų, kurių dėka galite mokėti už šilumą, kuri jums nereikalinga:

 

  1. Gali būti, kad šilumokaitis (o jis dar ir kaip gali priklausyti šilumos tiekėjui) turi klaikiai prastą naudingumo koeficientą. Tai reiškia, kad jis šildo rūsį, o ne jus. Ir svarbiausia, kad šilumos tiekėjas tada per tą šilumokaitį gali prisukti tos šilumos belenkiek.
  2. Net jei šilumokaitis turės aukštą naudingumo koeficientą, visvien galima per jį perleisti pakankamai šilumos, kad sąskaitose prisidarytų papildomo šilumos sunaudojimo.
  3. Gali būti, kad jūsų namo administratorius užsuka kranelius vidiniame namo šildymo vamzdyne, bet šilumos tiekėjas padidina paduodamo vandens temperatūrą arba slėgį. Arba ir tą, ir aną. Atitinkamai, pastatas gauna daugiau šilumos, nei reikia.
  4. Perteklius šilumos gali būti atiduotas jūsų radiatoriams, kurie gali imti per smarkiai kaitinti, nors ir būtų prisukti administratoriaus.
  5. Tokia pat schema veikia ir su karšto vandens tiekimu: jūsų pastatą galima perteklinai prišildyti ir per gyvatuką, kur cirkuliuoja vanduo. Irgi per šilumokaitį.
  6. Gali būti, kad temperatūros davikliai T1 ir T2 yra prastai sukalibruoti, ar netgi šiaip blogai pajungti, todėl rodo šilumos skirtumą, kurio nėra, bet jis suskaičiuojamas, lyg būtų.
  7. Gali būti, kad debitometras suskaičiuoja daugiau srauto, nei yra išties. Ką gali žinot – klausimas, kas per skaitiklis.
  8. Gali būti, kad šilumos tiekėjas jums pareguliavo šilumą, nors jūs to visiškai nenorėjote.
  9. Gali būti, kad jums šildymą kas nors pagerino išsyk keliais skirtingais iš pavardintų būdų. Procentas šen, procentas ten – niekur gal nieko ir nepastebėsi, tačiau galutinis rezultatas gali būti prastas.

Žinote, kas visgi šioje schemoje įdomiausia? Ogi tas, kad kaip bereguliuotų namo administratorius tą vidinį vamzdyną, šilumos vartojimas priklauso nuo tos įrangos, kuri priklauso šilumos tiekėjui. Teisinga būtų, kad šilumos tiekėjas imtų pinigus tik už tą šilumą, kuri jau paduodama iš šilumokaičio į vidinį namo vamzdyną, tačiau taip nėra: pinigai imami už šilumą, kuri paduodama į pačiam šilumos tiekėjui priklausančias sistemas.

Taigi, kaip matome, pagal tokią schemą gaunasi, kad namo šilumos ūkio administratorius yra atsakingas, bet jis negali praktiškai nieko pakeisti. Kitaip tariant, neįgalintas ir netgi neįgaliotas (prisiminkim, kam priklauso įranga). Tuo pat metu įgalintas šilumos tiekėjas yra visai neatsakingas.

Ai, dar vienas dalykas: paskaitykite šią pigių kreditų schemutę ir prisiminkite, kad nemokamas sūris – pelėkautuose. Ir pasidžiaukite visokia už dyką ar panašiai įrengta ar renovuota šilumine įranga, kuri stovi pastate, kuriame gyvenate.

Beje, jei kam kyla klausimų, ar šita schema yra teisinga, pasinagrinėkite pačios Vilniaus Energijos pateikiamą schemą, bandydami atrasti kokių nors kardinalesnių skirtumų. Paieškokite ten pradžiai tokio daikto, kaip „šilumnešio temperatūros reguliatorius“ ir pažiūrėkite, kokioje sistemos dalyje jis yra. Minimoje schemoje neužkabintas tik vienas dalykas – kad Rubisafe įranga bei skaitliukai gali būti prijungti prie kažkokio centriuko. Tačiau apie nuotolinio duomenų rinkimo ir valdymo galimybes galima sužinoti iš Rubisafe gamintojų – Axis Industries įmonės, kuri, jei neklystu, priklauso vėlgi tai pačiai grupei, liaudyje neretai pavadinamai Rubicon vardu.

Trumpai ir buitiškai: įsivaizduokite, kad jūs turite savo bute radiatorius, kuriuos galima reguliuoti – ar daug jie šildo, ar mažai. Ir įsivaizduokite, kad jūs taupote šilumą, kitaip tariant, užsukate kranelius, kad karšto vandens eitų mažiau – tada reiktų mažiau mokėti už šildymą. Bet kažkas ima ir jums į radiatorius paduoda žymiai karštesnį vandenį, o dar ir su didesniu slėgiu. Jūsų radiatoriai ima kaisti labiau, nepaisant to, kad jūs kranelius užsukot. O dabar įsivaizduokite, kad tie jūsų kraneliai yra valdomi visai ne jūsų.

Ir pabaigai – dar viena Artūro Zuoko citata iš jau minėto Delfi straipsnio, apie tai, ar Vilniaus Energija tikrai reguliavo šilumos tiekimo kiekius, kitaip tariant, ar darė tai, ką neigia:

„Prieš metus buvo taikomas 18-19 laipsnių parametras. Šiemet yra taikoma 21-23 laipsniai. Šitas temperatūrinis grafikas yra suderintas su visomis institucijomis“, – konstatavo A. Zuokas, pridurdamas, kad namų administratoriai vis tiek gali reguliuoti šilumos kiekius namų šilumos punktuose, kad temperatūra butuose nesiektų 20 laipsnių.

Čia nieko jau nereikia nei komentuoti. Ponas Artūrai Zuokai, jūs pasakėte viską. Aš tamstos vietoje būčiau geriau nesakęs. Bet jūs pasakėte.

 

————

* Jau esu ne sykį sakęs, kad korupcija – tai ne tik kyšininkavimas bei atkatai. Tačiau pasikartosiu: korupcija – tai tiesiog sugedimas. Tai ir nekompetencija, ir visokie asmeniniai finansiniai ir nefinansiniai interesai (įskaitant net ir tokius, kaip nenoras turėti rūpesčių, apsikrauti darbais, etc.), ir visokie sprendimus paveikiantys ryšiai, ir kvailumas, ir politiniai kompromisai, ir krūvos kitų faktorių, kurie trukdo siekti nustatyto tikslo. Kitaip tariant, korupcija – tai tiesiog bet koks nevaldomas ir nekontroliuojamas su žmonėmis susijęs procesas, kuris priverčia procesus strigti.

Vilniaus Viešojo transporto privatizavimas

Ikarus autobusas

Kaip sovietmečiu, taip ir dabar, privatūs vežėjai draudžiami. Kas ten kalbėjo apie Artūro Zuoko verslumą? Man šitas verslumas teprimena nesakysiu jums, ką. Atsimenate, iš kokių laikų šie autobusai?

Jau per spaudą nuskambėjo triukšmas apie tai, kad Vilniaus savivaldybė ruošiasi uždrausti visą krūvą populiariausių mikroautobusų maršrutų. Aišku, formaliai jie tai įvardina, kaip kažkokį maršrutų peržiūrėjimą, kad esą jie nedubliuotų kitų maršrutų, bet realiai mes juk puikiai suprantame, kas vyksta: keleivius mieste pervežantys maršrutiniai mikroautobusai šiuo sprendimu yra tiesiog uždraudžiami ir viskas. Jų nebelieka, jie panaikinami.

Tarp uždraudžiamųjų – ne šiaip kokie nors, o visiems žinomi 1, 2, 4, 5, 62 ir 71, kitaip tariant, būtent tie, kurie yra būtiniausi žmonėms. Tačiau nebūna dūmų be ugnies, todėl pirma, prieš kalbėdami apie valdžiažmogių bukumą, turėtume paklausti, kokios tikrosios priežastys. Pasiaiškinkim, kodėl kažkam gali prireikti daryti tokias lyg ir nesąmones. Paspėliokim ir paanalizuokim, taip sakant.

Akivaizdu, kad Vilniaus Autobusai (dabar – jau įmonė „Vilniaus Viešasis transportas“) yra nuostolingi. Kodėl nuostolingi – irgi akivaizdu: jie absoliučiai nemoka tvarkytis su išlaidomis ir pajamomis, yra neorientuoti į klientą, jų pinigai nuteka į trečiąsias šalis, negana to, galime įtarti ir apie kažkokius šešėlinius dalykus, susijusius su klaikiai brangių autobusų pirkimu ir pan. (visad kyla klausimas, kodėl privatūs autobusai neša pelną, o valdiški – nuostolius? Tik nepasakokit man vėjų apie baisiai nuostolingus maršrutus ir zuikius autobusuose). O ir bendrai, matome puikius požymius, kad nuo sovietmečio veikiančios valdiškos įmonės ir šiais laikais dirba panašiai, kaip sovietmečiu.

Todėl Vilniaus Autobusai yra nuolatinis nuostolių šaltinis, kiaura skylė, į kurią tik krenta ir krenta pinigai. Tačiau šitai būtų išsprendžiama normaliais būdais – ne naikinant efektyvų privatų sektorių (kaip prie komunistinio režimo), o tiesiog realistiškai optimizuojant maršrutų laikus, išlaidų taškus, šalinant nesąmones, parenkant tinkamo dydžio autobusus ir t.t.. Faktiškai taip pat dirbantys privatūs vežėjai tai daro puikiai. Galim prisiminti, kad paskutinis mikroautobusų kainų didinimas buvo prievartinis: nuo 2 iki 3 litų kainos padidėjo ne vežėjų, o savivaldybės reikalavimu, tuo tarpu vežėjai dar ir protestavo. Taip taip, už tai, kad mikrobusas kainuoja daugiau, nei smirdantis miesto autobusas, galite padėkoti valdžiažmogiams – tai jų prievarta įvestas sprendimas.

Vilniaus Viešasis transportas – dirbtinai kuriamas monopolistas

Nuotaka ir senas autobusas

Vilniečiai - kaip per prievartą apvesdinta nuotaka, kuri visiškai nenori šios santuokos, bet jau žino, kad tuojau ateis povestuvinė naktis ir kas tada bus. Jūs, skaitydami šį straipsnį, irgi žinote, kaip jus santykiaus. Ir to neišvengsite, net jei turit nuosavą mašiną.

Naujas savivaldybės sprendimas dėl mikroautobusų totalinio uždraudimo – tai ne šiaip koks nors priverstinis kainų didinimas, o realus bandymas monopolizuoti rinką, sunaikinant tuos, kas yra nepriklausomi ir efektyvūs. Tai leidžia daryti išvadą, kad ne šiaip bandoma pataisyti Vilniaus Autobusų parko prastą padėtį, o kad bandoma išnaikinti konkurentus. Ta monopolinė situacija dar labiau sustiprės dėka to, kad savivaldybė prieš kelis mėnesius nusprendė Vilniaus Autobusų parką apjungti su Vilniaus Troleibusų parku į vieną įmonę. Beje, įmonė yra UAB, todėl tvarkytis galima joje praktiškai nesivaržant – jos nekontroliuoja nei įstatymai, keliantys reikalavimus valstybinėms įmonėms, nei įstatymai, reikalaujantys akcinėms bendrovėms būdingo griežto atskaitomumo.

Tokie monopolinę situaciją keliantys veiksmai, kaip kad šis sprendimas uždrausti mikroautobusus, yra daromi tada, kai norima įmonę parduoti, suteikiant pirkėjui maksimalų ir užtikrintą pelningumą. Taip, tai yra labai rimtas požymis, leidžiantis spėti, kad Vilniaus Viešasis transportas yra rengiamas privatizavimui. Po privatizacijos įmonė gauna išskirtines sąlygas ir jai nereikia bijoti efektyviai dirbančių konkurentų. Kainas įmonė gali padidinti praktiškai be apribojimų, nesirūpindama savo realiu efektyvumu.

Scenarijai galimi du: viena vertus, jei įmonė ruošiama parduoti savam pirkėjui, ji parduodama itin pigiai, nuostolingai, tačiau pirkėjas gauna ypatingai geras sąlygas, dėl kurių greitai pasitvarko ir gauna milžiniškus pelnus. Tokio pardavimo tikimybę rodo faktas, kad Vilniaus Autobusų parkas dirba klaikiai neoptimaliai (taip, lyg būtų tyčia davestas iki tragedijos), keleiviams tarp dviejų taškų reikia važiuoti su dviem ar trim persėdimais, net jei tai yra ganėtinai nenutolusios vietos. Paliekant tragiškai neoptimalius maršrutus, užtikrinamas įmonės nuostolingumas ir tuo pačiu užtikrinama, kad įmonės pardavimo kaina bus nepaprastai maža (galimas variantas – pardavimas už 1 simbolinį litą). Perėmus įmonę naujam savininkui, įmonė staigiai patvarkoma ir pelnas gaunamas itin didelis, prie ko prisideda dar ir išskirtinės monopolinės sąlygos, susidariusios, dėl savivaldybės veiksmų bankrutavus privačioms bendrovėms.

Antra vertus, jei scenarijus yra orientuotas į pardavimą išoriniam (ne savam) pirkėjui, tada prieš pardavimą vykdomi šiokie tokie optimizacijos veiksmai, kad įmonė būtų pervesta į pelningumą, o monopolinė situacija sukeliama tam, kad padidinta būtų pardavimo kaina. Prieš šį scenarijų kalba faktas, kad kokių nors realių Vilniaus Autobusų parko optimizavimo veiksmų, kurie turėtų būti daromi, prieš parduodant, nematome.

Visiškai nesuderinamas infrastruktūras turinčios autobusų ir troleibusų įmonės apjungiamos į vieną, kurios vienintelis privalumas – tai, kad tarp šių dviejų įmonių nelieka galimybės konkurencijai, t.y., gaunama įmonė, artima monopolijai. Tačiau tas veiksmas nėra gerinantis įmonių procesus, o tik didinantis tų įmonių svorį. Abiejų įmonių apjungimas, kaip galime pastebėti – tai veiksmas, kuris yra atvirai sinergiškas tam pačiam mikroautobusų uždraudimui.

Vilniaus Viešojo transporto privatizacija: kentės visi, kas papuola

Sovietinis autobusas

Pagal savivaldybės vaizdinius, galimai kažkada gausime štai tokius autobusus Vilniuje. Į bilietėlio kainą bus įskaičiuojamas ir pasinaudojimas tualetu, kurio funkcijas miesto transportas chroniams atlieka ir dabar.

Kokios bus pasekmės, jei UAB Vilniaus Viešasis transportas bus privatizuotas? Akivaizdžios kelios, bent jau man jos matosi visai aiškiai:

  1. Visų pirma, bus staigus darbuotojų skaičiaus mažinimas, nes staigiai optimizavus maršrutus, vienam vairuotojui tenkančių keleivių skaičius padidės labai smarkiai. Vairuotojai bus atleidžiami.
  2. Antra vertus, kadangi atsiras monopolinė situacija, o taip pat bedarbiais taps didelis būrys privatiems vežėjams dirbusių vairuotojų, bus karpomi atlyginimai. Nes vairuotojai neturės ko pasirinkti. Dirbk dvigubai pigiau arba eik iš darbo.
  3. Trečia vertus, bus drastiškai keliamos bilietų kainos, nes konkurencijos tarp miesto vežėjų iš principo neliks nei kvapo. Ir tas kainas kels taip pat nevaržomai, kaip dabar įveda kažkokius abonentinius mokesčius už kažkokią išsigalvotą skaitliukų esą priežiūrą.
  4. Ketvirta vertus, susisiekimo situacija dar labiau pablogės, nes monopolininkai savo paslaugas optimizuoja ne pagal pardavimų maksimizavimą ir kainų minimizavimą, o pagal bendrų savikainų minimizavimus, esant maksimaliai kainai ir verčiant klientą pirkti paslaugas kuo daugiau kartų. Žmoniškai šnekant, maršrutų mažės, susisiekimas prastės, o kainos kils.
  5. Penkta vertus, dar labiau kritus susisiekimo kokybei, gausime dar didesnį privačių automobilių kiekį, o tuo pačiu – ir dar didesnius kamščius Vilniaus gatvėse. Ir žinoma, kad dar mažiau stovėjimo vietų miesto centre. Kaip galima to pasekmė – dar ir papildomi transporto judėjimo apribojimai mieste. Tam kad žmonės labiau važinėtų UAB Vilniaus Viešasis transportas autobusais.

Trumpai tariant, dėl privatizacijos nukentės visi – ir Vilniaus Viešojo transporto darbuotojai, ir privatūs vežėjai, ir vienų bei kitų keleiviai, ir išvis bet kas, kas tik važinėja Vilniuje kad ir nuosavu transportu. Vieninteliai, kas išloš bus tie, kas susiprivatizuos tą įmonę. Ir ta įmonė bus monopolistas, kuris dar papildomai gaus finansavimą iš visų vilniečių kišenės (tiesą sakant, jau ir dabar ta sovietinė kontora yra visų vilniečių tiesiogiai ar netiesiogiai finansuojama).

Iš viso to lieka klausimas, kas visgi norėtų privatizuoti Vilniaus Autobusų parką? Galimi variantai – kokia nors užsienio įmonė, gal būt, kažkas iš paties Autobusų parko veikėjų, gal būt – kažkokia labai didelė ir seniai žinoma įmonė, susijusi su gerai žinomais Vilniaus komunalinių paslaugų teikėjais, gal būt – kita neblogai žinoma įmonė, kuri finansiškai susijusi su UAB Vilniaus Viešasis transportas, o gal būt – dar kažkas. Nežinau, čia aš galiu tik spėlioti. Visgi asmeniškai man įtikėtinas yra pirmas scenarijus, kuris leidžia spėti apie kažkokius netoli esančius, savus pirkėjus, tad galime numanyti, kas ten ir kaip.

Ką išties reiktų daryti, kad būtų naudos visiems? Elementaru: kadangi Vilniaus Viešasis transportas yra nuostolinga įmonė (ir nuostoliai pas juos praktiškai per visus galus eina), o privačios tuo užsiimančios bendrovės paslaugas teikia daug pigiau ir efektyviau, reikia mažinti valstybinį transportą, jį keičiant privačiu. Kitaip tariant, būtent leisti važinėti privatiems vežėjams visais maršrutais, kokie tik yra, keliant sąlyga, kad jie įdarbins Vilniaus Autobusų parko darbuotojus. Mažinant valstybinės įmonės teikiamų paslaugų apimtis, mažės ir nuostoliai, kuriuos patiria savivaldybė. Ir visiems gyventojams bus geriau. Tačiau aš spėju, kad kažkam galimai yra kažkokių kitokių interesų, kaip manote?

Vėlgi, pastebėsiu, kad tokie drastiški pokyčiai Vilniuje prasidėjo po to, kai į valdžią atėjo Artūras Zuokas. Čia ir keisti šiluminiai bajeriai, ir mikroautobusų naikinimas, ir kažkokie išvis nesąmoningi skaitliukų mokesčiai, ir finansavimas Rubicon priklausančios šiukšlių rūšiavimo gamyklos statybai, ir t.t.. Ponas Artūrai Zuokai, tai kaip, ar jau apšilote kojas savivaldybėje, ėmėte sprendimus daryti?

Monopolijos visur ir visada panašios

Standard Oil (dar žinoma, kaip Esso (tarimas nuo „S-O“)) tapo ta įmone, kuri davedė JAV visuomenę iki ribos. Naftos monopolistas, užvaldęs viską – degalus, asfalto gamybą, tepalų gamybą, muilo gamybą, dujų tiekimą, geležinkelius, etc., įsijautė su konkurentų naikinimu tiek, kad 1911 JAV aukščiausiojo teismo sprendimu buvo suskaldytas gabalais. Liberaliausią ekonomiką turinti valstybė, tuo metu – tikras laukinio kapitalizmo kraštas, dar 1890 priėmė Sherman aktą, draudžiantį nesąžiningą konkurenciją ir prekybos ribojimus, tačiau prireikė daugiau, kaip 20 metų, norint sukapoti John D. Rockefeller įkurtą įmonę, o paskui – priimti dar griežtesnį prieš monopolininkus nukreiptą Clayton aktą. Beje, pastarasis veikėjas šios monopolijos dėka tapo turtingiausiu visų laikų pasaulio biznieriumi, su kuriuo palyginus, koks nors Bill Gates dar atrodo visai kukliai.

Standard Oil aštuonkojis

Kaip matom – ir tais laikais, kaip ir dabar, specifinės įmonės daug kam primena aštuonkojį, ypač, kai monopolistas, panašus į Standard Oil, išties slepiasi po dešimtimis skirtingų pavadinimų, priklausančių supirktoms ir naujai prikurtoms įmonėms. Čia galim prisiminti, kaip Artūro Zuoko vėl globojamas Rubicon/ICOR vaizduojamas būna karikatūrose – irgi, kaip juodas aštuonkojis, su čiuptuvais, vaizduojančiais įvairias įmones (jų, man rodos, kelios dešimtys). Dar vienas panašumas, kad ir tais Standard Oil siautėjimo metais gaudavosi, kad apšildyti butus malkomis yra pigiau, nei dujomis: nuo kompanijos įsikūrimo 1868 iki išskaidymo 1911 žalios naftos kaina krito penkis kartus, tačiau Standard Oil parduodamų naftos produktų kainos sumažėjo vos keliolika procentų. Kažkuo primena ir situaciją su šildymu Lietuvoje, tiesa?

Kainos krito tik po to, kai Standard Oil buvo išskaldytas į 34 nepriklausomai valdomas kompanijas, bet net ir šios buvo tikri monstrai. Pvz., Standrd Oil of Indiana dar 1936 gavo pistonų iš FTC (Federal Trade Commission) už piktnaudžiavimus kainodaroje, naudojantis monopoline padėtimi ir pažeidžiant jau aukščiau minėtą Clayton aktą. Tarp kitų Standard Oil palikuonių – ir tokie pavadinimai, kaip Exxon/Mobil, Chevron, net ir šiais laikais siejami su visokiais nelabai švariais reikaliukais – atsiradus monopolininkui, jo neigiamą įtaką išnaikinti labai sunku.

Po Standard Oil suskaldymo atsirado durnių, kurie pezėjo, kad taip nereikėjo daryti, nes esą rinka pati būtų viską sureguliavusi. Pvz., Ludwig von Mises, austrų ekonominės demagogijos mokykla teigia, kad jei žibalo kainos prie Standard Oil monopolijos sumažėjo nuo 30ct 1867 iki 24ct 1911 metais, tai reiškia, kad monopolininkas buvo gėris. Kiek aukščiau jau minėjau, kad žaliavinės naftos kainos per tą laiką krito penkiagubai, kas išties yra beveik ekvivalentiška kainų padidinimui penkis kartus. Lietuvoje, beje, irgi yra panašius kliedesius platinančių veikėjų, susibūrusių netgi į atskirą oligopolinių/monopolinių kompanijų rėmimo institutą.

Dar vienas įdomus faktas – Theodore Roosvelt, JAV prezidentas, progresyvistas, pavertęs šią šalį į realią supervalstybę, iš Didžiosios Britanijos perkėlęs pasaulio ekonomikos bambą į JAV, būtent ir buvo tasai žmogus, kurio politinė valia suskaldė Standard Oil kompaniją.

Beje, Standard Oil įsisiautėjimo laikais biologai dar nežinojo, kaip aštuonkojai dauginasi, tad šis paveikslėlis dar nėra labai vulgarus. Galim įsivaizduoti, kokį galėtų nupiešti specifikas žinantis dailininkas.

Rinkimai į savivaldybes

Norit sužinoti, už ką balsavau aš? 🙂

Labai daugelį nustebino (mane – irgi) faktas, kad Voldemaro Tomaševskio grupuotė (15.06%) prasimušė į antrą vietą po Artūro Zuoko (17.75%). Kita vertus, truputį pagalvojus, man jau atrodo, kad tai nenuostabu. Greičiau priešingai – rezultatas, kurio reikėjo laukti. Tiesiog mes gal iki šiol negalim patikėti tuo, kaip viskas keičiasi.

Visi seniai ir puikiai žino, kad lenkai Lietuvoje faktiškai yra prasčiausiai išsivysčiusi visuomenės grupė. Priežastys – paprastos: daugelis jų, prastokai mokėdami lietuvių kalbą, nesugeba integruotis į visuomenę, atitinkamai, gauna prastesnius darbus, mažesnius atlyginimus, etc.. Tas pat ir su vyresnio amžiaus lenkais – per visą sovietmetį tęsėsi lygiai tas pat. O juk natūralu, kad jei išsilavinimo neturi tėvai, sunkiau išsilavinimą gauti jų vaikams, tad bėdos tiktai tęsiasi.

O dabar turime tai, ką turime – visokie tomaševskiai knisa lenkams protą apie tai, esą visur prieš juos vykdoma tikslinga diskriminacija, o jie tuo ir tiki. Bet net ne tame esmė. Vilniuje apie pusę milijono gyventojų, iš jų gera pusė turi kompiuterius su internetu. O dabar pabandykime subjektyviai įvertinti, kokia dalis tarp šių žmonių yra lenkai, kokia – lietuviai, kokia – rusai? Spėju, kad lietuviai ir rusai pasiskirstys panašiai, tačiau internetizuotų lenkų dalis bus porą kartų mažesnė.

Banalu, bet eilinis Vilniaus lietuvis, prieš ruošdamasis rinkimams, nueina į Google.lt, pasiieško kažko apie kandidatus ir atranda. Ir natūralu (nors vargu, ar normalu), kad eilinis Vilniaus lenkas neturi interneto, o jei ir turi, tai lenkiškai teranda lenkiškų populistų platinamas klejones. Štai ir rinkimų rezultatai: Vilniuje laimi grupė, kuri aktyviausiai veikia internete (faktiškai – vienintelė, kuri išvis žino, ką internete veikti) – Zuoko koalicija. O gyventojai, kurie visiškai nežino tų jūsų internetų, balsuoja už politines atmatas, efektingai naudojančias senus agitpropo metodus – Tomaševskio bloką (15.06%), Darbo partiją (11.60%), Pakso tvarkiečius (6.00%). Beje, Rusų sąjunga (1.78%) surinko labai menkai balsų – tą ir galim spėti, turėdami omeny labai artimas socialines rusų ir lietuvių struktūras.

Liūdnokai atrodo ir tradicinių partijų rezultatai – konservatoriai liko vienintele partija, sugebėjusia kažką išlaikyti (13,92%). Ir visa tai – nepaisant nevykusių reformų ar apsitaškiusio mero Navicko.

Išties tenoriu pasakyti vieną paprastą dalyką: internetas mus paverčia kaimu. Tie, kas į jį įsijungia, žino apie valdžią tiek, kiek apie savo kaimynus. Ir netgi įtakoja (prisiminkim, kaip internetinis triukšmas apie Navicko bajeriukus ir bandymus prastumt sutartį su Rubicon 35 metams baigėsi to paties Navicko išmetimu). Tuo tarpu politikų kliedesiais tikintys – tiesiog neturi interneto. Jiems telieka tikėti tuo, ką jie gauna per politikų apmokamus kanalus.

Pažvelkim į skaičius: 3,19 proc. negaliojančių (t.y., sugadintų) biuletenių Vilniuje – tai beveik tiek pat, kiek surinko liūdnai pagarsėję Liberalų Sąjūdis (3,57%) bei Liberalų ir Centro sąjunga (3,27%) ir vos porą kartų mažiau, nei surinko socialdemokratai (7,08%) ar paksuoliai (6,00%).