Tag Archives: Facebook

Google stagnacija jau prasideda

Aš jau spėjau užmiršti, ką norėjau čia parašyti prieš pusantrų metų, kai pamačiau pirmus fyntus, kuriuos ėmė išdarinėti Google – parašiau pavadinimą, o straipsnis taip ir liko kaboti tuščias, kaip priminimas. Paskui dar kelis kartus norėjau parašyti, bet vis užmiršdavau, ką anksčiau norėjęs buvau, tai taip ir liko kaboti tuščias daiktas, kaip priminimas. Ale šiandien parašysiu, nes atrodo, kad Google Reader uždarymas labai daugelį sunervinęs bus. Ir daugelis užduoda klausimą: kur migruoti?

Daugelis vartotojų pyksta ir nesupranta, kodėl čia Google uždarinėja tokias paslaugas, bet pirma imkim ir įvardinkim pagrindinį, svarbiausią faktą: Google žino, kad vartotojai pyksta. Ir uždarydami, jie puikiai žinojo, kad pyks. Ir jiems giliai monopenisualu*, ką jūs galvojate ir sakote, nes dėjo jie. Jie yra dideli ir jie gali sau leisti daug. Ir po kiek laiko dėl to jiems ateis liūdnos dienos.

Tiesą sakant, aš to Google Reader nenaudoju, todėl man turėtų būti nei šilta, nei šalta, tačiau šitas žingsnis yra didelis, negana to, jis yra labai gerai atitinkantis tą paterną, kurį pastebėjau. Ir tai visai ne kokie nors vartotojų poslinkiai ar koks nors Google senų paslaugų atmirdinėjimas, apie kurį šneka patys Google veikėjai. Ir tai nėra šiaip kažkoksai paprastas taupymas, kaip kažkas norėtų pavaizduoti, nes viskas yra truputį įdomiau.

Google čiulpia

Google dabar jau yra tokia kompanija, kuri daro, ką nori. Ji yra tokia didelė, kad tiesiog dėjo ant visų. Jei nusprendžia - jie ką nors nusiperka. Jei nusprendžia - uždaro. Ir niekur jūs nedingsit. Todėl jiems yra giliai monopenisualu, ką jūs galvojate apie Google Reader uždarymą.

Paternas paprastas: Google uždarinėja viską, kur tik yra galimybių integruoti ką nors su kuo nors. Aišku, išskyrus paties Google produktus.

Jau anksčiau, kai Google paskelbė apie krūvos kitų paslaugų uždarymus, pvz., Google Translate apribojimus, kad jo negalėtų naudoti pašalinės įmonės, čia jau buvo pradžia. Keistas dalykas buvo ir tai, kad Google vis žadėjo, bet taip ir nepadarė jokių priemonių, kad būtų galima automatais kažką parašyti į Google Plus. Paskui dar nutarė uždaryti Shopping Search API. Tai labai suprantama: kai esi vienintelis, galintis naudoti savo API, tai esi vienintelis, galintis kurti integruotus produktus. Todėl būtent pirmieji veiksmai, nuo ko prieš metus ar du viskas prasidėjo – tai ir buvo masiniai Google paslaugų API uždarinėjimai.

Šiaip jau šitai yra senas fokusas – kadaise Microsoft, būdami vieninteliais, kas žino Windows API, tapo vieninteliais, galinčiais kurti darbingas ofiso programas, o konkurentai su visokiais Word Perfect ir panašiais daiktais tiesiog paduso, nepaisant nei mažesnių kainų, nei didesnio funkcionalumo. Tokie metodai išties nėra konkurenciniai: veikiama ne per tai, kad vartotojas gautų daugiau, o tik per tai, kad yra kokios nors sąlygos, kurių neturi konkurentai. Gaunasi panašiai, lyg turėdamas katilinę, visus verstum pirkti bulves, nes kas nepirks – tiems šildymą atjungsi.

Neseniai mane sunervino kitas reikalas: Google labai įdomiai ėmė keisti paveiksliukų paiešką: gal šioji dar ne pas visus pasikeitė, tačiau nauji pokyčiai, kur užvedus ant paveiksliuko, neatsiranda po juo buvę linkai „more sizes“ ir „similar“, o paspaudus paveiksliuką, atsidaro ne paveiksliuko puslapis, o per pusę lango atsiranda kažkokia peržiūra – tai irgi simptomas: vietoje realaus funkcionalumo dabar jau kišami kažkokie dizainerių prikurti išgražinti fufeliai, kuriais naudotis tik nepatogiau. Spėkit, kas turi darytis įmonėje, kad vardan išvaizdos, būtų žalojamas produkto funkcionalumas?

Keista buvo ir to paties Google Plus evoliucija: pradžioje startavęs, kaip puikus, labai prognozuojamas socialinis tinklas, kuriame visada žinai, ką iš kokio rato matysi, dabar šitas daiktas naudoja kažkokius klaikius, dar baisesnius, nei Facebook algoritmus, pagal kuriuos visiškai neprognozuojamai ir labai prastai pats nusprendžia, ką tau rodyti, o ko nerodyti. Rezultatas – stebuklingais būdais tiesiog nepamatai kažkokių postų, kokius norėjai pamatyti. Keista buvo ir su kitkuo: pačioje pradžioje Google Plus buvo galima skaityti per RSS. Kur ir kodėl tokios galimybės dingo – irgi neaišku. Tiksliau, aišku – taigi kur tik RSS, ten ir integravimai. Jiems juk nereikia, kad kažkas Google+ skaitytų per RSS.

Tuo pat metu patys Google savo produktų integraciją daro per visur, kur gali. Youtube integruojama su Google+, Blogger – taip pat. Perdarinėjamas Google Calendar ima elgtis nevaldomai – kokie nors pridūrkai dabar gali prirašinėti jums visokių įvykių, kuriuose dalyvausite. Ir visa ta nelabai sveiko aktyvumo integracija daroma, uždarinėjat senas paslaugas.

Taip, čia yra labai aiškių pokyčių simptomai: kadaise buvusi kompanija, orientuota į vartotojus, Google perėjo į plato fazę, kur vyksta tipiški stagnuoti pradėjusioms korporacijoms būdingi pokyčiai. Pradedami naudoti Total Cost Cutting (TCC) metodai**, produktus ima reguliuoti marketinginiai svaigalai, matantys tik išvaizdą, bet ne vidurius, vykdoma unifikacija ir apjunginėjimas bet kokia kaina, kapojama viskas, kur tik kažkas kitas iš tavo produktų galėtų uždirbti (nes jei kažkas uždirba – tai matyt, kad vagia, ar ne?), statomos užtvaros visokiems konkurentams, o tuo tarpu klientai tiesiog užmirštami.

Google Reader uždarymas yra būtent toks simptomas: šis produktas yra aiškiai integracinis, jo vartotojai pinigus neša neaišku, kaip (išties tai aišku – per paieškos sistemos taiklumo padidinimą, ir labiausiai patyrusių, ekspertinių vartotojų įtaką, bet patiems Google veikėjams tai dzin, nes jie jaučiasi labai dideli), šitas produktas puikiai dirba su visais Google konkurentais, negana to, jis dirba su RSS.

Taip, vienas požymis, kuris bene bendriausias viskam, ką Google naikino per paskutinius metus – RSS palaikymas. Nes RSS leidžia integruoti pačius įvairiausius puslapius, net ir tarpusavy konkuruojančių įmonių. Ir Google būtent tą galimybę integruoti po truputį visur naikina. Dabar, jei norite RSS, turėsite migruoti į Google Blogspot (aka Blogger), kuris jau suintegruotas su Google Plus – nes jei jau skaitote RSS, tai skaitote blogus, o jei jau skaitote blogus, tai turite skaityti tiktai Google blogus. Ai, žinoma, kad taip – Blogger yra vienitnelė platforma, kuri automatais moka postinti į Google Plus.

Visur dabar daroma konsolidacija – visi akauntai apjungiami, viskas metama krūvon. Po truputį vartotojai stumiami link to, kad arba jie turės būti su Google, arba jie turės būti su Google, nes pasirinkimo jie neturi gauti.

Kova ne vardan vartotojo, o prieš konkurentus, vartotojų prievartavimas, TCC, ir taip toliau – tai tipinis stagnuoti ėmusios įmonės simptomas. Panašu, kad jie jau pametė kryptį. „Don’t do evil“ – jau irgi liko praeityje: ši įmonė jau nesidrovi kelti į pirmą vietą savo pačių Google+ įrašų, net jei tie neverti netgi išvis pakliūt į paieškos rezultatus.

Taip, Google vis dar yra visiški internetų valdovai***, bet jei mes gražiai nuspręsime, tai jie nudus greičiau. O dabar belieka paieškoti viskam alternatyvų – Google Reader, Gmail, Google Maps žemėlapiams, o svarbiausia – paieškai. Bet… O kur?

 

 

————-

* Žodį „monopenisualu“ labai gražiai Lietuvoje išplatino ponas Grumlinas. Jei kam nors neaišku, ką jis reiškia, tai išverčiu: tai reiškia „vienabybiška“. Tai yra vertinys iš maskvėnų kalbos į romėnų kalbą, kuris specialiai padarytas taip, kad visokie marginaliniai pseudointeligentai nesuprastų.

** Total Cost Cutting – labai populiarus tarp didesnės patirties neturinčių vadovų metodas – karpyti lėšas visur, kur tik nėra labai akivaizdaus ir tiesioginio uždarbio mechanizmo. Kartais, kai kompanijoje yra chaosas, o švaistymai yra pasiekę klaikius mastus, TCC padeda labai staigiai pagerinti finansinę padėtį ir padidinti įmonės efektyvumą bei fokusaciją. Bet daug dažniau (tur būt, kokiais 9 atvejais iš 10) TCC pats savaime tampa degradacijos priežastimi: nukarpoma ne tai, kas reikia, tad padėtis ima prastėti, o tada jau bandoma dar labiau karpyti viską, kas papuola. Bendru atveju TCC dažniausiai tampa požymiu, kad vadovavimu užsiėmė kažkas, kas nesigaudo pačios įmonės procesuose ir klientų poreikiuose.

*** Tiems naivuoliams, kurie įsivaizduoja, kad Facebook pralenkė Google, verta pasiaiškinti realybę: Google.com stovi pirmoje vietoje pagal lankomumą. Iš top-3 lankomiausių pasaulyje domenų 2 priklauso Google. Iš 25 pasaulyje labiausiai lankomų – Google priklauso 7. Goolge+ socialinis tinklas, kaip sako gandai, jau turi virš pusės milijardo vartotojų ir vis dar auga nesustodamas. Normalesnių Google paieškos konkurentų – iki šiol nėra. Internetinių video paslaugų rinkoje – Google (Youtube) dominuoja visiškai be konkurencijos. Elektroninis paštas – vėlgi Gmail. Žemėlapiai – ir vėl Google. Jie įlindę visur, kur tik įmanoma. Ir dar jie dar lenda į jūsų telefonus (Android) bei kompiuterius (Chrome).

Paradigmos poslinkis visame gražume

Esu jau rašęs apie paradigmų poslinkius ir su tuo susijusius suvokimo efektus. Bet tai buvo apie praeitį, kurią šiais laikais sunku suvokti, nes paradigma jau kita. Dabar gi matome kitą atvejį – paradigma keičiasi, o mums sunku suvokti, į ką tai virsta. Nes viskas keičiasi taip, kad nors lyg ir viskas panašu, bet visiškai kitaip. Taip, aš čia apie internetų paradigmą. Ir apie visą tą skandalingai triukšmingą atvejį, kur tarpusavy susidūrė ponai Algis Ramanauskas ir Artūras Račas.

Šūdas ventiliatoriuje

Kai šūdai pasiekia ventiliatorių, sustabdyti reikalą būna labai sunku. Čia karikatūroje toksai Rupert Murdoch, kuris irgi įkliuvo į šūdų spąstus, kai jo leidiniai nepajuto ribos tarp to, kur yra asmeniniai žmonių reikalai, o kur yra žiniasklaida.

Paties to atvejo aš nenagrinėsiu, nes panašių cirkų daug kartų mačiau dar prieš krūvą metų, tik kad mažesnių – Internetas anksčiau buvo nedidelis. Bendrai tai apie panašius atvejus sakoma paprastai – šūdas pakliuvo į ventiliatorių. Žinote, kas būna, kai šūdas į ventiliatorių pakliūna? Ogi jis taškosi į visas puses – ir ant kaltų, ir ant niekuo dėtų. Ir svarbiausia, kad nelabai prognozuojamai. Bet čia kitas reikalas įdomus: anksčiau panašūs cirkai tapdavo vienos kokios nors grupelės vidinėmis pjautynėmis. Dabar gi šitai plinta per visą Internetą ir netgi pasiekia tuos, kas Interneto net nėra matę. Ir visa tai vyksta kažkokiame nesupratimo fone: KPŠ?

Ko gero, ryškiausiu indikatoriumi bet kuriam paradigmos pasikeitimui yra tai, kad kažkuri dalis žmonių suvokia įvykius, kaip visiškai natūralius, tuo tarpu kita dalis nesuvokia tiek, kad daro visiškas nesąmones.

Daugelis senų internautų į šią istoriją žiūri, kaip į banalų atvejį, kur nieko nuostabaus ir išvis neverta kreipti dėmesio. Bet čia pastebėkim keistą Žurnalistų Etikos Komisijos elgesį: ana, po nesenų įvykių, kai ponas Artūras Račas kažkaip pasireiškė apie ponus Audrių Bačiulį, Andrių Užkalnį ir Audrių Matonį, nusprendė, kad pono Artūro Račo blogas yra žiniasklaida ir reikia tai nagrinėti, kaip kažkokį rimtą įvykį. Kitiems rimtu įvykiu pasirodo Algio Ramanausko-Greitai paskelbtos nominacijos, nes jos gi irgi skandalingos ir staigiai pagarsėjusios.

Taigi, turim aiškų atvejį: vieniems viskas natūralu tiek, kad paprasčiausiai galima ignoruoti ir tai dings, o kitiems – tai kažkokia užribinė nesuvokiamybė, kur reikia imtis kažkokių skubių veiksmų. Aiškus paradigmos poslinkio požymis.

Vat čia ir susiduriam su įdomumu – Facebook, Google Plus, blogai, forumai ir pan. pagal seną paradigmą gali būti vertinami dvejopai: ir kaip vieša informacijos priemonė (t.y., faktiškai žiniasklaida), ir kaip uždara, nevieša informacijos perdavimo priemonė (t.y., kaip privatus bendravimas). Ir tas vertinimas tepriklauso nuo to, kokius kriterijus susigalvosi. Ir atrodo, kad visokios komisijos, žurnalistai bei teismai dėl visokiausių savų priežasčių susigalvoja tuos kriterijus kuo plačiau.

Vieni gal susigalvoja todėl, kad kuo plačiau vertinsi – tuo daugiau informacijos galėsi nusiurbti ir paskelbti kokiame nors leidinyje. Kiti – todėl, kad jų įtaka taip išsiplečia, nes daugiau galima reguliuoti. Treti – dar dėl kažko. Štai taip ir gauname keistą situaciją, kur žiniasklaidai prilyginama viskas, kas papuola. Ir tada jau kokia nors Frosia iš Bezdonių netikėtai atranda, kad kažkokias jos asmenines nuotraukas, kur ji su draugėmis girta fotografavosi, skelbia kokie nors didieji Lietuvos portalai – nes čia, žinote, gi vieša, nes internete, o visas internetas – tai juk žiniasklaida.

Prieš kelioliką metų situacija buvo priešinga: pvz., Delfi turėjo nemažai problemų, kol sugebėjo išsikovoti, kad juos pripažintų žurnalistais – kai kurios valdiškos kontoros aiškindavo, kad jie gi ne spauda, ne radijas ir ne TV, todėl neleis. Tą ribą Delfi perlaužė, tačiau tuo nesibaigė. Prieš kelis metus dar vieną ribą perlaužė Liutauras Ulevičius, paskelbęs, kad žiniasklaida yra jis pats, nes jis turi blogą, o tai ir yra žiniasklaida. O dabar štai žiniasklaida tampa ir kažkokie socialinių tinklų bajeriukai – kas ką palaikino, kas kuo pasidalino.

Atvejis, kur dabar visų svarstomas – kad ponas Artūras Račas skelbia sąrašus tų, kurie dalinosi pono Algio Ramanausko nominacijomis – paremtas prielaida, kad jei jau kažkoks žmogus (pvz., vienas iš šitų nagrinėjamųjų – nesvarbu, ar ponas A.R., ar kitas ponas A.R.) yra žurnalistas, tai reiškia, kad ir visa jo medžiaga – tai žurnalistika, o viskas, ką toks žmogus skelbia – irgi žurnalistika savaime, nes gi jis žurnalistas, viešas asmuo, turi daug sekėjų ar pan.. Tai abejotina prielaida. Bet ji nei kiek ne daugiau absurdiška, nei prielaida, kad koks nors Delfi komentatorius yra visuomenės informavimo šaltinis. Tačiau už komentarus teismai baudžia, remdamiesi tuo, kad jie kažkokioje informavimo priemonėje.

Dar keleri metai ir staiga paaiškės, kad bet koks Facebook, Google Plus, One, LiveJournal ar PoPo naudotojas yra tolygus žurnalistui, turinčiam teisę lįst į visokias įstaigas (ar tikrai?), tačiau neturinčiam teisės turėti asmeninę nuomonę. Nes žurnalistas juk turi informuoti. O nuomonę turėti gali tiktai šiaip žmogus, bet tik ne Internete, nes jei jau internetas – tai vadinasi, žiniasklaida? Ir jei jau kažkas kažkam kažką pasakė, o kažkam tai nepatiko – tai reiškia, kad turi būti teismai ir nagrinėjimai visokiose įstaigose.

Ir štai tada kils senosios paradigmos veikėjų kalbos apie tai, kad Internetą reikia reguliuoti, nes kaip gi galima leisti, kad kiekvienas kalbėtų tai, ką nori? Ar galima leisti, kad kiekvienas galėtų skelbti savo nuomonę?

Google Street View nebus Lietuvoje. Ir gerai.

Google jau seniai yra tapusi kompanija, kurios šūkis „nebūti blogiu“ teliko šūkiu. Šūkiu, kuris ničnieko nereiškia. Tušti žodžiai.

Google dėjo ant jūsų, jūsų privatumo, jūsų teisių, ant visko. Tai kaip Facebook, tiktai dar blogiau, nes visa ta informacija – visiškai totalinė, apie viską. Jūs užeinate į kokį nors puslapį, kur yra koks nors Google Analytics skaitliukas – štai Google jau apie jus ir žino. Užeinate kur nors, kur yra Google Adwords – ir vėl Google apie jus jau žino. Užeinate į paiešką – ir jie žino dar daugiau.

Kompiuterastams aš pasakysiu tokį pavyzdį: kurių galų, pvz., Google Chrome laiks nuo laiko staiga užsimano listinti ant kokio nors porto? Ne nuolat, o kartkartėm? Kodėl naršyklė nori būti serveriu?

Skynet Google kompiuterių tinklas ir dirbtinis intelektas

Google jaučiasi pasauliniu viską valdančiu tinklu. Todėl jie dėjo ant Lietuvos įstatymų ir asmens duomenų apsaugą reguliuojančių normų. Bet dėl to ant jų dėjo tas normas prižiūrinti inspekcija. Nors kartą Google gavo per snukį šlapiu skuduru. Ir jie dėl to labai nustebę.

Dėjo Google ant to, kad kažkam kažkas nepatinka. Jie jums sako, kad duoda duomenis ištrinti, o išties patys atspėkite, ar jums parodo, kad ištrynė, ar išties jie ką nors ištrina.

Aš nelabai seniai nuvažiavau į Helsinkį ir pabandžiau pasijungti prie savo Google Plus akaunto. Šitam akauntui aš kadaise susikūriau visiškai atskirą, niekuo nesusijusį meilą. Beje, ir šiaip aš Gmail paslaugomis nelabai naudojuosi. Bet aš nežinau, kokiu būdu, bet jie ėmė ir puikiausiai identifikavo, kas aš esu, Helsinkyje pareikalaudami, kad nurodyčiau savo belenkiek laiko neatidarinėtą ir niekaip niekad nesietą kitą Gmail pašto dėžutę. Nežinau, kaip jie susiejo tas dvi dėžutes. Jos niekad nebuvo niekaip susiedinėtos. Jos praktiškai nebuvo naudojamos paraleliai. Jų abiejų istorija, kurią duoda Google, buvo ištrinta ir atjungta.

Google dėjo ant jūsų – jie turi priemones, jie apdirbinėja informaciją, o jei norite tą informaciją išsitrinti – tai jau jūsų, o ne jų problema. Trinkitės kaip norit.

Išsyk sakau – nepasakokit man apie viešas vietas ir įstatymus, kurie leidžia kažką fotkinti – tie įstatymai yra skirti ne kontoroms, kurios vykdo asmens duomenų kaupimą ir apdirbimą. O toms kontoroms, kurios kaupia, apdirbinėja ir naudoja asmens duomenis, galioja įstatymai, reguliuojantys tokių duomenų tvarkymą. Ir čia reikalavimai yra labai paprasti: duomenys turi būti tvarkomi taip, kad gyventojui panorėjus, jo duomenys būtų pašalinami.

Google ant pas mus galiojančių asmens duomenų apsaugos teisės aktų yra padėjusi. Nes jie Amerikoje ir jie gali dėti ant Lietuvos įstatymų. Bet dabar jie gavo skuduru per veidą: kadangi dėjo jie ant tų įstatymų, tai leidimo užsiimti savo reikaliukais Lietuvoje jie negavo. O jei nori gauti – turi atidaryti filialą, kuris užtikrintų, kad Lietuvos piliečių asmens duomenys bus tvarkomi taip, kaip nori Lietuvos piliečiai. Pagal Lietuvos įstatymus.

Google pozicija man suprantama – jie niekada nesutiks atidarinėti atstovybės Lietuvoje. Nes jei tik jie tai padarys, jie išsyk turės vykdyti gyventojų skundus ir laikytis Lietuvos įstatymų. Bet jie tikisi, kad minios isterikavotų pridūrkų pradės cypti apie tai, kaip blogoji valdžia kankina gerąsias kompanijas. Ir kad minios tų pridūrkų pasieks savo – leis užsienio kompanijai, dedančiai ant Lietuvos įstatymų, veikti Lietuvoje taip, kaip tik ji susigalvos.

Todėl aš sakau paprastai: palaikau tą inspekciją. Nes nors kartą didelei kompanijai tėškė šlapiu skuduru per veidą. Tėškė už tai, kad ta kompanija daugybę kartų tėškė į veidą Lietuvos piliečiams. Už tai, kad ta kompanija galvoja, jog ji gali sau leisti viską, o kiti turi jai paklusti. Už tai, kad ta kompanija galvoja, jog ji gali viską be jokios atsakomybės.

Ne, Google ne vienintelė panaši kompanija. Yra ir kitų, dar naglesnių, pvz., kokie nors PayPal, kurie šaltu veidu gali pasiimti jūsų pinigus ir pasiųsti jus ten, kur aš siunčiu idiotus. Žinote patys. Dėjo jie ant mūsų teisių. Tai pasakykit man kas nors, kokiu reikia būti durniumi, kad kovotum už tokių kompanijų teisę daryti, ką tik jos susigalvos?

Konferencija Best Internet 2001

Prieš kokią savaitę su trupučiu buvo viena iš rimčiausių (jei ne išvis rimčiausia) kasmetinių Lietuvos konferencijų internetinės reklamos ir marketingo temomis – tai „Best Internet 2011“, organizuota Verslo Žinių. Kažkaip ir aš į ją pakliuvau, nes vis pakliūnu į visokius renginius. Tiesą sakant, jei ne ponas Mindaugas Voldemaras iš Commonsense.lt, tai būčiau nepakliuvęs, taigi, dėkui čia didžiulis jam už tai, kad čia dalinuosi apie tai, kas krito man į akis (dalinuosi tik gabalėliu, nes išties buvo visas būrys fantastiškų pranešėjų su puikia informacija).

Internetas. Rimtas verslas. Ne šunio papas.

Visų pirma, posūkis lietuviškame marketinge: ne kažkas, o blogeris veda konferenciją. Taip ir pristatoma: Commonsense.lt tinklaraščio autorius Mindaugas Voldemaras yra vedantysis. Sakyčiau, tai yra požymis, kuris sako apie tai, kaip blogų vertinimas keičiasi marketingistų požiūriu. Čia yra savaime didžiausia naujiena, kuri buvo šioje konferencijoje: vietinė rinka pripažįsta, kad yra jai naujas, gal ir mažai suprantamas, bet daug lemiantis reiškinys – tinklaraščiarašybininkavimas*. Žodžiu, Lietuva, kad ir atsilikdama 5 metais, visgi eina paskui amerikoniškas tendencijas. Beje, vedantysis labai geras. Čia yra puikus dalykas, kai vedantysis žino temą ne blogiau, nei geriausi konferencijos pranešėjai – visa konferencija labai nepastebimai, tačiau labai konkrečiai pakyla į daug aukštesnį lygį.

Dabar kitas bendras pastebėjimas, jau neigiamas: Lietuva yra posovietinis kraštas. Vis dar yra ir prošvaisčių, atleiskit, nesimato. Kai pusė konferencijos pranešėjų aiškiai suvokia, kas tas yra RoI**, kaštų panaudojimo efektyvumas***, pelningumas****, orientacija į klientą***** ir taip toliau, tai kita pusė akivaizdžiai to ne tik nesuvokia, bet net ir tokių žodžių gal negirdėjo. Ir čia manau, kad net ir be paaiškinimų suprasite, kad ta pusė, kuri suvokia – tai užsieniniai pranešėjai, o ta, kuri nesuvokia – tai lietuviški. Tai tiesiog stebuklas, bet visi, visi be išimties angliškai kalbėję pranešėjai buvo puikūs. Tačiau nei vieno lietuviško pranešimo nebuvo bent vidutiniško: jeigu jų būtų nebuvę, tai konferencija būtų buvusi žymiai geresnė. Čia yra fenomenalu, žinokite. Aš dar tokio žostko pranešimų pasiskirstymo gyvenime nemačiau – kad būtų tiesiog praraja tarp dviejų pranešėjų grupių. Gal nemačiau todėl, kad marketingistų ir reklamščikų konferencijose nedalyvauju.

Continue reading →