Revekka Plastinina-Kedrova-Maizel
Apie tai, kaip elgdavosi moterys-tardytojos iš NKVD/GPU/ČK – duomenų mažoka, jie labai nerišlūs (tad ir šioji herojė teaprašyta bus tiktai kratiniu nesusijusių bendrakonteksčių sakinių). Visgi po Perestroikos ėmė lįsti faktai apie senąją tardytojų gvardiją, kurią Stalinas, padedamas pirma Genricho Jagodos*, o paskui – ir Nikolajaus Ježovo**, o dar paskui – Lavrentijaus Berijos***, beveik visą išnaikino. Išnaikino tiesiog tam, kad paslėptų komunistų atėjimo valdžion detales. O paskui dar praėjo dešimtys metų nutylėjimų – tad ir nuotraukų, ir istorijų išliko nedaug.
Tiesa, nors daugumą didžiausių išgamų patys NKVD veikėjai iššaudė, į NKVD bei KGB ateidavo vis nauji ir nauji sadistai. Pasakojimų apie tai, kaip NKVD tardytojos taikydavo labai specifinius kankinimus, išlikę net ir iš kai kurių Lietuvos partizanų, t.y., iš laiko, kai pirmoji saugumiečių karta buvo praktiškai išnykusi. Tuo tarpu kai pabandai pakapstyti apie moteris saugumietes iš 1918-1920 periodo, paaiškėja, kad jos buvo labai panašios į jau aprašytą Ilzę Koch. Panašu, kad tai tiesiog kaip kokia liga – represinės struktūros traukia bet kokius atmatas, nepriklausomai nuo lyties, kilmės ir tautybės.
Tiktai dėka to, kad Archangelską 1918-1919 metais užėmė Antantė, išliko kiek daugiau faktinių duomenų apie tokią Revekką Maizel-Plastininą-Kedrovą. Užėmus Archangelską, buvo pradėti tyrimai, kurių metu nustatyta, kad ji pati savo rankomis sušaudė mažiausiai 87 baltagvardiečių karininkus, 33 civilius bei kartu su savo naujuoju draugu Michailu Kedrovu suvarė į baržą ir paskandino 500 pabėgėlių bei generolo Milerio karių.
Tai, iš esmės, vienintelė informacija apie šia bobą, kurią galima laikyti patikima ir patikrinama. Apie visą kitą – yra oficialios, organų palaikytos versijos ir neoficialios, išlindusios per kalinių pasakojimus, o dar ir pripainiotos tiek, kad kartais sunku nustatyti, kokie įvykiai buvo pirmiau, o kokie paskiau – kuo labiau ieškai, tuo didesnis gaunasi kratinys.
Oficiali biografijos versija – kad ši mūsų tiriamoji su savo naujuoju vyru Kedrovu kažkuriuo metu persikėlė į Maskvą, kur mirė 1946 nuo neaišku, ko, iki tol dirbusi neaišku kur ir neaišku kuo. Pats Michailas Kedrovas buvo sušaudytas per valymus. Pirmojo Revekkos vyro Nikandro Plastinino peripetijos neaiškios – žinoma, kad jis buvo vienas iš tų, kas organizavo Leninui laikraščių spausdinimą Paryžiuje ir Ženevoje prieš Spalio perversmą, o 1938 mirė Irkutsko lageryje. Neoficiali, per kalinius išlindusi informacija apie šią moterį ir jos šeimą – visgi įdomesnė ir, atrodo, kad ir tikroviškesnė.
Iš Gardino kilusi Revekka Maizel ištekėjo už anokio Nikandro Plastinino dar prieš revoliuciją, su juo gyveno emigracijoje, tačiau po 1917 Vasario revoliucijos grįžo į Rusiją (sako, kad ir pati Revekka, ir Vladimiras Uljanovas-Leninas, ir Nikandras Plastininas į Rusiją atvyko tame pačiame plombuotame vagone). Savo emigracinį vyrą Revekka greitai metė, o pati susidėjo su bolševizman persimetusiu rusų dvarininku Michailu Kedrovu. Ponios Revekkos ir to paties Nikandro sprendimu, beje, buvo sušaudytas Nikandro sesers vyras Jakovas Levanidovas – dar 1917. Tačiau pačiam Nikandrui jau 1920 teko bėgti nuo savo buvusios žmonos, nes šioji susigalvojo nudėt likusius jo giminaičius – už tai, kad nepalaikė revoliucinės kovos ir neigiamai pažvelgė į šeimos nario sušaudymą (gandas sako, kad išsigelbėti spėjo vienas Nikandro brolis ir jo sesuo, kurie per Antantės išsilaipinimą 1918-1919 pabėgo nuo bolševikų). Teroras prieš visus Plastininus, savo ruožtu, grėsė sušaudymu ir pačiam Nikandrui, tad šis beveilijo nusiplaut į Rusijos pietinę dalį.
1918 metais Revekka Kedrova tapo Archangelsko gubernijos ispolkomo sekretore (t.y., viena iš vadovų – sekretorius kompartijoje reiškė visai kitą postą, nei sekretutkė), kur nuteisinėjo visus, kas jai nepatiko. Dar aktyviau nuteisinėjo visus naujasis Revekkos vyras – Michailas Kedrovas. Beje, naujasis Revekkos vyras labai propagavo Marato**** idėjas – būtent šių skleisti jis ir atvažiavo į Archangelską. Po gan ilgai trukusių skerdynių Revekka buvo išmesta iš to ispolkomo, tuo pagrindu, kad jau stogas nuvažiavo – tas ir buvo įvardinta ispalkomo nutarime („Товарищ Пластинина – человек больной, нервный„).
Štai tada ji pagarsėjo savo ir Michailo Kedrovo žygiu į garsųjį Solovkų vienuolyną. Tenai nuvykę, jie Marato pavyzdžiu paskandino visus vienuolius jūroje, o pačiame vienuolyne įsteigė pirmą sovietinę koloniją, skirtą kalinių perauklėjimui. Perauklėjimas būdavo labai paprastas – koks nors kalinys kuo nors nepatiko – kulka į kaktą. Būtent šitaip nuo tos Revekkos bei jos vyro Kedrovo prasidėjo garsusis Archipelag GULAG, apie kurį ir Solženicinas rašė.
Šis reikalas vertas nemenko dėmesio – GULAG (Glavnoje Upravlenije LAGeriami) sistemos ideologas buvo didysis sovietinis pedagogas, žymusis OGPU/NKVD veikėjas Antonas Makarenka, apie kurį angliška Vikipedija sako: „promoted democratic ideas and principles in educational theory and practice„*****. Grubiai imant, pagal Makarenko pedagogiką visi auklėjamieji buvo dviejų rūšių: perauklėjami – tie, kurie turi būti siunčiami į kolonijas****** ir neperauklėjami (klasiškai svetimi elementai). Tai tie, kurie neperauklėjami, tai jau aišku, ką su jais daryti. Tai vat tas Solovkų vienuolynas ir tapo pavyzdiniu, pagal Makarenkos pedagogiką organizuotu suaugusiųjų perauklėjimo punktu.
Tuos, kurie būdavo atrenkami, kaip sunkiai persiauklėjantys (atranka būdavo pagal tai, kad šiaip kažkas tai pačiai Madam Kedrovai nepatiko), ta pati Revekka Kedrova su parankinių būriu veždavo į to paties Michailo Kedrovo įsteigtą lagerį Cholmogoruose, kur sušaudydavo. Šiame lageryje turėjo būti laikomi suimtieji, tačiau pradžioje realaus lagerio ten nebuvo išvis – tiktai spygliuotomis tvoromis aptverta aikštė miestelio centre. Kadangi ta aikštė vis būdavo perpildyta, tai suimtuosius iš jos vis vesdavo į vieną iš aplink esančių miškelių, kur sušaudydavo. – per keletą metų sušaudė apie 10 tūkstančių žmonių, kol, 1922 sovietinė valdžia nusprendė tą lagerį perkelti į Solovkus. Pastaruosiuose irgi kartais šaudydavo netinkamus žmones, nors gal dar dažniau juos tiesiog sušaldydavo į ledą.
Tarp kitko, gandai sako, kad būtent toji Revekka išrado ir originalius kankinimus uodais – žmogus būdavo išrengiamas plikas ir paliekamas kelioms dienoms pririštas lauke. Kai kurie būdavo užkandžiojami uodų taip, kad net ir numirdavo – uodų plėšrumas bei kiekiai ten būdavo neįtikėtini. Žiemą būdavo taikomi kitokie kankinimai – pavyzdžiui, laistyti žmogų lediniu vandeniu lauke, kol suledės į gabalą. O dar Revekka kaliniams nuolat kartodavo pasakojimus apie tai, kaip baltagvardiečiai ją žadėjo pririšti prie kumelės uodegos ir paleisti per laukus, kad kauleliai išsibarstytų.
Baigėsi tuo, kad jau prie Lavrentijaus Berijos į Solovkus atėjo nauji vadovai, kurie nutarė, jog ta Revekka Kedrova pernelyg pamišusi net kaip budelė, tad šią ėmė ir įkišo į to paties Solovkų kalėjimo moterų psichiatrinį skyrių. Šiame, beje, buvo laikomos žmogėdros, kurių nemažai atsirado Ukrainoje Hlodomoro metu. Daugeliui tokių moterų tiesiog pasimaišydavo protas, tad nors didžiausią dalį jų sušaudė toje pat Ukrainoje, dalis kitų, neišsyk identifikuotų, pakliuvo į Solovkus. Tai vat, vos kelias dienas tame skyriuje jai teprabuvus, kažkas iš kitų prižiūrėtojų paliko pačios Revekkos Kedrovos vienutės duris atrakintas, kaip ir kelias tų žmogėdrų kameras. Moterys, komunistų dėka tapusios žmogėdromis, bent kažkuo atsikeršijo už savo likimą – pasmaugė Madam Reveką savo rankomis. Kaltų niekas nerado – matomai, čia tiesiog gavosi istorija, panaši, kaip ir Ilzės Koch atveju – veikėja peržengė ribą, po kurios netgi savo sėbrams pasidarė pernelyg šlykšti.
Tiesą sakant, Madam Kedrova buvo niekuo neypatinga bolševikinė budelė – viena iš tų, kas žmones žudė ir kankino tiesiog dėl pasitenkinimo. Panašių į ją buvo šimtai, tik kad apie daugumą neišliko netgi tokių duomenų, kaip pavardės. Revekka Plastinina-Kedrova-Maizel – viena iš nedaugelio tų, apie ką liko informacijos. Beje, kai kurie sako, kad jos mirtis nuo žmogėdrų rankų – tai tik graži Solovkuose sugalvota pasaka, o išties ponios Revekkos Kedrovos palaikai yra įmūryti garbingoje vietoje Kremliaus sienoje.
O jos vyras, Michailas Kedrovas? O jos vyras, toks pat atmata, kaip ir Revekka, 1920 būriui čekistų įsakė šaudyti į būrelį mokyklon einančių vaikų, tad po šių skerdynių paties Vladimiro Uljanov0-Lenino nurodymu buvo uždarytas durnynan, kur neilgai teprabuvęs, išėjo laisvėn ir nuo 1924 vėl ėmė dirbti kompartijai – kuravo sportą, dirbo prokuroru, vėliau ir teisėju. 1939 buvo suimtas, o 1941 buvo nubaustas mirties bausme ir sušaudytas, vykdant senų NKVD kadrų valymą. O prie Chruščiovo buvo reabilituotas po mirties. Kaip esą nekalta stalinizmo auka.
———–
* Genrichas Jagoda, kai buvo suimtas, labai nustebino netgi tuos, kas buvo girdėjęs apie jo polinkius. Pas jį atrado visą komplektą guminių pimpalų, įskaitant ir pritaikytų tam, kad moteris galėtų pasiversti į vyrą, kuris tą Jagodą ir tratintų (nors kai kurie gandai dar pasakojo, kad šiam labiausiai patikdavo būti tratinamam šuns), visokios pornografijos, įskaitant ir kino juostų (tas turėjo savo paties kino peržiūros salikę), geras kokaino ir heroino atsargas, krūvos visokių sado-mazo įrankių ir t.t..
** Nikolajus Ježovas, beje, kalbėjęs laisvai lietuviškai, buvo šiaip homoseksualas ir aiškus nekrosadistas. Gal ir ne narkomanas net, skirtingai nuo Jagodos. Nors faktas, kad nevisprotis – tardymuose itin sužvėrėdavo, kankindavo savo aukas, kraštutinį potraukį jausdamas tvirto sudėjimo vyrams, kuriuos tiesiog luošindavo. Kai kurių gandų teigimu, bežalodamas suimtuosius, ir pasitenkindavo. Kai buvo suimtas per valymus 1939, tarp kaltinimų buvo ne tik homoseksualizmas, bet ir tūkstančiai falsifikuotų bylų prieš kompartijos darbuotojus. Dar vienas gandas (kiek panašokas į mitą) sako, kad kai turėjo būti vykdoma Ježovo mirties bausmė, į mirties kambarėlį jį vedė šio veiklą gyvai matę sargybiniai – šie negyvai uždaužė jį buožėmis dar koridoriuje, nors sušaudyti Ježovą turėjo kitas budelis.
*** Lavrentijus Berija itin garsėjo savo potraukiu jaunoms mergaitėms. Važinėdavosi savo ZIM mašina ir tiesiog gatvėje gaudydavo. Kai kurios iš taip pagautų visam laikui dingdavo be žinios – ponas su apvaliais akiniais pramogaudavo, matyt, gan specifiškai. Kai esi saugumo vadas, gali sau leisti labai daug, tiesa?
**** Prancūzų revoliucionierius, jakobinų vadeiva Jean Paul Marat (pačių jakobinų vadintas „Liaudies draugu“, plg. su kad ir Šiaurės Korėjos ar Kinijos vadų titulais) buvo velniškai populiarus daugelio bolševikų tarpe. Tais laikais nuolat būdavo pateikiamas, kaip didvyris. Išties jis pagarsėjo tuo, kad 1792, kai vyko revoliucinis teroras, į baržas kišdavo visus kilminguosius – ir vyrus, ir moteris, ir vaikus, o paskui tas baržas skandindavo. Kai pritrūko baržų, Maratas nutarė mesti žmones į vandenį nuo prieplaukos – pasmerktiesiems tiesiog būdavo surišamos rankos ir prikabinamas svarstis po kaklu. Kai kažkas pasakė, kad jis bent jau vaikų neskandintų, Maratas pareiškė – „tai vilkiūkščiai, iš jų išaugs vilkai“. Po mirties Maratas buvo kelis kartus perlaidojamas, kol galų gale įmestas į kanalizaciją. Dar vėliau kažkas kanalizacijoje atrastas lavono liekanas perlaidojo kapinėse, tačiau taip ir liko neaišku, ar tai tikras Maratas, ar kažkas kitas.
***** Čia puikiai galim pamatyti patį Vikipedijos veikimo principą: remiamasi ne tiesos paieškomis, o belenkokiais šūdais, kuriuos rašinėja moksleiviai ar šiaip kokie nors politizuoti pridūrkai. Tai ypatingai gerai pasimato visur, kur tik užkabinama politika, kokie nors nacionaliniai interesai ar dar kažkas kaip nors ideologizuojamo.
****** Pats žodis „kolonija“ sovietmečiu tapo kalėjimo sinonimu būtent Antono Makarenkos dėka. Šio idėja buvo, kad reikia deklasuotus ar asocialius elementus atskirti nuo visuomenės ir priversti dirbti. Ypatingai sunkaus darbo ir gyvenimo sąlygomis, kai prasideda kova dėl būvio, šie elementai perima proletarišką mąstymą ir ima terorizuoti vieni kitus, taip bendrai priversdami visus dirbti ir persiauklėti. Pagrindinė Makarenkos pedagoginė idėja buvo elementari: padaryti terorą prieš kuo nors netinkamus asmenis visuotiniu, kad jį terorizuotų ne tik valdžia, bet ir visi jo artimieji, draugai, etc..
