Tag Archives: Lietuva

Internetinis balsavimas Baltarusijoje

Jei būčiau Aleksandras Lukašenka, tai jau seniai būčiau įvedęs elektroninį ir internetinį balsavimą. Paskelbčiau, kad Baltarusija – didžiausia inovatorė, pasaulinė progreso ir internetų lyderė, kompiuterizacijos kalvė ir kitoksai stebuklas. Pašalinčiau visokius stebėtojų pastebimus klastojimus rinkimų vietose, leisčiau viską prižiūrėti įvairiems rinkimų stebėtojams iš viso pasaulio ir skelbčiau, kad dabar rinkimai tikrai švarūs, nesuklastoti ir gražiausi pasaulyje, nes Internete yra tikra demokratija, kuri demokratiškais paverčia bet kokius rinkimus.

Baltarusija tiria internetinio balsavimo galimybes jau kelintus metus (prieš Lukašenkos rinkimus buvo kalbų, kad jau ir tuos rinkimus darys elektroniškai), bet atrodo, kad kol kas taip ir nesugeba įsidiegti. Arba aš kažką pražiūrėjau. Baltarusijos nerangumas leidžia spėti, kad bardakas tenai didelis, o esminių elektroninio balsavimo privalumų tam veikėjui niekas gerai neišaiškina, nes jis bukas. Arba tiesiog jam ir taip gerai. Nors ne, po paskutinių rinkimų Baltarusijoje galim neabejoti, kad kitus rinkimus darys jau elektroninius. Kad viskas būtų labai skaidru, gražu ir progresyvu.

Rinkimai Rusijoje į Dūmą, balsavimo rezultatai

Aišku, ne visada išsyk pavyksta, taip ir elektroniniai balsavimai iš pradžių šlubuoja, daug ką reikia daryti rankomis, bet kaip žinia, kompiuteryje skaičiukus lengva pataisyti, tai ir pataisoma viskas. Rusijos nusiaubta Čečėnija, kaip matome, vieningai balsuoja už Putino partiją, o Voronežo, Sverdlovsko bei Rostovo srityse susirenka netgi daugiau, nei 100 procentų balsų. Problems?

Rusija jau sėkmingai pritaikė naujas progresyvias technologijas – neseni rinkimai į Dūmą bei į Rusijos Prezidento postą buvo elektronizuoti: biuleteniai būdavo skanuojami vietoje normalaus balsų skaičiavimo, o balsus jau kažkokie kompiuteriai suskaičiuodavo. Tuometinis Rusijos Prezidentas Dmitrijus Medvedevas skelbė, kad tai garantuos rinkimų skaidrumą ir neleis falsifikuoti rinkimų. Štai tada pamatėm puikų Vladimiro Putino laimėjimą rinkimuose į Vladimiro Putino Rusijos Prezidento postą – viskas buvo taip skaidru, taip skaidru, kad netgi davė stebėti rinkimų apylinkes visiems per internetą, o tuo visi labai džiaugėsi ir demonstravo skaidrumą įvairiais būdais, neretai – labai įspūdingais.

Continue reading

Kovo 11: Lietuvos himnas ir kalbainiai

Kovo 11 proga (su ja visus sveikinu), iškilo tokia tema, nes ponas Tomas Chochrin užsiminė neseniai apie keistą dalyką: kažkodėl daugelis patriotų, dainuojančių Lietuvos himną, kitaip tariant, Vinco Kudirkos „Tautišką giesmę“, dainuoja „Tegul Saulė Lietuvos tamsumus prašalina“, nors oficialiame tekste yra rašoma „Tegul Saulė Lietuvoj tamsumas prašalina“. O tada atėjo ponas Mantas, kuris ir pasakė, kame reikalas: buvo daromi himno pakeitimai.

Taigi, kad tas pasakymas neliktų tuščiu, tai aš jums pateikiu faktą:

Lietuvos himnas. Vincas Kudirka, Tautiška giesmė, 1938 metai

Čia yra 1938 metų Lietuvos himnas. O tas, kuris yra dabar - pakeistas.

Taip, kažkokie kalbainiai prieš kažkiek laiko tyliai pacenzūravo Lietuvos himną, pakeisdami jo žodžius. Gal būt nelabai smarkiai, tačiau pakankamai prasmingai, kai pabandai suprasti, ką tie pokyčiai reiškia: iš mūsų Saulės (žinių, švietimo, kultūros ir mokslo simbolio), kuri šalina tamsumus visur, padarė kažkokią pašalinę Saulę, kuri turi pašalinti tamsumas Lietuvoje. Kitaip tariant, apvertė viską aukštyn kojomis. Kaip anksčiau matėme, įvairūs kalbainiai mėgsta iškraipyti ką papuola: jie ir Jono Jablonskio idėjas sugebėjo išdarkyti.

Galim prisiminti ir vieną istorinį momentą – kaip visokie kultūros veikėjai nešė Stalino saulę į Lietuvą – tada jau toji turėjo prašalinti tamsumas, pakeisdama Lietuvos saulę. Pasakymas apie Stalino saulę buvo simboliškas, jis būtent tą ir reiškė – kad vietoj Lietuvos saulės bus svetima. Jau atkuriant nepriklausomybę, kai kurie veikėjai matyt pasirūpino, kad toji istorinė aliuzija išliktų.

Taip, kalbainiškasis Lietuvos himno variantas neša ne ką kitą, o užslėptą okupacinį diskursą. Tai yra žiauru, bet kita vertus, tai simbolizuoja.

Austrija: biurokratinė sistema, gyvenanti savo dėsniais

Pabūsiu Austrijos advokatu, pabandydamas paanalizuoti šį bei tą toje Austrijos istorijoje su Michailo Golovatovo paleidimu iš visai kitos pusės. Iš tos, kuri susijusi su kultūriniais dalykais, o ne kažkokių asmenybių sprendimais. Šį straipsnį rašiau, praėjus kelioms dienoms po įvykių, tačiau palikau jį susigulėti. Per tą laiką įvyko visai kitas dalykas: ganėtinai panašiai susimovė ir Lietuva, lyg patvirtindama mano mintis apie mūsų šalių keistus panašumus.

Austrijos herbas 1919-1934

Kai iš Austrijos valdymo pasitraukė Habsburgų šeima, šalies herbe atsirado pjautuvas ir kūjis. Atsirado ne šiaip sau, o kaip socialistinės Austrijos simbolis. Pirmas herbas, kurį sugalvojo anoks Karl Renner, buvo išvis panašus į RTFSR (ir kitų soc. respublikų) herbą - auksinių varpų vainikas, aprėminantis juodą bokštą, virš kurio raudoni plaktukai. Tačiau vėliau apsispręsta tiesiog modifikuoti seną Austrijos ir Šventosios Romos Imperijos herbą.

Įvykiai daug kuo priešingi – Austrija sąmoningai nusprendė paleisti žinomą nusikaltėlį, tuo tarpu Lietuva išdavė nekaltą žmogų – Baltarusijos organizacijos „Vesna“ vadovą Alesių Beliackį baltarusiškam saugumui. Kita vertus, abiem atvejais įvykiai velniškai panašūs: biurokratinė sistema, turinti vykdyti teisingumą tampa neteisingumo garantu, sukelia nukentėjusių šalių visuomenės pasipiktinimą, o visokiems valdininkams atrodo, kad viskas vyko teisingai, nes vyko pagal procedūras – kaltų lyg ir nėra. Simptomatiškas vienas iš paskutinių Remigijaus Šimašiaus pareiškimų, kad viena iš tarnautojų, atsakingų už duomenų apie Alesių Beliackį išdavimą, bus nubausta, jai skiriant įspėjimą už nepakankamą iniciatyvumą ir įžvalgumą, nes viską jinai darė pagal taisykles ir nieko neteisingo nebuvo. Galim suprasti, kad realiai kaltųjų nėra, o sistema juk niekad nebūna kalta už save. Taisyklės yra savaime, jos negali būti blogos, o atsakingų už jas, žinoma, kad nėra – jos gimsta iš nekalto prasidėjimo per Konstitucijos Dvasią, tad valdžia čia niekuo dėta, ji nekalta kaip šv. Mergelė Marija. Taip, tarp kitko, Austrija, kaip ir Lietuva – irgi labai katalikiška valstybė.

Michailo Golovatovo paleidimą Lietuvoje daugelis suvokia, kaip kažkokį nacionalinį įžeidimą, Austrijos pasikėlimą ir panašiai, nors išties tai tėra didžiausios Austrijos tragedijos simptomas. Mums derėtų užjausti tą šalį, o ne piktintis ja. Nes mes susidūrėme su tragedija, kurios sąmoningai neįstengia suvokti netgi daugelis austrų. Tačiau ta tragedija žymiai lengviau suvokiama mums – lietuviams. Tiesiog todėl, kad mes pergyvenome panašius istorinius įvykius, bet visiškai priešingai. Tai tiesiog austrų, kaip tautos problema – savivokos, visuomeninės atminties, saviidentiteto problema, išlendanti į paviršių per neurotiškus valdžios veiksmus. Tegul ir kitaip, Austrija atspindi mūsų pačių problemas. Jie paprasčiausiai negali kitaip. Pabandykime juos suprasti.

Continue reading

Imigracija fail

Airių emigracija

XIXa. karikatūra apie emigraciją: žmonės migruoja ne todėl, kad nori remti kažkokią valstybę, o tik todėl, kad nori laimingai gyventi.

Vakar parašiau apie realias demografines tendencijas. Šiandien truputį apie tai, kodėl imigracija iš principo negali tapti priimtinu sprendimu Lietuvai net teoriškai, o ypač kai vaikų gimsta mažiau, nei yra suaugusiųjų*. Tai labai paprasta, net nesigilinant į tyrimus, pasekmes ir t.t.. Tėra trys pagrindiniai scenarijai, kurie verti nagrinėjimo (tarkim, vietinių gyventojų skaičius yra mažėjantis, dėl to ir yra imigracijos poreikis):

  • Imigrantai su gimstamumu, lygiu vietiniam. Jeigu bendras vietinių gyventojų skaičius mažėja, o imigrantų reikia vis daugiau ir daugiau, tas imigrantų poreikis tik stiprėja, net nepaisant imigracijos. Pasekmė – ganėtinai greitai imigrantai ima dominuoti, o vietiniai gyventojai yra priverstinai asimiliuojami imigrantų srauto, tačiau demografinės ir iš to kylančios ekonominės problemos neišsprendžiamos, nes gyventojų kiekis visvien mažėja.
  • Imigrantai su gimstamumu, mažesniu už vietinį arba su ribojamu imigracijos laiku (laikinai įvežama darbo jėga). Scenarijus gaunasi toks, kad vietiniai gyventojai po truputį miršta, mažėja, imigrantų poreikis mažėja, o galų gale ateina tiesiog demografinis kolapsas.
  • Imigrantai su gimstamumu, didesniu už vietinį. Imigrantai suvažiuoja, dauginasi, kaip triušiai, todėl (bet tik su sąlyga, kad realiai smarkiai dauginasi) išsprendžia demografines bei darbo jėgos trūkumo problemas, o vietiniai gyventojai asimiliuojami ypatingai greitai, t.y., pats pirminis valstybės pagrindas (vietiniai gyventojai) yra panaikinamas.

Jei panagrinėsim visus tris scenarijus, pamatysim, kad nei vienas iš jų neišsprendžia esminės problemos, kuri kyla valstybei, t.y., tam tikrai gyventojų visumai: pirmu atveju problemas tiktai pristabdo, antru atveju nieko neišsprendžia išvis, trečiu atveju – tampa Trojos arkliu, suėdančiu problemų sprendėjus. Bet tai ne viskas. Įdomumas yra dar didesnis – esminiame faktoriuje, kuris nustato scenarijaus baigtį.

Continue reading

Žygimantas Mauricas: keli metai pasiruošti dienai P

Aš paskutiniu metu papuolu į keistas vietas bei keistus renginius. Šiandien pataikiau į Nordea žurnalistų ir ekspertų klubą, į kurį buvau garbingai nuvežtas specialiai iškviesta specialia mašina, specialiai skirta tam renginiui ir specialiai taip toliau. Kadangi nei aš žurnalistas, nei aš ekspertas, o tik Rokiškis Rabinovičius, tai labai įdomiai gaunasi čia. Vienas kolega sako, kad čia dėl to, kad dar prieš kokius pusę metų rašiau apie panašius dalykus, apie kokius Nordea ekonomistas Žygimantas Mauricas kalbėjo šiandien. Apie demografinių tendencijų įtaką Lietuvos vystymosi galimybėms, tipo. Bet aš rašiau paviršutiniškai, o ponas Žygimantas kabino visai kitu lygiu.

Žiguli mašina

Čia Žiguli mašina, kuri buvo specialiai man (na, gal ne vien man, bet čia jau smulkmenos). Tarp eilučių tai reiškia štai ką: panašiomis, tik visai nerestauruotomis, o supuvusiomis mašinomis mes Lietuvoje važinėdavom prieš 20 metų. Jei ir toliau taip eis su demografija, tai galėsim džiaugtis, jei panašaus lygio mašinomis, tegul ir nerestauruotomis ir supuvusiomis, galėsim važinėti po 20 metų.

Aš jums išsyk pasakysiu: tokias nuoseklias ir išsamias analizes, kokias ponas Žygimantas padarė, aš užsiknisčiau daryti. Tai yra toks statistinių faktų išrankiojimas ir sudėliojimas, kad Nordea vadovybė turėtų šiam žmogui skirti premiją, o Vyriausybė, ar kas ten skiria apdovanojimus – nominuoti kokiam ordinui. Nes tai yra puikūs, išankstiniai, padėtį pakeisti leidžiantys duomenys, kurie apdirbti taip, kad jų nesuprasti gali tik koks nors neigiamai padidinto intelekto asmuo* arba koks nors nieko girdėt nenorintis išprotėjęs valdžiažmogis. Nes pagal tokius duomenis galima aiškiai planuotis, nustatyti esminius prioritetus ir padaryti sprendimus. Čia viskas aišku taip, kad aiškiau ir nebūna.

Continue reading