Tag Archives: Prancūzija

Mokesčių viršenybė prieš įstatymą

Yra toksai siauruose sluoksniuose plačiai žinomas pasakymas, kad mokesčiai yra aukščiau įstatymų ir jei įstatymuose parašyta vienaip, o inspektoriai nuspręs kitaip, tai teisūs inspektoriai, o ne įstatymai. Ir išties, tam tikra prasme viskas yra taip, kadangi turinio viršenybė prieš formą ir viskas. Ir nieko čia jūs niekam nepaaiškinsite ir nepapasakosite teismuose. Ir viskas. Ir taškas.

Mokesčiai - tai jums ne kokia nors meilė, kad paverktumėte ir kažką ten sugraudintumėte. Čia, žinokite, rimtas dalykas ir ašaros jums nepadės.

Mokesčiai – tai jums ne kokia nors meilė, kad paverktumėte ir kažką ten sugraudintumėte. Čia, žinokite, rimtas dalykas ir ašaros jums nepadės.

Aišku, galime žiūrėti ir kitaip – kad tai daugiau humoras, bet visvien yra tame realybės: formalioji įstatymų taikymo pusė čia nėra savaime pakankama, nes kiekvienam finansuose bent kažkiek besigaudančiam yra visiškai aišku, kad truputį pažaidęs su eilutėmis ir stulpeliais, gali gauti ką tik nori. O jei gerai pasistengsi – tai gali netgi įrodyti, kad nieko išvis neveikei, tačiau valstybė tau PVM skolinga. Taigi, reikia žiūrėti, kaip ten su realybe, o ne tik kaip su formalumais.

Ir tikrai, formalių kriterijų nepakanka, bet kai kurie žmonės versle skundžiasi, kad formaliai kažką darė gerai, o kažkodėl visvien kalti liko, nes kažkokios schemos nesuveikė ar dar blogiau – tiesiog šiaip VMI nusprendė ir nubaudė už kažką, ko net įstatymuose esą nebuvo. Dažnas dar prideda, kad čia tik Lietuvoje tokios baisios sąlygos ir panašiai, ir skundžiasi taip skaudžiai, lyg būtų baudžiami už kokį nors neteisėtą praturtėjimą.

Štai todėl aš ir nutariau jums apie tai parašyti. Ir apie mokesčius tą aiškinausi, ir išsiaiškinau, kaip čia yra. Ir kadangi, kaip paaiškėjo, visi tie dalykai ne tokie paprasti, tai man teko prašyti pagalbos iš geriausių ekspertų, kokie tik yra Lietuvoje, nes geresnių už tuos, kurie padeda man, jūs nerasit. Nes tik aš galiu sau tai leisti.

Žodžiu, aš jums iškart pristatau – ponia Rūta Bilkštytė ir FIDE Experta kartu su savo būriu geriausių ever specialistų čia man viską galvoje dėliojo, ruošė medžiagą, padėjo ir kalė į smegenis tai, ko aš nesuprantu visiškai, nes visų tų mokestinių baisumų aš nesuprantu ir viskas. Viskas yra taip keblu, kad netgi man į galvą netelpa, nors be to ir neįmanoma gyvent.

Tiesiog mokesčiai – tai toksai užribis, kurio negali suprasti normalus žmogus, neturintis galvoje kokių nors unikalių implantų, sujungtų su mokesčių sistemos ekspertiniais tinklais ar kuo tai dar, nežinau net kuo. Man šitų technologijų nepasakojo, tai čia tik spėlionės dabar gaunasi, kokiu būdu jie visą tą žino.

Taigi, gavosi taip, kad straipsnį rašiau su visa FIDE mokesčių ekspertų komanda, nes aš be jų nieko nei iš tolo prilygstančio apie mokesčius neparašyčiau, o ir šiaip čia per pusę jų viskas parašyta (ta dalis, kuri prasminga ir gera), o jei įžangą atmesim, tai ir išvis didžiąja dalimi čia šita puiki įmonė jus konsultuoja, nes jūs to nusipelnėte.

Trumpai tariant, skaitykite dabar su mokestine kaltumo prezumpcija galvoje ir įsiminkite viską. Ir beje, jei kur atrasit kokių neteisingumų – tai jau mano primakaluota bus, nes čia aš negailestingai viską supaprastintai supratau, nes suprantu viską paprastai.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Emigracijos priežastys

Pasižiūrėjau aš kai kurių skaičių, kiek kur maždaug mūsiškių gyvena. Grubūs tie skaičiukai, labai orientaciniai, tačiau šį bei tą susigaudyti leidžiantys. Ir svarbiausia, kad keliantys klausimus. Aišku, jei tuos klausimus susipranti užduoti. Ir jei susipranti pažiūrėti truputį giliau į tai, kur yra emigracijos priežastys ir ką pataisius, viskas pasisuktų kitaip.

Kažkada Jungtinės Valstijos tapo šalimi, į kurią emigrantai plūdo nesveikais kiekiais. Priežastis nebuvo aukso kalnai - Europos šalys tais laikais buvo turtingesnės. Tiesiog JAV buvo laisva rinka ir kiekvienas atvykėlis turėjo perspektyvas.

Kažkada Jungtinės Valstijos tapo šalimi, į kurią emigrantai plūdo nesveikais kiekiais. Priežastis nebuvo aukso kalnai – Europos šalys tais laikais buvo turtingesnės. Tiesiog JAV buvo laisva rinka ir kiekvienas atvykėlis turėjo perspektyvas.

Žinot gi, kaip būna, kai viskas atrodo labai natūralu ir „taip ir turi būti“? Tai vat kai galvoji, kad taip ir turi būti, tai ir lieka viskas mistika. Būtent tokia mistika, kaip nuolat visokių politikų skleidžiama: „žmonės bėga, nieko negalim padaryti, nieko čia nepakeisi“.

Bet kai pradedi klausinėti ir aiškintis apie tai, kas daugeliui atrodo savaime aišku, tai pradeda lįsti kai kurie įdomūs reikalai. Netgi labai įdomūs. Ir tai labai gerai, nes kaip žinia, jei turime problemą, tai ją išspręsti galime tiktai tada, kai išsiaiškiname, iš kur ir kaip ji kilo. O jei neišsiaiškinam, tai lieka tiktai inkšti, kaip visokie konservatoriai ir liberalai kalti dėl emigracijos ir žūstančios Lietuvėlės.

Taigi, banaliai pažiūrėkime, sąrašiuką pasidarę – kur ir kiek lietuvių maždaug gyvena. Ir kodėl kažkur lietuvių daug, o kažkur kitur – mažai. Skaičiai nebūtinai turi būti tikslūs – pakanka daugmaž orientacinių, kad ir su didelėmis paklaidomis. Svarbu, kad bendras vaizdas pasimatytų. Ir kad nepasitenkintume kokiu nors pernelyg akivaizdžiu ir nieko nepaaiškinančiu atsakymu.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Karas prieš internetus prasideda ir pareina tripais

Kaip sako visokie gandai, Prancūzijoje jau ima veikti seniai apkalbama trijų kirčių antipiratinių bausmių sistema: pirma auka jau gavo trečią kirtį – yra baudžiama per teismus. Bauda (150 eurų) skirta kažkokiam žmogui už tai, kad jo žmona parsisiuntė kažkokias dvi kažkokios Rihanos dainas. Dar 13 kitų bylų laukia savo eilės teismuose. Aišku, kad tai tik kovų prieš piratus pradžia, nes šie skaičiai juokingai maži.

Bet už šitų 13 bylų esantys skaičiai – visiškai kitokie, keliantys klausimus, ar kartais antipiratai nekliedi, apsiuostę kokių nors narkotikų. Ar kartais ne kokie nors tripai jiems dedasi. Bet aš jums pasakysiu dar apie tai atskirai apie narkotikus ir kliedesius. O pirmiausiai pasakysiu apie skaičius.

Ha! ha! I am using the internet!!!

Realybė yra labai paprasta: nesustabdysi upės bėgimo. Bet kokios užtvankos tepristabdo reikalą laikinai, o paskui srautas ima bėgti per viršų.

Kaip aiškėja, Prancūzijos internetų persekiotojai dar birželio mėnesį spėjo išsiuntinėti grasinimus daugiau, nei milijonui interneto paslaugų (t.y., prisijungimo linijų) pirkėjų. Nors naujienos sako, kad baudomis už nelegalias dainas nubaustas tik vienas žmogus, daugiau, kaip 100 tūkstančių interento paslaugų pirkėjų jau laukia antro įspėjimo. Tai nuo tada, kai Prancūzijoje įsigaliojo tasai trijų kirčių įstatymas (jis buvo priimtas 2010 spalį).

Kad susigaudytumėte, kokie tai mastai, tai Prancūzijoje gyvena apie 65 milijonus žmonių, yra 50 milijonų interneto vartotojų ir apie kokius 20-25 milijonus interneto linijų pirkėjų. Taip, tai reiškia, kad įspėjimai išsiųsti maždaug kas dvidešimtai internetą turinčiai šeimai. Ir tai – tik pradžia, nes sekimas ir kontrolė dar toli gražu nepriartėjo prie tų totalinių mastų, apie kuriuos galime įtarti.

Daugeliui jau seniai klausimų tokių kyla įvairiausių. Pavyzdžiui, kas bus su keistai intensyviai per visus galus pasaulyje imtais kišti antipiratiniais reguliavimais, pagal kuriuos už parsisiųstas dainas baudžiama būtų griežčiau nei už kokią nors vagystę? Arba kas bus su ta beprotybe, kuri vyksta patentų rinkoje (čia jau vien Apple verta prisiminti)? Arba kas bus, kai į paprastą flešiką po dešimties metų bus galima sudėti visą visų laikų muziką, knygas ir filmus? Arba kas bus, kai GMO platintojai ims skalpuoti ką papuola už savaime plintančius piratinius genus (nors, tiesą sakant, jau dabar jie tai daro)?

Arba paprastesnių klausimų irgi kyla: tarkim, kas bus, jei paaiškės, kad toje pačioje Prancūzijoje dauguma žmonių yra vienokie ar kitokie piratai? Aš atsimenu kadaise matytus skaičius, kad Vakarų šalyse ~70 procentų interneto vartotojų turi nelegalaus piratinio turinio. O Lietuvoje tokio turinio turi kokie 90 procentų. Arba dar atsimenu kažkur matytus skaičius, kad Italijoje apie 20 procentų interneto vartotojų piratauja reguliariai. Tai kaip, gal čia reikia koncentracijos stovyklų?

Arba visai paprastai: kodėl gaunasi taip, kad autoriai kažkodėl neturi turtinių teisių į savo kūrinį, nes negali jo administruoti, kadangi tokia teisė jiems nesuteikta. O tas teises kažkodėl perima kažkokios keistos agentūros, kurios renka pinigus iš ko papuola, netgi kai tie autoriai, už kuriuos pinigai renkami, tų pinigų negauna. KPŠ?

Aš suprantu, kad tai, ko aš čia klausiu – tai apie kliedesius, kuriuos matome realybėje. Tai klausimai apie kliedesius, kurie kilo iš pagrindinio kliedesio, kuris vadinasi intelektinės nuosavybės koncepcija. Pagalvokim apie esmę: KPŠ yra intelektinė nuosavybė? Kas tai? Mintys gali būti kažkieno nuosavybė? Jausmai gali būti nuosavybė? Žodžiai, sakiniai ir raidės? Ar nesukelia tai minties, kad visa autorių teisių sistema yra paremta tiesiog kažkokiu aiškiu briedu?

Aš čia apie štai ką: portalas Balsas.lt praneša, kad kažkokiam Vytui Simanavičiui, galimai susijusiam su LANVA, yra pareikšti įtarimai dėl neteisėto disponavimo narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, turint tikslą jas platinti, arba neteisėtu disponavimu labai dideliu narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekiu.

Gerbiami ponai ir ponios, man kyla keistos asociacijos. Aš negaliu sakyti, kad tai netikėta, bet galiu tik pasakyti, kad tai yra stebėtina. Ir man tai daug ką sako. Ponai ir ponios, paaiškinkite man, kas čia per kliedesiai.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Stilingiausio blogo apdovanojimas – 2012

Stylish Blogger Award - Stilingiausio Blogerio Apdovanojimas

Taip, aš esu stilingas ir kietas blogeris, nes gavau apdovanojimą!

Kadangi jau šiaip mane reikalai užverčia, o jau kadangi čia dar tie ACTA reikalai prasidėjo su visais bardakais, tai gavosi taip, jog nei vieno normalaus straipsnio šiais metais gal ir neparašiau dar? O visvien, matyt už praeities nuopelnus kažkokius gavau Stilingiausio Blogerio Apdovanojimą, kuris įrodo, kad esu stilingiausias pasaulio blogeris iš visų, kas yra žiurkėnai, net jei ir nesu parašęs nei vieno padoraus straipsnio.

Beje, Stylish Blogger Award – tai ne tik Lietuvos, bet ir viso pasaulio apdovanojimas, kuris yra garsiausias, žymiausias, kompetentingiausias, solidžiausias ir patikimiausias iš visų apdovanojimų, kokie tik yra teikiami Internete. Todėl jį gavę asmenys nusipelno išskirtinės pagarbos ir visų skaitytojų aplodismentų, kuriuos privaloma suaploduoti prieš ekraną, skaitant šiuos mano parašytus žodžius. Taip kad plokite man.

Matyt kitaip ir negalėjo gautis – turėjau gauti apdovanojimą, nes aš esu vienintelis toks. Ir kadangi žiurkėnai yra stilingi, grakštūs ir panašūs į snieguoles, tai akivaizdu, kad aš buvau apdovanotas. Ir neabejotina, kad mane šitaip apdovanojo ne kas kitas, o stilių išmanantis žmogus, kurio netgi logotipe yra graži skrybėlė – tai ponas Tomas Insaider, kuris suteikė man apdovanojimą pačioje pirmoje sąrašo vietoje!*

Gigantiškas žiurkėnas ėda pastatus Atlantos mieste, JAV

Štai ko jie bijo. Aš esu jų baisiausias košmaras, nuo kurio jie dreba ir apie kurį jie kuria filmus. Todėl aš esu pasaulio valdovas. Aš esu Didysis Rokiškis! Ahahahahah!!! O jei truputį rimčiau, tai šioje nuotraukoje matote, kaip apdovanotiesiems aš įteikinėju po gabalą nekilnojamojo turto.

Tiesa, paskui dar tasai ponas išsidavė, kad bandė į mane panašius kažkaip naikinti, o paskui dar visokias detales aptarinėjo su tokia ponia Giedre, aiškiai, kad užtrolintų mane. Aš galiu iškart paaiškinti tokią situaciją labai paprastai: žiurkėnai kalba ir rašo blogus, o tenai augino pelėnus. Juos žmonės paprastai painioja su žiurkėnais, panašiai, kaip aš painioju žmones su beždžionėmis ir kiaulėmis. Tai neišvengiama, nes išoriniai panašumai visada lengvai pastebimi, o dvasinius skirtumus pastebėti žymiai sunkiau.

7 keisti ar įdomūs dalykai apie Rokiškį Rabinovičių

Pagal šios nominacijos ir apdovanojimų taisykles**, kiekvienas turi papasakoti apie save kažkokius keistus ar šiaip nenormalius dalykus, iš viso – cielus septynis (7). Aš tiek skaičiuoti nelabai net moku. Jūs pagalvokit, ko reikalaujat iš niekuo dėto padaro – mokytis skaičiuoti? Na, gerai, tiek to. Aš moku skaičiuoti. Tai pavardinsiu:

  1. Aš esu chamas, nes tas žodis yra kilęs iš tiurkų kalbos žodžio „chamiak“, kuris reiškia žiurkėną. Taip kad čia žodžiai kalba už save. Čia jau nieko net pridėti daugiau nereikia. Kita vertus, lotyniškas pavadinimas Cricetus aiškiai reiškia didžiausių inteligentų žaidimą – kriketą. O lotyniškas crice – reiškia kryžių. Taip kad sudėkite šitas dabar savybes ir lenkitės man dabar, niekingi žmogiūkščiai, nes tokia yra mano semantika.
  2. Dar nebuvo tokio žmogaus, kuris suprastų, kas čia per nesąmoningas rašinėtojas rašinėja. Visi pagalvoja, kad kažkokia Rokiškio bibliotekos žiurkė. Taip, man būtent šitaip kadaise papasakojo viena kažkokių lituanistikos-filologijos mokslų daktarė, kuri sakė, kad labai piktinosi manimi ir netgi bandė išsiaiškinti, kas tai per biblioteka, kad imtųsi priemonių savais kanalais. Taigi, ta proga siunčiu linkėjimų Rokiškio bibliotekininkams. Jei jus kas nors baudžia, tai čia dėl manęs.
  3. Aš kartą bandžiau suskaičiuoti, kiek aš banų padalinau per gyvenimą įvairiose internetinėse vietose. Žinote, tai velniškai sunku padaryti: tarkim, primeti, kad kažkada varydavai kokius kelis šimtus banų per dieną kur nors IRC kasdien, ir taip kelis mėnesius – tai gautųsi jau penkiaženklis skaičius. Ir šitai tėra maža dalis, o kiek dar kitur tų banų pridėliota… Bet aš iki šiol negaliu užtikrintai pasakyti, ar aš kada perkopiau šešiaženklę ribą, ar ne. Nes tokių skaičių jau nesigauna vertinti net ir aproksimuojant.
  4. Cricetus cricetus, kitaip tariant, europinis žiurkėnas – tai ganėtinai stambus padaras. Gigantiškieji žiurkėnai, gyvenantys Elzase (Prancūzijos Rytuose), užauga iki trečdalio metro aukščio ir sveria iki pusės kilogramo. Savo urvuose jie sukaupia iki 65 kilogramų(!!!) maisto atsargų ir nesivaržo užpulti žmonių, jei tie pernelyg užnervina. Šie žiurkėnai yra įtraukti į Raudonąją knygą, jų tėra išlikę apie porą šimtų, tačiau prancūzų kaimiečiai nieko nepaisydami juos naikina, kaltindami, kad žiurkėnai iš jų naktimis esą vagia bulves. Čia aš jau be komentarų.
  5. Pratęsiant apie gigantiškus žiurkėnus, tačiau jau apie pinigus: berods pernai ES skyrė Prancūzijai poros dešimčių milijonų eurų baudą už nesugebėjimą tų gigantiškųjų žiurkėnų apsaugoti nuo nykimo. Bauda buvo skirta už periodą, kai tų žiurkėnų populiacija sumažėjo pora dešimčių individų. Kitaip tariant, vieno žiurkėno kaina buvo grubiai įvertinta maždaug milijonu eurų.
  6. Milijonas eurų yra šiaip jau nedidelė suma***. Aš paskaičiavau, kad jei aš per savo gyvenimą būčiau visad maitinęsis padoriai, bet taupiai ir neišlaidaudamas, tai vien maistui aš tiek pinigų jau būčiau išleidęs. Deja, man kol kas tenka pasitenkinti keleriopai mažesne pravalgytų pinigų suma, kas reiškia, kad tenka save žiauriai ir negailestingai riboti – valgyti toli gražu ne taip maloniai ir gausiai, kaip norėtųsi.
  7. Mano bloge yra dabar apie 30 juodraščių, kur didesne dalimi yra daugmaž pabaigti, bet kažkuo taip ir užkliuvę, todėl nepublikuoti straipsniai. Maždaug pusė iš jų – visai rimti, iš semiotikos, ekonomikos ir pan. temų. Ir negaliu pasakyti, kada aš juos paskelbsiu. Gal taip ir nepaskelbsiu. Kai kurie publikavimo jau laukia daugiau, nei metus, tačiau kažko vis pritrūksta, kad paspausčiau mygtuką „Skelbti“.

Rokiškio Rabinovičiaus nominacijos

Kadangi stilingiausio tinklaraščio apdovanojimai ėmė sklisti kaip tik tuo metu, kai vilnijo protestų prieš ACTA bangos, gavosi taip, kad uždelsiau su savo nominacijomis. Man buvo kilusi mintis paskirti stilingiausio blogerio apdovanojimus tiems, kas dalyvavo prieš ACTA, tačiau vos pabandęs tai atsekti, supratau, kad nesugebėsiu įvardinti net dešimtadalio tų, kam reiktų skirti apdovanojimus: jau protestuose prieš SOPA dalyvavo virš 50 puslapių, o tai juk tebuvo repeticija. Žodžiu, mano kvaila.

Taigi, pasižiūrėsiu paprastai ir padalinsiu apdovanojimus tiesiog taip, kaip man šauna į mano mažą kiaurą galvą, iš kurios viskas iškrenta (todėl net neabejoju, kad eilinį kartą susizgribsiu, kad praleidau krūvą tų, ką ruošiausi apdovanot). Tai tiesiog truputis blogų, kurie, mano manymu, yra verti ne tik to, kad būtų skaitomi, bet ir to, kad būtų pavadinti stilingais. Juose yra kažko išskirtinio:

  • Altajus.net. Šiaip jau Altajus yra tokie kalnai, iš kurių senais laikais į Lietuvą atveždavo tikrą mumijo****, ženšenį ir auksinę šaknį. Kalnai didesne dalimi baisūs, apaugę neįsivaizduojamo tankumo brūzgynais, kurių apatinės šakos ir šaknys susipina į tokį raizginį, kad žmonės, norėdami išlipti į aukštikalnes, turi kilometrų kilometrus kapoti sau proskynas, kad kažkur prasibrautų. Arba, jei nenori kapoti, tai tada tenka lipti tais krūmais, kaip kokiai beždžionei. O po susipynusių šakų ir šaknų sluoksniu sau takus pramina visokie žvėrys – lūšys, lapės ir vilkai, kurie ten laksto, kaip urvuose. Absoliučiai laukiniai kraštai. Tačiau Altajaus blogas – visiška priešingybė: tai tinklaraštis, kur lankosi žmonės, tikintys žiniomis ir švietimu. Tai tie, kas nori pasaulį padaryti gražesniu.
  • Augusta Kava aka Kažkas Netaip. Kartą kažkur komentaruose šią merginą pavadinau ponu. Tai mane iškeikė kažkaip. Bet tai išties viena iš nuostabiausių Lietuvos blogerių, nes turi nesveikai sveiką humoro jausmą ir labai aiškius gėrio imperatyvus. Taip, būtent ji per protestus dėl SOPA nepatingėjo kelias dienas sėdėt ir surašinėt dalyvius. Labai prašau, ponas Augusta, rašyti dažniau. Kategoriškai.
  • Giedrė, kuri rašo blogą. Aš netgi nekomentuosiu, nes čia jau netgi nėra, ką pristatinėti – šiai žavingai moteriai apdovanojimas priklauso neabejotinai, besąlygiškai ir be išlygų. Marš visi skaityt. Beje, ji apdovanojimą gavo jau ne tik iš manęs, bet dar nepasiskelbė, taip kad ponia Giedre, marš skelbti apdovanojimų dabar pat, nes tamsta dvigubai apdovanota!
  • Skirmantas Tumelis. Tai Supertėtis. Aš negalėjau patikėti, kad būna tokių žmonių, kaip supertėčiai. Mane mano antra pusė užpjautų, jei paskaitytų tą blogą. Čia bet kurį vyrą antra pusė užpjautų. Ir negana to, tas blogas yra dar ir pakankamai vyriškas ir įdomus, o ne tik kokie ciucinimaisi. Ir negana to, jisai nusiskuto dėl žmonos, kas yra toksai dalykas, kurio jokia moteris pilnai nesugebės įvertinti niekad. Ponai, tai yra fenomenas ir nauja blogosferos žvaigždė, neturinti analogų. Reklamuokite visiems, tik moterims nerodykit anei už jokius pinigus!
  • Eitnė. Tai jau ne blogas, o portalas, tačiau mes visi žinome, kaip jis išaugo. Taip, tai yra vis dar kažkuo blogas, tegul ir rašomas būrio žmonių. Tai portalas, sugebėjęs išsaugoti blogeriškumo dvasią ir nenutolęs nuo mūsų. Ponai ir ponios, šis projektas – nuostabus. Šis projektas dalyvavo mūsų akcijose prieš interneto cenzūrą, šis portalas yra rašomas mūsų kolegų, jis mums savas. Todėl, nors tai ir portalas, aš jam visvien skiriu Stilingiausio Blogo Apdovanojimą. Jie to nusipelnė, nes jie – vis dar tinklaraštis.
  • Ieva Sedova stebuklų šalyje. Aš ilgokai nesupratau, kad aš ją pažįstu. Pasirodo – teko kadaise susipažinti, prieš N metų ir visai netyčia. Nuostabi menininkė, turinti neįtikėtiną grožio jausmą. Ir taip pat turinti sunkiai įtikėtiną stiliaus pojūtį. Ir dabar aiškėja, kad ji rašo savo blogą, kurį buvau jau aptikęs anksčiau – pilną nuostabių nuotraukų ir paveiksėlių, kertančių per smegenis. Apie tai, kad čia reikia skirti Stilingo Blogerio Apdovanojimą – neverta nei diskutuoti, nes tikrai taip!
  • Ernesta. Taip, ta pati garsioji, įžymioji Ernesta, kuri kuria garsųjį Poko.lt projektą. Ir dar krūvas kitų projektų. Tai moteris, kuri turi mąstymo stilių pačia geriausia prasme. Aš velniškai gerbiu kompiuterastus, hakerius ir programuotojus, nes jie sugeba taip tiksliai mąstyti, kad man kelia gilų susižavėjimą. Argi tai ne stilius? Gerbiamoji Ernesta, aš be abejonių tamstai skiriu apdovanojimą. Tiktai nesakykit, kad čia ne lygis, nes skiriu už smegenis, kurias  tamsta turite ir puikiai naudojate.
  • Beatulia. Ši žavi esybė yra ideali, nes daro tokį skanų maistą, kad aš tegaliu įdėti linką jums ir nieko nekomentuoti. Paskaičiau – susinervinau. Noriu skanumynų.
  • Common Sense. Čia yra procesistai, ToC apologetai ir vertelgos. Paprasti, protingi ir mokantys parašyti taip, kad visi suprastų. Kai kas man kuždėjo dar, kad Lietuvos Vyriausybėje pusė ministrų tenai skaito, o priežastis – paprasta: jie visada pasako, kas svarbu verslui ar kaip verslo požiūriu kažkas gausis. Argi tai ne stiliukas?
  • Baltasis Vaiduoklis. Visi vaiduokliai yra pakvaišę ir antgamtiški, nes jie gi vaiduokliai. Tačiau visi vaiduokliai yra ir stilingi, o ypač tie, kas balti. Šis – rašo vėlgi mokslo ir švietimo temomis, tad grįžtame apdovanotųjų sąraše prie ko pradėję – prie noro padaryti pasaulį gražesniu.

Taigi, ponai ir ponios apdovanotieji. Čia aš jums lenkiuosi ir prašau dabar apdovanoti kitus. Būtent jūs esate išskirtiniausi, gražiausi, nuotabiausi, įspūdingiausi, protingiausi, geriausi ir be abejonės – stilingiausi. Jūs esate daug įstabesni už mane, todėl iš jūsų rankų turi sklisti apdovanojimai. Todėl dabar jūsų prašau apdovanoti tuos, kas yra vertieji.

 

 

————

* Tiesa, paskui dar tyčia išmaišė tą sąrašą, kad kiti nepastebėtų, bet aš tai žinau, kad aš kiečiausias.

** Jie pametė iš Stylish Blogger Awards vieną punktą – kad visi man turi mokėti pinigus, bet aš tą punktą kada nors surasiu ir tada įrodysiu.

*** Žodis „milijonierius“ reiškė kažką prasmingo prieš šimtą metų, kai dolerio vertė buvo kokį šimtą kartų didesnė. Tada tai išties reiškė turtingą žmogų. Tuo tarpu dabar – vidutinis Lietuvos pilietis per gyvenimą uždirbą atlyginimą, kurio momentinis ekvivalentas – maždaug milijonas litų. Tai yra visai nedidelė suma. Kadaise, labai senais laikais, buvo man pakliuvus į rankas tašytė su puse milijono dolerių grynais – tuo metu tai reiškė 2 milijonus litų. Visai nedidelė tašytė. Argi tai pinigai?

**** Mumijo (kalbainiai siūlo sakyti „mumijus“ arba netgi „mumijas“, bet čia aš išvis net nekomentuosiu) – tai toksai keistas pusiau organinis mineralas, kurio kilmė nelabai aiški. Gamtinis mumijo atrodo, kaip pilkšvai rusvi lipnoki akmenys. Jie sumetami vandenin, o tada kelias valandas virinami, kol viskas, kas tik tirpsta – ištirpsta. Lieka tiesiog kažkoks žvyras ir rudas rudas tirpalas. Tas tirpalas nukošiamas, o paskui garinamas tol, kol gaunasi lipni smala, kvepianti jodu, sakais ir dar kažkuo – žodžiu, turinti tokį specifinį mumijo kvapą. Geologai nelabai gali pasakyti, iš ko tas mumijo susidaro, bet pagal sudėtį panašu, kad tai prieš šimtus tūkstančių ar milijonus metų gyvenusių plėšriųjų paukščių išmatos, kurios pirma supuvo, paskui išdžiūvo, o galų gale – kristalizavosi ir pavirto į tą neaiškią masę. Mumijo pasižymi stebėtinai efektingu poveikiu, gydant visokias žaizdeles, nudegimus, spuogus, nutrynimus ir pan., o sovietmečiu kainuodavo klaikius pinigus – iki keliasdešimt rublių už gramą.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Kaip reikia daryti rimtus trololo

Prancūzijos mieste Lione įvyko autobuso katastrofa, kuri perėjo per visus prancūziškos žiniasklaidos kanalus, sukėlė baisius skandalus dėl to, kad miesto valdžia nutylėjo tokį klaikų faktą, sukėlė diskusijas apie gatvės idiotų tramdymą ir taip toliau. Tai buvo kažkas. Tą kažką galit pažiūrėti žemiau, tai vienas iš nuostabiausių ir fantastiškiausių trololo, kokie tik buvo sugalvoti paskutiniais metais pasaulyje, savo įspūdingumu galintis lygintis gal net su ta garsia radijo pjese apie marsiečių įsiveržimą, pastatyta dar tais laikais, kai mes nei negyvenom. Na, gal dar tas atvejis, kai čekams parodė atominį sprogimą per nuhakintą web kamerą žiniose. Kažkaip daugiau nelabai ateina į galvą kitų panašaus įspūdingumo istorijų.

Taigi, jūsų dėmesiui, jei kas dar nematėt, 2010 autobuso katastrofa Lione arba nuostabus prancūzų pokštininkas daro savo darbą:

Sako, vyruką, kuris tai padarė, norėjo pasodint, jo ieškojo su policija, bet galų gale lyg ir nesurado straipsnio, už ką.

Galiu čia tik pridėti komentarą, kuris jums parodys, kad ne tik lietuviai, bet ir kultūringieji prancūzai turi savo nuomonę apie grožį bei visokius komentatorius, kokių pas juos irgi pilna būna, tad ne tik mūsų didieji portalai serga ta komentatorių liga:

J’aime bien tous les débiles qui postent des commentaires sans se renseigner quand même. Bien sûr que c’est du faux, c’est un projet d’étudiant. Et alors ceux qui disent que c’est ‘à chier’, essayez donc de manier les effets et la 3D et montrez-nousce que vous faites, qu’on puisse comparer. Y’en a qui ne seraient même pas capable de modéliser un simple objet, ou de filmer quelque chose correctement.

Jei kam įdomu plačiau, raktažodžiai – „le faux accident de bus à Lyon“.

Ai, kad dar nebūtų maža, už nuokarpos (ar kaip čia kalbainiai pavadintų) – vienas dar smagesnis:

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter