Tag Archives: VLKK

Kur ritasi pasaulis? Kalbainiai skaito Rokiškį Rabinovičių!

Avinas haliucinacija

Brangūs kalbainiai, aš jums pasižadu, kad aš apsaugosiu jus nuo lietuvių kalbos išnykimo

Ponai ir ponios. Štai ir atėjo momentas, kai jau viskas pasiekta šitame blogsferiniame gyvenime. Jūsų brangus, nekenčiamas, numylėtas ir plūstas Rokiškis Rabinovičius gali jau daugiau ir neberašyt, nes pasiekė viską, ko tik galėjo siekti. Taip, aš, jūsų skaitomas personažas, jau skelbiu jums, kad viskas, ko čia galėjau siekti, yra pasiekta ir aš nežinau, ko daugiau besiekt, nes šiandien pamačiau dalyką, kurio įspūdingumas sukėlė priepolį net ir man pačiam: į mane įdėjo savo puslapyje nuorodą ne kas kitas, o mano visaip narstyta VLKK – savo Spaudožvalgoje. Ir įdėjo nuorodą tiesiai į straipsnį apie sąryšius tarp kalbainių ir sovietžmogių. Aišku, tai ne koks perpublikavimas (nemanau, kad tai iš principo įmanoma), bet visvien tai man sukėlė tokį kognityvinį disonansą, kad jau man to ir pakanka.

Taip, aš jau galiu nerašyti daugiau šito blogo, kuriame vis taškausi visokiomis savo ir ne savo įžvalgomis bei šiaip durnystėmis. Nes jau viskas yra pasiekta. Mano mažas pasitaškymo blogas tapo kažkokia nesąmone, kurią kažkas iš kalbainių prilygino spaudai. Nes mano asmeninė nuomonė kalbainių manymu jau verta tiek pat, kiek ir didžioji žiniasklaida. Aš, ponai mano gerbėjai, esu monster-hamsteris, kuris kaip King-Kongas triuškina Lietuvos visuomenę – štai kokia yra toji esminė VLKK paskelbta žinia, kuri aiškiai matoma iš fakto, kad jie apie mane paskelbė.

Jau buvo kadaise nuostabybių, kai mano straipsnį kažkurį paskelbė Anarchija.lt (net neatmenu, apie ką) – ir tai nepaisant to, kad aš esu kardinaliai nekairysis. Buvo ir kartas, kai vėlgi kažkurį mano straipsnį paskelbė Patriotai.lt (irgi neatsimenu, apie ką) – ir tai nepaisant to, kad patys, žinote, kad čia nesuderinamumai irgi aiškūs. Dabar mane jau visai priplojo VLKK. Aš neturiu, ką daugiau pasakyti, nebent aiškumo dėlei paaiškinti, kaip įsivaizduoju, kas yra kalbainiai. Nes kartais vis kyla klausimai apie tai.

Kas yra kalbainiai ir kalbainystė

Kalbainis – tai ne pareigybė ir ne išsilavinimas. Kalbainiai – tai tiesiog neaukšto intelekto bei menkas žinias turintys asmenys, apimti ideologinio proto aptemimo – kalbainystės. Ir šis aptemimas tikrai ideologinis, nes paremtas idėja, esą kažkoksai menamas kalbos grynumas turėtų būti keliamas aukščiau žmogiškumo, paprastų bendravimo, informacijos keitimosi ir mąstymo poreikių. Kalbainystė mums teigia, esą mes negalime sakyti ir galvoti to ar ano, nes tai, esą, nelietuviška, neatitinka kažkokių ten normų ir taip toliau. Ir kalbainystė, šitai teigdama, nesiremia kokiais nors argumentais: ideologijai jų nereikia. Jai svarbu tiktai viena: ji turi stiprėti ir valdyti kuo daugiau žmonių.

Kalbainiškoji ideologija prasimuša iki absurdų – tai ten koks nors kalbainis pareiškia, esą priešdėlis da- esąs nelietuvišku, nes taip jie nusprendė ir viskas, o mokslinių dalykų jie čia nei nenagrinės, nes jei jau jie taip nusprendė, tai čia jų tradicija ir viskas. Tai ten kokie kiti kalbainiai sugalvoja, kad kabutės esą gali būti lietuviškos, kurios turi būti tiktai tokios ir ne anokios, o tai, kad jų susigalvotos kabutės tėra nesąmonė – tai nors kuolą ant galvos tašyk, jiems tai nieko nesako. Tai dar kiti kalbainiai susigalvoja lietuvinti visą kompiuterijos terminiją, nors net nesuvokia skirtumų tarp kompiuterių ir spaudos. Ir taip toliau, ir taip toliau.

Net nežinau, kas sukūrė žodį „kalbainis“ – gal kartais nejučia jį paleido Algis Greitai, o gal ir kažkas kitas, senais laikais pasipiktinęs žodžio „hamburgeris“ keitimu į žodį „mėsainis“. Nors galų gale per prievartą pastarasis keitinys ir buvo įdiegtas, istorija buvo kvaila: niekam nekliuvęs hamburgeris buvo paverstas lietuvybės priešu. Tad iš to ir kilo kalbos apie hamburgerių priešus – kalbainius.

Žinoma, VLKK yra pagrindinis kalbainių vadovavimo organas (kaip ir jo filialas VKI), nors ir nemanau, kad visi ten esantys yra kalbainiai. Nes, kaip jau minėjau, kalbainiai – tai ne pareigybė. Ir ne išsilavinimas. Net jei kalbainiai prasimuša į kalbos reguliavimo ir baudimo organus*.

Kalbainių būna įvairiausių – tai ir laikinai kvankštelėję mokinukai, kuriems smegenis pripudrino kokia nors lietuvių kalbainystės mokytoja, ir pamišę dėstytojai, kurie sugeba kokiam nors fizikos studentui numušti pažymį už kokią nors esą svetimybę. Savaime aišku, labiausiai pakvaišę kalbainiai dar nuo jaunumės tampa ideologizuotais tiek, kad nueina mokytis filologijų, o paskui prasimuša valdžion – kas į Lietuvių Kalbos Institutą, kas į Valstybinę Kalbos Inspekciją, kas į Valstybinę Lietuvių Kalbos Komisiją, kas dar kur nors.

Yra daug kalbainius skiriančių požymių – ir minėtas sovietiškumas, ir nesugebėjimas suprasti, kas ta kalba išvis per daiktas**. Ir tikėjimas, kad galima reguliuoti žmonių mąstymą, ir tikėjimas, kad kalba gali būti statiška, nekintama. Kalbainystė – tai ryškus totalitarizmas savo esme. Būtent todėl kalbainiai mums aiškina, ką mes galime galvoti ir kaip mes galime kalbėti. Visiškai, kaip George Orwell romane „1984“ – ten kalbainystė buvo vienas iš totalitarinio valdymo įrankių. Tačiau visa tai tėra kalbainystės požymiai, simptomatika.

Kalbainystė nėra išsilavinimas ar kokios nors pareigybės. Kalbainystė – tai tiesiog eilinė ideologija. Tarp kitko, labai įdomi ir gryna: tai ne šiaip kokie nors konstruktai apie socialinius teisingumus, o mąstymą apribojanti programa, kuri kartais užkrečia net ir visai protingus žmones. Štai čia mes ir susiduriame su pačia kalbos bei kalbainystės esme: kalba yra mažų mažiausiai tokia pat sudėtinga, kaip sudėtingiausias kompiuteris. Ir ant jos (būtent ant jos, kaip vykdymo sluoksnis virtualių mašinų steke) gali veikti įvairiausios programos. Kai kurios iš jų gali būti ir virusinės, užkrečiančios vykdytoją, apribojančios jo galimybes ir paskui intensyviai bandančios lygiai taip pat užkrėsti kitus. Tai būdinga įvairioms sektoms, tačiau tai lygiai taip pat būdinga kalbainiams.

Užkrečiančios programos yra labai paprastos savo esme: tereikia perimti kokį nors realybės interpretavimo gabalėlį, jį perduodant užkrečiančiam kodui, kad jis galėtų save kabinti prie visko, kas tik pasitaikys. Taip ir kalbainiška programa tėra toksai iškreipiantis realybę ir užkrečiantis ją gabalėlis kodo: bet kas gali būti pasakoma žodžiais, taigi, prie bet ko tas virusas ir kabinasi, priversdamas savo nešėją elgtis tam tikru būdu. Ir visiškai nesvarbu, ką kalbainiui besakytum apie kalbą – visą tai perima virusas, kuris, jei reikia, kažką užblokuoja kalbainio galvoje, o jei reikia – sugeneruoja kokią nors reakciją.

Taip, ponai kalbainiai, jei skaitote, tai čia apie jus: jūs tiesiog esate apsivirusavę per tą patį dalyką, apie kurį taip mėgstate aiškinti kitiems. Jūs apsivirusavę per kalbą, jūsų galvose sukasi kenksminga mąstymą blokuojanti programa, kuri riboja kalbos, o tuo pačiu ir viso mąstymo galimybes, tokiu įdomiu „kalbos grynumo“ būdu perimdama asmenybės kontrolę.

Virusų gydymas labai paprastas: juos reikia tiesiog šalinti. Čia nėra vietos jokioms diskusijoms, nes su virusais niekas nediskutuoja. Taip ir su virusais, kurie yra apkrėtę jus, ponai kalbainiai, niekas čia nediskutuos. Jūsų virusus tiesiog reikia pašalinti ir jūs vėl būsite normalūs, mąstantys žmonės. Beje, NLP specialistų Lietuvoje yra. Ir manau, kad jums padėtų, galimai net ir už dyką, nes jiems tai būtų išskirtinai išgrynintas ir ryškus refreimingo atvejis, tiesiog nesulyginamas iššūkis. Taip, ponai kalbainiai, psichologai yra didesni kalbos profesionalai už jus.

Atnaujinta 2011 spalio 10 vakare:

Praėjus kuriam laikui VLKK esantys kalbainiai kažkaip apsižiūrėjo, į ką ir apie ką jie nuorodą įdėjo. Ir, savaime aišku, ištrynė viską be pėdsakų. Bet pas mane pėdsakai liko, nes aš tiesiog negalėjau atsigėrėti tuo jų internetu, į mane linkinančiu, todėl pasilikau jį atidarytą brauzerio tabe. Taip kad nedingo visi tie įrodymai. Štai jums žemiau viskas visame gražume:

VLKK reklamuoja Rokiškį Rabinovičių

Štai jums, kaip gražiai savo spaudos apžvalgoje VLKK reklamavo jūsų numylėtą Rokiškį Rabinovičių, pakolei nesusiprato, kad Rokiškis Rabinovičius ne tik ne spauda ir ne žurnalistika, bet netgi ir išvis nežmogus, o negana to, dar ir nesismulkinantis su žodžiais.

Dar čia galiu spėti, kad į mane VLKK turi labai teigiamą požiūrį ir labai nori, kad aš apie juos rašyčiau, nes paskaitė čia, kad aš žadu daugiau nerašyti, nes jau viskas pasiekta. Todėl matyt ir pašalino, nes nori, kad rašyčiau ir daugiau. Taigi, čia galime suprasti, kad VLKK keičiasi teigiama linkme ir mano įvairios įžvalgos tikrai padeda jų darbui. Aš netgi neabejoju, kad jie mane anksčiau ar vėliau pasikvies, kad aš juos pakonsultuočiau, kaip reikia dirbti, galvoti ir kalbėti.

 

————-

** Visada galima atskirti kalbainiškos ideologijos užkratą pagal vieną tipinį požymį: kalbas apie tai, esą „VLKK nebaudžia, VLKK gera, o baudžia tiktai VKI, kuri išties jums padeda geriau kalbėti“. Čia panašiai, kaip „Partija nebaudžia, partija gera, o baudžia tiktai KGB, kuri išties jums padeda geriau gyventi“.

** Kalbainiai visada yra įsitikinę, kad jie supranta, kas per daiktas yra kalba, nors bent kiek rišlesnio apibrėžimo, kuris leistų suformuluoti problematiką ar paaiškinti stebimus fenomenus jie niekad negali pateikti. Štai čia ir pamatome esminį skirtumą tarp talibano ir mokslo: šiuolaikinis struktūralistas jums gali pasakyti tik vieną dalyką: kad kalba yra nesuvokiamybė, apie kurią galim spėti tik tiek, kad tai yra kažkoks procesas (mažų mažiausiai, implementuojantis metateoriją), leidžiantis ir komunikuoti, ir mąstyti, ir pats veikiantis daugybės žmonių galvose. Išties kalba yra nesuvokiama, kaip Dievas (pats kalbos apibrėžimas kalboje – savo esme toks pat: „kažkas, kas yra viskas ir kartu daugiau, negu yra tasai tiesiog kažkas“). Čia galim dar prisiminti, kad ne veltui Biblija teigia, kad pradžioje buvo Žodis: išties mes negalim tvirtai pasakyti, ar mes mąstome, naudodamiesi kalba, ar atvirkščiai – kalba mąsto, naudodamasi mumis. Abi prielaidos tampa vienodai nepaneigiamomis, vos tik jas imi analizuoti ne marginaliai-kalbainiškai, o moksliškai, žvelgdamas į kalbą, kaip į matematinį kompleksą. Taip pažvelgus mums ir atsiskleidžia giluminė tikrųjų kalbainių esmė: tai lyg kokios laukinės beždžionės, šikančios ant altoriaus ir tepliojančios ant sienų šventykloje, į kurią įsiveržė.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter
Tautų brolybė Tarybų Sąjungoje

Tarybinis ar sovietinis? Kalbainių bukumo klausimas.

Čia jums lietuvių kalbos sergėtoja skelbia, kaip jums kalbėti: Negalima sakyti „sovietinis“, reikia sakyti „tarybinis“, nes tada buvo tokie geri tarybiniai laikai ir visi buvo lygūs, nevažinėdavo visokiais mersedesais ir leksusais, gerbė valdžia liaudies žmogų. Mes tada gyvenome ir tai mūsų tarybinė santvarka, o ne tų mums nurodinėjančių emigrantų, kurie turtuose vartėsi ir aiškino mums kažką, patys vargų nepatyrę. Nes tik tarybose mums liaudies deputatai atstovavo, o ne dabartinė nupirkta valdžia.

Viena iš nuvalkiotų, jau tiesiog kalbainiškojo durnumo pavyzdžiu tapusių, tačiau vis pasikartojančių diskusijų – ar kalbant apie sovietmetį, reikia vartoti žodžius „tarybinis“, „tarybų“ ar „sovietinis“, „sovietų“. Tema čia pakankamai sena, kad net ir oficialūs kalbainių vadai linkę jau nekišt į ją nosies, nes iš patirties žino, kad geriau vengti apie tai kalbų: jei tik užsimintų, kad geriau sakyti „tarybinis“, išsyk pasirodytų, kuo esą ir tada jau pasigailėtų. Bet jei tik ištartų, kad reikia sakyti „sovietinis“, o ne „tarybinis“, staiga pripažintų ir faktą, kad kalbos nepakankamumas yra, o be svetimų žodžių neišsiversi, o tuo pačiu užsitarnautų fanatiškiausių kalbainių sparno pyktį.

Visgi, nors tema ir puikiai žinoma, ji verta atidesnio panagrinėjimo, tiesa, visai iš kitos pusės: čia itin įdomu, kas dedasi kalbainių galvose ir kaip tas sovietiškumas su kalbainiškumu siejasi. Tuos sąryšius pastebėję yra daugelis, o išnagrinėti juos galima, tiesiog paėmus porą kalbainiškųjų argumentų, kuriuos šie visada pateikia, kai tik užeina kalba apie žodžius „sovietinis“ ir „tarybinis“:

  • Tais laikais, kai buvo LTSR, visi sakė „tarybų“, „tarybinis“, „taryba“, tai buvo įprasta tuo metu, todėl apie tą santvarką reikia kalbėti būtent tais žodžiais. Niekas tais laikais nesakydavo „sovietas“ ar „sovietinis“, šitas žodis atsirado tik dėl Vakarų įtakos.
  • „Tarybų“ ir „tarybinis“ yra lietuviški žodžiai, kilę nuo žodžių „taryba“, „tartis“ (veiksm.), tuo tarpu žodžiai „sovietų“, „sovietinis“ – svetimžodžiai, jie netinka, jie nesuderinami su lietuvių kalbos grynumu.

Abu argumentai girdėti, tačiau juose išties slypi neįtikėtinai daug. Neįtikėtinai didelis, skurdus ir bejėgiškas sovietžmogių pasaulis čia tiesiog šviečia, atskleisdamas visą debilavotų postkomunistinių lūzerių nostalgiją tiems režimo laikams, kai viskas buvo aišku, nes partija visada nurodydavo, ką daryti. Ir tą aš jums tuojau parodysiu.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Kalbainių utėlyną atidengus…

Kalbainiškas tautiškumo veidas

Pažvelgus į kalbainių tokius mėgstamus rudai žalsvus aprėdus bei globėjiškas vypsosenas, nesunkiai galima atpažinti, kad menami lietuviškumai išties yra persunkti sovietmečio dvasia bei nezgrabiai slepiamu pacukiškai-nomenklatūrišku (šarikoviškai-švonderišku) įsivaizdavimu apie kalbą. Būsim teisūs, tarę, jog Baba-Jaga - tiesiog puikus kalbainiškumo esybės atvaizdas.

Kai rašiau daug daug apie sovietmetį ir apie tai, kas per dalykas yra tas sovietinis mentalitetas, nei nepagalvojau, kad tuo pat metu ponas Baltasis Vaiduoklis link to paties suktels visiškai per kitur – per antikalbainiškosios revoliucijos ir konspiracijų frontą. Taip, ponas B.V. pareiškė, kad aš esąs trigalvė žiurkė – viena galva Ežys, kita – kažkokia Pelenė, o trečia, matomai, Spragtukas. Matomai kažkaip taip. Nes ponui B.V. paaiškėjo, kad visas korupciniais skandalais išvirtęs reikalas kažkaip susijęs su Rokiškiu.

Na, bet čia juokai juokais, o įdomu tai, kad ponas Rolandas Mikulskas savo straipsnyje apie kalbainius atskleidė tai, ką ligšiol teko tiktai spėlioti. Spėlioti pagal veiklos rezultatus ir simptomatiką, pvz., akivaizdžiai nenuoseklų ir nekokybišką darbą, struktūraliai korumpuotą atsakomybių ir įgaliojimų sistemą („mes neatsakingi, mes tik nusprendžiam„, „persekioja ne VLKK, o VKI, nes VLKK tik sprendžia, už ką bausti„), naujadarų kūrimo rezultatyvumą ir pan.. Pasirodo, kad faktai rodo ne tik visišką bardaką ir puvėsį kalbainių tarpe, o dar ir realią korupciją bei, nepabijokim to žodžio – vagystes. Autorystės vagystes, apie kurias dabar jau žinom pono Rolando Mikulsko dėka.

Beje, dar jei kam kyla abejonių tų autorystės vagysčių sovietiškumu – tai galiu tik paminėti, kad būtent sovietmečiu visokios bendraautorystės praktikos išbujojo iki nesuvokiamų mastų, o reali mokslininkų karjera ėmė virsti vergoviniu farsu, kai reikdavo daugelį metų rašyti mokslinius darbus už aukščiau stovinčius, kad galų gale ir pats gautum galimybę kažkiek pakilti ir būti minimas, kaip savo paties darbų bendraautorius, o paskui – ir autorius. Ir ko stebėtis, jei netgi TSKP genseko Leonido Brežnevo knygos buvo ne jo rašytos? Atvira paslaptis, kad ir dabartinėje akademinėje „bendruomenėje“ bujoja tie patys papročiai.

Ne, tai netgi ne brežneviniai, o stalinininiai papročiai, nes kaip kitaip galima pavadinti atvirą mokslininkais vadintis pretenduojančių veikėjų bandymą priešpastatyti savo autoritatyviai ideologinį mėšlą mokslui? Čia man kyla asociacijos tiktai su tokiu akademiku Trofimu Lysenka, kuris irgi persekiojo mokslą vardan kažkokių sovietistinių paskatų. Dabar, prisidengdami kažkokiomis menamai lituanistinėmis savo klejonėmis panašūs neolysenkos iš Lietuvių kalbos instituto skleidžia pezalus apie tai, kad netinka toks mokslas, kokiam atstovauja šiuolaikiniai lingvistai, kaip kad Axelis Holvoetas, nes neatitinka jų kažkokios ideologijos. Tiesiog pabandykim pagalvoti apie tuos kliedesius, kuriuos mūsų kalbainiai daro su kalba – lietuviškas kabutes, priešdėlio -da draudimą, etc.? Ar savo absurdiškumu tai neprimena bajeriukų su Mičiurino bobute?

Jei kas skaitėt apie tai, koks esminis, ryškiausias sovietžmogio bruožas, atsimenat, ką rašiau – sovietžmogis yra vagis. Vagis, kuriam netgi atrodo, kad nevogti neįmanoma, o vagystė – tai visiškai natūralus, niekaip nesmerktinas procesas, vadinamas kombinavimu. Paties sovietžmogio suvokimu – vagystė yra netgi ne vagystė, o tik šiaip gebėjimas suktis. Jei kas skaitėt, ką kažkada rašiau apie visokius ten VLKK – matyt atsimenat, kad lyginau kalbainius su sovietžmogiais ir Glavlitu. Nes vagių sistemoje esminis dalykas yra vagių hierarchija ir proto krušimas vergams. Tiems, kurie yra labiausiai apvaginėjami.

Taigi, ar keista, kad intelektu nepasižyminčių kalbainių gaujos, lyg kokios erkės ar utėlės eilę metų siurbė kraują iš tų, kas dirbo lietuvių kalbos labui? Ar keista, kad kalbainių manymu, mokslininkus reikia naikinti, nes šie, pasirodo, su savo moksliškumu tiktai trukdo lėšas įsisavint? Ar keista, kad pseudomoksliniais kliedesiais besitaškantys kalbajobai užsiima mokslinių darbų vagystėmis bei mokslininkų terorizavimu? Ar keista tokiame kontekste sovietžmogių reakcija į mokslininkę Loretą Vaicekauskienę, išdrįsusią prabilti apie tai, kad kalbos talibanas žlugdo ir naikina lietuvių kalbą?

Žinoma, kad būtent to reikia tikėtis iš sovietžmogių, kurie tais pačiais sovietiniais metodais bando ugdyti menamą tautiškumą, lietuviškumą ir dar kažką. Mes puikiai atsimenam, kaip sekėsi ugdyti komunizmą komunistiniams ideologams – taip, kad SSRS sugriuvo. Puikiai matosi ir tai, kaip dabartinis kalbos talibanas, besityčiojantis iš visos Lietuvos, esą ugdo lietuviškumą. Ištisus 20 metų ugdo taip, kad per tą laiką viskas kaip buvo vėlyvųjų Stalino laikų lygyje, taip ir liko (tai, beje, atsispindi ir pačių kalbainių tekstuose – komunistinės frazės taip ir dvelkia). Kuo per tą laiką praturtėjo lietuvių kalba? Na… Gal tuo, kad žodį „anūkas“ kalbainiai bandė uždrausti? O gal, būkim atviri, tokiais naujais žodžiais, kaip „kalbajobas“ ir „kalbainis“, rodančiais tikrą pokyčių lietuvių kalboje esmę?

Vienintelė realias pasekmes turėjusi kalbos talibano veikla – kad 20 metų, vaizduodamas kovą prieš lenkiškumus bei rusiškumus, o realiai niekaip nebandydamas įvesti lietuvių kalbos mokymo (kaip neseniai paaiškėjo, netgi valstybinius moksleivių konkursus veda mokytojos, nemokančios lietuvių kalbos), sukūrė priešstatą tarp Vilniaus krašto gyventojų ir likusios Lietuvos. Man, prisipažinsiu, netgi klausimas dabar kilo – ar tik nėra taip, kad žaidžiamas suderintas Tomaševskio ir visokių LKI, VLKK, VKI ir pan. kontorėlių žaidimas? Tai vieni rėkia prieš kitus, tai kiti rėkia prieš pirmus, bile tik vieni ir kiti pinigų gautų esą tautinėms reikmėms, o reliai – įsisavinimui.

Primeskit, koks modelis – tomaševskiniai parėkia, kad juos lietuviai spaudžia (o progą parėkaut faktais gauna būtent dėl kalbainių veiklos), o paskui tas pats kalbinis talibanas rėkia, kad tomaševskiniai lietuvybę naikina. Ir žinoma, kad nei vieni, nei kiti nesiima realių veiksmų, tiktai kala į galvas visiems, kad čia kažkokia priešprieša ir kiti esą labai blogi, todėl reikia iš kažko didelės pagalbos ir finansinės paramos. Tai per 20 metų, aišku, šiokią tokią priešpriešą išaugint pavyko, tiesa?

Juk tai puikus dalykas – lėšų įsisavinimas. O lėšos juk ir ten, ir ten – kaip reikiant sukasi.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

IT terminų lietuvinimas, praktinė sėkmės analizė

Pasimaišė man toksai pavyzdėlis – sąrašas neteiktinų kompiuterinių terminų, kuris tiesiog išskirtinis savo būdingumu, ypač gerai atspindintis tuos bandymus, kuriuos kalbainiai darė prieš kokį dešimtmetį (tiesiog tipiškai, tipiškai, aiškiai iš kokių 2000 metų išsaugotas). Labai įdomūs čia ne tik patys kompiuteriniai terminai, bet ir tai, kokius išvis žodžius kalbainiai tuo metu priskyrė kompiuterinei terminijai. Beje, visais atžvilgiais labai panašus savo turiniu, bet daug kartų didesnis – apie tą patį laiką su kalbainių palaiminimu išleistas kompiuterijos terminų žodynas. Tad minėtą sąrašą aš ir panagrinėsiu, kaip tipinį, ryškų ir reprezentatyvų pavyzdį.

Per dešimtį metų vieni naujadarai įsigalėjo, kiti – buvo užmiršti, tad labai įdomu retrospektyviškai pažvelgti, įvertinant, kokias klaidas kalbainiai darė ir kas jiems gavosi, o kas – nesigavo. Ir kodėl. Kaip sakoma – mokytis iš klaidų verta, o dar labiau verta analizuoti klaidų kilmę, priežastis. Buvau pateikęs truputį statistinio naujadarų kūrimo pjūvio, kuris rodo viską apibendrintai, tad verta pažvelgti ir iš kitos – atvejų analizės pusės.

Išsyk sakau, analizuodamas terminų įsigalėjimą, remsiuosi ne spauda (tą daro kalbainiai, pagimdydami eilinį savo demagogijų absurdą – pirma priversti kokį nors žurnalą rašyt nesąmones, o paskui skelbtis, kad tos nesąmonės, esą, prigijo, kaip įrodymą pateikiant medžiagą iš tų pačių išprievartautų leidinių). Remsiuosi tuo, ką girdžiu iš kitų žmonių, ypač – iš suprantančių IT. Jei nesutinkate ir girdite kitokį paplitimą – tai natūralu, IT terminija vis dar nėra stabili. Ir visų pastebėjimus norėtųsi sužinoti.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Revoliucija prieš kalbainius tęsiasi

Glavlitas - cenzūra

Buvo net toks periodas, kai tuometinis VLKK analogas patikrindavo kiekvieną daiktelį, netgi atviruką - kad tik tas netaptų kokiu nors ideologiškai netinkamu

Tęsiasi, ir dar kaip tęsiasi (ir aš čia dar tęsiu, tegul kažką iš skaitytojų ir užknis)! Juk ne veltui ironiškai sudėstė tokius akcentus Mantas, išdėstęs tiesiog karikatūrišką kalbainiškojo suvokimo vaizdą (rekomenduoju paskaityt), kur palygino kovotojus prieš kalbainių terorą su kovotojais prieš Mubarako režimą Egipte.

Tiesą skelbia ir Urvas, šventais žodžiais – kad ne prievarta turi būti, o grožis kalboje. Kad ne kunigai kuria Dievą, ir ne kalbainiai kuria Kalbą. Čia, beje, dar prisiminkim ir Bibliją bei metateoriją, tad suprasim virpulį, su kuriuo apie kalbą ištaria neretas žinovas: Dievas – tai Kalba: mes galime ja kalbėti, ją jausti, ja mąstyti, bet ji – nesuvokiamybė, turinti savus dėsnius, tad nėra nuodėmės, baisesnės už kalbos uždarymą taisyklių narvan: naikindamas kalbą, jos nesuvokiamą prasmingumą, prilygini nusikaltimus dorybėms ir naikini mąstymą.

Ir netgi ponas Maumaz, amžinai stradalinantis, kad reikia visiems elgtis pagal taisykles, iškeikęs mane ir Užkalnį, irgi tarė, kad VLKK reikia panaikinti. Tai jau savaime sensacija!

Bet visa šitai – tik niekai, palyginus su tuo, ką atkapstė jauna blogosferos žvaigždutė – Mergaitė. Ogi pasirodo, kad patsai Jonas Jablonskis, skelbęs, kad reikia kalbą gryninti ir švarinti, kartu įvardino aiškų aiškiausiai:

Yra pagaliaus ir tokių gramatikų, kurių visi išvedimai paremti ant raštų: žmonių kalba, šnekamoji kalba tokiose gramatikose tarytum pasiliekti šaly, jos tarytum nėra, ji gramatikos tikslui niekinama„.

Ten pat pateikiama tiesiog ženkliška Irenos Smetonienės citata, pagal kurią galim suprasti kalbainių požiūrį: spjaut į veidą kalbėtojams, teigiant, esą tik kalbainiškose knygose kalba yra verta dėmesio. Visas Mergaitės straipsnis, kartu ir su visu Jono Jablonskio tekstu (o ne tik citatomis) – http://mergaite.popo.lt/2011/02/12/kalbainiu-melo-kojos-trumpos/.

Juk ne veltui ir aš pats neseniai citavau Aldono Pupkio (ideologinio kalbainių vado) mintį, apie tai, kad nesvarbu, kokie įrodymai – tai, kas uždrausta, turi būti uždrausta, nes tai uždrausta. Dabar gi aiškėja, kad po truputį kalbainiai keitė Jono Jablonskio idėjas tol, kol jas apvertė aukštyn kojomis. Lietuvybės kūrėjo mintys, kad kalba yra gyva, kad ji vystosi, auga, kad rašto kalba turi remtis tuo augimu, buvo išcenzūruota ir užmiršta: gyvoji kalba, pagal kalbainius, turi būti uždaroma į taisyklių narvą.

Ir aš, ir Commonsense jau lyginom kalbainių produktą su George Orwell „1984“ romano naujakalbe – ideologiniu mąstymo kontrolės įrankiu. Kaip tikras naujakalbiškos demagogijos šedevras viską pasako kad ir jų rengiamų konkursų pavadinimai – „Švari kalba – švari galva“. Įpratęs daryti semiotines transliacijas, išverčiu jums šitą šūkį: „Išplauta kalba – tuščia smegeninė“. Šiuo šūkiu, pagal kalbainius, turi gyventi jaunoji karta. Bet orveliškas deja vu dar labiau sustiprėja, kai prisimename „Gyvulių ūkį“ – ten gyvulių konstitucija po truputį vis buvo keičiama, perrašinėjama, kol nejučia tapo visiška pirmosios konstitucijos priešingybe. Visiškai taip pat, kaip po truputį buvo perrašinėtos ir visiška priešingybe paverstos lietuvių kalbos augintojų idėjos.

Neretas pastebi iš VLKK ir kitų kalbainių atstovų tą priplėkusį sovietmečio nomenklatūrinį dvelksmą, taip ryškiai šviečiantį kalbainių pasisakymuose – tai ir „švari kalba – švari galva“, ir „suaktyvėję išpuoliai prieš lietuvių kalbą“, ir pan.. Norite ryškiausių kalbainiškojo naratyvo pavyzdžių? Štai jums vieno ponulio straipsnis, kur anas deda savo pravdą*, dvoktelinčią, kaip prarūgusių grybų sloikelis, užsilikęs iš Brežnevo laikų – http://www.aidas.lt/lt/tautos-mokykla/article/709-02-04-kas-nutilde-musu-kalbininkus.

Pastarąjį paskaitęs, taip ir nesupratau, ką tas žodžių kratinio autorius išvis norėjo pasakyti. Apibendrindamas jis baigia savo tekstą tokiu pareiškimu:

ačiū Aukščiausiam, kad tokia svarbia tematika visuomenė turi galimybę pasisakyti tik periodinės spaudos leidiniuose, kurių mūsų šiuolaikinis „elitas“ (ne tik valdžia) neskaito… Gi toks „runkelis“ kaip aš ir LA skaitytojas „elitinėje“ gali tikėtis to paties, kas yra paminėtose bulvarinėse knygose, su kai kuriomis išimtimis. Vadinasi, „elitas“ žino, ką daro – aiškinti naivu„.

Jūs ką nors supratote? Šitus kliedesius skelbiantis „Lietuvos Aidas“ preventyviai yra atjungęs galimybę rašyt komentarus. Ir ne veltui.

Trumpai tariant, jie žlugs. Jie jau žlunga. Panašiai, kaip žlugo supuvęs sovietinis Glavlitas**, taip ėmė žlugti ir kalbainiškasis, antilietuviškasis VLKK.

Išnašos

* Pravda – tai neišverčiamas, dar iš sovietmečio atėjęs žargonizmas, reiškiantis patį įžūliausią ir kartu bukiausią propagandinį melą, kurio pilnas buvo komunistinis laikraštis „Pravda“. Žodis „pravda“ rusų kalboje reiškia tiesą, o toks pat buvo ir lietuviškas laikraštis „Tiesa“, skelbęs tą patį TSKP ideologinį mėšlą lietuviškai.

** Glavlitas (Главное управление по делам литературы и издательств, Vyriausioji literatūros ir leidyklų reikalų valdyba) – tai dar prieš karą Sovietų Sąjungoje sukurta kontora, turėjusi virš 6000 darbuotojų, negana to, buvo 7 skirtingi skyriai, o dar ir slaptasis skyrius (tas, kur cenzūruodavo tai, ko ir patiems Glavlito darbuotojams negalima matyti). Disidentai Glavitą vadindavo „Teisybės ministerija“, irgi pagal tą patį George Orwell romaną „1984“. Kai Perestroikos metu buvo imta kalbėti apie cenzūrą, Glavlitas skelbėsi, esą jis už kalbos literatūriškumą, grynumą, padeda išlaikyti aukštą žiniasklaidos idėjinį ir profesionalų lygį ir t.t. – visai, kaip dabar VLKK.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter