Monthly Archives: liepos 2012

NT aferų pradžiamokslis: mažiausias pasaulio dangoraižis

Šia trumpa istorija aš jums papasakosiu, kaip puikiai galima daryti aferas NT rinkoje. Ir dar tokias, kad trys ketvirtadaliai durnių netgi nesuprastų, kaip čia juos taip apgavo. Ir negana to, viskas teisėta, sąžininga ir be jokios apgaulės – ne kaip kokiame MMM, o kaip kokiam teatre. Ir negana to, apgautieji vėliau dar ima ir didžiuotis tuo, kad juos apgavo. Kaip pas kokį Ostapą Benderį.

Mažiausias dangoraižis ir nemokšos, neskiriantys skaičių

Mažiausias pasaulio dangoraižis turi išskirtinę istoriją. Tas mažas 3 metrų pločio namukas, kurio ketvirtadalį užima laiptai, nebūtų vadinamas dangoraižiu, jei ne tai, kad kainavo, kaip dangoraižis, buvo statomas, kaip dangoraižis, ir turėjo tapti vienu iš aukščiausių JAV pastatų*. Kai 1919 baigėsi jo statybos, Teksaso kaimiečiai buvo apšalę, nes suprato, jog juos apmovė, kaip visiškus asilus. Nes jie tokie ir buvo – svajoti mėgstantys asilai, nesigaudantys realybėje. Asilai, kurie sukišo į mikroskopinį dangoraižį visas savo santaupas.

Newby-McMahon dangoraižis

Tai ne šiaip kokia nesąmonė, o tikras dangoraižis, tiesa, mažiausias pasaulyje. Tačiau jis tikrų tikriausias dangoraižis.

Viskas prasidėjo dar 1912 metais, kai netoli kažkokio Burkburnett kaimo, esančio Wichita grafystėje, Teksase, buvo atrasta nafta. Kaimiečiai momentaliai tapo turtingais, ėmė važiuoti minios atvykėlių, o jau 1918 gyvenvietė išaugo iki 20 tūkstančių žmonių didumo. Kaimiečiai pasijuto lyg Naujųjų Vasiukų valdovai, aptekę turtais iš dangaus, todėl ėmė ieškoti, kur dėt savo pinigus. Štai čia jiems ir pasipainiojo kažkoksai architektas Ostapas Benderis J.D. McMahon, pasiūlęs pastatyti didžiausią pasaulio viešnamį dangoraižį.

Pastatas turėjo būti 480 pėdų (~146 metrų) aukščio. Jis turėjo paversti miestelį tikru regiono centru, kur klesti verslas ir gyvena turčiai. Taigi, gyventojai greitai sumetė architektui 200 tūkstančių dolerių (dabartiniais pinigais tai būtų apie pusketvirto milijono dolerių) ir liepė statyt. Architektas ėmė statyt. Ir staiga, visiškai netikėtai, paaiškėjo, kad pastatas gaunasi vos 4 aukštų. Nes kažkaip netyčia paaiškėjo, kad visuose brėžiniuose ir sutartyse vietoje pėdų nurodyti coliai. O fantazijų apie dangoraižius apsėsti kaimiečiai, pasirašinėdami popierius, tų colių net neįstengė atskirti nuo pėdų.

Prasidėjo teismai, bet jie greitai baigėsi, nes popieriai buvo tvarkoj. Pastatas, kaip paaiškėjo, ir turėjo būti 480 colių, kitaip tariant, maždaug 12 metrų aukščio, nes taip buvo nurodyta pačių investuotojų pasirašytuose brėžiniuose. Kaimiečius-investuotojus ištiko pravalas, jie žadėjo su tuo architektu susidoroti, tačiau nieko negalėjo padaryti. Negana to, paaiškėjo, kad pastate nėra jokių laiptų, o tiktai neegzistuojančio lifto šachta. Negana to, kompanija, kuri žadėjo pastatyti liftą, nutraukė sutartį. Taigi, kaimiečiams, iš anksto besidžiaugusiems didžiuliais kiekiais nekilnojamo turto, teko iš aukšto į aukštą laipioti kopėčiomis.

Dar po kelių metų nafta kaime baigėsi ir visi pasijuto pinigus iššvaisčiusiais bomžais. Pinigų tiesiog neliko. Pastate įsikūrė pora kažkokių nusususių kontorų, galų gale vietoje lifto buvo įrengti laiptai. Tarp kitko, pastatas buvo toksai mažas, kad laiptai sunaudojo ketvirtadalį viso ploto. O bendras naudojamas pastato plotas tebuvo 40 kvadratinių metrų – kaip kokio nelabai didelio buto. Po 10 metų atėjus Didžiąjai Depresijai, dangoraižis buvo išvis apleistas. 1931 jį padegė kažkokie bomžai. Kai Didžioji Depresija baigėsi, statinį kažkas paremontavo, pardavė, paskui dar kartą pardavė ir taip toliau.

Vėliau statinį įvairūs savininkai vis bandydavo nugriauti – pernelyg jau jis buvo nepatogus ir niekam netinkamas, tačiau tada jau sužaidė aplinkinių gyventojų savigarba: jei jau tiek pinigų šitam dangoraižiui išleista, jei jau jis toks garsus, tai argi galima jį griaut? Nugriauti jo taip ir nepavyko, nes gyventojai savo dangoraižį išgelbėdavo, rengdami protestus ir grasindami susidorojimu savininkams. Taip mažiausias pasaulio dangoraižius ilgainiui tapo viena iš garsiausių visos Teksaso valstijos įžymybių. Tuo pastatu dabar didžiuojasi kiekvienas to kaimo gyventojas.

Čia būtų galima pridėti, kad visai paprastai tas ponas J.D. McMahon apkniso visus, bet tai nėra taip paprasta. Jis laimėjo, nes žmonės tikėjo savo fantazijomis, o ne realybe. Realybė sakė jiems, kad kaimas negali tapti didmiesčiu, tačiau kaimiečiai tikėjo savo kliedesiais ir mokėjo už tai pinigus. Taip galų gale ponas J.D. McMahon liko teisus, o kažkoks Teksaso miesteliukas dabar turi įžymybę – galų gale visų pamėgtą ir saugomą statinį, pagarsėjusį, kaip mažiausias dangoraižis pasaulyje. Tai paminklas ne tik žmonių kvailumui, bet ir tam, kiek daug jie pasiryžę atiduoti už svajones.

 

———-

* Tuo metu, kai J.D. McMahon statė tą mažiausią pasaulio dangoraižį, JAV Woolworth building jau buvo pastatytas – jis buvo daugiau, nei pusantro karto aukštesnis, negu tikėjosi tie teksasiečiai, tai 241 metrų aukščio statinys. Bet ir 146 metrų pastatas būtų buvęs milžinišku.

 

 

 

Pasitikrinkite, ar esate kelių šiknapaukštis

Kaupiausi, kaupiausi ir prisikaupiau čia galų gale parašyt, ką aš galvoju apie kai kuriuos tipažus, važinėjančius gatvėmis. Ir dabar jūs galėsite pasitikrinti save, ar esate vienas iš tų šikninių asilų, dėl kurių visiems vien problemos. Skaitykite ir galvokite apie save, ar išties taip elgiatės. Ir jei atpažinsite save, tai žinokite, ką apie jus galvoja aplinkiniai. Nes jie taip apie jus pelnytai galvoja.

Degeneratas vairuotojas numušinėja dviratininkus

Jums atrodo, kad jūs esate kietas ir gerai vairuojate. O jūs išties esate dibilas, panašus į tą nuotraukoje, tik kai šitai suprasite, tai jau bus per vėlu. Jūs galvojate, kad sėsti už vairo girtam, viršyti greitį ir bevairuojant kalbėtis telefonu - nieko tokio. Todėl jūs esate šūdinas dalbajobas.

Anksčiau kai kurie visokius panašius veikėjus vadindavo kelių ereliais, o vėliau ėmė vadinti kelių gaideliais. Bet nei ereliai ten, nei gaideliai, nes nei erelis, nei gaidys nėra vertas lyginimo su nekatrais atmatomis. Tokie atmatos yra greičiau kažkokie šiknapaukščiai, kuriems šūdas vietoj smegenų. Nes jei tokių trydasmegenių gatvėse nebūtų, tai avaringumas sumažėtų belenkiek kartų ir pasaulis būtų žymiai gražesnis.

Čia aš jums pasakysiu apie kai kurias aiškias rūšis tokių veikėjų. Skaitykit ir galvokit apie save, ar nesate vieni iš panašių. Ir jeigu esate tokie, tai čia perskaitysite ir paaiškinimus apie tai, kodėl jus aplinkiniai vadina įvairiais žodžiais, kurių jūs nusipelnote.

Continue reading →

BlogOut 2012

Legendarinis ir mitologinis BlogOut jau tapo kasmetine tradicija ir svarbiausiu metų įvykiu visam Lietuvos blogosferos elitui, patiems žymiausiems ir garsiausiems. Nes kiekvienas, kas tenai atvyksta, žino, kad ne visi tenai kviečiami ir ne taip jau paprasta ten pakliūti. Garsusis Andrius Kleiva, ėmęs BlogOut rengti dar prieš daugybę metų, yra viena iš iškiliausių blogosferos figūrų. Tarp žmonių, kurie jaučia didžiulę garbę pas jį atvažiuoti – pačios didžiausios blogosferos įžymybės, katros netgi mane labai smarkiai lenkia savo garsumu (o mane žino ir dievina kiekviena lietuviškų internetų žiurkė, patys suprantate kodėl – todėl, kad aš esu žiurkėnas). Taip pat mane dievina visokie bepročiai, bet tai jau kita kalba, o ne apie BlogOut.

Valtis, baseinas ir meškučiai

Šito čia nesupraskite, kaip iliustracijos, nes čia ir yra kokia tai iliustracija, kai laimingi blogeriai plaukioja savo baseinuose, o kiti užtat žiūro ir pavydi labai smarkiai, nes baseinuose tiktai elitas pliuškenasi, o paprastiems mirtingiesiems tai neduota, nes jie tik paprasti žmonės.

O apie BlogOut čia tikrai ne veltui aš jums aiškinu, nes kaip jau minėjau, renginys yra elitarinis ir skirtas tiems, kas yra absoliučiai išskirtiniai, todėl ir man čia sudalyvauti ir apsilankyti yra didelė garbė. Štai čia jums pavyzdžiui, kas buvo per žmonės BlogOut 2012 renginyje, kad jums aišku pasidarytų, kad šiaip sau paprastas žmogus tenai nėra laukiamas, o tik išrinktieji:

  • Gerbiamas ponas Povilas Korop, kuris yra FWD portalo kūrėjas ir Skaitykit.lt taip pat kūrėjas, o taip pat žmogus, kuris atvežė iš BlogOut mano per nedamiegojimus užmirštą kantuperio kabelį, be kurio kantuperis man neveikė, taip kad jo dėka dabar turiu internetus ir jums čia rašau, nes jisai specialiai sukorė 600 kilometrų iš Vilniaus į Klaipėdą ir atgal, kad man kabelį atvežtų. Dėkokite ir melskitės, nusidėjėliai, nes štai koksai turi būti tikėjimas, štai koksai turi būti jums pavyzdys!
  • Vienas Toks Džiugas Paršonis, kuris yra pačios Lietuvos blogosferos krikštatėvis ir gyvas šventasis, kuris savo kalbomis visada duoda pakylėjimo.
  • Dainius Radzevičius, Lietuvos Žurnalistų Sąjungos vadas, kuris paskelbė, kad žiniasklaida ateities neturi, sovietinis LTSR BK 132 straipsnis, leidžiantis pasodinti bet ką už bet ką, vis dar galioja, o blogai atveria mums visiems vartus į naują pasaulį, bet visi sėsim į kalėjimus už belenką, net jei nerašysim, nes tasai straipsnis realiai ir leidžia už belenką pasodint visus be išimčių – netgi už buitinius pokalbius apie ką nors. Taip, būtent taip.
  • Rokas Arbušis, kuris yra pats garsiausias ir žymiausias Lietuvos internetuose jachtininkas, kuris rašė blogą apie laivus, o baigė tuo, kad tapo geriausios jachtų firmos direktoriumi – štai prie ko blogai priveda.
  • Altajus, kuris yra garsiausias Lietuvos mokytojas, bet aš taip spindėjau ir akinau visus, kad anas manęs nepastebėjo, o aš pats tuo tarpu užsihipnotizavau save savo paties atspindyje ir nemigos kamuojamuose aptemimuose, kad sugebėjau prasilenkti, nors sėdėjom vos per kelias kėdes ir aš jam mojavau, bet jis manęs gal nekenčia, nes žiurkėnai, kaip žinia, mėgsta suėst vadovėlius ir žemėlapius.
  • Tomas Viluckas ir Jolita Viluckienė, kurie yra vienas iš tų labai nedaugelio, kurių realiu dvasingumu aš realiai tikiu. Čia šiaip jau nieko ir pridėti nereikia.
  • GalvaŽmogųPuošia, kuris yra kiečiausias visos Lietuvos PR veikėjas, be viso kitko, savo laiku buvęs didžiausios Lietuvos kompanijos vienu iš vadų bei visišku įvaizdžio kūrėju, o dabar – vienas iš kelių kiečiausių Lietuvos procesinio valdymo specialistų.
  • Stasys Bielinis, pasaulinio masto mobilių naujienų portalo vadovas ir savininkas, kuris papasakojo, kaip kiekvienas Lietuvos blogeris gali atverti pasaulinę naujienų rinką pelningam informacijos eksportui ir užsidirbti melejoną.
  • Giedrius Krušnauskas (sprendžiant iš pavardės – išgalvota persona), o išties užsislapstinusi (nesakysiu nieko) internetų legenda, pagarsėjusi daugybe visokių personažų, papasakojo išvis visokių disonansų apie internetus, kurie truputį persuko visiems smegenis ir padarė diskusijų.
  • Arnoldas Rogoznyj, katras yra didžiausios internetų konferencijos Login kūrėjas ir organizatorius.
  • Ilona Eitnė Tulabienė, didžiausio kadaise asmeninio blogo, o dabar – jau tikro portalo kūrėja.
  • Dainius Tulaba, vėlgi garsiojo portalo Eitne.lt atstovas, o taip pat ir FWD autorius, o taip pat ir šiaip išskirtinis žmogus, nes jo dėka mano kantuperis dabar veikia, nes jisai išgelbėjo mano kantuperio kabelį ir davė jį ponui Povilui.
  • Powiukė, kuri yra didžiausia Lietuvos elektroninės prekybos ekspertė ir socialinių tinklų žinovė, kurios kompetencija čia yra tobula.
  • Benamis, kuris yra jaunas studentas valkata ir benamis, kuris rašo blogą ir čia išvis fenomenas kažkoks nesuvokiamas – žiū, ateity kokiu nors Lietuvos prezidentu taps, po kokių 60-70 metų.
  • Ir žinoma, kad aš – Rokiškis Rabinovičius, kurį jūs garbinate, nes aš specialiai sėdėjau auksiniame narvelyje ant pranešėjų stalo ir visus hipnotizavau.
  • Aš čia atsiprašau, kad dar kažką praleidau, nes kadangi turiu vartyt melejonus, tai man teko iš konferencijos vis pabėginėt ir galų gale praleist patį tą normalų susipažinimo vakarėlį, taip kad dalis žmonių manęs nei nepamatė, manęs nepakalbino ar šiaip per mano nedamiegojimus prasprūdo (o kai reikia kaupt melejonus, tai ne miegas galvoj), kas yra juos liūdinantis faktas, bet jei čia skaitysit, tai neužmirškit atsižymėt man.

Šiaip jau dalyvių sąrašas skelbiamas BlogOut internete, ale čia pasakysiu vieną gėdą, kad BlogOut dėl kažkokių gėdingų techninių kliūčių nesugeba linkų sudėti į dalyvius, kas yra pravalas ir gėdingas fufelis, kuris, kaip aš tikiu, bus greitai pataisytas.

Aš čia dar noriu visgi pasakyti, kad be rėmėjų mūsų pasisėdėjimas nebūtų įvykęs, tad aš čia noriu pasakyti, kad Tele-2, kuri irgi turi blogą (ir beje, labai neblogą), čia pasireiškė labai įspūdingai, nes kiekvienam blogeriui padovanojo po matiūgatorių-rėktuvą, per kurį galima kalbėti savo kokias nors mintis tokiu garsumu, kad ir be jokių blogų pusė Vilniaus išgirstų, o jei matuojant kinietiškais PMPQ vatais, tai vieno tokio matiūgalniko galia būtų didesnė, nei planuojamos statyti Visagino atominės elektrinės.

Tiesa, visgi neapdairiai Tele-2 nepagalvojo apie tai, kad daugumai blogerių yra dzin visokie ten telefonų lošimai, taip kad akciją pasiūlė nelabai kokią. Čia būtų geriau buvę, jei savo išskirtinai įdomiais pranešimais garsėjantis Andrius Baranauskas būtų atvažiavęs ir kažką papasakojęs, tai kalbų būtų buvę labai daug, nes jo pranešimai tikrai puikūs būna. O dabar gi – atleiskit, pacituosiu:

„Norit svajonių telefono? Rekomenduokit TELE2. Už tris atvestus klientus – naujas telefonas!“

Čia šitokį tekstą prašė parašyti bloge, o už tai esą duos naują telefoną kažkam ten, kas pagal kažkokius ten reitingus kažką ten surinks ir taip toliau. Ponas Andriau Baranauskai, aš netikiu, kad čia tamsta šitą sugalvojote, taip kad tam, kas jį sugalvojo, duokite štai šitą nuorodą apie tai, kaip nereikia daryti reklamos bloguose. Čia, kiek mačiau, ponas Altajus visgi susigundė, tai kas nors už jį prabalsuokite pro kažkur ten ir duokite jam prizą, nes jis yra šventas žmogus, kuris tiki, kad mūsų švietimo sistemą galima padaryti geresne (ir išties bando tai padaryti), taip kad jam prabangus telefonas priklauso ir be jokių konkursų, nes taip turi būti ir viskas.

O štai tie Tele-2 rėktuvai-garsiakalbiai – tai tikrai puikus dalykas, kuris, sakyčiau, visiškai kompensuoja. Taip kad čia dėkui Tele-2, kad gavome rėmimą megafonais ir paskui galėjom gatvėj žmones kraupinti. O kraupinti žmones yra smagu, taip kad čia labai gerai.

Dar čia pasakysiu, kad ne vien aš čia rašau, nes bene pirmas iš visų apie vykstantį BlogOut parašė ponas Skirmantas Tumelis, kuris, deja, nedalyvavo, bet užtat visus labai aktyviai reklamavo, taip kad čia kažkaip įdomiai gavosi, kas yra gal ir labai gražu – jei jau nedalyvauji, tai dalyvauji netiesiogiai, kas labai pagirtina. O jau dar parašė prieš ar po ir ponas Dainius Radzevičius, ir ponas Altajus, ir ponas Žymantas Baranauskas, ir ponas Tomas Viluckas. Atleiskit, jei ką praleidau – parašykit čionais man, nes nespėjau beveik nieko sužiūrėt, nes suprantat, darbas, melejonai…

Čia, kadangi rėmėjai ne šiaip sau visgi remia, tai pabaigai pasakysiu, nes tai pritinka, kad rėmėjai būtų paviešinami, nes jie padeda geriems dalykams: Tele-2, Pixelmator, Valstybė, Neptūnas, Knygos.lt, Coffee Inn, AdSocial, FWD.

 

Kas yra projekcinis kliedesys

Manęs daug kas yra kamantinėjęs, kas per dalykas yra projekciniai kliedesiai. Tai aš jums trumpai paaiškinsiu pačią esmę, nes šiandien pamačiau vieną pavyzdį, kur yra toksai projekcinio kliedėjimo koncentratas, kad geresnio ir ryškesnio rasti beveik neįmanoma. Taigi, duosiu jums trumpą atvejo analizę.

Pasipainiojo man šiandien akyse vieno veikėjo pranešimas su Youtube filmuku. Filmukas – kažkokios rusiškos naujienų laidos įrašas apie tai, kad riebų mėsišką maistą valgantys žmonės dažniau serga kažkokiomis ten ligomis ir lyginant su kažkokia ten vėžininkų grupe, nuolatiniai mėsos valgytojai suserga 10 procentų dažniau. Informacija, kas būdinga žiniasklaidai, gandų lygio („Chervordo mokslininkai iš Amerikos nustatė„), kita vertus – dešimtis metų puikiai žinoma ir niekam nepaslaptinga. Sąsajos tarp degėsių bei riebalų ir visokių ligų – čia gi tiesiog klasika.

Tačiau veikėjas, šarindamas tą filmuką, ima ir parašo tokį štai tekstą:

Žinoma, Lietuvoje tarybinių diplomų savininkai „mitybos specialistai“ tokiu „supuvusių vakarų“ mokslininkų tyrimų ir nesiruosia pripazinti.

Kokius čia suponavimus ir šiaip visokią besislepiančią semantiką galima pamatyti, panagrinėjus, kokią prasmę į tą pranešimą deda autorius? Ogi štai, pavyzdžiui tokių dalykų mums parodo visai banalus paviršinis semiotinis priėjimas:

  • Autorius išsyk skirsto galimus pranešimo gavėjus į dvi grupes – savus ir svetimus, nes išsyk suponuoja kažkokį nuomonių konfliktą
  • Išsyk pakišama prielaida, kad tikrai yra grupė žmonių, kurie kokių nors tyrimų nepripažįsta
  • Ta išgalvota grupė apkrikštijama tarybinių diplomų savininkais ir (išsyk kabutėse) „mitybos specialistais“
  • Tai grupei priskiriama frazė apie „supuvusius vakarus“ (ryškiausia projektavimo forma)
  • Galime išsyk suprasti, kad pats autorius save priskiria priešingai grupei – netarybinei, pažangiai ir t.t.
  • Iš to taip pat aiškus ir kitas diskursas: autorius sutapatina sovietiškumą su mėsos propagavimu, o vakarietiškumą su mėsos nevalgymu

Aišku, vardan konteksto gal ir verta prisiminti, ką sovietmečiu reiškė mėsa, kaip jos buvo neįmanoma gauti ir kaip sovietinė propaganda kišo visiems į smegenis visokį bulšitą apie tai, kad vietoje mėsos galima valgyti baklažanus, riešutus, žuvį ir kitokį mėšlą (plg. su klasikiniu „икра баклажановая, зернистая„). Galima vardan konteksto būtų prisiminti ir faktą, kad visokie ten steikai (kas ir iš to filmuko matosi) yra tiesiog nacionalinis mėsiškasis amerikonų džiaugsmas.

Bet tas realijas mums žinoti reikia tik tam, kad vienareikšmiškai suprastume, kokio lygio (maždaug 100 procentų) yra kliedesiai. Visgi esmė yra kita: kliedesiai ne tik šiaip skleidžiami – jie sudaro ištisą diskursą (galime numanyti, kad apie kažkokius vegetarizmus ar pan.), kuris jau sugeneruoja dar kitus kliedesius (apie esą sovietukus, kurie nepripažįsta mėsos kenksmingumo – čia jau galim spėti, kad pagal tą diskursą šitai esąs būdingasis sovietukų bruožas), o jau paskui tie iš vienų kliedesių sugeneruoti kiti (išvestiniai) kliedesiai yra suprojektuojami į visus oponentus, kurių egzistavimas tiems kliedesiams išties netgi nėra būtinas.

Oponentai čia neturi būti realūs žmonės. Pakanka surasti kokį nors žmogų, kuriam priskirtum savo prisikliedėtus briedus apie tai, ką tas kitas žmogus galvoja, o tada pradėti ginčytis su savo prisigalvotais briedais ir kaltinti tą žmogų kuo papuola. Tai visa projekcijų esmė – savo išsigalvojimus priskirti kitiems.

Kai tie išsigalvojimai kyla iš prisikliedėjimų, tai ir galime kalbėti apie projektyvinius kliedesius visame gražume. Tarp kitko, kiek pastebiu, projektyviniai kliedesiai yra būdingesni visokiems „humanitariško mąstymo“ tipažams (supraskite tai, kaip savivardį – „aš esu humanitariško mąstymo, aš turiu kitą požiūrį, negu jūsų tos logikos visokios„). Neretai tokie tipai tampa menininkais.

Išvystytais atvejais projektyvinis kliedėjimas tampa totaliniu – tada žmogus visą pasaulį mato kaip savo paties prisikurtų kliedesių atspindį, kurį priima už realybę, kuri neatsiejamai persipina su visiškomis fantazijomis. Kartais, kai žmogus išties pakankamai turtingas dvasiškai, toks matymas leidžia kurti naujus, gražius dalykus – romanus, knygas, paveikslus ar filmus. Kartais tokie projektyviniai kliedėtojai netgi sukuria kažką išties gero ir įdomaus.

Visgi naudingi atvejai – tai tik labai retos ir ypatingos išimtys. Dažniausiai būna atvirkščias variantas, pvz. maždaug toks naratyvas:

Aš esu už komunizmą ir žmonių gerovę, o jei jūs man prieštaraujate, tai esate nacis, fašistas, kapitalistinė siurbėlė, kankinanti žmones ir vagianti pinigus, jūs norėtumėte mane nukankinti, bet jums nepavyks, nes mes jau kuriame organizaciją, kuri su tokiais kaip jūs kovos.

Galim prisiminti ir analogišką variantą iš senesnės praeities:

Mes esam už vokiečių tautos gerovę ir darbininkų teises, o mums prieštarauja tik žydai, kurie nori sunaikinti arijus, genetiškai išnaikinti visą vokiečių tautą, pagrobti žmonių pinigus. Bet tai jiems nepavyks, nes mes jau turime galutinį sprendimą.

Atkreipkim dėmesį, kad pati giluminė struktūra, kuri slepiasi po panašių frazių semantika, yra labai panaši į aukščiau buvusią, kur apie tarybinių diplomų savininkus, prieštaraujančius supuvusiems vakarams: iš kliedesingo diskurso sugeneruojami kliedesiai apie kažkokius žmones ir paskui suprojektuojami į aplinką. Aplinka tokiais atvejais dažniausiai skirstoma tiesiog į savus ir svetimus. Bet tai dar nėra visiškai sunkus atvejis, nors akivaizdžiai dvelkia visiškai atvira kogitofobija.

Tikrai sunkiais atvejais išsigalvotas ir į aplinką suprojektuotas pasaulis tampa pakankamai totaliniu ir detaliu, kad realūs įvykiai imtų interferuoti su prikurtais kliedesiais, taip keldami diskurso nešėjui nuolatinį griūnančio pasaulio įspūdį. Žmogus tada tampa nelaimingu, pasaulis tampa priešišku, aplink atsiranda sąmokslai, persekiotojai, įkyrūs balsai, psichotronai, žali žmogeliukai ir taip toliau. Taip projektyvinis kliedėjimas grakščiai perauga į schizofreniją.

Rokiškis Rabinovičius internetų atradimuose

Aš laiks nuo laiko parašau vis apie tuos puspročius, kurie skaito mano blogą, nes atranda jį kažkur Google paieškoje. Jie veda tokius kliedesius į paiešką, kad maža nepasirodo. Kartais jie taip mane atkakliai skaito, kad aš netgi iš dūšios mielaširdystės jiems nutariu pagelbėti, kaip kad tuo atveju, kai parašiau specialiai netgi straipsnį apie tai, ką daryti, jei kyla putės niežėjimas. Bet visgi visiems neparašysi, taigi, ir nebandau.

Štai šiandien jums duosiu tuos savo perlus, kurie per paskutinius kelis mėnesius atėjo. Taip, dauguma ateina pagal visokias nesąmoningas paieškas – prieš kelis mėnesius jau rašiau apie panašius ieškotojus. Nėra čia pas mane normalių lankytojų – geriausiu atveju panašūs į mane bepročiai. Bet būna ir blogesnių.

Nieko nesuprantu, jūs varote mane iš proto su savo klausimais

Nieko nesuprantu, jūs varote mane iš proto su savo klausimais

Kaip paprastai, pradėsiu reguliariais lankytojais – tai yra pagrindinės mano blogo temos, pagal kurias šį suranda ir suranda ne kartą o bent kelis kartus:

  • Šūdina lakštingala – ši frazė kažkodėl tapo pirmąja, tiesiog tobuliausia. Nesuprantu aš to, bet tebūnie. Bet šiaip jau paaiškinkite man kažkas, kas per žmonės ir kodėl ieško internetuose šūdinų lakštingalų? Pastebėtina, kad šūdinų kėkštų ar zylučių neieško. Kaip ir šūdinų vyturėlių, varnėnų, vištų, ančių, žąsų ir kitų paukščių.
  • Hematogenas narkotikas – nesuprantu, kam čia užplaukė, bet atrodo, kad kliedesių lygis Lietuvoje yra labai nemenkas. Hematogenas turi savyje kažkokio džiovinto kraujo, todėl jį valgyt sveika, nes visokia ten geležis, mikroelementai ir taip toliau. Ir jis turi savyje daug cukraus, todėl yra skanus, saldus ir kaloringas. Labai rekomenduoju visiems.
  • Auksiniai liūtai Utenoje – čia išvis nesuprantu, nes tai išvis atvirkščias dalykas. Liūtai, tigrai, auksiniai, platininiai – gal ten kokie TV festivaliai vyksta? Bet prie ko čia aš?
  • Liudviko Andriulio blogas – tas ponas yra puikus, bet blogo, man rodos, neturi. Jei turėtų – reklamuočiau visiems. Bet vėlgi, kodėl čionai kažkas jo ieško? Argi aš kažkaip susijęs?
  • Putės niežulys – apie šitą jau rašiau ne kartą, bet mane šita ir panašios frazės visvien džiugina. Jaučiu, kad būsiu padaręs gerą darbą, kai parašiau apie tai, kaip su tuo niežuliu kovoti.
  • Žuvies tušonkė – atleiskite, bet nežinau tokio dalyko. Kas čia per naujos mados maisto gaminime? Anksčiau tušonkė buvo tiesiog kiauliena, tokie riebūs ir kaloringi konservai. Žuvies tušonkė skamba labai keistai, gal net durniau, nei žuvies karbonadas, žuvies steikas ar žuvies dešra. Durniai akivaizdūs.
  • Ilgai pistis grabe – aš berods kažkada esu minėjęs apie panašias frazes, kai rašiau apie tai, kad Adomas Mickevičius nebuvo lietuvis. Tik čia naudojama kažkaip neteisingai – originali forma yra palinkėjimas užsipisti grabais, nešantis savyje labai gilų prakeiksmą, nes grabas yra semantiškai atvirkščias įsčioms. Taip ar anaip, keista, kas per žmonės to ieško. Spėju, kad kažkokie keisti žmonės.
  • Aluje virtas Rokiškis – ponai ir ponios, aš į jus kreipiuosi. Jūs esate puspročiai. Aš jūsų nesuprantu, nes jūs kaip grybai, virti degtinėje. Jūs ką, prisigeriate, padaužote galvas į sieną, o tada einate į internetų paieškas? Ir paskui dar pas mane į blogą ateinate?
  • Šuo su akiniais – o katės su pačiūžomis nenorite? O delfino su dviračiu? O gal bebro su kulkosvaidžiu?
  • Bankinis pavedimas 1ct – neatsimenu, ar kada rašiau, ale yra toksai fyntas, kad mūsų bankai už į sąskaitą gautus pinigus ima mokestį. Tai yra nenormalu, bet jie tai daro. To pasekoje įmanoma realizuoti finansinį DDoS: padaryti krūvą pavedimų po 1 centą kam nors į sąskaitą, taip atimant iš žmogaus pinigus. Nežinau, ar kas nors taip yra kam nors daręs.
  • Landsbergis drąsos bebras – neturiu nei ką pakomentuot. Koks ryšys tarp bebrų ir Landsbergio?
  • Geriau mažinti atlyginimą ar dalį atleisti? – čia, turiu pripažinti, kad nors kartą gerai, kad atėjo pas mane žmonės, besidomintys vadyba, apie kurią vis rašau ir rašau. Tačiau klausimas savo esme yra labai blogas: jame nėra nieko apie verslo procesus. Jį uždavęs žmogus negalvoja apie tai, kaip vienoks ar kitoks atleidinėjimas paveiks įmonę. Klausimo potekstė akivaizdi: pinigų trūkumas, dėl kurio nesigauna išmokėti atlyginimų visiems. Tai reiškia, kad reikia didinti pinigų srautą, o jei jau įmonės krizė tokia, kad padidinti srauto nesigauna, reikia žiūrėti, kas tiesiogiai atneša pinigus, o kur tie pinigai tik dingsta. Tada jau reikia galvoti kaip panaudoti laisvus resursus kad tie, kas atneša pinigus, tų pinigų atneštų daugiau. Jei išlaidų mažinimas absoliučiai neįmanomas – verta pasitarti su pačiais darbuotojais. Dažnai jie padeda rasti visiškai neįtikėtinų, stebuklingų sprendimų.
  • Marinatas su Vytauto mineraliniu – neatsimenu, ar būčiau rašęs, bet pasakysiu paprastai: jei kas nors sugalvosite tokį briedą, kaip marinuoti Vytauto mineraliniu mėsą, tai turėkit omeny, kad tam, kad taip „marinuotą“ mėsą valgytumėte, turėsite būti tokie girti, kad neaišku, ar ją iškepti sugebėsite. Esu ragavęs taip „marinuotos“ – mineralinio suteiktas kartumas yra toksai šleikštus, kad vienintelis noras, kuris kyla – tai išspjauti tokį mėsgalį ir išsiskalauti burną.
  • Natalijos Zvonkės užpakalis – spėju, kad tiems, kas ieško pagal tokias frazes, neteks gyvenime pamatyti šio dalyko. Bet tokie tipažai mane džiugina – esu jau kadaise rašęs, kodėl aš žaviuosi Natalija Zvonke, tiksliau, dabar jau Bunke.

Turiu pasakyti, kad Google algoritmai aiškiai kažkaip pasikeitė – matau, kad puspročių pobūdis visai kitoks. Arba gal ne Google pasikeitė, o tiesiog puspročiams kažkokie nauji aptemimai užėjo. Bet taip ar anaip, kažkoksai pokytis matosi. Nežinau, ar į gerą, nes štai anksčiau lyg ir buvo aprimęs komunistuojančių idiotų srautas, o dabar štai vėl plūstelėjo – kai neseniai parašiau apie profsąjungų žalą ekonomikai, tai visą būrelį silpnapročių teko išbanint. Jau vėl ėmė kai kurie zyzti – „jei visus išbaninsi, tai neturėsi skaitytojų“. Čia aš tiktai primenu, kad man nereikia visokių skaitytojų, kurie nesąmones paskui rašinėja. Aš jums ne kokia žiniasklaida. Tai oficiali šio mano asmeninio blogo politika – fufeliams ir nepagrįstoms nesąmonėms čia vietos nėra. Jau tiems atvejams, kai kyla noras pašnekėt nesąmonių, tai aš ir parašau apie kokius nors silikoninius implantus – tada jau galit duot valios fantazijai.

Continue reading →