Category Archives: Politika

O kaip gi be politikos?

Vilniaus autobusų ir troleibusų vairuotojų streikas

Žinote, mane pasiekė tokia žinia, kad kažkokie vairuotojai, kurie labai nelaimingi ir nori 13 atlyginimo ir negana to, dar ir delspinigių už jį, ruošiasi streikuoti, nes labai bloga ta Vilniaus Savivaldybė ir labai blogas yra meras Artūras Zuokas, kuris, suprantate, jiems gaili pinigų. Jie savo grasinimus streikais jau kelis mėnesius skelbia. Nes taip jų profsąjungos sugalvojo kažkaip. Ir dėl to aš pasakysiu, ką aš apie visą šitą galvoju. Jau esu pasakęs, ką šiaip apie profsąjungas galvoju, o dabar užtat pasakysiu, ką galvoju apie Vilniaus viešąjį transportą.

British Leyland / Rover darbuotojų mitingas, nukreiptas prieš profsąjungos veikėjus

Kai aštuntame dešimtmetyje Didžiojoje Britanijoje vyko didžiausi ekonominiai bardakai, anokio Derek Robinson vadovaujamos profsąjungos privedė British Leyland iki bankroto. 1975 žlugusi įmonė buvo nacionalizuota, tačiau profsąjunginis atmata tęsė savo mėšlą, pakol jam neteko rinktis: arba slėptis su savo streikais, arba pakliūt į nagus tų, kuriuos vaizdavo, jog gina. Žmonės pasimokė ir suprato, kad patys prisidirbo. Jie suprato ir tai, kas jiems kniso protą. Dauguma mokosi tiktai iš savo klaidų, todėl per vėlai suvokia, jog profsąjungų vadams išties neįdomūs dirbančiųjų interesai.

Aš jums nepasakosiu čia apie merą Artūrą Zuoką, neseniai pagarsėjusį vicemerą Romą Adomavičių ar kokius kitus savivaldybės reikalus. Galima būtų pasakoti daug visokių dalykų apie pažadėtus 6000 ar kiek ten litų atlyginimus, baisiai mažėjančias šildymo kainas, abonento bilietą, naikinamus mikroautobusus ir kitokius reikalus, bet šitai gal atidėkim į šalį, nes reikalas čia nesusijęs – tema yra apie transportą.

Ir netgi nekalbėkim čia apie tragiškus maršrutus, apie tai, kad piko metu tie autobusai ir troleibusai perpildyti (nors pripažįstu, kad sovietmečiu transportas buvo visgi dar blogesnis), o kitu metu būna, kad važiuoja beveik tušti. Pakalbėkim apie kai kurias kitas bėdas.

Continue reading →

Rinkimai jau tuoj, o aš balsuosiu už Dainių Kreivį

Kad jau mane netgi įtakingiausias žiniasklaidos asmuo pavadino storašikniu subingalviu nykštuku, o gal kažkaip panašiai (dėl galvoje perdegusių saugiklių aš jau nelabai gali kažką įsimint – gal ten netgi ne mane taip pavadino?), tai aš jums pareiškiu, kad visa tai yra tiesa, nes jokių tai paneigiančių įrodymų aš neturiu ir nežinau, kur jų nusipirkt. Todėl nieko neneigsiu, juoba kad manau, jog šitoksai titulas man visai dera.

Dainius Kreivys, rinkimų plakatasMano įtaka kam nors tikrai nėra didelė – aš to niekad ir neneigiau. Ir netgi visų blogerių įtaka kartu sudėjus – irgi nėra didelė. Bet mes jau pamatėm vieną dalyką: visgi gaunasi surinkti tų balsų, kai norisi. Ir po truputį vis daugiau gaunasi. Tai dabar aš ir parašysiu, už ką balsuosiu ir surinksiu vieną balsą – paprastai visai.

Aš balsuosiu už Dainių Kreivį, nes jis darė gerus dalykus. Todėl ir balsuosiu už jį. Ir taip paprastai surinksiu vieną balsą.

Aš kažkada jau rašiau apie tai, kur buvo problema ir kuo užkliuvo ponas Dainius Kreivys – ogi tuo, kad stūmė paprasčiausius centralizuotus pirkimus, dėl kurių atsiranda valdomumas ir nesigauna nevaržomai švaistyti pinigų kairėn ir dešinėn. Aš čia dabar dar paprognozuosiu jums kai ką: pagal tai, kokiais tempais bus vystoma ar ardoma Centrinė Perkančioji Organizacija, mes visi labai gerai galėsim nustatyti, kuo užsiims nauja valdžia.

Bet šitie dalykai turėtų būti savaime suprantamais kiekvienam. Žodžiu, aš tiesiog mačiau, kokį sunkų ir svarbų darbą padarė vienas žmogus. Ir už jį dabar dėl to balsuosiu, juoba kad ir partija, kurioje jis yra – irgi veikė gerai, todėl ir nusipelno. Tai labai paprasta.

Taigi, kaip darom? Aš tai darysiu paprastai. Jūs supratot.

Apie balsų pirkimą

Man tiesiog tokia mintis kilo, apie tai, kaip maginis mąstymas plinta realybėje, neturėdams nieko bendro su tikrąja magija, tačiau užburdamas tuntus žmonių. Tuo tarpu tikroji magija daugelio lieka nepastebėta, nors ji išties viską ir keičia. Vat pažiūrėkim, kaip viskas vyksta, nes čia gi dvi paradigmos skirtingos susiduria: naujoji ir senoji.

Moteris ir kompiuteris

Padaryk man internetinį apsipirkimą, nes jis kainuos pigiau ir nereikės išleisti pinigų!

Čia, žinote, galima labai daug pasakoti, bet aš pasistengsiu papasakoti saikingai.

Naujoji paradigma yra labai paprasta

Pora nuostabių hakerių, tikrų šiuolaikinės realybės magų – Adomas Sliužinskas ir Vidmantas Kabošis, padarė tokį puslapį – http://www.balsupirkimas.lt/ , kur žmonės gali išsyk žymėti bet kokius balsų pirkimo* atvejus. Tai labai paprasta, tai galima daryti momentaliai, tuo gali ir policija naudotis, ir VRK. Čia yra tikra magija. Ji nieko bendra neturi su maginiu mąstymu. Žmonės ėmė ir padarė.

Tą puslapį darę žmonės turi tikrą ir gilų supratimą apie tai, kaip veikia rinkimai ir kaip veikia prekyba balsais: prekiaujama slapta, nelabai toli nuo balsavimo vietos, o norint balsų pirkėjus susekti, svarbu į tai reaguoti greitai ir sistemiškai – kad matytųsi, kur tie pažeidimai vyksta dažniausiai.

Policija ne visada gali pagauti visokius balsų pirkėjus, nes viskas vyksta per greitai. Negana to, kai praneša tik vienas žmogus – jis gi negali būti užtikrintas. Bet jei policija matys, kur dažniausiai vyksta prekyba balsais, ji galės reaguoti daug geriau. Geriau reaguoti galės ir rinkimų stebėtojai. Čia ir yra tikroji magija. Ta tikra magija, kuri daro stebuklus.

Ponai ir ponios, mes gyvename naujais laikais – internetai jau keičia pasaulį. Ir tie, kas supranta, tie gali padaryti nepaprastai daug. Tokia yra nauja paradigma, sakanti mums, kad kiekvienas gali nepaprastai daug.

Senoji paradigma yra kitokia

Senosios, ikiinternetinės paradigmos atstovai nesuvokia tų internetų. Jiems tai kažkokia keista nesąmonė, kuri kažkaip veikia, kuria visi žavisi ir kuri visiškai nesuprantama. Šitiems žmonėms atrodo, kad pasaulis su internetais bus visiškai toks pat, tiktai bus dar papildomų visokių devaisų, kurie kažką darys.

Pavyzdžiui, bus stebuklingų šaldytuvų, kurie pildysis produktais savaime. Arba bus stebuklingų kompiuterių, kurie mąstys už žmones. Arba bus stebuklingų parduotuvių, kur galima bus pirkti be pinigų. Arba bus stebuklingų internetinių balsavimų, kurie viską teisingai subalsuos.

Maginis mąstymas čia atsiskleidžia visame gražume: esmė ne logika, ne priežastys-pasekmės, o tiesiog panašumų dėsniai. Magiškai mąstančio žmogaus supratimu, internete juk vyksta stebuklai. Tai reiškia, kad viskas, kas internete – tai stebuklinga. Tokia yra dibilų magija.

Kažkoks fruktas, išrašinėjęs rubikams sertifikatą apie tai, kad jie niekaip nenusikalto, dabar kliedi populiariame portale apie tai, kaip galima buvo turėti internetinius rinkimus. Kliedi taip užtikrintai, kad atrodo, jog internete su žmonėm nėra bendravęs. Ir tuos kliedesius skelbiantis portalas, kuris lyg ir turėtų turėti kažkiek IT kompetencijos, tuos burbuliavimus skelbia, lyg niekur nieko.

Čia ir matome, kad tie, kas nepagauna pokyčių esmės, užsiima ne stebuklais, o pezalais ir nusišnekėjimais. Ir jie yra beviltiški, jie stabdo visą progresą. Bet aš juos suprantu, nes ne kiekvienas gali suprasti visas tas kompiuterines paslaptis, net kai iš pirmo žvilgsnio jos atrodo suprantamos**.

O tarpe tarp dviejų paradigmų…

O ką daro kiti, turintys būti tikrais ekspertais, padedančiais įvykti pokyčiams? Tarkim, kokie nors VRK veikėjai? Ogi jie kažkodėl keistai atstovauja seną paradigmą, kurią jau matėm. Štai VRK vadas Zenonas Vaigauskas sako, kad internetinis balsavimas atsipirktų.

Tai, beje, yra visiškas nonsensas: rinkimai negali atsipirkti, nes jie ne pelnui nešti yra skirti, o mūsų valiai pareikšti. Kai apie rinkimų atsipirkimą ima kalbėti VRK vadas, tai čia galim užduoti klausimą: ar nebūtų dar didesnis atsipirkimas, jei išvis jokie rinkimai nebūtų rengiami? O gal būtų didesnis atsipirkimas, jei mažiau būtų stebėtojų, nes juk kova prieš balsų klastojimus brangiai kainuoja? O jau pakartotiniai rinkimai – tai suvisam klaiki brangybė, tiesa?

Bet čia mes nukrypome. Visgi čia yra trečias diskursas, tik jis ne toks akivaizdus, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.

Labai paprastai: jei balsavimas vyktų internetu, susekti balsų pirkimo būtų iš principo neįmanoma. Tai reiškia, kad nebūtų jokių skandalų dėl to. Viskas vyktų tyliai ir ponas VRK neturėtų problemų. Ir galėtų jie ten sau ramiai nieko neveikti. Tuo tarpu kokie skandalai vyksta dabar, kai balsavimas yra tikras – tą jau visi matom. Ir puikiai matom, kaip VRK sugeba nieko nepadaryti netgi tokiais atvejais, kaip buvo Trakuose, kur VRK patvirtino rinkimų rezultatus, nors patys buvo priversti pripažinti, kad ten buvo šiurkščių pažeidimų. Internetinis balsavimas išgelbėtų VRK nuo tokių bėdų, nes niekas nieko nematytų.

Žinote gi, juk net VRK puslapyje man nepavyko rasti formos, per kurią žmonės galėtų pranešti apie pažeidimus. Kodėl jiems nereikia pranešimų apie pažeidimus, bet reikia internetinio balsavimo? Nežinau. Bet jiems taip gal tiesiog patogu, nes taip patogiau. Ir žinoma, kad jiems neįdomu tai, ką daro naujoji karta, nes gal tai jiems yra nepatogiau.

Čia nesupraskite, kad aš čia noriu pasakyti kokių nors konotacijų ar dar ką nors. Aš tik šiaip čia sakau, kad kuo mažiau problemų pastebima, tuo patogiau. Ai, ir dar be to lėšų susitaupo labai. Nes juk žinote, pakartotinis balsavimas daug kainuoja, todėl geriau jo nedaryti. Čia, suprantate, padarykim tokią išvadą, kad labiau atsipirktų turėti neteisėtą kandidatą. Pelningiau, suprantate.

Naxui.

Kaip keičiasi pasaulis

Ta tikroji magija, tasai mokslas, kuris duoda mums tikrus stebuklus – velniškai sudėtinga. Jo rezultatai paprasti, bet suprasti tai, kas dedasi mums nematant, gali tik išrinktieji hakeriai. Tai nesuprantama paprastiems žmonėms – jiems atrodo, kad čia tik mygtuką paspaudei ir stebuklas įvyko. Koks tik nori stebuklas. Paprasta juk – reikia tik paprogramuoti, čia gi nieko tokio.

Kai patyręs programuotojas sako, kad internetinis balsavimas yra visiškas blogis, nesuprantantys to negirdi. Jiems pakanka panašumų magijos, nes tą panašumų magiją skleidžia tie, kurie irgi nesupranta. Nes juk labai sudėtinga suprasti, kad tikrasis pokytis – tavyje, tavo naujose galimybėse. Ir labai sudėtinga suprasti, kad paprasti rezultatai slepia neįtikėtino sudėtingumo reikalus.

Ponai ir ponios, balsavimo pažeidimus mes turime matyti. Internetai čia gali padėti labai paprastai – fiksuojant pažeidimus. Tikrieji kompiuterių magai mums duoda tokias galimybes – http://www.balsupirkimas.lt/ yra būtent toks įrankis – skirtas būtent pažeidimų viešinimui. Imkite ir naudokite. Ir kitiems parodykite – tai yra tas veikiantis paprastai atrodantis stebuklas. Ir tokiuose dalykuose slypi pokytis. Paradigmos šiftas.

Visgi mes čia esame iš internetų, ir internetais naudotis mokame. Padarykime tai, kas veikia. Tikrą magiją. Pasakykime, kad pažeidimų netoleruosime. Ir užfiksuokime viską, ką galim pastebėti.

 

———

* Mano gandonešiai man sako, kad JAV rinkėjo balso kaina kartais siekia 800 dolerių. Įprasta kaina, tikėtina, kelis kartus mažesnė, bet visgi vertėtų užduoti vieną įdomų klausimą: kaip ten gaunasi, kad balsus pas mus perka po 10-20 litų? Aš, žinote, netikiu tokiomis kainomis. Spėju, kad norma Lietuvai turėtų siekti apie kokius 200 litų už rinkėjo balsą. Man čia kyla labai negeras įtarimas, kad balsų prekyba gali būti labai gerai organizuotas ir pelningas biznis, o tai, savo ruožtu, kelia kai kuriuos dar blogesnius įtarimus.

** Jei norite įsivaizduoti tos kompiuterinės magijos sudėtingumą, tai maždaug taip pažiūrėkite: tam, kad jūs perskaitytumėte šitą blogo įrašą, kurį dabar skaitote, įvairiose pasaulio vietose dirba sunkiai įsivaizduojamas kiekis programų. Grubiai imant, tų programų apimtys sudaro apie kelis šimtus milijonų(!!!) eilučių teksto. Tiek teksto prirašė dešimtys tūkstančių programuotojų tam, kad jūs vienu ar keliais pelės paspaudimais galėtumėte paskaityti šitą mano straipsnį. Vat čia ir slepiasi tikras stebuklas: jums atrodo, kad viskas paprasta, o tie tikrieji programavimo magai žino, kad tai yra taip sudėtinga, kad apie tai netgi galvoti sunku.

Mitingas prieš rinkimines falsifikacijas

Rinkimų falsifikacija, mitingas

Galima balsuoti už tuos ar anuos. Bet balsas turi būti balsas. Falsifikacija - tai nėra balsas.

Po to, kai internetuose, o paskui ir žiniasklaidoje ėmė lįsti visokios falsifikacijos – balsų pirkimai, kažkaip subalsuoti biuleteiniai bei neaiškumai su kai kuriomis komisijomis, noriu pasakyti jums tokį dalyką. Paprastą labai.

Ne tiek svarbu, kokios tavo pažiūros, ne tiek svarbu, ką galvoji – svarbu, kad kiekvienas iš mūsų turėtų pasirinkimą. Laisvę rinktis, laisvę rinkti. Svarbu, kad kiekvienas galėtų įtakoti rinkimus taip, kaip nori – atiduoti savo balsą už tuos, ką laikai vertais. Svarbu, kad galėtum balsuoti ir tavęs negalėtų apgauti.

Kuri partija ir kuris kandidatas laimėjo – tai turi būti žmonių pasirinkimas. Būtent žmonių, o ne falsifikatorių. Ar tu rinkaisi, ar už tave kažkas rinko? Kas nusprendė?

Kai kažkas gali pirkti balsus, kai kažkur gali būti panaudoti biuleteniai, nors žmogus neatėjo balsuoti, kai kokie nors balsų skaičiuotojai gali sugadinti biuletenius – tai yra blogai visiems. Netgi tiems, kas laimi rinkimus. Taip, netgi laimėtojams tai yra pralaimėjimas, nes jais nustoja pasitikėti žmonės. Ir kai nustoja pasitikėti, jie neturi galimybių dirbti. Tie, kas išrenkami per klastojimus – tai atmatos. Ar gali pasitikėti valdžia, kuri buvo „išrinkta“ klastojimų būdu?

Ne tiek svarbu, ar balsavai už konservatorius, ar už socialdemokratus, ar už liberalus, ar už tvarkiečius. Svarbu tai, kad tu balsavai ir rinkaisi – tavo balsas turėjo lemti. Ten, kur buvo balsų pirkimai ar kitos falsifikacijos, tavo balsas nelėmė. Ten nulėmė kokiam nors chronibalui duoti 10 litų. Tu atsilaikytum prieš 10 litų, bet chronibalams tai nerūpi. Tavo balsas nerūpi ir tiems komisijų veikėjams, kurie išmetinėjo biuletenius į šiukšliadėžes. Tavo balsas nerūpi ir tiems, kas gadino biuletenius taip, kad jie taptų negaliojančiais.

Tu gali balsuoti už Darbo partiją, už paksuolius, už konservus, už Drąsos kelią, netgi už Frontą – tai tavo pasirinkimas ir besąlygiška tavo teisė. Netgi nebalsavimas yra teisė – teisė neatiduoti savo balso. Tokias teises pažeidžia balsų pirkėjai ir kiti falsifikatoriai. Kiekvienas iš mūsų turime pasirinkimą. Ir kiekvienas iš mūsų norime, kad mūsų teisės galiotų. Mes galime to pareikalauti.

Todėl labai prašau ateiti į mitingą, kuris vyks Nepriklausomybės aikštėje, prie Seimo, ketvirtadienį, 11:45.

Kiekvieno prašau ateiti – net jei nebalsavote. Ir ypač prašau, jei balsavote. Ir kiekvieno darbdavio prašau, kad ne tik toleruotų šį protestą, bet ir paskatintų darbuotojus išreikšti savo nuomonę. Nes nuo kiekvieno iš mūsų priklauso mūsų šalies likimas. Kiekvienas, kas išreikš protestą, atims po lašelį legitimumo iš tų, kas pirko balsus ir gaudavo juos per falsifikacijas.

Mitingą organizuoja keli aktyvistai, jis yra nepartinis. Jokie partiniai-agitaciniai dalykai nebus toleruojami. Tai mitingas dėl rinkimų skaidrumo – dėl kiekvieno teisės rinktis. Dėl mūsų visų teisės.

Taigi, mitingas Vilniuje – Nepriklausomybės aikštėje prie Seimo, Spalio 25 dieną, 11:45.  Daugiau informacijos – FB mitingo organizatorių puslapyje.

Dar viena žinia –  Kaune irgi bus mitingas, 23 dieną, Vienybės aikštėje, 12 valandą. Daugiau informacijos – Kauno organizatorių FB puslapyje.

Andrius Kubilius ir Ingrida Šimonytė yra gerai

Aš labai seniai nerašiau apie rimtą politiką*. Kai kažką rašiau kadaise seniai, tai dar turėjau tikėjimo, kad kokios nors politikų kalbos atspindi kokias nors realijas. Bet dabar aš žinau daug daugiau, o kai rinkimai panosėje, tai ta tema vėl darosi aktualia. Aš žinau vieną svarbų dalyką: Lietuvoje yra tokia košė-malošė su politinėmis pjautynėmis bei tiesiog nerealiu, neįtikėtiną galią turinčiu ir fantastinį stagnacijos lygį pasiekusiu biurokratiniu aparatu, kad stebuklų padaryti beveik neįmanoma. Netgi kiečiausia, protingiausia ir geriausius norus turinti valdžia gali padaryti tik truputį daugiau, nei nieko.

Žinote, kadaise aš galvojau, kad tose valdiškose įstaigose gali veikti paprasta schema, kur trečdalį žmonių kokioje nors įstaigoje atleidi, likusiems pasakai, kad arba parodote rezultatų gerėjimą, arba žiūrėsim, o jei anie neparodo – tai vėl iš likusių trečdalį atleidi ir sakai tą patį, ir tai darai, kol ta įstaiga susipranta matuotis savo rezultatus, ir pradeda gerinti savo veiklą realiai, o ne žodžiais. Ir tai turi veikti. Bet deja, per tuos metus, kol ši valdžia yra, panašūs veiksmai, tegul tik šiek tiek švelnesni, išties ir buvo daromi su kai kuriomis valdiškomis kontoromis. Taip, lyg kai kurie ministrai prieš kelerius metus būtų paskaitę mano rekomendacijas. Ypač pasistengė čia Ingrida Šimonytė. Bet ir keli kiti irgi pasistengė. Pavyzdžiui, Dainius Kreivys ir Rimantas Žylius. Ir ką jūs manote? Ogi tos visokios kontoros, pavaldžios visokioms institucijoms, kaip veikė, taip ir veikia – nerangiai, beprasmiškai ir idiotiškai, didesne dalimi kenkdamos visiems, kam papuola.

Mušimas tęsis tol, kol pasitaisys moralė

Optimizuojant valdišką darbą, veikia tiktai vienas metodas - nuolatinis gerinimas. Pagal PDCA (PDTV) ciklą: planuoti fiansavimo mažinimą, daryti finansavimo mažinimą, tikrinti, ar ne per mažai sumažinta, o paskui imtis veiksmų, kad būtų viskas dar labiau sumažinta

Aišku, galim čia prisiminti ir Eligijų Masiulį, kurio pavaldume esantis Lietuvos Paštas parodė stebuklus: po masinių vadovybės atleidimų staiga tapo pelninga įmone. Čia matyt vertėtų prisiminti senus gandus, kad ilgamečiai tos kontoros vadovai vis svaigdavę, kaip jie kažkada privatizuos Lietuvos Paštą, o todėl reikia mažinti kaštus taip, kad būtų kuo daugiau nuostolių.

Bet aš čia turiu pasakyti, kad mano kadaise siūlyta strategija buvo neteisinga, nes jos efektyvumas nepakankamas. Nes reikia atleidinėti ne po trečdalį, o po pusę. O kartais ir po devynis dešimtadalius. Aš labai klydau ir dėl to atsiprašau visų. Nes štai ponai Andrius Kubilius, Ingrida Šimonytė ir kiti minėti kadaise atleido po mano rekomenduotą trečdalį šen bei ten, nes matyt irgi mąstė panašiai, kaip aš. Ir lyg ir išties tenai, kur buvo masiniai atleidimai, situacija ėmė kažkaip lyg ir vos vos gerėti. Bet štai bėda, kad tas vos vos gerėjimas tenka daugiausiai visokioms šnekoms, o ne realiems darbams. O tai reiškia, kad visgi reikia ir dar atleidinėti.

Ir sprendžiant iš to, kad bendri rezultatai keičiasi nepakankamai**, tai reikia atleidinėti kardinaliai smarkiau, nes resursų kiekiai yra neadekvačiai dideli: atleidus trečdalį žmonių, resursų pakanka ne tik tam, kad gaunami būtų tie patys rezultatai, bet ir visiems pokyčiams suvaldyti, taip lyg nieko nebūtų įvykę. Todėl tai reiškia, kad testinis trečdalis yra labai maža dalis. Reikia imti devynis dešimtadalius, nes pirminis atleidinėjimas parodė realią situaciją. Taip, reali situacija yra tokia, kad ten, kur buvo atleista trečdalis, niekas to nei nepajuto. Todėl ir nesiėmė jokių aiškesnių veiklos gerinimo veiksmų. Rodiklių nebuvimas rodo, kad situacija vis dar nevaldoma.

Bet kita vertus, jei jau grįžtam prie minėtų politikų, tai aš noriu pasakyti, kad jie visgi yra puikūs. Andrius Kubilius mane žavi, nes pas jį yra stoiškas požiūris, kad ar taip, ar anaip viskas įvyks, o ką galima padaryti su reformomis – tai tik pagreitinti savaiminį procesą. Aš pradžioje galvojau, kad tai yra toksai politinis fatalizmas ir bejėgiškumas. Bet ne, čia yra ne politinis fatalizmas ir ne bejėgiškumas, o vienintelis realistinis požiūris: viskas yra taip blogai, kad telieka spardyti padvėsusį biurokratinį kuiną. Jis teisus, kaip teisus ir ponas Kreivarankis, kalbantis apie tai, kad biurokratinė košė yra tokia košė.

Įsivaizduokim tokį dalyką paprastą: Lietuvoje yra dešimtys tūkstančių visokių tarnautojų. Ir vos kelios dešimtys tų politikų, kurie turėtų vadovauti. Ir visas tas aparatas, kur yra dešimtys tūkstančių visokių įvairiarūšių valdžiažmogių, yra sisteminis. Jis yra sistemiškai nusistagnavęs iki tiek, kad svarbiausias to aparato tikslas – tai išlaikyti save pačius. Ir jie daro viską, ką tiktai gali, kad tik kažkaip pasipriešintų.

Valdininkai puikiai supranta, kad bet kokių realių duomenų apie jų darbą pateikimas – tai nuosprendis sau patiems. Jie puikiai moka imituoti reformavimus, gerinimus ir t.t. – taip idealiai, kad tuo galima ir patikėti. Jie puikiai sugeba supainioti ir sumakliavoti bet kokius sprendimus iki tiek, kad šie taptų visiškai priešingais. Jei reikia, valdininkai nepasidrovi pašnekėti spaudai, dar ir pasilikdami nuošaly, nepaminėtais. Jei reikia – pasiskundžia seimūnams. Jei reikia – sutartinai pradeda versti ant ko nors makaronus kibirais.

Valdininkai žino, kad visi politikai yra laikini. Pačiu blogiausiu atveju – kokie 4 metai ir dings, ateis kiti, kurie visuose ligtol buvusiuose fyntuose nesusigaudys. O jei valdininkams pasiseks – tai juk ministrai keičiasi žymiai greičiau, daugelis vos kokius metus teišbūna. Taip kad stoiška Andriaus Kubiliaus pozicija yra ne šiaip sau: jis tiesiog žino, kad reikia ilgai, nuosekliai, nuobodžiai ir daug metų spausti, spausti, spausti. Tiek ilgai, nuosekliai ir nuobodžiai, kad tai jau ne kokie nors įvykiai, kad kažką padarysi ir viskas. Tai tiesiog kaip pokyčių srautas. Užsuki kranelį finansavimo kažkam, o tada anie ir ima keistis. Atleidi trečdalį darbuotojų – ir ima įstaiga tobulėti. Tiktai deja, per lėtai.

Žinote, Andrius Kubilius su savo vyriausybe padarė nepakankamai. Valdiško aparato apimtys per keletą metų kažkiek pasikeitė. Žiūrint į pokyčio modulį, tai matyt per kokius 3 paskutinius metus valdininkų etatų skaičius pakito maždaug tiek, kiek iki tol pasikeisdavo per kokius 4 metus. Tik tiek, kad dabar pasikeitė ne į didėjimo (kaip įprasta buvo, kai valdė dabartinė opozicija), o į mažėjimo pusę. Jei nemeluoja atmintis, kokiais 10 tūkstančių valdininkų ir samdomų etatų susitraukimas gavosi, viską suskaičiavus. Tai yra labai gerai.

Pora iš Edward Deming įvardintų chroniškų vadybos ligų yra vadovybės kaita ir tikslo nepastovumas: jei keičiasi vadovai ir judama vis kita kryptimi, tai įsivyrauja chaosas, bardakas, mura ir muda. Jei tikslai ir vadovybė lieka stabiliais – organizacija įgauna judėjimo kryptį ir ima tobulėti.

Andrius Kubilius tapo ilgiausiai vadovaujančiu Ministru Pirmininku per visą Atkurtos Nepriklausomybės laikotarpį. Ir visą tą laiką tikslas buvo pastovus: mažinti aparatą, didinti efektyvumą, taupyti pinigus ir išsilaikyti, nepaskendus krizėje***. Nesvarbu, kad tas aparatas priešinasi neįmanomai smarkiai. Po truputį, po truputį – štai jau ir kokie mokesčių rinkėjai trečdaliu sumažėjo, štai ir Vyriausybės pastate kas antras kabinetas tuščias – valdininkų nelikę.

Ponai ir ponios, aš jums vieną pasakysiu dalyką: pakanka pažiūrėt į prekybos saldo pokyčius, kad pavadintum dabartinę valdžią šventaisiais. Ir ne veltui Lietuvos tarptautiniai skolinimosi reitingai kyla.

Gaila, kad su komunikacija, su gebėjimu parodyti gerus dalykus, konservatoriai ir libsąjūdiečiai turi didelių bėdų. Jie tiesiog bando dirbti ir galvoja, kad geri darbai kalbės už juos pačius. Deja, kai šios partijos tikisi, jog parodys kažką jų darbai, gaunasi taip, kad tų darbų rezultatai – tai atleisti valdininkai, kurie gero žodžio tikrai nepasakys. Taigi, anie yra pikti. Ir puikiai sutaria su visokiais politiniais dabartinės valdžios oponentais. Su tais pačiais, kurie biurokratinį aparatą ir išaugino.

Gandai sako, kad vos ateis kita valdžia, viskas smarkiai keisis.

 

—————

* Šitas straipsnis buvo rašytas dar vasarą. Dabar galvoju, kad labai gaila, jog anksčiau nepaskelbiau. Bet geriau jau vėliau, negu niekad.

** Apie tai, kad bendri rezultatai keičiasi nepakankamai, galime labai užtikrintai šnekėti pagal vieną iš atvirkštinių faktų: apie teigiamus pokyčius visi labai stengiasi girtis, bet tenai, kur nėra kuo girtis, tai ir nesigiria. Bent jau nemačiau, kad kokios nors kontoros imtų skelbtis apie kokius nors labai gerai pakitusius rodiklius, o juk rodikliai, t.y., skaičiai – tai vienintelis objektyvus faktas, kur viskas yra vienareikšmiška. Mėnesinių skaičių išvis man rodos neina rasti. O apie tai, kad pagrindinių rodiklių gerinimas ilgalaikiame planavime turi būti nuo dydžio X iki dydžio Y – tai man rodos, tai yra už bet kokių valdininkiško suvokimo ribų.

*** Turint omeny, kad Lietuva gamina gan mažai, importuoja labai daug, o prekybos balanso neigiamumas apie dvidešimt metų buvo protu sunkiai suvokiamas, tai galima numanyti, kas turėjo ateiti Lietuvai, kai pasaulyje prasidėjo krizė. Taigi, vat tas dalykas iš raidės P ir neatėjo. Kolapso išvengėme. Skirtingai nuo kokios Latvijos. Ir tai nepaisant to, kad prieš tai buvę kirkiliniai spėjo visas rezervines lėšas išleist, kasmet didindami biudžetus sunkiai suvokiamais dydžiais, o paskui dar pašūkaut apie tai, kaip jokios čia krizės nėra ir viskas yra išsigalvojimas.