Category Archives: Žiniasklaida

Visokie su žiniasklaida susiję tekstai

Balandžio 1 ir netikros naujienos

Aš šiandien nejuokausiu ir neišdūrinėsiu, nes neturiu apie ką. Aš tik vieną dalyką pasakysiu: skaičiau aš šiandien visokias naujienas ir šiaip pranešimus, o paskui kažkaip atėjo mintis galvon: o kodėl gi tiktai Balandžio 1 daugelis galvoja apie tai, kad kažkokia naujiena gali būti netikra?

Netikros naujienos

Pasižiūrėkite į TV, į laikraščius, į portalus, radijos paklausykit ir paanalizuokit bukai, kokia dalis informacijos normalią dieną yra teisinga.

Jei paanalizuosime eilines kokios nors dienos naujienas, tai nešamos informacijos iškraipymus galėsim išskirstyti į kelias rūšis:

  • Nepakankama informacija: įvykis įvyko (pvz., gaisras), tačiau informacijos neužtenka, norint įvertinti – nėra pakankamų ar patikimų duomenų nei apie priežastis, nei apie realius mastus
  • Melaginga informacija: vietoje faktų pateikiama tiesiog neteisinga informacija, kuri klaidina
  • Iškreipta informacija: įvykiai padidinami arba sumenkinami, arba pateikiami dar kaip nors iškreiptai (pvz. „aukų skaičius gali viršyti 100„, kai bendras aukų skaičius yra kelios dešimtys sužeistų)
  • Neteisingą kontekstą turinti informacija: nors informacija ir būtų teisinga, ji pateikiama, duodant netinkamą kontekstą (pvz., su informacija apie Kovo 11 pateikiama informacija apie SS – tai įprasta Rytų kaimynės žiniasklaidai)
  • Neteisingai sudėliotus akcentus turinti informacija: žinutės gavėjo dėmesys nukreipiamas nuo esminių dalykų prie kažkurių kitų (pvz., kalbant apie atominės elektrinės finansinį atsiperkamumą, tikslingai akcentuojamos Fukušimos ir Černobylio katastrofos)
  • Tikslingai pozityviai ar negatyviai pateikiama informacija (pvz., „vilniečiai gaus naujus autobusus“ vs. „savivaldybė išmetė balon krūvą pinigų“)
  • Irelevantiškas triukšmas: beprasmiškas informacinis srautas, neturintis jokios vertės, tačiau atskiedžiantis esminę informaciją (pvz., kad ir visokios naujienos apie kokias nors fyfas iš elitų)
  • Nutylėjimai: pranešimo gavėjas negauna pranešimo iš viso

Kai pažiūrime į kokio nors informacinio pranešimo semantinę struktūrą, galim atrasti, kad neretai pasitaiko išsyk kelios rūšys informacijos, kuri klaidina, iškreipia, etc.. Pvz., kai paimame kokią nors žinutę apie kokius nors Vilniuje nupirktus ekologinius autobusus, galim atrasti visą bukietą tokių įdomumų:

  • Akcentuojama, kad autobusai pirkti už ES pinigus (lyg tai būtų nekainavę mūsų pinigų)
  • Akcentuojamas kažkoks ekologiškumas (irelevantiškas triukšmas)
  • Informacija pateikiama tikslingai pozityviai („nauji autobusai – gerai„), nenagrinėjant to, kad išlaidos gali būti nepriimtinai didelės
  • Išvis nutylima, kad savivaldybė naikina privačius vežėjus, t.y., transporto būklė blogėja (BTW, dėl to, kiek girdėjau, bus mitingas Balandžio 3 dieną)

Be abejo, skaitiškai įvertinti informacijos teisingumą labai sudėtinga – tame yra ir subjektyvių faktorių, ir skirtingi iškreipimo svoriai pas skirtingų rūšių iškraipymus (ir jie dar ir netiesiniai). Tačiau spėju, kad nelabai nukrypsime nuo tiesos, jei tarsime, kad kai kurių informacinių pranešimų teisingumas vargu, ar siekia bent kokius 20 procentų. Ir taip pasigilinus, daugelio žiniasklaidos kanalų praktinis teisingumas vargu ar viršija 50%: informacijos gavėjui pačiam tenka ieškotis alternatyvių informacijos šaltinių, tikrintis faktus ir kontekstus, spėlioti, bandant tos informacijos teisingumą padidinti iki priimtino lygio.

Trumpai tariant, nors šiandien ir Balandžio 1, ar tikrai galime tarti, kad informacijos bendras teisingumas smarkiai pablogėjo? Drįstu teigti, kad pokytis vargu, ar viršija kokius 10-20 procentų nuo įprasto. Todėl žiūrėkime į žiniasklaidoje pasirodančią informaciją kritiškai, net jei yra paprasta diena, o ne melagių šventė.

Tele2 klientai važiuoja į ryšio zoną

Aš gal pradėsiu nuo to, kas greičiausiai sukėlė isterikas nekuriems Tele2 konkurentams: ši įmonė pasiūlė mobilų internetą už pastovų mokestį ir be apribojimų. Taip, būtent tai, kas prieš kelioliką metų padarė lūžį internetuose, kai flat rate atsirado per virvėlaidinį telefoną (iki tol būdavo mokesčiai už minutes irba megabaitus), dabar atsirado mobiliam tinkle. Nesu tikras, ar tai tęsis labai ilgai, bet panašu, kad bent jau iki metų galo, kol įsivažiuos, tai tikrai. O paskui – galimai irgi. Kaip sakant, be skaičiuojamų megabaitų. Pigiausias planas – 19 litų per mėnesį, brangiausias – 49 litai, bet tam jums reiks nuvažiuoti į Alytų.

Kompiuteris mašinoje

Sako, kad vienas iš navarotų su tais supergreitais mobiliais broadbandais bus toksai, kad mašinos galės turėti savo korteles ir tarpusavy bendrauti, apsikeisdamos visokia informacija ir pačios susižinodamos, kur kokie kamščiai, kur kokios avarijos ir taip toliau. Tuo pačiu ir GPS galės peraugt į kitą lygį.

Čia, žinote, kažkoksai deficito sudarymas gaunasi: važiuoti reikia į Alytų, nes Vilniuje jie, kiek suprantu, nepardavinėja šito dar. Ir labai sąmoningai nepardavinėja, nors po kažkiek laiko gal jau irgi pardavinės. Todėl ir buvo tas mistinis kvietimas žurnalistams bei blogeriams, persunktas saviironijos ir humoro jausmo – „Tele2 kviečia savo klientus rinktis į mikrobusą, veš į ryšio zoną„.

Tą seną anekdotą prisimena tie, kas mobiliu ryšiu naudojosi, vos Tele2 atėjus į rinką – konkurentų kainos vienu kartu smuktelėjo trečdaliu, o paskui vyko toksai kainų kritimas, kad maža nepasirodė – iš vienos brangiausių šalių pagal mobilų ryšį Lietuva per porą metų pavirto į vieną pigiausių pasaulyje. Jau net neatsimenu, kiek man kainavo ryšys, kai ėmiau juo naudotis – gal keletas litų už minutę? Atsimenu tik, kad kainų kritimas buvo stebuklingas*.

Taip kad jei aktyviau naudojatės internetu, tai išsyk turiu jums patarimą: nuvažiuokit į Alytų, tenai nusipirkit 4G LTE ryšį, o paskui galėsite ir 4G, ir 3G visoje Lietuvoje naudotis už 19 litų per mėnesį. Arba už daugiau – čia kaip pasirinksit. Megabaitai neskaičiuojami. Palyginimui – kiek paieškojau UK, tai mobilaus interneto kainos yra panašios skaičiais, tiktai kad svarais ir su kelių-keliolikos gigabaitų limitu. Taip kad Lietuva čia rūlina.

Jei negalite nuvažiuoti į Alytų, tai yra ir kitų miestų, kur 4G internetu Tele2 prekiauja – tai Mažeikiai, Utena, Jonava ir Marijampolė. Ten galite nusipirkti ir taip gudriai sugudrauti.

Continue reading →

Krizių valdymas. Konferencijos pabiros

Evita - Eva Peron

Eva Peron valdė krizes kaip niekas daugiau pasaulyje. Kai jos vyrą Argentinos prezidentas įkišo į kalėjimą, Eva Peron nuvertė prezidentą ir į jo vietą pasodino savo vyrą. Argentina dėl jos kraustėsi iš proto, meiliai vadino Evita, o kai ji mirė nuo vėžio, surengė jai valstybinį gedulą, nors ji neužėmė jokio posto. Argentiniečiai ją laiko žymiausia savo šalies asmenybe, kokia tik yra buvusi. Kodėl? Todėl, kad ji laimėdavo krizes.

Prieš kokią savaitę mėnesį gal prieš kokius metus* buvau konferencijoje, į kurią papuoliau, kaip jau būdinga, nesuprantu, kodėl. Taip kažkodėl gaunasi, kad atsiranda vis kas nors, kas ima ir pakviečia. Aišku, čia aš noriu pasakyti, kad mielai tokius kvietimus priimu, netgi nepaprašau pinigų už tai.

Gal ir nerašyčiau apie tai, tačiau konferencija buvo velniškai įdomi dėl vienos priežasties: pagrindinė jos dalis buvo apie Dainių Kreivį ir jo nuvertimą. Ir dar įdomiau buvo tai, kad pirmieji du pranešėjai čia buvo patsai Artūras Račas ir Dainius Kreivys. Manau, daugeliui, atsimenančių visą Dainiaus Kreivio nuvertimo istoriją, jau nuo paties tokio fakto turėtų atšokti fantazija, nes tai juk tiesiog puiku. Mane džiugina, kai pamatau tokias fantasmagorijas, nes aš negalėčiau net patikėti, kad gali taip būti realybėje, kai BNS vadovas pasakoja apie tai, kaip per jo naujienų tarnybą pasklido žinia apie ūkio ministro milijonus, o paskui pats ministras pasakoja apie tai, kaip jo paties manymu, (apytikslė citata) įrašas Račo bloge suveikė kaip trigeris.

Žodžiu, renginys buvo pasigėrėjimo vertas ir puikus. Puikus, nes mane visada džiugina dalykai, kuriais sunku patikėti. Nes jie visada atneša naujų žinių, naujo suvokimo.

Žinoma, aš nieko apie jokių krizių valdymą neišmanau. Nežinau, nei kaip tas krizes sukelti, nei kaip jas išspręsti, nes tai ne mano sritis. Aš tiktai šiaip į jas žiūriu, kaip į įdomų reiškinį, kur kyla visokie bardakai ir paprasti procesiniai vadybos metodai nustoja veikti, nes ima veikti visai kiti dalykai. Iracionalūs faktoriai, taip sakant. Ir daugiasluoksniai diskursai.

Beje, galų gale susipažinom su ponu Artūru Raču gyvai. Nėra jis toksai baisus, kaip kažkam vaidenasi. Visai susišnekėti įmanoma, žinokit.

Continue reading →

Paradigmos poslinkis visame gražume

Esu jau rašęs apie paradigmų poslinkius ir su tuo susijusius suvokimo efektus. Bet tai buvo apie praeitį, kurią šiais laikais sunku suvokti, nes paradigma jau kita. Dabar gi matome kitą atvejį – paradigma keičiasi, o mums sunku suvokti, į ką tai virsta. Nes viskas keičiasi taip, kad nors lyg ir viskas panašu, bet visiškai kitaip. Taip, aš čia apie internetų paradigmą. Ir apie visą tą skandalingai triukšmingą atvejį, kur tarpusavy susidūrė ponai Algis Ramanauskas ir Artūras Račas.

Šūdas ventiliatoriuje

Kai šūdai pasiekia ventiliatorių, sustabdyti reikalą būna labai sunku. Čia karikatūroje toksai Rupert Murdoch, kuris irgi įkliuvo į šūdų spąstus, kai jo leidiniai nepajuto ribos tarp to, kur yra asmeniniai žmonių reikalai, o kur yra žiniasklaida.

Paties to atvejo aš nenagrinėsiu, nes panašių cirkų daug kartų mačiau dar prieš krūvą metų, tik kad mažesnių – Internetas anksčiau buvo nedidelis. Bendrai tai apie panašius atvejus sakoma paprastai – šūdas pakliuvo į ventiliatorių. Žinote, kas būna, kai šūdas į ventiliatorių pakliūna? Ogi jis taškosi į visas puses – ir ant kaltų, ir ant niekuo dėtų. Ir svarbiausia, kad nelabai prognozuojamai. Bet čia kitas reikalas įdomus: anksčiau panašūs cirkai tapdavo vienos kokios nors grupelės vidinėmis pjautynėmis. Dabar gi šitai plinta per visą Internetą ir netgi pasiekia tuos, kas Interneto net nėra matę. Ir visa tai vyksta kažkokiame nesupratimo fone: KPŠ?

Ko gero, ryškiausiu indikatoriumi bet kuriam paradigmos pasikeitimui yra tai, kad kažkuri dalis žmonių suvokia įvykius, kaip visiškai natūralius, tuo tarpu kita dalis nesuvokia tiek, kad daro visiškas nesąmones.

Daugelis senų internautų į šią istoriją žiūri, kaip į banalų atvejį, kur nieko nuostabaus ir išvis neverta kreipti dėmesio. Bet čia pastebėkim keistą Žurnalistų Etikos Komisijos elgesį: ana, po nesenų įvykių, kai ponas Artūras Račas kažkaip pasireiškė apie ponus Audrių Bačiulį, Andrių Užkalnį ir Audrių Matonį, nusprendė, kad pono Artūro Račo blogas yra žiniasklaida ir reikia tai nagrinėti, kaip kažkokį rimtą įvykį. Kitiems rimtu įvykiu pasirodo Algio Ramanausko-Greitai paskelbtos nominacijos, nes jos gi irgi skandalingos ir staigiai pagarsėjusios.

Taigi, turim aiškų atvejį: vieniems viskas natūralu tiek, kad paprasčiausiai galima ignoruoti ir tai dings, o kitiems – tai kažkokia užribinė nesuvokiamybė, kur reikia imtis kažkokių skubių veiksmų. Aiškus paradigmos poslinkio požymis.

Vat čia ir susiduriam su įdomumu – Facebook, Google Plus, blogai, forumai ir pan. pagal seną paradigmą gali būti vertinami dvejopai: ir kaip vieša informacijos priemonė (t.y., faktiškai žiniasklaida), ir kaip uždara, nevieša informacijos perdavimo priemonė (t.y., kaip privatus bendravimas). Ir tas vertinimas tepriklauso nuo to, kokius kriterijus susigalvosi. Ir atrodo, kad visokios komisijos, žurnalistai bei teismai dėl visokiausių savų priežasčių susigalvoja tuos kriterijus kuo plačiau.

Vieni gal susigalvoja todėl, kad kuo plačiau vertinsi – tuo daugiau informacijos galėsi nusiurbti ir paskelbti kokiame nors leidinyje. Kiti – todėl, kad jų įtaka taip išsiplečia, nes daugiau galima reguliuoti. Treti – dar dėl kažko. Štai taip ir gauname keistą situaciją, kur žiniasklaidai prilyginama viskas, kas papuola. Ir tada jau kokia nors Frosia iš Bezdonių netikėtai atranda, kad kažkokias jos asmenines nuotraukas, kur ji su draugėmis girta fotografavosi, skelbia kokie nors didieji Lietuvos portalai – nes čia, žinote, gi vieša, nes internete, o visas internetas – tai juk žiniasklaida.

Prieš kelioliką metų situacija buvo priešinga: pvz., Delfi turėjo nemažai problemų, kol sugebėjo išsikovoti, kad juos pripažintų žurnalistais – kai kurios valdiškos kontoros aiškindavo, kad jie gi ne spauda, ne radijas ir ne TV, todėl neleis. Tą ribą Delfi perlaužė, tačiau tuo nesibaigė. Prieš kelis metus dar vieną ribą perlaužė Liutauras Ulevičius, paskelbęs, kad žiniasklaida yra jis pats, nes jis turi blogą, o tai ir yra žiniasklaida. O dabar štai žiniasklaida tampa ir kažkokie socialinių tinklų bajeriukai – kas ką palaikino, kas kuo pasidalino.

Atvejis, kur dabar visų svarstomas – kad ponas Artūras Račas skelbia sąrašus tų, kurie dalinosi pono Algio Ramanausko nominacijomis – paremtas prielaida, kad jei jau kažkoks žmogus (pvz., vienas iš šitų nagrinėjamųjų – nesvarbu, ar ponas A.R., ar kitas ponas A.R.) yra žurnalistas, tai reiškia, kad ir visa jo medžiaga – tai žurnalistika, o viskas, ką toks žmogus skelbia – irgi žurnalistika savaime, nes gi jis žurnalistas, viešas asmuo, turi daug sekėjų ar pan.. Tai abejotina prielaida. Bet ji nei kiek ne daugiau absurdiška, nei prielaida, kad koks nors Delfi komentatorius yra visuomenės informavimo šaltinis. Tačiau už komentarus teismai baudžia, remdamiesi tuo, kad jie kažkokioje informavimo priemonėje.

Dar keleri metai ir staiga paaiškės, kad bet koks Facebook, Google Plus, One, LiveJournal ar PoPo naudotojas yra tolygus žurnalistui, turinčiam teisę lįst į visokias įstaigas (ar tikrai?), tačiau neturinčiam teisės turėti asmeninę nuomonę. Nes žurnalistas juk turi informuoti. O nuomonę turėti gali tiktai šiaip žmogus, bet tik ne Internete, nes jei jau internetas – tai vadinasi, žiniasklaida? Ir jei jau kažkas kažkam kažką pasakė, o kažkam tai nepatiko – tai reiškia, kad turi būti teismai ir nagrinėjimai visokiose įstaigose.

Ir štai tada kils senosios paradigmos veikėjų kalbos apie tai, kad Internetą reikia reguliuoti, nes kaip gi galima leisti, kad kiekvienas kalbėtų tai, ką nori? Ar galima leisti, kad kiekvienas galėtų skelbti savo nuomonę?

Apie politkorekcinių lavonų smarvę

Politkorekcija – dar ganėtinai naujas reiškinys Lietuvoje, ale jis jau spėjo išplisti, kaip Sosnovskio barštis: keliantis alergiją, niekam nereikalingas, toksiškas ir šlykštus. Užgožiantis viską, kas tik yra gero.

Štai tokia ponia žurnalizdė G.Č. kažkur Facebook šiandien užvedė isterikavotą diskusiją, dvelkiančią tiesiog pavyzdiniu politkorekciniu šūdu. Tokiu pavyzdiniu, kad aš negaliu su jumis nepasidalinti – tai klinikinis atvejis, vertas vadovėlių. Anoji, suprantate, perskaitė kažkokį straipsnį apie prekybą lavonais ir pasipiktino. Ne prekyba lavonais pasipiktino, ne bandymais išlaužt sensaciją ten, kur jos gal būt ir nėra, o žodžiais „numirėlis“ ir „lavonas“.

Padvėsusi žuvis

Suprantate, čia ne padvėsusi žuvies stipena smirda, o miegantis žuvies kūnas kvepia. Nes jei negražiai pasakysi, tai kas nors gali įsižeisti. Ai, ir vietoje žodžio "įsižeisti" reiktų vartoti žodį "nemalonu".

Kad nebūčiau galaslovnas, čia jums ponios G.Č. citata, kurioje pati esmė – kova už žodinę teisibę:

Ar redakcijos turėtų geriau pagalvoti prieš vartodamos kai kuriuos žodžius mirusiam žmogui apibūdinti? Numirėliai. Lavonai.

Paskui diskusijoje ta pati ponia G.Č. skundžiasi, kaip ten negerai, kad numirėlius ir lavonus kažkas vadina numirėliais ir lavonais. Ir retoriškai klausia, kaip jaustųsi kažkas, jei jų artimuosius, numirusius, taip kažkas pavadintų. Ir aiškina, kaip čia reikia kažkokios etikos ir kažkokių taisyklių, kurios visiems reguliuotų. Ir kad reikia sakyti „mirusieji“ ir „kūnai“.

Man tai primena tokį atvejį, kai kažkokios politkorektinės lervos Tuskulėnų žudynių vietą pavadino „rimties parku“. Pradžioje mintis buvo paprasta – „mirties parkas“, bet kažkokioms lervoms, suprantate, nepriimtinu pasirodė žodis „mirtis“. Žodžiai pernelyg baisūs, suprantate. Baisesni už lavonus. Negalima sakyti žodžio „mirtis“, reikia sugalvoti kokį nors eufemizmą, kad tiktai nepasakytum kažko, kas pačiam kelia šiurpą.

Politkorekcijos esmė visada yra labai paprasta: žmonės turi kokių nors neurotinių bėdų, nesugeba su jomis susitvarkyti, reaguoja jautriai, todėl vietoje įprastų žodžių ima vartoti žodžius, kurie turėtų reikšti kažką kitą. Pvz., įprastas žodis „kūnas“ turėtų būti vartojamas vietoje žodžio „lavonas“. Arba žodis „mirusieji“ – vietoje žodžio „numirėliai“.

Tai, kad semantikos skiriasi, politkoretoriams visai nesvarbu, nes jų problema yra kitur: ne prasmėse ir ne žodžiuose, o tiesiog jautriose jų galvose. Kai kurios poniutės, manydamos, kad nepadoru sakyti žodį „smirda“, sako žodį „kvepia“, nes taip slopina neurotines problemas, susijusias su kažkokiais kvapais. Suprantate, negalima sakyti, kad šūdas smirda. Reikia sakyti, kad šūdas kvepia – tada jis nesmirdės. Na, blogiausiu atveju galima pasakyti „neskaniai kvepia“.

Politkorekcija yra ne šiaip veidmaininga – tai tiesiog tobula melo forma: kokia nors supermama šmaikštašiknė, turinti seną šunį ar katę, nuveža savo augintinį pas veterinarą, kad tasai nudėtų. Ir paskui pasakoja savo draugėms, kaip savo brangų šunelį „užmigdė“. Ir jaučiasi maloniai, nes taip gali pavaizduoti gailestingą dorybę. Suprantate, labai baisu nudėti šunį ar katę, nes tada bus šuns ar katės lavonas. Bet „užmigdyti“ galima. Poniutė tai ir padaro – veterinaro rankomis. Ir paskui skaudžiasi draugėms, kaip jai skaudu, kokia ji nelaiminga ir kaip tą gyvulėlį mylėjo.

Apsimestinė moralė yra šlykšti. Politkorekcinės atmatos galvoja, kad gali vietoje nuoširdžios moralės pezėti apie etikos normas, atitikdami kažkokias pro formas. Tame ir yra viso šio reikalo esmė: gali būti šlykščiu atmata, bet svarbu gražiai kalbėti. Negalima sakyti „lavonas“ – ir būsi moralus. Ai, ne, juk ir žodį „moralė“ reikia pakeisti žodžiu „etika“, nes suprantate, moralė būna nervinanti ir kažkam gali nepatikti.

Ai, ir žodis „kliedesiai“ irgi keistinas kitu žodžiu, nes suprantate, negalima sakyti, kad žmogus nusišneka – jis gi turi „nuomonę“.

Ponia G.Č., aš žinau, kad jūs čia perskaitysite, todėl aš jums rašau, ką aš apie jus galvoju. Rašau jums suprantama kalba: tamstos nuomonė kvepia musių maisteliu. Ir aš įtariu, kad tamsta esate tiesiog etinis kūnas.