Tag Archives: diena

WikiLeaks patarimai, kaip pagerinti žiniasklaidą

Korupcija

Ir ką gi čia gali pakeisti? Ogi viską - jei tik yra noro. Korupcija žiniasklaidoje veikia tiktai tol, kol nefiltruoji tos informacijos, kol tą informaciją naudoji, kaip pasyvus durnius, kurio refleksais žaidžiama.

Vakar buvo gera diena – 15min pranešė sensacingą WikiLeaks faktą, kurį ir taip visi žinojo*: kai kurie leidiniai reikalauja, kad jiems mokėtų (originalus dokumentas – angliškai). O jei jiems nemoka – terorizuoja, ką papuola – ir įmones, ir politikus. Tarp esminių terorizuotojų, užsiimančių korupcija, minima Respublika, Lietuvos Rytas, taip pat pranešama, kad ir Diena dokumento parašymo momentu juda link to paties (kadangi jau praėjo laiko, galim spėti, kad jau nujudėjo – kai kurie faktai Dienos judesį demonstruoja puikiai).

Ką čia galim pasakyti? Aišku, galim tarti, kad žiniasklaida pūva, o laimės galų gale žmonės – tiesiog dėl to, kad vyksta informacijos kanalų decentralizacija ir t.t.. Bet šis procesas nėra toks jau supergreitas. Realiai kažką pajusime tik po kelių metų. Tad geriau pagalvokim, ką daryti tam, kad procesas pagreitėtų.

Aš manau, kad daryti galima paprastą dalyką, kuris paveiks visus: platinti nuorodas apgalvotai. Būtent apgalvotai, atsižvelgiant į pasekmes, o ne tik pagal pirmą reakciją („patiko/nepatiko“). Tiesiog sakyčiau, kad verta pabandyti, o per kelis mėnesius tai suveiks – ir per tai, kad FB kažkas mažiau plis, ir per tai, kad Google nuorodų skaičiaus pokyčius pastebės.

Kai pašarini straipsnį Snukiaknygėje, padarai reklamą leidiniui. Kai įdedi nuorodą į straipsnį savo bloge – vėl padarai reklamą leidiniui. Taigi, išvada akivaizdi: jei nori, kad kažkokio leidinio auditorija augtų – platink ir laikink bei komentuok* tik tas nuorodas, kurios priklauso būtent leidiniui, kurį laikai etišku, neutraliu, vertu. Laikai leidinį netinkamu – tiesiog nedėk į jo straipsnius nuorodų, neplatink informacijos. Net jei kažkuris straipsnis atrodo vertas dėmesio. Paprasčiausiai susilaikyk ir viskas. Blogiausiu atveju, jei tema atrodo svarbi – pats parašyk apie tą patį. Ir neužmiršk, kad dažniausiai apie tas pačias naujienas praneša keli skirtingi leidiniai. Tad paprasčiausiai sąmoningai pasirink, kurio nuorodą platinsi.

Tai labai paprasta, tai juk elementarus naujosios eros mechanizmas: būtent žmonės nustato, kokia informacija yra verta, kokie informacijos šaltiniai yra verti. Jei darai šitai sąmoningai – gauni rezultatą. Jei paaiškini šitus mechanizmus ir kitiems – rezultatas išauga šimteriopai. Jei paaiškini, kodėl tie kiti irgi turėtų paaiškinti šitus mechanizmus dar kitiems – rezultatas išauga dar šimteriopai.

Primeskim, kaip tai efektingai gali suveikti: jei šimtas į mane panašių blogerių paaiškins kiekvienas šimtui skaitytojų, kodėl į vienus leidinius reikia nedėti nuorodų nei internetuose, nei feisbukuose (ir netgi nekomentuoti), o į kitus dėti kuo daugiau. Ir kiekvienas šimtas skaitytojų paaiškins tai dar šimtui savo draugų. O tie – dar šimtui savo draugų. Ir net nebūtina tai padaryti vienu kartu – pakanka laiks nuo laiko kažką paaiškinti vienam-kitam žmogui. Milijonas sąmoningai įtakojančių žmonių, tiesa? Pas kažką iš leidinių skaitytojų skaičius gali padidėti milijonu, o pas kažką kitą – auditorija gali susitraukti iki menko būrelio internetais nesinaudojančių durnių***.

Ir pabandykim pagalvoti, kaip nuo mūsų įtakos gali pasikeisti reitingai tokiems portalams, kaip dešinysis Balsas, krikščioniški Bernardinai, interneto žiniasklaidą sukūręs Delfi, jų konkurentas Alfa, truputį internetuose užsibuginusios, bet itin neutralios Verslo Žinios****? Sakyčiau, kad nors pavienis žmogus lyg ir atrodytų, nelemia, bendras galimas pokytis – kardinalus ir priklausantis nuo mūsų. Vieni mūsų dėka gali gerokai paaugti, kiti – gerokai kristi. Bet tik su sąlyga, kad mes tai darysime sąmoningai. Beje, patiems portalams irgi verta apie tai pagalvoti: kaip gali pasikeisti blogerių (o tuo pačiu – ir kitų aktyvesnių internautų) požiūris, jei portalas su blogeriais ir jų skaitytojais draugaus, tiesa? 🙂

Aš nesiūlau boikotuoti kokio nors sąrašo (nors tas sąrašas ir labai būtų aiškus). Manau, kad tai kiekvieno reikalas, ką žiniasklaidoje paremti, o ką paspirti – pas mus visus kriterijai skirtingi. Tiesiog siūlau pagalvoti (ir rimtai pagalvoti) apie tai, kad sąmoningas apsisprendimas netgi tokiame mažame dalykėlyje gali nulemti nepaprastai daug. Nes mes jau turime įrankius, kurių dar prieš kokį dešimtmetį nebuvo – tai Google ir Facebook.

 

——–

* Jau ir anksčiau buvo kalba apie tai, kad WikiLeaks informacija – visai neslapta, o sensacingumą kelia tik faktas, kad visiems lyg ir žinomus, tačiau viešai nepripažįstamus dalykus įvardina pakankamai autoritetingos, rimtos institucijos – JAV ambasados. Faktas, kad didžiulė dalis Lietuvos žiniasklaidos yra korumpuota, paperkama, spausdinanti užsakomuosius straipsnius ir t.t. – labai seniai žinomas. Kaip puikiai žinoma ir tai, kam kokie leidiniai priklauso. Ir jei ko nors paklaustum svarbiausių korumpuotų leidinių pavadinimų, juos pasakytų bet kuris Lietuvos pilietis, apsieidamas be jokių ten WikiLeaks.

** Feisbukas visus įrašus reitinguoja pagal rinkinį įvairių parametrų, suteikdamas kažkokius balus įrašams, o daugaiusiai gavusius iškeldamas į viršų. Vienas iš reitingavimo mechanizmų – tai „Like“ mygtukų paspaudimas, bet kitas – tai tiesiog elementarus komentarų skaičius. Komentuok, jei nori, kad Facebook įrašas kiltų į viršų. Nekomentuok, jei nori, kad jis greitai būtų užmirštas. Tai tiesiog nauja informacinė paradigma.

*** Sakau, kad internetais nesinaudoja durniai, nes amžius čia jau seniai ne rodiklis. Ypač po to, kai kažkoks teismas už kažkokį internetinį komentarą nuteisė septynesdešimtmetę senutę (vakar rašiau jau ir apie dilgėlių paradigmą): akivaizdu, kad amžius sugebėjimui naudotis internetu nedaro lemiamos įtakos. Nesugebėjimas naudotis internetu – daugiau intertiško mąstymo, t.y., riboto intelektinio pajėgumo problema.

**** Tie žiniasklaidiniai veikėjai galvoja, kad jei jie įdės nuorodą į blogą, tai skaitytojai, paspaudę nuorodą, iš jų išeis ir daugiau niekada niekada nesugrįš. Jie rimtai taip galvoja (taip taip, jie taip galvoja, aš nejuokauju – jie TIKRAI taip galvoja). Todėl nededa nuorodų netgi tada, kai kokiame nors straipsnyje nurodo kokį nors puslapį. Žinoma, tai idiotiškas požiūris. Ar tai, kad jų pačių pavyzdžiu neįdėjau nuorodų į pavardintus leidinius, apsunkintų kam nors jų suradimą? O gal neįdėjęs nuorodos, padidinau savo skaitytojų ratą? LoL

Vėl apie blogosferą ir žiniasklaidą

Dėdė TrolisBlogosferoje PoKo.lt prezentacijos dėka prasidėjo tokia įdomi diskusija apie žiniasklaidą ir blogerius, kad ir aš įkišiu čia savo trigrašį. Pradėjo ginčus Dansu Dansu, karkteldami apie tai, kad blogeriai yra niekam tikę, nes jų lankomumai neaiškūs, o tada dėjo Commonsense.lt , parašę, kad žiniasklaida – tai kombikormas broileriams*. Čia ir yra tiesa, kurią subtiliai įvardino Poko.lt kitame įraše, apie kokybę: didesnė dalis žiniasklaidos – tai smegenų krušimo fabrikas, auginantis idiotus.

Kas yra idiotas? Ogi tas pats broileris, kuris šeriamas standartizuotu maistu, tinkamu visiems broileriams. Jei esi nestandartinis – esi niekam nereikalingas, nes neši mažai pelno. Atitinkamai – ir neįdomus visokiems reklamdaviams. Nes reklamdaviams reikia milijoninio Delfi, kuris daro įspūdį Dansu Dansu. Ir tai pakankamai įdomu, kai paanalizuoji kiek giliau.

Atsimenat gal, kaip kažkada rašiau apie muzikos industriją? Vertelgoms neįdomūs tokie atlikėjai, kaip Iron Maiden, Deep Purple, Uriah Heep ar dar kas nors savito. Nes tokią muziką mėgsta specifinė, išranki publika, o rimti atlikėjai – įnoringi, sunkiai atrandami talentai. Todėl muzikos industrija augina silpnaprotiškas Justin Bieber ar Lady Gaga tipo žvaigždutes. Kur visiškai nesvarbus atlikimas. Lady Gaga turi pyzdutę, kurią kartais nuo scenos parodo savo gerbėjams, o tie ima svaigti – jiems to ir pakanka. Visa Lady Gaga muzika parduodama ne kaip muzika, o tiktai kaip priemonė paauglių onanizmui. Tas pats metodas puikiai veikia abi lytis: Justin Bieber turi bybiuką, kurio nerodo, bet apie kurį leidžia pasvajoti ir pasitrinti į kėdės kampą visokioms jo klipus žiūrinčioms paauglėms. Joms to irgi pakanka.

Continue reading →

Buvo Tiesa, pasidarė Diena, buvo Diena, vėl bus Tiesa

Laikraštis Tiesa

Gal jau laikas pagalvoti "Diena Media" grupei apie savo logotipų keitimą? Šitas logotipas ne tik puikiai atitinka turinį, bet ir kelia nostalgiją akcininkams. Pakeitę logotipą, ne tik geriau orientuotumėtės į savo auditoriją, bet ir galimai premijų gautumėt už teisingą požiūrį.

Kadaise buvo toksai kompartijos laikraštis – „Tiesa“. Pavadinimą jis gavo, tiesiog išvertus rusišką „Pravda“ („Правда“). Ta pravdinė „tiesa“ būdavo tokia, kad ilgainiui žodis „pravda“ tapo melo sinonimu. Vėliau, į sovietmečio pabaigą, kai visiems viskas pasidarė aišku, žodžio „tiesa“ prasmė irgi jau ėmė verstis – žmonės taip priprato, kad kur „tiesa“ pagal komunistus, ten ne tiek tiesa, kiek melas. Būdavo net nepatogu kažkaip sakyti tą žodį, nes galėjai būti ne taip suprastas. Žodį „tiesa“ iš buitinės vartosenos po truputį net ėmė išstumdinėti pakaitalai, pavyzdžiui, „teisybė“, „faktas“, „tikrovė“ ir pan..

Žodį „tiesa“ komunistai sugadino panašiai, kaip ir žodį „draugas“, kuris buvo suniveliuotas iki žodžio „tovarišč“ prasmingumo – jau sakydavom ne „draugas“, o „draugelis“, „korešas“, „bičiulis“, „pažįstamas“ ir pan., kad tiktai to „draugo“ nevartot. Pasibaigus sovietmečiui, prireikė kokių 10 metų, kad vėl išdrįstume tokius komunistų sunešiotus žodžius laisvai vartot, nejausdami gėdingų asociacijų su komunistinėmis prasmėmis. Ir dar 10 metų prireikė tam, kad visai užmirštume tą iškreiptą, komunistinę naujakalbišką prasmę, kadaise tiems žodžiams suteiktą.

Bet aš čia nukrypau nuo temos. Tiesiog nedaugelis žino, kad po Nepriklausomybės paskelbimo laikraštis „Tiesa“ dar kurį laiką gyvavo, spausdindamas visokius kliedesius, o 1994 pakeitė pavadinimą į „Diena“. O paskui, jau 1996 ta „Diena“ galutinai subankrutavo. Tačiau laikraštis „Tiesa“ nedingo – jį vėliau nelegaliai leido Lietuvoje vis dar veikianti LKP (Lietuvos Komunistų Partija). Taip, tokia buvo ir liko, bent jau prieš porą metų ji vis dar veikė, šlovindama tą patį savo mylimą Mykolą Burokevičių ir rašydama visokius kliedesius apie visokius SSRS laikų pasiekimus, tuometinę darbo liaudies gerovę ir t.t.. Gal ir dabar dar ta „Tiesa“ spausdinama, kokių 500 egzempliorių tiražu.

O dar paskui, 2007 metais, atsirado tokia „Diena Media“, kurios kontrolinį paketą nuo 2010 valdo anokia „Ūkio Banko Investicinė Grupė“, kurios pagrindinis akcininkas, savo ruožtu, yra toksai Vladimiras Romanovas, turintis dar ir krepšinio komandą „Žalgiris“.

Čia, žinoma, galėtume prisiminti, kad Gedvydas Vainauskas irgi turi krepšinio komandą, pavadintą „Lietuvos Rytu“, o pats laikraštis „Lietuvos Rytas“ kadaise vadinosi „Komjaunimo Tiesa“, o dabar didesne dalimi priklauso Snoro Bankui. Tačiau tokių kvankštelėjusių straipsnių, kaip laikraštyje „Diena“, tenai nebūna nei pėdsako. Dar daugiau: kai kas net sako, esą visas tas Vladimiro Romanovo susigalvotas pirkinys „Diena Media“ – tiktai tam, kad būtų galima pakonkuruoti su jo nemėgstamu „Lietuvos Rytu“. Pakonkuruoti spaudoje.

Išties aš apie štai, ką: dabar tasai Vladimiras Romanovas nutarė išbandyti savo plunksną savo laikraštyje, imdamas rašinėti visokius kliedesius apie tai, kokia gera ir galinga buvo SSRS, kaip gerai Stalinas ir kompartija paskui tvarkėsi, ir kaip Michailas Gorbačiovas Sovietų Sąjungą sugriovė, o jei nebūtų sugriovęs, tai dar keli metai ir būtų buvęs komunistinis rojus. Paskaitykite tuos kliedesius, labai rekomenduoju. Arba, pavyzdžiui, ima kliedėti apie tai, kaip Korėjos karo laikais sovietinė ginkluotė aplenkė moderniausius šiuolaikinius amerikoniškus ginklus, o tai reiškia, kad kapitalizme vieni vagys. Trumpai tariant, kliedesių kratinys, primenantis kažkokį keistą 1980-ųjų pradinukiškų baikių mišinį su labiausiai nukvakusių komuniagų sąpalionėmis. Irgi vertas paskaitymo, nes tiesiog ženkliškas – su povandeniniais greideriais (gaila, kad ne ekskavatoriais), iš marsiečių gautomis statistikomis, ir iš tramvajų štampuojamais miražais.

Labai panašus briedas prieš keliasdešimt metų būdavo spausdinamas LKP CK laikraštyje „Tiesa“. Labai panašus briedas prieš kelis metus būdavo spausdinamas ir pogrindinėje „Tiesoje“ (o gal ir dabar tebespausdinamas, jei ji vis dar leidžiama). Trumpai tariant, telieka tik sulaukti, kada laikraštis „Diena“ bus oficialiai pervadintas į laikraštį „Tiesa“ – tai labai atitiktų Romanovo straipsnių turinį ir laikraščio savininkų poziciją. Ir žinoma, sukurtų tą patį tęstinumą kadais buvusiai „Dienai“, kuri buvo tiesiog pervadinta iš laikraščio „Tiesa“.

Dar kas nors nepasidarė išvadų? Aš tai galvoju paprastai: jei jau turi visą laikraštį, tai net ir botų nereikia.

Aš nenoriu skaityti naujienų

Ne, žiniasklaida dar nemirė. Ir visai ne apie tai, kad tradicinė žiniasklaida užleis vietą blogams. O tiesiog šiaip apie žanrą ir jo išsigimimą. Užkalnis kartą kažkuriame savo komentare juokėsi iš LJ ir mokytojo Aurelijaus – šį mat daugelis tiesiog garbina. O aš kažkaip pamasčiau ir visai nenoriu juoktis. Gal todėl, kad man, pažiūrėjus TV, ne juoktis norisi, o vemt. Pykina ir nuo daugumos radijo stočių. Gal todėl aš klausausi tiktai Lietuvos Radijo. Šis – savo informatyvumu tiesiog unikalus, fenomenalus ir nuostabus – be konkurencijos. Nesuprantu, per kokius stebuklus jis išliko.

Aš išties labai gerbiu žurnalistus, kurie sugeba į skaitytoją žvelgti, kaip į tikrus, mastančius žmones. Dėl to  ,  ,   – man kaip koks stebuklas. Aš galiu įvardinti, kodėl   yra dievinamas – tai redaktorius, kuris tiki, kad rimti, protingi straipsniai – irgi gali rasti skaitytoją. Jis tiki, kad nebūtina šerti skaitytojus mėšlu, o galima dalintis su jais tuo, kas pačiam įdomu. Jis unikalus, jis pats atrodo, lyg stebuklas. Todėl jis ir dievinamas. Aš labai gerbiu Artūrą Račą, kurio blogo neskaitau, nors porą kartų ir bandžiau suprasti, ką ten randa kiti. Gerbiu todėl, kad jis bando kovoti už normalesnę žiniasklaidą darbais. Bando – o tai jau labai daug. Ir žinoma, gerbiu Andrių Užkalnį, kuris tyčiojasi iš visos makalynės, apie kurią rašau šiame savo moralinės trydos protrūkyje.

Gal kažkam pasirodys keista, bet aš gerbiu Lietuvos Rytą – tai vienintelis Lietuvos internetinis portalas, kuriame daugmaž išlaikomas žanras – originalūs tekstai, įdomios temos, naujienos – bent jau perfiltruojamos, paanalizuojamos, papildomos. Tačiau savo tendencingumu ir iškreiptumu – Lietrytis yra neabejotinas lyderis Lietuvoje, todėl jo nei neskaitau. Kai jį palyginu su Delfi, kuris išties sukėlė internetinės žiniasklaidos perversmą Lietuvoje, pastarasis atrodo gailiai: kopypeistai iš BNS, papildyti keliomis entelektualinių veikėjų paklodėmis, kurias paskaičius, apima depresija. Todėl neskaitau ir Delfi. Alfa ganėtinai panašiai, nors ir bando būti geresniais. Todėl ir jų neskaitau. Zebra – kažkokie mėgėjai, todėl žinoma, kad jų neskaitau. 15min – vis lenda moksleiviško lygio geltonavimai, nors ir bandant išlaikyti tabloidinį formatą. Tad ir jų neskaitau. Balsas – gal ir galėtų išlįst į viršų, bet keisti turinio kratiniai, kur šalia politinių straipsnių atsiranda kažkokios olialia pyzdutės, o visą portalą puošia porno reklamos – tiesiog žudo. Todėl neskaitau ir Balso. Verslo Žinios gal ir būtų tas portalas, kurį pavadinčiau geriausiu, jei ne jų kvankštelėjimai su turinio slapstymais, praeito tūkstantmečio dezainu ir registracijomis. Todėl jau seniai neskaitau ir šių. LRT portaliukas (valstybinė kontora) – turiniu visai neblogas. Naujienos operatyvios, tačiau pateikimas – na taip, valstybinis. Praeitame tūkstantmetyje jie būtų atrodę visai moderniai, dabar gi – nesuprasi, ką jie ten daro… Todėl irgi neskaitau. Ką internete veikia Respublika – nežinau. Toks vaizdas, kad jie iki šiol nesupranta, kas tie internetai. Todėl ir neskaitau. Gal tik Diena tarp visų išvardintų portalų atrodo kiek perspektyviau – turinio kokybe bando konkuruot su Lietryčiu, kartu nenušokdami į politinių tendencijų duobę. Bet ir jų neskaitau. Ar praleidau kažką?

Šiaip jau ankstesnės pastraipos galėjote ir neskaityti, ten jokia ne analizė, o tik bandymas apibūdinti kiekvieną portalą vienu sakiniu. Internete situacija išties yra puiki – konkurencija didžiulė, skaitytojas visad gali pasirinkti. O tai, kad visur prišikta straipsnius uždengiančių reklamų, kurios dar ir automatiškai ima groti, kalbėti ir dainuoti, taip priversdamos tiesiog uždaryti portalą ir ten daugiau negrįžti – smulkmenos. Tikri žiaurumai prasideda, kai pabandai pažiūrėti TV. Pasirodo, anokia "Kakadu" – tai viena iš rimčiausių tiriamosios žurnalistikos laidų. Kitos tiriamosios laidos šūdus ant žiūrovų irgi pila cisternomis, tačiau, skirtingai nuo "Kakadu", dar ir vaizduoja solidžias. Seimo darbas pagal TV – tai tik dar vienas realybės šou, kur seimūnų veiklą reikia pateikti tokiame pat formate, kaip seriale "Lai kraujas liejasi laisvai". Nes kitaip, matyt, neįdomu bus. Kas gi gaunasi? TV elementariai atmeta naujienas, kurios aktualios visuomenei, tuo tarpu generuodamos naujienas pačios. Pvz., net jei koks nors seimūnas prisidirbo, informacijos pagrindą sudarys ne info ne apie seimūną, o pačios TV sugeneruoti sąmokslai, kur tas seimūnas bus įkištas lyg tarp kitko. Į savo auditoriją šie "žurnalistai" žvelgia tiesiog, kaip į debilų tuntą, kuriuos tiesiog reikia maitinti šūdais. Šūdais, šūdais, šūdais – kuo daugiau, tuo geriau.

Atrodo, per paskutinius kelioliką metų žiniasklaida praėjo gan įdomų kelią. Ypač ryškiai tai matosi TV. Gal būt tai susiję su tuo, kad dėl interneto pasikeitė TV auditorija – neliko intelektualesnės publikos dalies, kuri dabar tiesiog naudojasi internetu? O gal priežastys kitos? Nežinau. Mane vemt verčia TV naujienos. Išties vemt verčia ir laikraščiai, ir net internetiniai naujienų portalai. Gal dėl to aš taip ir žaviuosi tais paskutiniais rimtosios žurnalistikos atstovais. Tais, kurie dar žiūri į savo skaitytoją, kaip į žmogų.