Tag Archives: korupcija

Pirkimų centralizavimas ir…

Buvo prieš porą savaičių toksai įvykis – pirmą kartą Lietuvos istorijoje valdiška įstaiga pasikvietė tiesiog būrelį žmonių iš gatvės, kad papasakotų jiems apie tai, kaip veikia. Na, aišku, reikia pripažinti, kad tie žmonės nebuvo absoliučiai iš gatvės – tai buvo blogeriai, bet kadangi blogeriai visgi yra tiesiog žmonės, o ne kokie nors žurnalistai, tai gaunasi, kad pasikvietė žmonių iš gatvės.

Toks poelgis – tai labai drąsu, netgi ženkliška – ypač jei turi omeny, kad valdiškos įstaigos dažnai nepasižymi jokiu atvirumu. Už tai aš jaučiu Jurgitai Kuklierienei labai didelę pagarbą. Gaunasi taip, kad Centrinė Perkančioji Organizacija ėmė ir atsidūrė visų likusių valdiškų kontorų priešaky, nes kol kas vienintelė tesugebėjo pamatyti, kokie pokyčiai ateina su internetu – galimybė tiesiogiai kalbėtis su žmonėmis. Už tai aš padarysiu tokį prezentą: beveik nieko nepasakosiu apie pačią CPO (nes auditų pas juos nedariau, o jei būčiau daręs – tai tada juo labiau nepasakočiau), bet užtat papasakosiu apie pirkimų centralizavimą bendrai.

Soweto lūšnynai Pietų Afrikoje, netoli Johanesburgo

Kiekvienas varguolis, gyvenantis lūšnoje, nori viską daryti pats, nes nepasitiki jokia centralizacija. Tačiau kiekvienas kapitalistas, gyvenantis ne lūšnyne, žino dar Adam Smith įvardintą reikalą: specializacija ir srautinis valdymas produktyvumą kelia begales kartų.

Taigi, paprastai ir aiškiai eikim prie reikalo: klausimas, kas mums iš tos CPO? Pradžioje aš paaiškinsiu panašiai, kaip viename sename nejuokingame vadybiniame anekdote (kuris, beje, iš tikrovės):

Ateina konsultantas pas įmonės savininką (beje, norint prisibelsti iki savininko – dažnai reikia bent kelių mėnesių) ir sako:
– Norite sutaupyti 15 procentų išlaidų iš pirkimų reorganizacijos?
– Žinoma. Bet tu papasakok, kaip daryti, tada aš pagalvosiu, ar verta tau mokėti, – sako įmonės savininkas.
– Gerai, – sako konsultantas, – viskas labai paprasta. Tik pirmiausiai jums reikia įvertinti, kiek įmonės darbuotojai pavagia. Po to susitiktume ir aptartume.
Praeina mėnuo ir įmonės savininkas skambina konsultantui:
– Žinot, mes čia su finansininku jau visą mėnesį skaičiuojam. Kad vagia ir švaisto visi – tą jau išsiaiškinom. Kad dingsta net ne 15, o bent 30 procentų – tą irgi išsiaiškinom. Ir netgi supratome, kad negalime visų vagiančių atleisti, nes įmonė liktų be darbuotojų. Ir netgi supratome, kad jei ir atleisime, nauji vogs lygiai taip pat. Man dabar reikia, kad jūs atvažiuotumėte ir mes pasirašysime sutartį pagal jūsų sąlygas.

Anekdotas, deja, gan gyvenimiškas. Ir jis būdingas ne tik verslui. Žiauriausia situacija yra su visokiomis valdiškomis kontoromis, kurios tiesiog nekontroliuojamos. Kaip sako kai kurie gandai, valdiškame sektoriuje pilkieji ir juodieji biudžetai gali net viršyti baltuosius.

Viskas labai paprasta: jeigu įmonėje pirkti ir eikvoti resursus gali visi, tai visi tuos resursus ir perka, ir eikvoja, ir švaisto. Yra pinigai – reiškia, kad juos reikia išleisti. Taip tie pinigai ir dingsta. Čia net nebūtina kalbėti apie tikrą vogimą, kyšininkavimą ir pan., nes jo gali ir nebūti. Įmonės savininko supratimu, vagystė – tai tiesiog bet koks švaistymas, kur pinigai eina į balą, kitaip tariant – dingsta turtas.

Kai žmonės kalba apie tai, kad valdžioje visi vagys, tai išties tėra paprastas ir netgi primityvus, tačiau savaip labai teisingas supratimas – neefektyvus eikvojimas yra tiesiog mūsų pinigų švaistymas, kitaip tariant – vagystė iš mokesčių mokėtojo. Ir deja, bet neįmanoma su tuo kovoti: kiek beatleidinėtum iš darbo valdžiažmogių, kiek bebandytum gaudyti kyšininkus, kiek bebandytum kovoti su korupcija, kiek bebandytum rengti papildomų procedūrų – pataisyti sistemos, kur vagia visi – neįmanoma. Hmmm… Ar tikrai?

Continue reading →

Kodėl padidėjo sąskaitos už šildymą? Nr.4: Atsakomybės, įgaliojimai ir techniniai fokusai

Kadangi kolegos iš Commonsense.lt kaip reikiant užkabino temą, kodėl padidėjo sąskaitos už šildymą, tai ir aš ją užkabinsiu, nes ne kartą esu jau kabinęs ir anksčiau. Tik tiek, kad šį kartą tema užkabinta iš peties: buvęs Rubicon (į kažką ten jie persivadino), o dabar kažkaip kitaip besivadinanti įmonė, kuri valdo ir Vilniaus Energiją, užkliuvo procesistams. Ir jie jau parašė tris straipsnius: 1, 2, 3. Taigi, aš parašysiu ketvirtą straipsnį, tačiau apie kitą šio reikalo aspektą.

Vadyboje yra viena elementari, tačiau kardinali taisyklė, kurios privalu laikytis visur: atsakomybė turi būti duodama su įgaliojimais, o įgaliojimai – su atsakomybe. Tai absoliuti sąlyga tam, kad procesai veiktų taip, kaip reikia. Nes jei žmogus yra atsakingas, bet neįgaliotas (arba neįgalintas) kažką daryti, tai jis tiesiog tampa atsakingu atpirkimo ožiu, kuris nieko negali pakeisti. O jei žmogus yra įgaliotas (arba įgalintas) kažką daryti, bet už tai visai neatsakingas, tai jau patys žinote, kas gaunasi.

Kad būtų paprasta suvokti šios taisyklės esmę: įsivaizduokite parduotuvės kasininkę. Tam, kad ji galėtų dirbti taip, kaip reikia, ji turi būti atsakinga už kasą ir joje esančius pinigus. Bet ji kartu turi būti ir įgaliota tuos pinigus kontroliuoti, valdyti. Įgaliota plačiąja prasme: ji turi turėti priėjimą prie tų pinigų, kad galėtų juos įnešti kason ar duoti grąžą. Tuo pačiu ji turi ir valdyti šiuos pinigus: neturi būti kažko kito, kas prie tos kasos lenda prie jos žinios. Tik tada ji išties galės būti atsakinga ir gerai dirbti savo darbą.

Tačiau tai yra teoriškai, toje gražioje vadyboje, kurioje korupciniai* faktoriai neegzistuoja. Tačiau praktikoje kartais ima ir atsiranda kokių nors keistenybių, kai kas nors atsakingas už kažką, už ką neįgaliotas, tuo tarpu kažkas kitas paaiškėja besąs įgaliotas ir įgalintas ten, kur visai neatsakingas. O dar įdomiau būna, kai kažkas yra įgalintas per kelias vietas išsyk. Čia, žinote, jau prasideda visokie nevadybiniai dalykai, kur viskas skaidru, legalu ir teisėta. Vadyboje tokie fokusai visada verčia užduoti klausimą apie tai, ar išties nėra kokių nors povandeninių srovių, kurias reiktų išsiaiškinti.

Kad būtų lengviau įsivaizduoti, vėl prisiminkim kasininkę. Tarkim, kad ji yra atsakinga už pinigus, tačiau visai neįgaliota kontroliuoti kasą. Vietoj jos kasą kontroliuoja koks nors mafukas. Kas iš to gaunasi? Ogi paprastas dalykas: vieną dieną mafukui prireikia pinigų, jis juos paima iš kasos, o atsakinga už viską lieka kasininkė. O mafukas – neatsakingas. Jis tik įgalintas, jis turi prie kasos priėjimą. Taigi, čia galime užduoti klausimą, kodėl mafukas yra suinteresuotas, kad kasininkė būtų atsakinga, bet neįgaliota?

Bet aš čia visgi ne apie vadybą ir mafukus rašau, o apie šilumos tiekimą. Tad užmirškim visus tuos reikalus su įgaliojimais ir atsakomybėmis.

Štai pasižiūrėkim, ką sako Vilniaus meras Artūras Zuokas portalui Delfi, komentuodamas Prezidentės Dalios Grybauskaitės pareiškimą apie galimą Vilniaus Energijos piktnaudžiavimą:

„Galim pasakyti labai aiškiai, kad mes nematome tokių dalykų. Jeigu šiandien „Vilniaus energija“ mums dar nesugeba pateikti statistinių duomenų įvairiausiais pjūviais, vadinasi, niekas jų neturi. O kalbėti be skaičių, be faktų, emocine kalba – tai nėra specialistų kalba , – DELFI prezidentės patarėjos žodžius komentavo A. Zuokas. – Šiandien tų duomenų niekas negali turėti. Todėl visos kitos kalbos yra tiesiog paremtos emocijomis, noru komentuoti, bet neįsigilinant į skaičius.“

Aš čia nekomentuosiu tokių fufelių, kaip pareiškimai apie tai, kad Vilniaus Energija nesugeba pateikti duomenų, kuriuos ji pati puikiai sugebėjo išstatyti sąskaitose už šildymą. Ir kaip esą yra Prezidentės noras komentuoti, kuris esą paremtas emocijomis, o ne faktu, kad krūvos namų gavo daugiau kilovatų. Čia tiesiog nėra, ką komentuoti.

Hmmm… Nors ir sakiau, kad ne apie vadybą rašau, visgi gaunasi, kad apie vadybą. Pažiūrėkim, kas gaunasi, kai makliavojasi atsakomybės ir galimybės su įgaliojimais. Štai, ką sako ponas Artūras Zuokas:

„Žmonės turi gauti atsakymus į visus klausimus, kurie jiems yra iškilę. Ir nuo šiandien „Vilniaus energijos“ klientų aptarnavimo poskyriai trijose vietose veiks iki 20 val., o ne iki 16.30, kaip buvo tradiciškai. Jiems taip pat duodame į pagalbą Vilniaus šilumos tinklų specialistus, savivaldybės atstovus, išmanančius energetikos sektorių, – kalbėjo A. Zuokas. – Turėsime ne už ilgo duomenis, kurie administratoriai Vilniaus mieste yra geriausi, o kurie yra blogiausi. Galėsime palyginti, kurie mažiausiai suvartojo šilumos ir kurie – daugiausiai. Turime netgi pavyzdžių, kai šilumos suvartojimas ne tik nedidėjo, bet ir sumažėjo.“

Vėl dabar imkime ir neanalizuokime, kaip stebuklingai gaunasi, kad Vilniaus savivaldybė nuskuba į pagalbą Vilniaus Energijai su šilumos specialistais, savivaldybės atstovais, o kartu dar ir draugiškai ima veikti Vilniaus Energijos klientų aptarnavimo poskyriai. Čia įdomi pati mero Artūro Zuoko pozicija: reikia rinkti duomenis apie tai, kurie administratoriai Vilniuje yra geriausi, o kurie – blogiausi, o ne aiškintis apie Vilniaus Energiją.

Kitaip tariant, čia ir turime esminį dalykėlį, išlendantį semiotikos dėka: pagal Artūrą Zuoką atsakingi – administratoriai. O kas tada įgalioti ir realiai įgalinti? Ar tikrai administratoriai? Ir štai šitas klausimas yra labai labai įdomus, nes formaliai – lyg ir administratoriai. Tačiau kai bent truputį pasiaiškini technines detales, staiga paaiškėja… Staiga paaiškėja… Staiga paaiškėja. Kaip praneša agentūra VBS, yra nuostabus dalykas: atsakomybė ir įgaliojimai yra atskirti praktiškai taip smarkiai, kaip tik išvis įmanoma juos atskirti – tiesiog fiziškai. Štai kaip, pasirodo, būna su tais daugiabučių šilumos mazgais:

Šilumos tiekimo sistema

Šilumos tiekimo sistema daugiabučiams namams

Kaip matome, pažvelgę į schemą, yra įvairių būdų, kurių dėka galite mokėti už šilumą, kuri jums nereikalinga:

 

  1. Gali būti, kad šilumokaitis (o jis dar ir kaip gali priklausyti šilumos tiekėjui) turi klaikiai prastą naudingumo koeficientą. Tai reiškia, kad jis šildo rūsį, o ne jus. Ir svarbiausia, kad šilumos tiekėjas tada per tą šilumokaitį gali prisukti tos šilumos belenkiek.
  2. Net jei šilumokaitis turės aukštą naudingumo koeficientą, visvien galima per jį perleisti pakankamai šilumos, kad sąskaitose prisidarytų papildomo šilumos sunaudojimo.
  3. Gali būti, kad jūsų namo administratorius užsuka kranelius vidiniame namo šildymo vamzdyne, bet šilumos tiekėjas padidina paduodamo vandens temperatūrą arba slėgį. Arba ir tą, ir aną. Atitinkamai, pastatas gauna daugiau šilumos, nei reikia.
  4. Perteklius šilumos gali būti atiduotas jūsų radiatoriams, kurie gali imti per smarkiai kaitinti, nors ir būtų prisukti administratoriaus.
  5. Tokia pat schema veikia ir su karšto vandens tiekimu: jūsų pastatą galima perteklinai prišildyti ir per gyvatuką, kur cirkuliuoja vanduo. Irgi per šilumokaitį.
  6. Gali būti, kad temperatūros davikliai T1 ir T2 yra prastai sukalibruoti, ar netgi šiaip blogai pajungti, todėl rodo šilumos skirtumą, kurio nėra, bet jis suskaičiuojamas, lyg būtų.
  7. Gali būti, kad debitometras suskaičiuoja daugiau srauto, nei yra išties. Ką gali žinot – klausimas, kas per skaitiklis.
  8. Gali būti, kad šilumos tiekėjas jums pareguliavo šilumą, nors jūs to visiškai nenorėjote.
  9. Gali būti, kad jums šildymą kas nors pagerino išsyk keliais skirtingais iš pavardintų būdų. Procentas šen, procentas ten – niekur gal nieko ir nepastebėsi, tačiau galutinis rezultatas gali būti prastas.

Žinote, kas visgi šioje schemoje įdomiausia? Ogi tas, kad kaip bereguliuotų namo administratorius tą vidinį vamzdyną, šilumos vartojimas priklauso nuo tos įrangos, kuri priklauso šilumos tiekėjui. Teisinga būtų, kad šilumos tiekėjas imtų pinigus tik už tą šilumą, kuri jau paduodama iš šilumokaičio į vidinį namo vamzdyną, tačiau taip nėra: pinigai imami už šilumą, kuri paduodama į pačiam šilumos tiekėjui priklausančias sistemas.

Taigi, kaip matome, pagal tokią schemą gaunasi, kad namo šilumos ūkio administratorius yra atsakingas, bet jis negali praktiškai nieko pakeisti. Kitaip tariant, neįgalintas ir netgi neįgaliotas (prisiminkim, kam priklauso įranga). Tuo pat metu įgalintas šilumos tiekėjas yra visai neatsakingas.

Ai, dar vienas dalykas: paskaitykite šią pigių kreditų schemutę ir prisiminkite, kad nemokamas sūris – pelėkautuose. Ir pasidžiaukite visokia už dyką ar panašiai įrengta ar renovuota šilumine įranga, kuri stovi pastate, kuriame gyvenate.

Beje, jei kam kyla klausimų, ar šita schema yra teisinga, pasinagrinėkite pačios Vilniaus Energijos pateikiamą schemą, bandydami atrasti kokių nors kardinalesnių skirtumų. Paieškokite ten pradžiai tokio daikto, kaip „šilumnešio temperatūros reguliatorius“ ir pažiūrėkite, kokioje sistemos dalyje jis yra. Minimoje schemoje neužkabintas tik vienas dalykas – kad Rubisafe įranga bei skaitliukai gali būti prijungti prie kažkokio centriuko. Tačiau apie nuotolinio duomenų rinkimo ir valdymo galimybes galima sužinoti iš Rubisafe gamintojų – Axis Industries įmonės, kuri, jei neklystu, priklauso vėlgi tai pačiai grupei, liaudyje neretai pavadinamai Rubicon vardu.

Trumpai ir buitiškai: įsivaizduokite, kad jūs turite savo bute radiatorius, kuriuos galima reguliuoti – ar daug jie šildo, ar mažai. Ir įsivaizduokite, kad jūs taupote šilumą, kitaip tariant, užsukate kranelius, kad karšto vandens eitų mažiau – tada reiktų mažiau mokėti už šildymą. Bet kažkas ima ir jums į radiatorius paduoda žymiai karštesnį vandenį, o dar ir su didesniu slėgiu. Jūsų radiatoriai ima kaisti labiau, nepaisant to, kad jūs kranelius užsukot. O dabar įsivaizduokite, kad tie jūsų kraneliai yra valdomi visai ne jūsų.

Ir pabaigai – dar viena Artūro Zuoko citata iš jau minėto Delfi straipsnio, apie tai, ar Vilniaus Energija tikrai reguliavo šilumos tiekimo kiekius, kitaip tariant, ar darė tai, ką neigia:

„Prieš metus buvo taikomas 18-19 laipsnių parametras. Šiemet yra taikoma 21-23 laipsniai. Šitas temperatūrinis grafikas yra suderintas su visomis institucijomis“, – konstatavo A. Zuokas, pridurdamas, kad namų administratoriai vis tiek gali reguliuoti šilumos kiekius namų šilumos punktuose, kad temperatūra butuose nesiektų 20 laipsnių.

Čia nieko jau nereikia nei komentuoti. Ponas Artūrai Zuokai, jūs pasakėte viską. Aš tamstos vietoje būčiau geriau nesakęs. Bet jūs pasakėte.

 

————

* Jau esu ne sykį sakęs, kad korupcija – tai ne tik kyšininkavimas bei atkatai. Tačiau pasikartosiu: korupcija – tai tiesiog sugedimas. Tai ir nekompetencija, ir visokie asmeniniai finansiniai ir nefinansiniai interesai (įskaitant net ir tokius, kaip nenoras turėti rūpesčių, apsikrauti darbais, etc.), ir visokie sprendimus paveikiantys ryšiai, ir kvailumas, ir politiniai kompromisai, ir krūvos kitų faktorių, kurie trukdo siekti nustatyto tikslo. Kitaip tariant, korupcija – tai tiesiog bet koks nevaldomas ir nekontroliuojamas su žmonėmis susijęs procesas, kuris priverčia procesus strigti.

Liberalų Sąjūdis, Eligijus Masiulis ir Remigijus Šimašius nesusiję

Ne, aš čia nieko negaliu pasakyti apie Eligijų Masiulį, nes jis čia niekuo dėtas ir niekaip nesisieja su visu šiuo mano straipsniu. Kaip ir Remigijus Šimašius nieko dėtas ir niekaip nesisieja. Nes Eligijus Masiulis tiktai vadovauja ministerijai, kuri atsakinga už bendriniu pavadinimu tapusius Lietuvos Geležinkelius, Lietuvos Paštą, TV bokštą (kur, beje, dar ir visokios įdomybės su Mezon tinklo reikalais, o kaip sako gandai iš žiniasklaidos – „kas sumokės už 100 milijonų paskolą?„), Vilniaus Oro Uostą ir dar kažką, o Remigijus Šimašius tiktai vadovauja teisingumo ministerijai, kuri už teisingumą atsakinga. Abu labu Liberalų Sąjūdžio atstovai, bet ir šita partija niekaip nesisieja.

Čia tik šiaip man galvoje ūžesiai ir atsitiktinės mintys kyla, kurios irgi su niekuo nesisieja. Juk negali būti ministrai atsakingi už tuos dalykus, kurie kur nors vyksta. Remigijus Šimašius juk neatsakingas už tai, kad jo ministerija vykdo baltarusiškus lukašenkinio režimo nurodymus, o Eligijus Masiulis irgi neatsakingas už tai, ką daro susisiekimo ministerijos prižiūrimos įmonės. Todėl aš nieko čia nerašysiu apie šituos du asmenis, o parašysiu apie visai nesusijusį Bananistaną – neegzistuojančią Afrikos šalį.

Robert Mugabe, Zimbabvės absoliutus valdovas

Robertas Mugabė irgi niekaip su niekuo nesusijęs, ir visa jo nuotrauka čia nesusijusi. Su jokiais liberalais nesusijusi, su atkatais nesusijusi ir išvis su niekuo nesusijusi. Jis tiktai Zimbabvės ekonomiką kelia, vadovauja šaliai ir ją modernizuoja, remdamasis liberaliais principais ir taip toliau. Čia tik šiaip, dėl gražaus vaizdo aš šitą nuotrauką įdedu, nes Robertas Mugabė yra visokių Afrikos pridūrkų garbinamas panašiai, kaip mūsiškių pridūrkų garbinamas yra Aleksandras Lukašenka, kuris aišku niekaip nesisieja irgi su niekuo ir jokių valstybinių lėšų savo propagandoms bei rinkimams niekaip nenaudoja, opozicijos nepersekioja ir niekaip nesisieja su niekuo. Todėl čia aš jus užtikrinu, kad jokių analogijų ar panašumų čia nėra nei pėdsako.

Liberalų Sąjūdis čia matyt niekaip nesusijęs, o tik šiaip kažkokios nesąmoningos asociacijos kažkam kyla, prisiminus kokias nors labiausiai nukvakusias Afrikos valstybes.

O dabar Dansu Dansu parašė, o Common Sense paanalizavo visai kitus reikalus, kurie aišku niekaip nesisieja su jokiu ten Liberalų Sąjūdžiu ar kokiais nors ministrais ar netgi Bananistanu: Vilniaus Oro uostas susigalvoja užsakinėti reklamą, o reikalavimus nustato taip, kad telieka tik vienas galimas tiekėjas. Ir tada jau tas tiekėjas lupa tokius pinigus, kokius tik susigalvoja – t.y., 25 milijonus už tai, kad… Žinokit, aš negaliu aiškiai pasakyti, už ką, nes aš nelabai suprantu, kuriems galams Vilniaus Oro Uostui kažkokios ten komunikacijos paslaugos ir dar už panašias sumas. Tai, atleiskit, labai įspūdinga, kai įmonė, užsiimanti infrastruktūra, perka kažkokius reklaminius projektus, nes tai yra gražu ir dvasinga, gal būt tai kažkaip didina Lietuvos kultūrą ar dar ką nors.

Tai panašiai, kaip komunikacijos paslaugas už 25 milijonus litų pirktų Vilniaus kanalizacijos tinklas, nes juk jis irgi kažkokius žmones aptarnauja, turi rūpintis savo įvaizdžiu ir taip toliau. Aišku, niekas negali tvirtinti, kad tai kokie nors šešėliniai biudžetai, nes viskas čia yra teisėta ir jokių negerų sąsajų mums nereikėtų čia ieškoti, o mano palyginimas tarp fekalinės kanalizacijos ir Vilniaus Oro Uosto – nei į tvorą, nei į mietą, tai tik visiškai nesusijusi asociacija. Nes kaip sakoma, pinigai nesmirdi. Kitaip tariant, nesmirdi nepriklausomai nuo to, per kiek Vilniaus Oro Uostų jie būtų perėję.

Ar rūpi tie 25 milijonai litų susisiekimo ministrui Eligijui Masiuliui? Aš nežinau, ar tai jam rūpi. Gal ir nerūpi, nes jei rūpėtų, tai gal taip nebūtų. Arba atvirkščiai, gal ir rūpi, nes jei nerūpėtų, tai tada nebūtų. O ar rūpi 25 milijonai litų teisingumo ministrui Remigijui Šimašiui? Man rodos, kad irgi arba nerūpi, nes jei rūpėtų, tai nebūtų, arba atvirkščiai – rūpi, nes jei nerūpėtų, tai nebūtų taip. Čia nieko negaliu pasakyti, o galiu tik paspėlioti visaip, nes juk sąsajų ir interesų nėra. Ministrai yra niekaip neatsakingi už tai.

Lėktuvo lakūnas rodo užpakalį

Čia irgi niekaip niekas nesisieja su jokiomis aviacijomis, oro uostais ar dar kuo nors. Nuotrauka irgi ne iš Lietuvos, o iš kažkur kitur. Ir užpakalis čia niekuo dėtas. Tai tik šiaip iliustracija dėl grožio.

Nesvarbu, kad pagal įstatymus galima laisvai nutraukti tokius pirkimus arba reikalauti mažesnių sumų, bet čia matyt taip jau gaunasi, kad nesigauna kažkas. Nes kai nori, kad nesigautų, tai visada nesigauna, o kai nori, kad gautųsi, tai visada gaunasi. Nuo norų gal kažkas priklauso, nes šiaip niekas juk nepriklauso nuo ministrų, o be to, viskas yra labai teisėta ir nieko čia nelegalaus, o žmonės tiktai dirba savo darbą, o be to, už tai valdžia neatsakinga niekaip. Ir išvis aš čia tik spėlioju kažkokias nesąmones pagal savo iškreiptą vaizduotę, nes nieko neišmanau apie tą alternatvią realybę, kurioje dirba ministrai. O jau visai nesusijusios asociacijos man sako, kad ten, kur yra kokie nors pinigų srautai, ten paprastai būna ir tam tikri nusistovėję procesai. Todėl visada labai įdomu pasižiūrėti, kokie ten tie nusistovėję procesai būna kai kuriose schemose, kurių gal ir nėra. Arba yra. Arba kitur yra, bet tiktai ne ten. Aišku, niekaip tai nesisieja ir niekas ten jokių pinigų negauna juk. Viskas teisėta.

Visiškai nesusijęs diskursas apie politinės reklamos atkatines schemas

Čia imkim ir atmeskim visą reikalą, o prisiminkim, kaip veikia klasikinė atkatinė schema su rinkimų organizavimu ir PR agentūrų mechanizmais Bananistane – apie tai buvo daug kalbėta prieš krūvą metų, kai kilo skandalai apie visiškai kitus ir niekaip nesusijusius tenykščius liberalus, kurie per kažkokias rusiškas firmas kažkokius PR sau darė, į prezidentinius postus lipo, o paskui šaukė apie neatsistatydinimus. Tada kas netingi analizavo tas schemas, nes matomai reikalas užsibugino ir spaudos kažkodėl neužčiaupė – gal todėl, kad toji agentūra buvo truputį rusiška, tai gal neatrado būdų, kaip ten tinkamai prieiti prie vietinės žiniasklaidos. Taigi, tada ir išlindo atkatinio mechanizmo principas, kuris yra absoliučiai teisėtas, legalus ir niekaip niekam neįdomus, todėl matyt išsigalvotas ir veikiantis tiktai kokioje nors Zimbabvėje ar Bananistane, bet tikrai ne Lietuvoje:

  • Yra tarkim kažkokia Bananistano Liberalinių demokratų sąjūdžio partija, turinti valstybinių resursų, pvz., ministeriją, kurios valdomoms įmonėms yra poreikis kokioms nors viešinimo kampanijoms ar pan. paslaugoms
  • Tie valstybiniai Bananistano resursai perka iš įmonės „All Max Public Cum Relations“ kokias nors komunikacijos paslaugas, mokėdami belenkokias didžiules sumas, o visokius konkurus laimi vis toji įmonė. O kai kada ir išvis be konkursų ta pati įmonė gauna užsakymus.
  • Iš tos pačios įmonės visokias paslaugas užsakinėja ir kitos įmonės, irgi mokėdamos didžiules sumas ir niekaip jokių ten partijų neremdamos, o tik šiaip pirkdamos tam tikras paslaugas, nes jų reikia verslui.
  • Įmonė „All Max Public Cum Relations“ savo nuožiūra užsakinėja visokias paslaugas iš svarbiausių laikraščių, interneto portalų, TV ir pan., mokėdama didelius pinigus ir skirstydama lėšas ne tik pagal vieną valstybinį užsakymą, bet ir pagal krūvą kitų, net ir nevalstybinių
  • Tuo tarpu kokiame nors neoficialiame pokalbyje „All Max Public Cum Relations“ žiniasklaidininkams duoda aiškių užuominų, kad Bananistano Liberalinių demokratų sąjūdžio partija yra gera. Arba netgi neduoda užuominų, nes žiniasklaidininkai nedurni ir patys mato, kokią reklamą iš jų užsakinėja įmonė ir kas vadovauja atitinkamoms valstybinėms įstaigoms
  • Leidinio vadovybė aiškiai supranta, kad negalima skelbti apie Bananistano Liberalinių demokratų sąjūdžio partijos makles, o taip pat reikia skelbti šį bei tą gero apie tos partijos veikėjus, nes kitaip galima pasigadinti santykius su įmone „All Max Public Cum Relations“, o tokiu atveju dings pinigai
  • Galutiniame rezultate Bananistano Liberalinių demokratų sąjūdžio partija susikuria sau labai gerą įvaizdį visuomenės akyse: skandalų – tik vienas kitas, o jei ir būna, tai šitie skandalai lieka nesusietais su partijos vadovybe, o jei visgi kažkas ir susieja, tai laikraščiai apie tai labai greitai užmiršta ir niekada vėliau neprimena. Kita vertus, tie patys žiniasklaidininkai patys visaip stengiasi populiarinti visokias tų pačių Liberaldemokratų sąjūdžio iniciatyvas.

Štai toks paprastutis politinės reklamos finansavimo mechanizmas, puikiai rodantis, kaip viskas gali būti. Bet aišku, aš tikiu, kad jokie Bananistano ministrai niekaip nesinaudoja jokiomis panašiomis paslaugomis iš jokių agentūrų. Nes jiems juk nereikia jokių tokių paslaugų, jie niekaip niekur nesisieja ir man kylančios mintys irgi niekaip nesisieja. Čia jokių analogijų niekur nėra nei pėdsako, jūs mane supraskite teisingai. Ir jau visai nesusijusios su Bananistano valdžia yra kalbos apie tai, kad kažkokia įmonė, žadanti gauti daug pinigų, teikia paslaugas vienai kitai stambiai įmonei, kurios vienas vadovų yra tapęs vieno ministro patarėju, o paskui – ir ministerijos kancleriu, o kitas tos pačios įmonės vadovų yra tapęs vienu iš valstybėje reikšmingo Liberastijos Instituto vadovų, kuriam prieš tai prezidentavo vienas ministras ir taip toliau. Čia tik visokie Bananistano gandai.

Ir dar labiau nesusiję kratiniai

Aš vat tik tiek atsimenu, kad Eligijus Masiulis jau senais laikais buvo paskelbęs, jog Seimas neturi teisės tirti VSD skandalo, o vėliau pagarsėjo tuo, kad jo vadovaujama Susisiekimo ministerija prakišinėjo visuotinio sekimo priemones, kurias valdytų VSD, bet visa tai, žinoma, irgi tiktai išsigalvojimas. O taip pat man kyla asociacijos ir apie labai įdomius elektroninio balsavimo projektus, kuriuos išvis neaišku, kas valdytų, bet tai aišku irgi kažkoks išsigalvojimas. Na, dar galim prisiminti kažkokį skandalėlį, kai Lietuvos Pašto vadas, paskirtas to paties Eligijaus Masiulio, paaiškėjo besąs elementarus vagis, kas gal irgi išsigalvojimas. Ir visokios vis lendančios kalbos apie Lietuvos Geležinkelius – tai irgi tik išsigalvojimas, tiktai nuogirdos ir nesupratimas. Ir taip toliau, ir taip toliau.

Bananistano vėliava

Čia tik atsitiktinis spalvų sutapimas, nes čia niekaip nesisieja su Lietuvos vėliava

Tai visai seniai užmirštos istorijos, nes spaudai jos kažkodėl visai neįdomios ir matyt patsai ministras su tuo niekaip nesusijęs. Remigijus Šimašius neseniai pagarsėjo, kai jo vadovaujama ministerija ėmė ir pramušė šimtų Lietuvoje esančių bankų sąskaitų duomenų perdavimą Baltarusijos saugumiečiams – to pasekoje dabar Lukašenka savo politinius priešininkus gali kišti į kalėjimus už esą finansinius nusikaltimus, bet už tai, žinoma, kaltas ne ministras, o tik kažkokia ten jo ministerijos klerkė, net nepaisant to, kad į teismą be paties ministro žinios ji gal net negalėjo kreiptis. Kai Austrija sakė, kad viskas teisėta, kad Golovatovą paleido, tai teisingumo ministerija kažką irgi nerišliai aiškino taip, kad pagal ją tai vos ne teisėta gavosi, tai aš čia irgi neįžiūriu jokių skandalingumų, nes tai nesisieja su niekuo.

Remigijus Šimašius anksčiau vadovavo LLRI – tai pačiai kontorai, apie kurią išvis niekam tur būt pasakot nereikia, nes toji kontora remiama niekuo nesusijusių įmonių ir niekaip nesisieja su jokia politika ar ministrais. Bet tai irgi visai gal neįdomu spaudai. Čia, žinoma, tie dalykai niekaip nesusiję, nes nei Susisiekimo ministerija kaip nors atsakinga už Vilniaus Oro Uostą, nei Teisingumo ministerija kaip nors atsakinga už teisingumą. Čia tik šiaip visokios man asociacijos kyla mano durnoje žiurkėniškoje galvoje. Jūs gal man paaiškinkit, ko aš čia nesuprantu ir kodėl prisigalvoju tokių niekų.

Pabaigai

Ponai Eligijau Masiuli ir Remigijau Šimašiau. Žinau, kad anksčiau ar vėliau sužinosit, ką apie jus čia parašiau. Nes žinau, kad visokių ministrų tarnybos labai daug ką monitorina. Jums, ponai ministrai, derėtų atsistatydinti, tačiau aš spėju, kad jūs neatsistatydinsit. Bus eilinis „neatsistatydinsiu ir viskas“, „ministras nekaltas, pavaldiniai kalti“ ar koks nors panašus cirkas. Tačiau turėkit omeny: aš tokius, kaip jūs kiaurai matau. Ir ne aš vienas, o didžiulė daugybė žmonių. Ir jūsų bėda tame, kad pinigų jūs norite, o užsidirbate, būdami ministrais.

Aš labai tikiuosi, ponai ministrai, kad jus galų gale nafig iš koalicijos išmes patys konservai. Nes paskutiniu metu jūs atrodote blogiau net už paksuolius. Žinokit, tai aišku net ir paprasčiausiam internetiniam žiurkėnui.

Vytautas Landsbergis ragina kovoti su simptomais

Vytautas Landsbergis

Konservai išties melstis turėtų Vytautui Landsbergiui, nes jei ne jis, jie jau 10 kartų būtų subyrėję

Vytautas Landsbergis yra tikrai vienas iš įžvalgiausių (jei ne pats įžvalgiausias) Lietuvos politikas. Jo suvokimas yra pakankamai platus ir gilus, kad net jo bendrapartiečiai ne visada suprastų – šis žmogus mąsto bent dešimtmečiu į priekį. Gal todėl jo ypač nekenčia kai kurios specifinės grupės, turinčios tam tikrų interesų. Galim prisiminti Vytauto Landsbergio kalbas, sakytas prieš kelioliką metų – apie tam tikrų užsienio valstybių ir verslo grupių įtakas. Tada buvo keliami isteriški triukšmai apie tai, kaip Landsbergis nusišneka, o dabar po tomis kalbomis pasirašytų veik kiekvienas Lietuvos pilietis. Būtent dėl to įžvalgumo į bet kurį Vytauto Landsbergio pasisakymą reikia žvelgti itin atidžiai, ne atmetant, o analizuojant.

Tačiau drįstu kiek suabejoti paskutiniu Vytauto Landsbergio pasisakymu TS-LKD, tiksliau – jo bendru konceptu. Įvardindamas daugybę įvairių blogybių, išties skurdinančių ir žlugdančių Lietuvos valstybę, Vytautas Landsbergis neapibrėžė tikslaus bendro vardiklio, o nuėjo į kalbas apie kažkokią moralę. Jis nepažvelgė į priežastingumus, o nusakė tik simptomatiką, įvardindamas tą bendrą simptomų rinkinį, kaip „Lietuvos žudikus“. Įsidėmėtinas ir kitas aspektas: Vytautas Landsbergis kalbėjo apie Lietuvos išlikimą, o ne apie augimą. Tai, atrodytų, menka detalė, tačiau ji žymiai aiškiau nusako realią padėtį, nei visa likusi profesoriaus kalba.

Aišku, kad Lietuva yra kritinėje situacijoje – dėl to vargu, ar verta abejoti. Na, nebent mąstytume kelių mėnesių, o ne kelių dešimtmečių tarpsniais. Per paskutinius porą dešimtmečių Lietuvos gyventojų skaičius krito kokiais 700 tūkstančių, o gyventojų vidutinis amžius nuolat didėja. Problema kumuliatyvinė: mažėjant gimstamumui ir emigruojant jauniems žmonėms, lieka vis mažiau žmonių, kurie galėtų didinti gimstamumą, kas blogina bendras sąlygas ir dar labiau skatina emigraciją. Aš jau rašiau, kur link einam, tačiau matomai daugeliui kitų (tiems, kurie neskaito mano blogo, lol) reikėjo sužinoti gyventojų surašymo duomenis, kad bent pajust realybę. Beje, gandai sako, kad gavęs tuos surašymo duomenis, Andrius Kubilius reikalavęs Statdepo, kad šis pasiaiškintų, kodėl tiek mažai suskaičiavo.

Galim apibendrinti, kad problemos yra kardinalios. Ir tai, kad Vytautas Landsbergis kalba apie vidaus problemas, pasukdamas jas bendro Rusijos-Europos konteksto atžvilgiu – tai rimta. Tai yra požymis, kad nepaisant kardinalios Rusijos/Gazprom įtakos, krizės, Europos Sąjungos susilpnėjimo, vėl didėjančios priešpriešos tarp Rytų ir Vakarų, vidinės mūsų problemos jau tampa svarbesnėmis, labiau įtakojančiomis mūsų ateitį, nei galimi priešiški išorės scenarijai. Tai yra viena iš netiesiogiai išsakytų Vytauto Landsbergio minčių. Ir ji yra labai esminė. Ypač kai prisimenam apie tai, kad kalba apie Lietuvos išlikimą, o ne augimą.

Bėda, kad Vytautas Landsbergis simptomų pasireiškimo subjektus įvardina, kaip Lietuvos priešus. Alkoholizmas, savižudybės, emigracija, etc. – krūva visokių vidinių priešų. Išvažiavai ar galvoji apie emigraciją – esi priešas. Gyvenimas užveikė tiek, kad nori nusižudyt – irgi priešas*. Ir taip toliau. Nepageidautinų reiškinių** – krūvos, ir kiekvieną galima su kuo nors susieti. Kiekvienam dalykui atsiranda blogio nešėjas – blogietis, kurį, atrodytų, nubausi ar pašalinsi ir viskas pasitaisys. Tiktai praktikoje niekada nepasitaiso, nes tai juk simptomai, tiesa? Nepių yra krūvos, bet kur yra jų šaknys? Kur yra tų simptomų priežastys, t.y., problemos***?

Korupcija

Elihu Vedder, "Koruptyvi legislatūra" (:P), JAV Kongreso Biblioteka.

Visi Vytauto Landsbergio vardinami Lietuvos priešai tėra simptomai: alkoholizmas atsiranda ne iš niekur, savižudybės – irgi ne savaiminiai kažkieno įnoriai, vairuojantys puspročiai – irgi kažkokių procesų pasekmė. Plėšikai, finansiniai sukčiai, korupcionieriai, kyšininkai, chuliganai, narkotikų prekeiviai – gyvuoja ir tarpsta ne šiaip sau, o dėl to, kad yra kažkokios priežastys, sukuriančios tam sąlygas. Emigracija irgi vyksta ne šiaip sau, o tik dėl to, kad tam yra priežastys (ir beje, dominuoja ne ekonominės, nors visi apie ekonomines šneka).

Žinoma, įvardinti netinkamas visuomenės grupes, kaip Lietuvos priešus – lengva. Tai daro įspūdį. Kiek prasčiau, kad toksai skaidymas į savus ir priešus tik pablogina situaciją, kurią pats Vytautas Landsbergis mini – susvetimėjimą, nepasitikėjimą, moralines blogybes, etc.. Pats Vytautas Landsbergis lyg ir sako, kad tai yra bėdų priežastis, tačiau nebūkim fantazuotojais – tai tik dar viena, tiesa, truputį gilesnė nepė. O ir nepasitikėjimas, pripažinkim, ne vienpusis: valstybė nepasitiki gyventojais, priima įstatymus, leidžiančius praktiškai nekontroliuojamai klausytis pokalbių, sekti elektroninį paštą, užversti nesuvokiamais mokestiniais reikalavimais, o kaip valstybe nepasitiki gyventojai – tai ir išvis nereikia aiškinti.

Jei visokių sutrikimų pilna, o giluminės priežastys nėra akivaizdžios – dažniausiai galime spėti apie gana esmines sistemines, struktūrines problemas. Ir teisingas žingsnis čia būtų ne kalbos apie kažkokius priešus, o tiesiog nuobodi, rimta ir nuosekli sistemos analizė, paišant schemeles (kartais – tiesiog neįsivaizduojamo didumo, pvz., kad 6 dydžio šriftu į A0 formatą netilptų nei ketvirtadalis) ir randant taškus, kur reikalingi pokyčiai. Deja, kiek tenka susidurti su politika, šitai niekam neįdomu.

O daugelio bėdų priežastys juk ganėtinai paprastos savo esme: kuo daugiau valstybė gali kištis į piliečių gyvenimą, tuo labiau piliečiai gali būti užknisami, tuo labiau jie būna terorizuojami, ribojami, etc., tuo didesnės galimybės veikti korupcionieriams, švaistyti lėšas, etc., etc., etc.. Tačiau kovojant su simptomais, daugeliui ima atrodyti, kad reikia dar labiau didinti kontrolės ir ribojimo mechanizmus, o kai šie galutinai pasirodo besą neefektyvūs, imama ieškoti priešų. Paradoksas: išties didžiausias priešas yra beveidis, nes tai sistema (ar jos dalis), o ne kokie nors konkretūs žmonės.

Visgi, nors ir keldamas prieštaravimus, aš būčiau linkęs Vytauto Landsbergio kalbą vertinti labai teigiamai: net nepaisant tenai minimų priešų ir moralumų, tai yra rimtas posūkis link vidinės problematikos, kamuojančios Lietuvą.

 

————-

* Jei atmintis nemeluoja, sovietiniame Baudžiamąjame kodekse savižudybė buvo įtraukta į nusikaltimus, remiantis paprasta logika: jei nusižudai, vadinasi naikini valstybės nuosavybę – darbo jėgą.

** ToC fanatai nepageidautinas pasekmes vadina sutrumpintai – nepėmis. Nepė šen ir nepė ten, ir visi mes kiaulės. Nes jei pasižiūri – pasekmės visur, o kaltų nėra. Todėl ir reikia priežasčių analizės.

*** Vadyboje yra kardinali distinkcija tarp simptomų (gedimų, incidentų, nepių) ir jų priežasčių (problemų): problemos yra ne šiaip kokie negerumai, o priežastys. Pvz., alkoholizmas Lietuvos mastais nėra problema (grįžkim prie apibrėžimo: problema yra priežastis, o ne simptomas). Alkoholizmas – tai tik simptomatika. Problema slypi kažkur kitur (gal būt, ne viename, o keliuose dalykuose), dėl ko alkoholizmas plinta. Pvz., kad ir alkoholio reklamoje (tarp kitko, vakar mačiau puikų pavyzdį: 5 metų amžiaus vaikas, aprengtas vaikiškais Kalnapilio marškinėliais – klausimų apie rinkos auginimą dar kyla?). Identifikavus priežastis ir jas pašalinus, simptomatika ima nykti savaime. Būtent toks vadybinis požiūris, kur priežastys atskiriamos nuo pasekmių, leidžia efektyviai tvarkytis su bėdomis, tačiau viena nuo kito turi būti griežtai skiriama: priežasčių ir blogų pasekmių šalinimo procesai yra tiesiog nesuderinami savo esme (proaktyvūs vs. reaktyvūs).

Dainius Radzevičius užkabino Respubliką

Žurnalistika mirė

Žiniasklaida turėjo kvapelį ir anksčiau, tačiau kardinaliai dvoktelėjo per krizę, prasidėjusią 2008 - visiems baisiai prireikė pinigų

Respublika kaltina Dainių Radzevičių kažkokiu šmeižtu – už tai, kad šis išdrįso pasakyti, ką galvoja apie WikiLeaks informaciją, kad yra Lietuvoje korumpuotų leidinių. Šiandien, beje, jei iš balso teisingai atpažinau, Rimvydas Valatka per Lietuvos Radiją viską neigė ir sakė, kad čia politikai korumpuoti, todėl žiniasklaida nekalta. O Vitas Tomkus matyt paprasčiau viską sprendžia, be Lietuvos Radijo, o raštais, kuriuos nusiunčia Lietuvos Žurnalistų Sąjungos vadovui.

Štai neseniai Troy parašė, kad buvo tylima. Bet aš manau, kad tai nėra paprasta – pasakyti, kad karalius yra nuogas, todėl neieškokim, kas kaltas, o kas nekaltas ir kodėl kažkas ilgai tylėjo. Tam reikėjo WikiLeaks.

Anksčiau, kai spaudos korupciją pabandė įvardinti Rytis Juozapavičius iš Transparency International, jis buvo sumaišytas su purvu taip, kad maža nepasirodytų. Reikėjo WikiLeaks tam, kad tai būtų įvardinta tiesa, bet net ir tada, kai šitai padarė WikiLeaks, parėjo visokie purvai ant ko papuola. Ponai, čia reikia kiekvieno rankos, reikia patriukšmaut apie tai per visur. Dainiui Radzevičiui šiuo atveju reikia palaikymo.

Trumpai tariant, ponai, laikas pradėti buzą. Nieko negalvojant. Praplatinti nuorodą į Dainiaus Radzevičiaus atitinkamą straipsnį per visur. Visur, kur įmanoma – Snukiaknygėje, bloguose, komentaruose, emeilais draugams, Tviteryje, etc.. Tegul truputį žmonės pamato skaidrumo. Mes juk tai galime – padarykim 🙂

Dvi nuorodos jums (jas ir reikia paplatinti, ypač pirmą):

Apie visą reikalą Dainiaus Radzevičiaus bloge – http://dainius.org/?p=6486

Respublikos raštas Dainiui Radzevičiui – http://dainius.org/?p=6492

Ponai, mes galim pagerinti žiniasklaidą Lietuvoje. Todėl padarykime reikalą viešu. Padarykim tai dabar. Tai proga kiekvienam pridėti savo ranką. Taip, tai proga ir TAU. PADARYK TAI DABAR.