Retokai ir mažokai rašau psichologijos temomis. Man pačiam tai gana keista, nes tai viena iš sričių, po kurias kapstausi gana daug ir gana seniai. Kažkaip gal tai pernelyg asmeniška, o gal tiesiog šioje srityje jaučiuosi viską viską dar tik atrandantis. Atrandantis, nes psichoterapiją supranti tiek, kiek supranti pats save. Kelias į savęs supratimą yra ilgas, o atradimų jame – labai daug.
Ne taip seniai (bene prieš metus kokius) sužinojau, kad Lietuvoje psichoterapeutų sluoksniuose Stephen Karpman Dramos trikampis žinomas keistai menkai, nors tuo pat metu puikiai žinoma Eric Berne transakcinė analizė (beje, pats Eric Berne prie Karpmano koncepto savo rankas irgi pridėjo). Ir keista, bet vis tenka išgirsti kalbų netgi iš vieno-kito kokią nors mokyklą atstovaujančio psichoterapeuto, kad kitos teorijos esą neteisingos ar ignoruotinos, nors išties viskas išties siejasi ir gulasi vienon krūvon kuo gražiausiai.
Kažkuriuo metu mums tenka tiesiog imti ir pasižiūrėti į save. Kažkaip kitaip. Mes bandome viską susidėlioti, peržiūrėti, o galų gale atrandame tai, kas svarbiausia – kad mes galime būti patys savimi. Ir tada į mūsų širdis ateina pavasaris.
Ponai psichologija besidomintys, o taip pat gal net ir kai kurie psichologai bei psichoterapeutai, visos tos skirtingos psichoterapinės teorijos kuo gražiausiai susiderina ir gulasi vienon krūvon. Ir daugelis tą puikiai žinote. Gal mažiau apie tai žino kai kurie žmonės, kurie psichologija domisi nebent paviršutiniškai. Tai gal vat tokiems ir bus šis straipsnis. Truputį perteklinai koncentruotas, nelabai rišlus, kartais pernelyg viską supaprastinantis, labai daug ką praleidžiantis, tačiau labai labai glaustas įvadas į psichoterapijos sąvokas ir teorijas, kurias verta žinoti, gyvenant XXI amžiuje.
Pirmas dalykas, kurį būtina įsikalti į galvą, prieš skaitant – tai pats psichoterapijos pagrindas: visi mūsų išmokimai, visos mūsų patirtys, visiškai viskas – tai yra subjektyvu ir asmeniška. Subjektyvu – tai reiškia, kad per kažkur neatitinka objektyvios realybės. Kitaip tariant – tai yra savo esme neurotiška – mūsų suvokimas konfliktuoja su realybe. Taigi, mes visi, be jokių išimčių esame neurotikai.
Antras dalykas, tiesiog sekantis iš pirmojo – tai, kad būti tobulu, ne neurotišku – tiesiog nėra įmanoma iš principo. Tai reiškia, kad būtent tie, kas pretenduoja būti kažkuo tobulais savo jausmuose ir santykiuose (t.y., neigia ir slopina savo neurotiškumą), išties ir turi problemų, kurios yra nesprendžiamos.
Psichoterapijos paradoksas yra toks: santykiai gerėja ir mes patys laimingėjame, kai mes pripažįstame ir priimame save, kitus žmones ir visą pasaulį taip, kaip yra – su visais konfliktais ir neatitikimais. Tik priimdami savo pačių neurotiškumą ir pasakydami sau, kad tai yra visiškai Ok, mes galime pasidaryti tikrais, gyvais, priimančiais kitus žmones ir pasaulį. Kuo labiau mes leidžiame sau būti neurotiškais, tuo mažiau mes būname neurotiškais.
O dabar, jei jau priėmėte tai, kad visi esate neurotikai (na, gerai, ir aš toks), tai galime pereiti prie psichoterapijos pagrindų. Žinoma, tuose pagrinduose daugybė dalykų ne tik kad fragmentiškai užkabinta bus, bet net ir visai neužkabinta. Bet manau, kad visvien vaizdą ir šiokią tokią orientaciją gausite.
Oj, ne, palaukit dar. Dar, prieš jums pradedant skaityti, aš noriu padėkoti porai draugų, kurie mane parecenzavo ir pakonsultavo šiomis temomis.
Ypatingai noriu padėkoti Agnei Matulaitei, kuri yra viena iš garsiausių Lietuvos psichoterapeučių (ir turinti pasaulinį vardą) – žinoma, jai mano paviršutiniškas priešokis prie šių temų turėjo pasirodyti juokingai, bet ji yra tiesiog nuostabi ir recenzuodama labai geranoriškai ir vienareikšmiškai sugebėjo man įkalti tiek vinių kakton, kad aš supratau, kad viską reiks perrašyti, o paskui, pažvelgęs į tai, kiek jau prirašiau, supratau, kad aš šiuo atžvilgiu beviltiškas, o jau tada pagalvojau, kad galiu sau leisti būti netobulu – kokiu tik noriu (taip, aš sau viską galiu leisti, nes tiesiog aš sau galiu leisti viską).
Trumpai tariant, klaidų, netikslumų ir taip toliau čia liko net nepaisant to, kad Agnė Matulaitė į jas labai teisingai pabaksnojo. Bet be jos šis mano ilgas straipsnis būtų daug prastesnis. Ji pakėlė šitai į kardinaliai geresnį lygį.
Taip pat išskirtinai noriu padėkoti ir senam savo draugui, psichologui ir coaching meistrui Audriui Matiukui, kuris kartą man išdėstė pokyčių kilpos esmę, o paskui, kai aš žiauriai supaprastintą tos teorijos variantą įdėjau čia į straipsnį, man davė visą metodinę medžiagą, kuri jūsų laukia atskirai – jau kaip Audriaus straipsnis. Paskaityti galėsite jį jau gana greitai. Ir ten bus tai, ko jūs norite – neįtikėtinai glausta, koncentruota ir ryški medžiaga.
Taip, aš atvirai jums reklamuoju šiuos žmones, nes tai yra žmonės, kurie verti reklamos.
Ir dar, aš noriu padėkoti visiems, kas priėmė ir priima mane tokį, koks esu. Tiems, su kuriais aš galėjau ir galiu būti savimi. Kartais tai išties labai sunku – ir man pačiam, ir tiems, kas su manimi bendrauja. Ačiū jums.
Continue reading →
