Tag Archives: vadyba

Edward Deming: 14 šventų principų, kuriais privalot vadovautis

Edward Deming

Šitas dėdulė, gimęs dar 1900 ir, deja, jau miręs, yra šventasis, kurio abrozdėlį turi ant sienos laikyti kiekvienas religingas vadovas. Jungtinėse Valstijose sukūręs visus šiuolaikinės vadybos pagrindus, Edward Deming liko neįvertintas, tačiau kai 1947 atvažiavo į Japoniją, šie suprato, kad pas juos atėjo Mesijas. Visas Japonijos ekonominis stebuklas - tai šio dėdulės žodis, kritęs į japonų širdis. Visi japoniški vadybiniai tobulumai, Toyota Kaizen ir taip toliau - tai Edwardo Demingo vadybinės bažnyčios žodis. Melskitės, nusidėjėliai.

Jei kam nors nežinomi tie 14 Edward Deming kokybės vadybos principų, tai čia jums kaip šventas raštas bus, kaip kokie Dievo įsakymai. Šie principai – tai ne šiaip kokios nors gražios frazės, kurios gražiai skamba. Tai esminiai dalykai, kurių nedarant, įmonės žlunga, o kuriuos darant – klesti. Tai procesinio valdymo ir nuolatinio veiklos gerinimo baziniai principai.

Pabandykit kiekvieną Demingo principą pakvestionuoti*, pamodeliuodami scenarijų: kas įvyks, jei įmonėje diegsim priešingą dalyką, vadovausimės priešingu principu? Arba kas įvyks, jei šito išvis nesilaikysim? Tada suprasit, kad tai yra tokios esminės vadybos tiesos, kad jas reikia mokytis net ne atmintinai, o kaip esminius dalykus, gyvenimo principus, kuriais reikia remtis visur.

Kai kalbama apie japonišką verslo vadybą, apie gamybą, kuri stebuklingai kokybiška ir gera, nepaisant stebėtinai mažų savikainų, dažniausiai nei neįtariama, iš kur tai atėjo. O tai atėjo iš JAV, kai po II Pasaulinio karo į okupuotą ir sugriautą Japoniją atvyko statistikos profesorius Edward Deming. Jį pakvietė generolas Mac Arthur – kad padėtų suorganizuoti gyventojų surašymą. Baigėsi tuo, kad profesorius ėmė dėstyti darbo organizacimo metodus japonų įmonių vadovams ir inžinieriams – būtent tiems, kurie Japonijoje surengė kokybės revoliuciją.

Jei savo įmonėje norite japoniško stebuklo, kalkit Demingo principus tol, kol imsit šitais dalykais gyvent, kalkit tol, kol užmiršit, kaip tuos principus užrašyti, kalkit tol, kol tai taps jūsų pačių idėjomis, kalkit tol, kol patys imsit šiuos dalykus atrasdinėti patys iš savęs, iš savo patirties, iš savo išmąstymų, kaip didžiąsias tiesas. Bet kol neatradote jų patys – paskaitykite.

Continue reading →

Strateginis valdymas: kur filosofija susieina su vadyba

Hamburgeris ir vaikas

Strateginis planavimas - paprastas, kaip hamburgeris. Rezultatas priklauso nuo to, iš ko jį padarysite.

Užvedė mane ant šito straipsnio parašymo ponas Baltasis Vaiduoklis, su kuriuo vis nueinam tarpais į kalbas apie viziją, misiją ir vertybes. Tai daugelio mūsų įmonių „žinomi“ dalykėliai, kurie kartais padaromi nelyg koks psichologinis testas, prirašant belenko ir užmirštant. Dar ryškiau nesąmoningas strateginis valdymas matomas būna valstybinėse kontorose, kurios kartais prieina iki to, kad vizijos, misijos ir vertybių kūrimą pilnai užsako išorinėms firmoms.

Išties vizija, misija ir vertybės – tai sritis, kur ypatingai ryškiai pasimato gan paprastų vadybos idėjų įtaka ilgalaikiam įmonės darbo efektyvumui. Viskas čia paprasta, tačiau būtent dėl paprastumo – velniškai keblu (beje, tai akivaizdu kiekvienam fizikui: kuo mažiau sistemos elementų, tuo mažesnis jos apibrėžtumas).

Šita sritis yra labai savotiška ir dar dėl vieno reikalo: būtent čia už jus nieko niekada nesugalvos ir nepasakys joksai verslo konsultantas. Tačiau būtent čia patyręs verslo konsultantas jums padės tiek smarkiai, kiek niekada nepadėtų kur nors kitur. Padės dėl to, kad galės pažvelgti į jus iš šalies, lyg klientas ar pašalinis stebėtojas, matantis jūsų svajones, norus, idėjas neutraliu ir sisteminiu žvilgsniu. Padės dėl to, kad galės rasti bendrą kalbą ir su akcininkais, ir su vadovybe (o šios dvi šalys įmonės valdyme neišvengiamai atstovauja tam tikrais atžvilgiais priešingas pozicijas). Galų gale, padės ir dėl to, kad leis pagalvoti apie prasmę – apie tai, apie ką nesusimąstome darbo rutinoje.

Continue reading →

Atsakymas į išpuolį prieš vertelgas

Ponas Leo Lenox neseniai parašė tokį straipsnį, kurio kitaip, kaip grubiu išpuoliu netgi nesigauna pavadinti, nes jis sąmoningai parašytas, kaip išpuolis, kur visi, kokie papuola stereotipai sviesti į veidą kam papuola. Čia išties nėra ką atrašinėti net į visą tą kratinį, kurį ponas Leo Lenox parašė, paskaitęs pas mane apie tai, kad darbuotojai turi gyventi ne iš bedarbio pašalpų, o iš uždirbamų pinigų. Čia įdomiau kas kita – kodėl tokios mintys atsiranda? Kodėl pono Leo Lenox galvoje kyla, pvz., tokios fantazijos (citata):

Kai studentas, kurį priėmus reikia „mokyti nuo 0“, per kelis mėnesius praktikos išnaudojamas kaip 2 etatais dirbantis darbuotojas. Kažkodėl tuo metu niekas nesiima jų mokyti, o tik išleidžia du savo darbuotojus nemokamų atostogų.

 

Hugenotų skerdynės

Jei paklausysi kai kurių nuskriaustųjų tinginių ir nemokšų, tai darbdavys nieko neveikia, tik kankina visus darbuotojus, devynias skūras lupa, o jei kas leistų, tai ir nužudytų klaikiausiais būdais, begerdamas šampaną su mergom, kad tiktai pinigų nereiktų sumokėt.

Continue reading →

Mirė Eli Goldratt, TOC kūrėjas

Mirė Dr. Eliyahu Moshe Goldratt – nuostabus žmogus, kurio dėka vadyba gavo nuostabų įrankių kompleksą, leidžiantį įmonėms įveikti bet kokius sunkumus. Apie tai jau parašė Common Sense, o aš tik percituosiu jų atrastą citatą:

Šypsausi ir skaičiuoju lenkdamas pirštus: pirma, žmonės yra geri. Antra, bet kuris konfliktas gali būti išspręstas. Trečia, kiekviena situacija, nesvarbu, kokia sudėtinga ji atrodytų, yra be galo paprasta. Ketvirta, bet kuri situacija gali būti pagerinta iš esmės; netgi dangus nėra riba. Penkta, kiekvienas žmogus gali pasiekti pilnavertį gyvenimą. Šešta, visuomet egzistuoja win-win sprendimas. Ar man tęsti?

Dr. Eliyahu M. Goldratt

1947- 2011

Eliyahu M. Goldratt

Eliyahu Moshe Goldratt

Apie darbo įrankius ir progresinius mokesčius

Progresiniai mokesčiai padės daug uždirbantiems uždirbti dar daugiau

Šėtoniška mintis, bet pabandykit ją paneigti: progresiniai mokesčiai padės daug uždirbantiems uždirbti dar daugiau

Jei kalbėsim apie socialinį teisingumą – manau, kad su tuo viskas lyg ir aišku: darbuotojas dirba darbdavio sukurtoje darbo vietoje, t.y., gauna iš darbdavio galimybę užsidirbti. Todėl akivaizdu, kad darbdavys ne tik dirba pats, kurdamas verslą, bet, iš esmės, dar ir išlaiko darbuotoją. Socialiniu požiūriu natūralu, kad darbdavys už tokią veiklą turėtų būti apmokestinamas mažiau, nes netiesiogiai jis krūvas mokesčių sumoka per darbuotoją. Čia tiesiog nėra ką ginčytis. Bet jei panagrinėsim reikalą iš pridėtinės vertės kūrimo efektyvinimo pusės, tai gausis sudėtingiau.

Pabandykim užsiimti modeliavimu, kaip sakant, padarykim kokio paprasto atvejo analizę (supaprastintą case study). Tiesiog skaičiais ir pinigais pabandykim įvertinti, kas per galas yra tie progresiniai mokesčiai, jei juos nagrinėsime mikrosistemos (įmonės) mastais. Čia, beje, jums bus atsakymas į klausimą, ar verta pezėti apie kokius nors socialinius mokesčių teisingumus*, kai galima tiesiog skaičiuoti pinigus.

Įsivaizduokime tokią situaciją: yra įmonė, kur du darbuotojai užsukinėja varžtus. Pavyzdžiui, kokius nors baldų varžtus. Darbas pas juos paprastas – paėmei dvi detales iš dviejų krūvų, paėmei varžtą, užsukai atsuktuvu, padėjai surinktą daiktą į trečią krūvą. Konkrečios darbo laiko sąnaudos – 50% varžtų sukimas, 50% – detalių kilnojimas, varžtų kišimas į skylę ir pan.. Tačiau skirtumas tarp darbuotojų toks, kad vienas per pamainą surenka 100 gaminių, o kitas – 200. Kitaip tariant, darbo našumas skiriasi dvigubai. Atitinkamai skiriasi ir darbuotojų atlyginimai bei įmonės iš jų gaunamas pelnas: lėtasis gauna 1000 litų atlyginimo ir atneša 500 litų pelno, o greitasis – 2000 litų atlyginimo ir 1000 litų pelno, visos kitos išlaidos yra pastovūs kaštai, kurie pasiskirsto vienodai.

Dabar klausimas: jei mes galime nupirkti labai gerų brangių elektrinių atsuktuvų, kurie suka varžtus du kartus greičiau, nei juos suka greitai dirbantis darbuotojas, ar verta tai daryti ir ar verta pirkti atsuktuvą pigiam darbuotojui? Tarkim, toksai supergreitas atsuktuvas kainuos 1000 litų.

Continue reading →