Tag Archives: vyriausybė

Andrius Kubilius džiaugiasi laimėjimais

Andrius Kubilius džiaugiasi laimėjimais prieš sveiką protą. Girdėjau kaip viešai gyrėsi Seime, kad suvaldė kažkokį ten bankinį kolapsą bei labai padėjo verslui. Matėm, kad taip padėjo, kad dabar jau apie grynųjų uždraudimą kalba. Kiek daugiau, nei prieš metus rašiau apie krūvas nesąmonių ir tai, ką verta padaryti. Deja, nepanašu, kad kažkas kažką būtų pradėjęs galvoti.

Ale gi žinot, nors kuolą ant galvos tašyk, atrodo. Patylėtų bent jau, tai vis būtų šis tas, o dabar – giriasi savo pridirbtais absurdais. Dar galėjo pasigirti pagalvės mokesčiu – PSD. Arba bandymais apmokestinti natūrines pajamas. Pamiršo, tur būt.

Prieš porą metų buvau labai naivus ir žiūrėjau tokiu kvailu išoriniu žvilgsniu į Vyriausybę bei visokias partijas, buvau tik tik pradėjęs aiškintis kai kurias politines specifikas. Netgi savo bloge berods rekomendavau balsuoti už konservus. Ir vos atėjus tai šutvei į valdžią, pakraupau, nes iš pirmų pareiškimų apie tuo metu dar būsimas naktines reformas paaiškėjo, kad jie ruošiasi sukelt kažkokį ekonominį košmarą. Tikėjausi, kad durniai tai durniai, bet bent jau kažką sąžiningumo link padarys. Deja, paaiškėjo, kad pernelyg durni.

Link sąžiningumo – jokio judesio, mokestiniai pokyčiai tą rodo – GPM už dividendus sumažintas nuo 20 iki 15, bankams sušerta belenkiek, rinka prismaugta su PVM didinimu, etc.. Ir per visą tą savo absurdo teatrą jie nepasibodėjo ar tik ne apie tūkstantį mamų po teismus tampyt už susigalvotus esą įstatymų pažeidimus, kurie vėliau paaiškėjo besantys visai nepažeidimais, o teisėtu dalyku…

O dabar… O dabar dar galim prisiminti ir šviežią bandymą susibroliauti su Valdemaru Tomaševskiu. Man atvejis kažkuo labai primena kiek senesnę Viliaus Navicko įspūdingą konservų apsiteršimo šventę, tačiau žinot, kas įdomu? Tomaševskis, bent jau nuoseklus, tuo tarpu konservai – tamposi tai šen tai ten, pasirodydami ne geriau, nei Artūras Paulauskas, grįžęs į Viktoro Uspaskicho glėbį. Atmatos.

Vienas mano draugas prieš porą metų pasakė maždaug tokią frazę: „socdemai tikrai protingesni už konservus, bet daugybė jų – sukčiai, todėl balsavau už konservus, kurie bent kiek sąžiningi, tegul ir durniai„. Pasirodo, kad durniai nelabai kuo geresni, o ir jų sąžiningumas visokias abejones kelia.

Žodžiu, nesupykit už išsiliejimą, bet užkniso.

Kam reikia uždrausti grynuosius

Neseniai Commonsense.lt rašė apie tai, kam norisi uždrausti grynuosius ir kodėl tai blogai visai šaliai. Labai rekomenduoju paskaityti, Nerius išaiškina reikalą nuostabiai tiksliai.

Aš čia nelabai turiu daugiau ką pridėti, tačiau visgi paanalizuosiu apie tas plaukuotas interesų ausis: visi atsiskaitymai apmokestinamuose sandoriuose yra apskaitomi kasoje. Už neteisingą apskaitą yra baudžiama, tad svajoti apie tai, esą grynuosius ėmus drausti staiga bus ištrauktas milijardas iš šešėlio – absurdiška. Niekas nepasikeis. Bus tas pats fiasko, kaip ir su natūrinių pajamų apmokestinimu – tąsyk vyriausybė irgi bandė ištraukti milijardus iš šešėlių, tačiau apsijuokė taip, kad durnių etiketė prilipo neatplėšiamai, o Lietuvos palyginimai su Zimbabve įgavo rimtą finansinę potekstę. A, dar galim prisiminti kubilistines pajamas iš PSD.

Jei kam nors kyla abejonių – pažiūrėkim į kraštutinį atvejį, tarkim, būtų iš apyvartos išimti visi grynieji kokiu nors priverstiniu būdu. Ar šešėlis nuo to pajustų problemų? Žinoma, kad ne. Šešėlis jau senų seniausiai naudojasi eurais. Puikiausiai užsienio valiuta liaudis naudojosi ir prieš kelioliką metų, kai Lietuvoje buvo atvira dolerizacija. Vienintelis pokytis, kuris įvyktų, apribojus atsiskaitymus grynaisiais – tai tik tas, kad dalis pinigų, kuriuos išleidusi valstybė, būtų išimta iš apyvartos, kas tiktai atimtų iš valstybės dalį jos turimos vidinės paskolos, kuri faktiškai būtų iškeista į eurus, ko pasekoje šešėlis sustiprėtų dar labiau. Kitaip tariant, biudžetui būtų labai skaudus kirtis.

Kita vertus, pilnai uždrausti grynųjų – neįmanoma, net ir labai norint (ES įstatyminė bazė neleistų). Neįmanoma, nors akivaizdu, kad kai kurie veikėjai svaigsta apie tai visvien. Taigi, klausimas, kodėl kažkam prireikė tų grynųjų šalinimo iš apyvartos? Vieninteliai, tuo suinteresuoti – tai bankai. Kai jūsų pinigai yra banko sąskaitoje, bankas iš jūsų yra paėmęs paskolą, kitaip tariant, jūsų pinigais gali naudotis, kaip savais. Kai jūs pinigus išsigryninat, bankas jūsų paskolą praranda. Jei visada mokate kasoje grynaisiais, bankas kurį laiką neturi pinigų. Negana to, turi atlikti gan nemažai kainuojančias operacijas, kraunant pinigus į bankomatus, o paskui paimant juos iš prekybininko.

Taigi, situacija lyg ir aiški. Vyriausybė esą kovoja su krizėmis, bet išties tęsia ekonominius kliedesius iškrypėliškiausiais įmanomais būdais.

Bubiliaus Kybio vyriausybė jau kartą atsidavė bankams pačiu atviriausiu būdu – kai prasidėjus krizei, ėmė iš bankų paskolas nežmoniškais tarifais. Dar kartą atsidavė, kai padarė bankų gelbėjimo planą Lietuvai, nors jokių problemų lietuviški bankai nepatyrė. Dar kartą atsidavė tada, kai sukūrė verslo skatinimo planą, kuri skatino tiktai bankus. Ir štai dabar ruošiasi atsiduoti dar kartą. Tai gal būtų ir nieko, jei ne tai, kad Kubiliaus vyriausybė išties atstovauja visą valstybę, kitaip tariant – mus. Ir kai atsiduoda ji, tai gaunasi taip, kad dulkina mus. Būtent tų sąskaitose esančių pinigų dėka bankai gali dulkinti kiekvieną puikiai organizuotais būdais. Kaip sakė Vytautas Landsbergis – „kas galėtų paneigti, kad kažkas įsidėjo į kišenę?“ Aš manau, kad čia kalba net ne apie paneigimus. Klausimas tiktai tas, kokios sumos ir kam yra mokamos už šitus cirkus.

Viena iš esminių liberalizmo (ir ekonominio, ir politinio) sąlygų – tai laisva prekyba. Galimybė kontroliuoti savo pinigus ir savo sandėrius – tai absoliučiai būtina demokratijos sąlyga. Būtent tą galimybę kontroliuoti mūsų pinigus iš mūsų dabar bando atimti. Ką galim padaryti mes? Ogi paprastą dalyką – išsigryninti visus pinigus, kiek turim. Nėra ko laikyti pinigų sąskaitoje. Išsigryninkit – ir padarysit šimtą kart didesnį poveikį politikai, nei balsuodami kokiuose nors rinkimuose.

Truputis apie Vyriausybę ir situaciją šalyje

Prieš kokį mėnesį ar du, Dalia Grybauskaitė, paklausta apie tai, kodėl Lietuvai reikia euro ir ką gero tas euras duotų, neilgai dvejojusi pareiškė maždaug taip: "duotų vieną esminį dalyką – atsirastų fiskalinė drausmė".

Į šitą frazę prezidentė sudėjo tiek prasmės, kad visą straipsnį apie tai verta parašyti. Tiems, kas nemoka skaityti tarp eilučių, paaiškinu: prezidentė įvardino, kad yra bardakas su mokesčiais bei lėšų panaudojimu ir tas bardakas yra toksai didelis, kad jinai nesitiki, kad išvis įmanoma jį sutvarkyti tol, kol nebus atimtos teisės kištis iš esamos valdžios.

Tai, ko gero, pati baisiausia kritika, kokią yra išsakiusi Dalia Grybauskaitė Lietuvai per paskutinius N metų. Tik pasakyta užmaskuotai. Dėl to gal būt daugelis ir neatkreipė į šią frazę tinkamo dėmesio. Pažvelkim truputį plačiau: euro įvedimas, lyginant su esama situacija, naudos Lietuvai duoti turėtų labai nedaug (jei neminėsim fiskalinės drausmės), kartu kardinaliai suvaržydamas galimybes vykdyti nepriklausomą monetarinę politiką, t.y., spręsti problemas, taikant kurso valdymo priemones ir pan. (nors, reikia pripažinti, valdžia tomis priemonėmis visvien nepasinaudoja). Tačiau prezidentės nuomone, elementariausia kontrolė iš ES atpirktų visus lito atsisakymo praradimus. Žiauru, ar ne?

Visgi, Lietuvai teko daugiausia Dalios Grybauskaitės kritikos Gedimino Kirkilo valdymo laikotarpiu. Paradoksalu, bet nors socdemai vėliau prisipažino žinoję apie krizę ir artėjančią katastrofą, nieko nedarė, dar daugiau – tiktai gilino problemas. Aš pats manyčiau, kad gerai paieškojus, būtų galima atrasti BK straipsnį ir visus įrodymus. Bet argi tai kam nors rūpi?

Pabandžius palyginti, Andriaus Kubiliaus vyriausybė, lyginant su kirkiliška – atrodo, kaip tikri geradėjai, realūs kovotojai už permainas. Bet skiriasi situacija: Kirkilo laikais tai buvo fantastiškais tempais besipučiantis burbulas, o Kubiliaus laikais – burbulas kaip tik ėmė bliūkšti. Bet ką visgi gero padarė Kubiliaus vyriausybė? Pažiūrėkim, kas man užstrigo (dauguma dalykų – ekonominiai):

  • NT kontorų gelbėjimas. Visiškas feilas. Bet NT mokestis įmonėms iki šiol neįvestas. Dvigubas feilas.
  • PVM padidinimas pačios krizės pradžioje – kaip tik ir tapo postūmiu ristis žemyn. O jau vėliau pradėta skolintis. Kai reikėjo pirma skolintis arba devalvuoti, o tada būtų neprireikę ir PVM didinti. Dvigubas feilas.
  • Smulkaus verslo skatinimas – vietoj skatinimo – sukurti papildomi barjerai: pakelti mokesčiai smulkiesiems, o vadinamųjų "freelancerių" padėtis pasidarė išvis tragiška. Visiškas feilas.
  • Biurokratijos mažinimas – neaišku, kaip pasireiškė, tačiau po kelių mokesčių pakeitimų pasidarė išvis neįmanoma suprasti, kiek už ką ir kodėl ir kaip mokėti. Visiškas feilas.
  • FlyLAL bankrotas – labai įdomi istorija su labai gudria koncepcija, man rodos kažkada rašiau apie tai, kas ten ir kaip buvo. Visgi valdžiai ir Lietuvai tai gavosi visiškas feilas.
  • Lietuvos tūkstantmetis ir Vilnius – Europos sostinė. Du renginiai, turėję ir galėję sukelti labai gerą naudą iš turizmo. Pagrindinės (didele dalimi – nematomos) investicijos čia teko ES, o Lietuvai teliko galutiniai veiksmai – surinkti iš turistų pinigus. Tai į ką šitai išvirto – tai kaip koks cirkas, kuris sugalvojo sutaupyti ant bilietų, kasininkų ir kontrolierių, todėl patyrė fiasko. Vienas iš įspūdingiausių naujosios valdžios feilų.
  • Individualių įmonių situacija – regresinis apmokestinimas nepanaikintas, tuo tarpu užkrauta privaloma Sodra. Visiškas, gal net dvigubas feilas.
  • Progresiniai mokesčiai – niekaip neįvesti, nors jų verkiant reikia. Visiškas feilas.
  • Bankų gelbėjimas – kokiems tikslams bankus išvis buvo bandoma gelbėti – iki šiol neaišku, tai buvo lyg koksai mados šauksmas: "Vakarai gelbsti, tai ir mes gelbėkim". Kaip paaiškėjo paskui – gelbėti nebuvo nuo ko. Tačiau kaip vėlgi paaiškėjo, bankai lėšas išvežinėjo iš Lietuvos, iš LB pasiskolintus pinigus perskolindavo Vyriausybei, o dar gavo kažkokią paramą. Trigubas feilas.
  • Verslo skatinimo programa, kuria valdžia vis dar bando girtis – jau ankstesniame straipsniuke rašiau, kokie ten atsiranda mechanizmai, skirstant pinigus. Visiškas feilas.
  • Valdžios sugebėjimas gyventojams paaiškinti savo veiksmus – ko gero mažiausias iš viso, ever. Netgi riaušės kilo, praėjus vos keliems naujojo valdymo mėnesiams. Visiškas feilas.
  • Naujas, patyliukais įsigaliojęs autorinių teisių įstatymas berods tapo drakoniškiausiu iš panašių įstatymų visame pasaulyje? Visiškas feilas.
  • Tabako akcizų padidinimas – išvirto į nežmonišką kontrabandos šuolį, tačiau neatrodo, kad smarkiai padidino valdžios pajamas. Netiesioginiai efektai jau matosi – nusikaltėlių gaujos vėl ima klestėti, kaip prieš kelioliką metų. Visiškas feilas.
  • Cirkas, bandant susodinti dideles pašalpas gavusias motinas, remiantis tuo, kad jos _teisėtom_ priemonėm gavo padidintas pašalpas – cirkas, tebesitęsiantis iki šiol. Visuomenės nuomonės formavimo požiūriu – visiškas feilas.
  • Saulėlydžio komisijos veikla – iki šiol neaišku, kuo pasireiškusi. Drįsčiau sakyti, kad tai feilas.
  • Saulėtekio komisijos veikla – išvis nežinau, ką ta komisija daro. Drįsčiau sakyti, kad tai feilas.
  • Bandymas sutramdyti prekybos tinklus. Sąlyginai nesėkmingas. Bet bent jau kažkoks. Kol kas nedrįstu teigti, kad feilas, nors pagerėjimo požymių nematau.
  • Bandymas sutramdyti farmacininkus – iki šiol neaišku, kuo baigsis. Irgi dar nedrįstu teigti, kad feilas, bus matyt.
  • Alkoholio mokesčių padidinimas – šešėlinė alkoholio gamyba irgi padidėjo, bet atrodo, dar ne iki tiek, kad persvertų reikalą į blogąją pusę. Nedrįsčiau vertinti, kaip feilo – subjektyviai pliusų kol kas lyg ir truputį daugiau.
  • Barclays atvedimas į Lietuvą. Labai gražus, nors ir pavienis aktas. Nors dažnas kritikas aiškina, esą vos keli šimtai darbo vietų ir baisios valdžios investicijos, realybė tokia: IT segmentas Lietuvoje faktiškai išplėstas dvigubai, plius krūva atneštų geriausių praktikų. Netiesioginė įtaka ekonomikai – milžiniška, pasekmes po kelių metų pajus net ir neturintys ryšių su IT. Liuks.
  • Viešųjų pirkimų pokyčiai – ko gero pats geriausias dalykas, kokį tiktai daro dabartinė Vyriausybė (ir Ūkio ministerija). Centralizuoti viešieji pirkimai korupcijos lygį numuš N kartų, o viešojo sektoriaus bei valdžios išlaidas sumažins pora dešimčių procentų – efektus jau mato visi, kas tuo naudojasi. Su sąlyga, kad tą centralizaciją pavyks padaryti privaloma visiems. Biurslo pasipriešinimas – milžiniškas, tačiau vien už šitą projektą, jei jį pavyks įdiegti visur, galima bus atleisti už pusę aukščiau išvardintų feilų.
  • Vyriausybės taupymo programa – nors ir kaip baisiai braškėdama, bet irgi po truputį duoda savo rezultatus. Dar porą priveržimų įgyvendins – galų gale pasijus visiems. Vyriausybė tragiškai prastai komunikuoja apie tuos taupymus, tačiau šią programą visgi vertinčiau kaip daugiau teigiamą.

Kas dar? Kažką praeleidau?

O kaip vertinčiau bendrai ir ką patarčiau? Bendrai, nors ir daugybė feilų, matosi bent šioks toks judesys. Skirtingai nuo pūtimosi, bandoma kažką keisti. Dažniau nesėkmingai, nei sėkmingai. Bet visgi. Prieš kokius metus minėjau, kad daugiausiai šansų trumpame laikotarpyje turi turizmas ir žemės ūkio / maisto pramonė. Kaip pamatėm, turizmą sukniso kaip tik tuo metu, kai buvo paruoštas turizmo pikas (FlyLAL ir Vilniaus – Europos sostinės feilai), o žemės ūkis / maisto pramonė tapo vienintele ganėtinai stabilia sritimi.
Ką patarti Kubiliaus vyriausybei ir valdančiąjai daugumai? Kelis dalykus, kurie visgi ištaisytų padarytas klaidas ir pataisytų tai, kas blogai, bent svarbiausius ar skaudžiausius reikalus:

  • Progresiniai mokesčiai. Jie būtini. Be didelių progresijų, bet kad progresija visgi atsirastų. Makaronai apie "progresinius" "neapmokestinamus" minimumus čia netinka – reikia realiai progresinių mokesčių. Mokesčių būtų galima surinkti kiek daugiau, socialinis balansas staigiai pagerėtų (sumažėtų neturtingųjų apmokestinimas), o ekonomikai tai atsilieptų labai greitai, visų pirma, dėl atsirandančios netiesioginės paramos smulkiam verslui.
  • Įvesti griežtą valstybinę kontrolę bankams. Įsteigti valstybinį banką, kuris kiek stabilizuotų rinką ir leistų skaidriai skirstyti paskolas, apeinant tuos fokusus, kuriuos gali daryti komerciniai bankai. Nes tai kas vyksta iki šiol – tai karikatūriškas vaizdas, kai būrelis bankų tratina valdžią įvairiausiais būdais, o ši net nesupranta atsigulusi kekšės vieton. Tai sritis, kur reikia geležinio kumščio ir jokio gailesčio bankininkams.
  • Būtina kardinaliai supaprastinti smulkaus verslo kontrolę ir apmokestinimą. Ir išvis mokesčių sistemą. Tai, kas yra dabar – tai yra blogiau, negu kada nors buvo per paskutinius porą dešimtmečių. Net jei atrodo, kad bus visokių problemų, kažkokių mokesčių slėpimų – paprastinti ir viskas. Tai viena iš sričių, kur netgi paprastas griovimas atneš naudos.
  • Prekybos tinklai – tai visiškai monopolizuota sritis, taip vadinamos lokalios monopolijos. Bet kokios priemonės, kurios spusteltų prekybos tinklus ir sukurtų galimybę rastis mažoms parduotuvėms (jos jau beveik išnaikintos), čia atneštų naudos. Paprasčiausias variantas – įvesti progresinius mokesčius už turimą prekybos plotą kiekvienai parduotuvei.
  • "Kvailas" ir kartu reikalingas dalykas – sumažinti akcizus cigaretėms. Nes nauja daškinių-agurkinių-kamuolinių karta jau baigia įsitvirtinti. Muitai, pasieniečiai ir policija čia neišgelbės: vienintelis būdas – tai išlaikyti legalių rūkalų kainas konkurencingomis. Nes jau dabar gaudamos dešimtis milijonų litų pelnus kas mėnesį, gaujos greitai išaugs tokios, kad maža nepasirodys. O kai jų turimos lėšos pasidarys pakankamos masiniams papirkinėjimams – teks kovoti su antra korupcijos banga.
  • Aktyviau vykdyti taupymo programą. Žymiai aktyviau. Ir žiauriai baladoti visus, kas tik nenori naudotis centralizuotais pirkimais.
  • Galų gale, atrišti lito kursą. Tegul plaukioja. Nes dabartinis valiutų valdybos modelis – kaip akmuo po kaklu, o truputį pridėjus lankstumo – ir laisvų lėšų atsirastų kaip reikiant.
  • Galų gale, pradėti komunikuoti. Nes tas Kubiliaus "dialogas" su visuomene, kuris yra dabar – lyginant su juo, netgi Lukašenka atrodo, kaip populistas.

O ką jūs pridėtumėte?

Ir dar kartą apie politiką. Apibendrintai

Taigi, po šiandieninio balsavimo seime dėl vyriausybės programos. Kilo minčių. Taip ar anaip, įvykis įvyko, išskirtinumas išsiskyrė, todėl apžvalgą reikia apžvelgti.

Bendros politinės pozicijos:

Klerikalkonservatorių argumentacija Kubilo programos naudai susivedė į milžinišką krūvą gan teisingų pamazgų, išpiltų ant socdemų galvos. Bėda tik ta, kad visos tos pamazgos nieko bendra su Kubilo programa neturi. Vienintelis išsiskyręs pasisakymas buvo Masiulio, kuris skambėjo, kaip jaunojo NLP mėgėjo bandymas paveikti užkietėjusią politikų gaują. Reziumuojant – mes šiknoj.

Socdemų argumentacija prieš Kubilo programą buvo gan pagrįsta. Ir, reikia pasakyti, gana įvairiapusiška. Akivaizdžiai susivienijo visos opozicinės jėgos ir Kubilo programa buvo išdėta į šuns dienas per visus galus – įskaitant ir mokesčių didinimą, ir akivaizdų lėšų švaistymą, ir kitus dalykus. Itin skaudžiai nuskambėjo kelis kartus pakartota frazė, kad Kirkilo vyriausybė buvo koalicinė ir klerikalkonservatoriai ją rėmė. Akivaizdu, kad socdemai suprato, kaip smarkiai jie buvo pakišti. Reziumuojant – mes tikrai šiknoj.

Negaliu nepastebėti griežtai opozicinės Zuoko kalbos, nors toji pati savaime tapo cirku: labai griežtai, skaidriai ir argumentuotai pasisakęs prieš esminius Kubilo programos punktus taip, kad Kubilui jau vien tokią kalbą išgirdus, reiktų atsistatydinti, Zuokas užbaigė tuo, kad Kubilo programa yra gera ir jo frakcija už ją balsuos. Reziumuojant – mes labai giliai šiknoj.

Kubilo kalba, kurioj buvo atvirai į šuns dienas išdėta visa opozicija ir pareikšta, esą toji nesiūlo jokių konsturktyvių patobulinimų (nors kas kas, bet konstruktyvūs pasiūlymai tiesiog akivaizdūs), taip pat dar kartą pribulšitinta apie socdemų palikimą, „tikrąjį opozicijos veidą“ ir pan., o paskui vėl pareikštos užuominos (jau kelintą kartą keičiant nuomonę), esą gali tekti skolintis iš TVF – irgi be komentarų. Reziumuojant – mes šiknoj sulindę su visa galva.

Pats posėdžio organizavimas, kai buvo atjunginėjami mikrofonai, visam vyriausybės programos svarstymui teskirtos trys valandos (visai kardinaliai ekonomiką keičiančiai programai – trys valandos!!!), o paskui net neleista klausinėti Kubilo, įveliant viską į šūdinas diskusijas apie reglamentus – tai jau daugiau ne pozicijų, o stadijos požymis. Reziumuojant – mes jau springstame patys žinot, kuo.

Bendrai reziumuojant:

Ankstesnė valdžia jau išaugino mums saugumo departamentą ir uždėjo dvigubą apinasrį žiniasklaidai (pirmas buvo įstatymų pakeitimas, kurio dėka valstybės institucijos daugiau neprivalo reaguoti į žiniasklaidoje paskelbtą informaciją, įskaitant, tarp kitko, ir informaciją apie nusikaltimus, o antrasis apinasris buvo žiniasklaidos sąvokos susiaurinimas iki lygio, kada žiniasklaida gali vadintis tik valstybės vienaip ar kitaip kontroliuojamos organizacijos – įmonės, registruotos žurnalistų sąjungos ir pan.). Dabar gi numatoma akcija, kuri padės tą apinasrį užveržti, prisidengiant valstybės parama spaudai ir pan..

Apie ekonomiką – absoliučiai tragišką, populistinį ekonomikos valdymą, pradėjusį pamatus krizei pas mus kažkada įvedė darbiečiai su savo „atlyginimų kėlimo“ ir pan. naujovėm. Vėlesnė Kirkilo vyriausybė viską tiesiog pribaigė. Tačiau naujoji Kubilo valdžia savo nesąmonėmis tikrai ruošiasi pralenkti visas iki tol buvusias valdžias.

Iš viso seimo posėdžio tiesiog švieste švietė atgimstančio Brežnevo aura. Reikalą truputį taisė tiktai tai, kad vis dar yra protestuotojų. Bet manau, kad juos per šią kadenciją klerikalkonservatoriai išguis.

Ir dar kartą bendrai reziumuojant: nesitikėjau. Visgi, nesitikėjau, kad bus taip blogai. Atvirai prisipažįstu, kad iki rinkimų tikrai simpatizavau klerikalkonservatoriams, netgi nepaisant jų šlykščių moralinių nuopezų. Dabar gi – galiu tik gėdintis.