Category Archives: Valgiai ir maistas

Apie kulinariją, maistą ir ėdesį

Kaišiadorys, Toskana ir vidinė Laukinių Žąsų virtuvė

Toskana Kaišiadoryse. Restorano ir viešbučio fasadas.

Šalia pat gražiausio Kaišiadorių parko yra ir geriausias Kaišiadorių restoranas.

Aš jums šiandien atskleisiu šį bei tą apie garsiausio Lietuvos maisto portalo darbo ypatybes, kurių jūs nesužinotumėt iš jų pačių. O viskas todėl, kad vakar nuvažiavau į Kaišiadoris. Tiesiog dėl to, kad netikėtu būdu esu vienas iš vadeivų garsiausiame, žymiausiame, absoliučiai tobulame, aukščiausios kompetencijos restoranų ir kavinių apžvalgų portale „Laukinės Žąsys“. Man tai labai keista pačiam, nes rodos, nieko aš ten ir parašęs nesu, bet esu tenai vyr. auditorius, konsultantas procesiniais klausimais ir darbuotojų vindikacijos vadovas.

Patikrinimai portale yra labai paprasti: autoriai, kurie rašo, būna kontroliuojami specialaus vadovybinio audito komiteto, kuris nusprendžia, ar autorius savo teiginius pagrindžia faktais, ar kažkokiais neaiškiais kriterijais. Ir aš šitaip kartą netgi kotroliavau paties Andriaus Užkalnio patikrinimą, įvykdytą kažkokiame aukštos klasės restorane. Tiesa, kadangi patingėjau nuvykti į vietą patikrinimui tikslingai, tai gavosi, kad parašiau kažką apie patį „Laukinių Žąsų“ vyr. redaktorių Andrių Užkalnį, už ką anas žadėjo pasamdyti man kažkokius auklėtojus, kurie iš manęs padarytų maistą sliekams. Bet paskui paaiškėjo, kad gaudyk žiurkėną laukuose su visais slaptais dokumentais, taip kad Andrius Užkalnis apsigalvojo.

Kiekvienas rašantis į „Laukines Žąsis“ žino, kad norint parašyti tenai straipsnį, reikia nešti kyšius visiems atsakingiesiems, o paskui dar didesnės vertės dovaną pačiam vyriausiam redaktoriui. Bet jau kai autorius pripažįstamas, tai redaktorius nusprendžia patikrinti, ar jis savo straipsniuose nekliedi kažkokių pasakų, ar nėra straipsnyje kažkokios užslėptos reklamos arba teigiamų sutirštinimų. Todėl mane ir pasiuntė patikrinimui į Kaišiadoryse esančią „Toskaną“.

Štai taip aš žinojau jau kur važiuoju. Ir žinojau apie tai, kad Skirmantas Tumelis parašė apie Kaišiadorių „Toskaną“ neadekvačiai teigiamą straipsnį, visiškai neatitinkantį pačios „Laukinių Žąsų“ koncepcijos – rašyti taip baisiai, kad blogų resotranų savininkai žudytųsi, o pačių geriausių restoranų savininkai verktų, kad jie dar nepasiekė tinkamo lygio. Būtent dėl to tasai straipsnis ilgai buvo nepublikuojamas, nes mano teikimu ir paties Andriaus Užkalnio sprendimu turėjo būti išneštas verdiktas: ar ponas Skirmantas Tumelis nebuvo įkalbintas pernelyg gerai parašyti kokiais nors pataikavimais ar kitais būdais, kai lankėsi Kaišiadoryse, kadangi jam ten kažkodėl patinka lankytis.

Taip kad aš ir nuvykau patikrinti. Čia iškart pasakysiu, kad tikrinimo metu yra naudojama ne garsi „Laukinių Žąsų“ slapta vertinimo metodika, o atviras pagerinto audito vertinimo metodas, kuris visada būna pagrindžiamas skaičiais: bet kuriam restoranui išsyk duodama -10 balų, o tada jau žiūrima, ar jisai sugebės surinkti teigiamus balus. Teigiamų balų leidžiama duoti ne daugiau, kaip 4 už maistą, ne daugiau, kaip 2 už aptarnavimą ir ne daugiau, kaip 2 už aplinką ir visas kitas savybes. Iš kiekvienų taip gautų balų atimama dar po 1 balą, o paskui dar 1 balas atimamas iš sumos. Minusinių balų tuo tarpu galima duoti neribotai ir už bet ką, nes reikia būti priekabiam, kad būtų visa teisybė įvardinta. Čia tam, kad nesigautų teigiamas vertinimas ir audituojamas autorius liktų visada kaltas.

Continue reading →

Apsilankymas Volfas Engelman (Ragutyje)

Štai jau praėjo kelios savaitės gal jau daugiau, kaip mėnuo keli mėnesiai nuo to, kai apsilankėm keliese tokioje garsioje Kauno alaus darykloje – Volfas Engelman, kuri dar neseniai buvo visiems žinoma, kaip Ragutis. Per tą laiką, kuris praėjo, šis bei tas susigulėjo galvoje, šis bei tas kažkaip persimąstė, o naują postūmį parašymui sukėlė jau net ne alus, o limonadas „Limpa“, bet kažkodėl vis kažkas galvoj nepersisukinėjo, todėl kaip ir parašytas straipsnis kabojo ir kabojo, kol štai dabar vat visvien jums jį duodu. Aišku, turėkite omeny, kad parašiau jį visgi dar prieš belenkiek laiko, o paskui jau tris kartus pertaisinėjau, nes vis kitos mintys lindo – tiesiog taip jau būna, kad kartais straipsniai man kabo* ir kažko vis jaučiu kažkokį stabdį, trukdantį publikuoti**. Štai ponas Grumlinas jau rašė, ponas Vidmantas irgi rašė, o aš vat vis ir neprisiruošiu, nors vis prisimenu ir įspūdžiais pasidalinti noriu.

Nežinau, ar ten pat, kur lankiausi, tasai limonadas ir verdamas (kiek atsimenu, lyg ir ten), ar kur kitur, tačiau vakar jo nusipirkau, perskaitęs jo sudėtį – jokių saldiklių, o tik cukrus. Mano vaikystės laikais toksai limonadas ir vadinosi tiesiog limonadu, buvo absoliučiai tokio pat skonio, tad kažkokią nostalgiją sukėlė. O aš kadangi nesu didelis alkoholio mėgėjas, o greičiau konkretus oponentas, tai matyt taip keistai ir gaunasi visas reikalas***, kad limonadas man su Ragučiu asocijuojasi labiau, nei alus. Nors šiaip, žinoma, čia kiekvieno žmogaus pasirinkimas.

Žodžiu, net nežinau, kaip čia taip, bet ponas Nerius iš Commonsense.lt, ponas Grumlinas iš Grumlino palėpės bei ponas Vidmantas iš Nulis.lt atlėkėm į Ragutį, kur buvo viena iš malonesnių ekskursijų, kokių esu gyvenime patyręs. Maloni ne tik todėl, kad šiaip įdomi, o ir dėl to, kad žmonės išties nuostabūs, neslepiantys, pasakojantys viską tiesiai ir be gudravimų. Aš jau ne sykį esu kartojęs, kad verslo sėkmė – tai sąžiningumas ir tiesumas, kaip sakant, tasai patsai „no bullshitting“ principas. Ir iš Volfas Engelman (Ragučio) vadovybės tai jaučiasi. Ir net nežinau, kaip čia gražiau tai suformuluoti.

Gal pasakysiu paprastai: įmonė, kuri ieško savo istorijos, daro vos ne archeologinius tyrimus, perka savo muziejui šimtmečio senumo relikvijas, bando atrasti tikrą, o ne marketinginį tęstinumą sau patiems, o paskui tas atrastas tradicijas jau realiai perkelti į produktus – tai yra puiku. Įmonė turi viziją ir vertybes, tad man čia net visai nesvarbu, kiek jų vizija su vertybėmis yra apibrėžtos – jie visą tai sąmoningai augina ir po truputį verčia tikrove – ir rinkoje, ir savo pačių galvose. Ir Ragučio muziejinis kampelis – tai tiesiog to suvokimo atspindys. Įsivaizduokit, jie savo mažą muziejuką yra apiforminę, kad pamatęs, pasijunti, lyg atėjęs į kokią tikrą koplyčią su šventu alaus altoriumi!

Ir lygiai toks pat suvokimo atspindys – tai pačios ekskursijos. Netgi kai į ekskursijas pakviečiami tokie žvėriški baisūs blogeriai, kaip aš (o aš – tikrai baisiausias, čia aiškint nereikia). Aš galiu užtikrinti, kad tokia įmonė plėsis, nes galvoja ne apie pakazūchas, o apie realų savo pačių požiūrį į darbą. Juk tai paprasta: kai nori dirbti gerai, tai ir gaunasi gerai.

Čia gal kitas dalykas man įdomus: kai kurios įmonės deda ant etikečių kažkokius priešistorinius įkūrimo metus, pasakoja apie visokias istorijas, tačiau uždaro savo alaus bravorus, kuriuose ir virė tą tikrą tradiciją. Kitos gamyklos kažkaip priešingai – bando tikrovėje atkurti savo seną istoriją. Ir žinot, kadangi manau, kad visgi iracionalūs dalykai nulemia mūsų pasiekimus, būdami pirmine priežastimi tam, ką išvis darome, galiu spėti, kad Ragučiui (dabar – vėl Volfui Engelman) seksis. Net nepaisant to, kad Tarpukariu jie priklausė kokiam tai alaus karteliui: dabar tai yra bene vienintelis alaus bravoras Lietuvoje (bent jau iš stambesnių), kuris rašo ant etikečių alaus išpilstymo datą.

Taigi, kad jau gražiausių nuotraukų gal ir neliko, tai čia jums kas liko, gražiai pateikiu (paspaudę ant nuotraukos, rasite trumpą aprašymą, kas ten tokio, o kai tai, kas yra kai kuriose iš nuotraukų – visgi pakankamai įdomu):

Galų gale, kad jau apie alų, tai štai jums paprastas receptas (nes alus geriausiai tinka maistui, kai alkoholio jame nelieka), kuris, pažadu, bus toksai skanus, kad pirštus laižysitės, netikėdami, kad taip skaniai ir paprastai kažką įmanoma padaryti namie (čia kiekius paskaičiavau, kaip normaliems žmonėms, o ne kaip man, taip kad tokiais kiekiais ir imkit):

  • Pusė kilogramo kiaulienos kumpio, galima ir riebesnio kokio, o jei su plonu lašiako sluoksneliu – išvis idealu
  • Koks kilogramas bulvių
  • Menkas trupučiukas taukų (mėsai apkepti)
  • Butelis alaus (geriau šviesaus, su mažiau apynių)
  • Druskos (rekomenduoju jūros druską iš dėžutės, kur su laiveliu – tokia daug skanesnė)
  • Saujos spanguolių (tinka ir džiovintos)
  • Pusės galvutės česnako
  • Juodųjų ir kvapiųjų pipirų

Idealiai patogu, jei turite tokią gilią keptuvę, kuri gilumu primena puodą, bet galima apsieiti ir be to – svarbu tik, kad puodas būtų tinkamas orkaitėn įdėt, nes paskutinei kepimo stadijai to prireiks.

Žodžiu, imam mėsos gabalą, jo niekaip nepjaustę, grubiai apkepam ant taukų (kas keps ant aliejaus – tas yra supermama šmaikštašiknė), nereikia, kad iškeptų vidus, pakanka tiesiog, kad apskrustų paviršius. Per tą laiką puode užverdam vandenį – jo reikia tiek, kad galėtų pilnai apsemti mėsą. Vandeniui užvirus ir mėsai apskrudus, metam mėsą vandenin. Jei darote viską gilioje keptuvėje – galima tiesiog virdulyje užvirintu vandeniu užpilti. Užpylę, suberiam spanguoles, pasūdom ir verdam maždaug pusantros valandos. Svarbu prižiūrėti, kad vandens netrūktų, bet turėkite omeny – kai baigsit virti, bulvės turi likti kažkur aukščiau paviršiaus ir jos neturi būti pilnai apsemtos.

Kai mėsa jau gerai apvirė, suberiam bulves (jų smulkint nereikia, pakanka kad būtų ~100g gabalais, žodžiu, šiaip tokios bulvikės ir viskas). Ir verdam dar pusę valandos, esant būtinybei, papildom puodą verdančiu vandeniu, bet tik tiek, kad jos neliktų iki galo apsemtos, po to, kai vėliau supilsim alų.

Kai bulvės jau suminkštėja, darom stebuklą: imam atsargiai ir iš lėto į puodą pilti alų iš butelio. Aš jus įspėju: iš lėto ir atsargiai pilti alų, plona lėta srovele. Jei supilsite greitai, tai pamatysit iš puodo kylantį tokį putų srautą, kokio dar gyvenime nematėt. Taip kad turėkit omeny. Tai vat, alaus butelį puodan supilam per kokią minutę-dvi, atsargiai, kad išsiputotų. Ir leidžiame pavirti dar kokias 15 minučių.

Per tą laiką alaus aromatas stebuklingai pasikeičia: pradžioje juntamas alkoholio kvapas dingsta, atsiranda duonos ir apynių kvapas, o paskui jis keistai transformuojasi į aromatą, kurio jūs neužmiršit niekad. Tas aromatas nieko bendra neturi su alumi. Tai salstelėjęs, melasą ir vaikystę primenantis kvapas. Tame kvape jau neatpažinsite alaus ar kokio nors alkoholio, nes alkoholis išgaruoja labai greitai. Ten atpažinsite tiktai saldų kvapą iš nuostabiausių kulinarinių sapnų. Čia pasikartosiu: alkoholio kvapas turi dingti, tai yra sąlyga, tad ne per trumpai su alumi virkit.

Štai tada suberiam smulkiai smulkintus česnakus, maltus pipiriukus ir pašaunam puodą orkaitėn. Orkaitėj puodą laikom be dangčio, geriausiai – jei orkaitė gali kaip grilis kaitint iš viršaus. Kai tik bulvės apskrunda (o tam ir reikia, kad jos nebūtų iki galo apsemtos), traukiame ir valgome.

Aš jums pažadu, kad jūs, paragavę šio paprasto patiekalo, garbinsit mane. Ir dar, aš jums patariu pasikviesti ta proga svečiuosna kokį nors užkietėjusį veganą, kad jis verktų kruvinom ašarom ir palūžtų. Taip jūs išgelbėsit nekaltą dūšią nuo vegetariškos pražūties, nes jis ims valgyti mėsą.

Tai tiek šiandien jums apie alų. Girdėjote mano žodį ir tebūnie pagarbintas alaus ir giros dievas Ragutis.

———-

* Tokių kabančių straipsnių jau gal kokia dešimtis, o gal ir dar daugiau kabo, apie įvairias temas, tačiau kažkoks pas mane įsijungęs stabdys trukdo. Kai kurie straipsniai taip kabo jau apie metus.

** Tą stabdį parašyt kažkaip dar palaikė smulkios, bet užknisančios nesėkmės su nuotraukomis: pirma paaiškėjo, kad pasiėmiau visiškai perpildytą kortelę, iš kurios tiesiog neturėjau, ką ištrint, paskui paaiškėjo, kad silpnapročiai iš Elektromarkt (kur užsukau, tikėdamasis nusipirkti kortelę), man aiškina, kad mano fotikas yra tipo pasenęs ir jie kortelių neturi.  Apytikslė vadybybininko citata: „tokių kortelių jau daug metų niekas negamina, jokie fotoaparatai seniai tokių neturi“. Ir tas asilas sako tai su nuolaidžia šypsena. Aš čia galiu pasakyti tokiam asilui, kad jis todėl ir dirba šūdvadybininkiu prekybcentryje, per ketvirtį metų neuždirbdamas tiek, kiek tas mano pasenęs fotikas kainuoja, nes jis neišmano apie tai, kuo prekiauja ir dar naglai bando krušti protą, kai parduotuvė kažko neturi. Taip ir reikia asilams. Bet aš čia nukrypau nuo temos, nes bent dalinai bėdą išsprendė ponas Vidmantas, pas kurį užsiliko menka atsarginė, bet visvien keliasdešimt kadrų talpinanti kortelė, kurią man paskolino ir aš už tai labai dėkingas. Tai vat, paskui jau, pačiame Ragutyje paaiškėjo, kad dar ir batarkė baigia nusėsti, nes pakrauti pamiršau. O dar paskui, jau grįžus namo, kai kam prireikė vietos ir tas kai kas ėmė ir pratrynė man apie pusę fotkių, kaip esą nereikalingas. Taip kad nuotraukų liko vos truputis.

*** Aišku, kad straipsnis užsakytas, kaip ir visi mano straipsniai, aš iš tokių užsakymų jau tris vilas, penkias jachtas, naftos verslą Kuveite ir dangoraižį Tokijo centre nusipirkau, o be to man dirba pusė Seimo narių ir vienas iš didelių Lietuvos bei Europos bankų. Be melejono pinigų į mane net nesikreipkit.

Vapiano: greitas itališkas maistas ir procesinis valdymas

VapianoPono Skirtumo dėka pamačiau ir paragavau tai, apie ką seniai svajojau – greitą maistą, kuris savo lygiu lenkia tautinio lietuviško kaboko vidurkį. Jūs tik pabandykit įsivaizduoti – greitas maistas, kuris nebrangus, bet lenkiantis vidutinį negreito maisto lygį Lietuvoje. Ir visa tai – dar ir su galimybe stebėti didelę dalį proceso. Taip, tai pasaulinio Vapiano tinklo vietinis skyrius.

Kai naujajame Vilniaus centre, Europos pastate atsidarė greito itališko maisto valgykla „Vapiano“, niekas nesuprato, kas čia per nesąmonė. Ten iki tol buvo berods „Sarma“ ir antras išėjimas iš „Europos“ į lauką. Staiga atsirado merginos, kurios kiekvienam praeinančiam primygtinai duodavo kažkokią kortelę, norint įeit ir paimdavo kortelę, norint išeit. Nes kitaip tipo negalima. Aišku, atrodė, kaip nesusipratimas. Aš pats taip ėjau kiaurai tą kaboką gal kokią antrą jo atsidarymo dieną. Ir nesupratau, kas čia per nesąmonė. Bet aš tai supratau, kai tenai papietavau ir pabandžiau paanalizuoti. Tos kortelės – tai puikus, puikus išradimas.

Praėjo vos kelios savaitės nuo tada, kai šis „nesusipratimas“ atsirado ir tame pat pastate buvęs „Delano“ užsidarė. Įtariu, kad verkti dėl to nesusipratimo ėmė ir Čili bei Fortas. Nes kam jie tokie reikalingi – gaminantys prastesnį maistą už didesnę kainą ir dar verčiantys laukti daug ilgiau. Tautinis biznis savo procesų valdymu yra atsilikęs nuo Vakarų puse šimtmečio, nepajėgus konkuruoti. Vadyba neretai būna tokia prasta, kad kabokas įstengia išgyventi tiktai užsidėdamas neadekvačius antkainius, dusindamas darbuotojus ir mokėdamas personalui tokius grašius, kad vidutinis rotacijos periodas kartais krenta iki mėnesio. Jūs įsivaizduokite, vidutinis metinis rotacijos periodas – 1 mėnuo. Jūs tai įsivaizduojate? Tai yra realybė kai kuriuose mūsiškuose kabokuose, net ir gan dideliuose. Ne kažkokios technologijos, o visiškai prasta vadyba yra dažniausia mūsų verslo problema.

Bet Vapiano – absoliučiai radikaliai priešingas atvejis, nei kiek neprimenantis lietuviškų kabokų. Jie netgi pasauliniais mastais yra išsiskiriantys, jie tiesiog puikūs.

Continue reading →

Nan Bei – rytietiško maisto restoranas Oze

Aš jau rašiau apie Oze esančias užkandines, pavyzdžiui, apie korėjiečių restoraną „Sura“, o taip pat ir apie „Homeburger“. Su pastaruoju man išties gavosi ablomas – parašiau, nesilankęs ten kokį mėnesį, o po kelių savaičių, kai nuvažiavau, aptikau naują realybę – įdaro hamburgeriams sumažino gal dvigubai, o pačius hamburgerius sumažino kokius pusantro karto, tad kaip sakant apdeitas toks apie juos: vis dar skanesni už bet kokį makdaką, bet tikrai jokių stebuklų neliko nei pėdsako.

Šiandien parašysiu jums apie tokį atseit restoraną Nan Bei, esantį tame pat viršutiniame aukšte, kaip ir visi greiti maistai, tačiau priešingoje pusėje. Tai, esą, restoranas, tačiau jis unikalus, nes turi ypatingai įdomų simptomatikos rinkinį. Iš to rinkinio gal pasimatys kai kurie dalykai, kuriuos galima atsekti daugelio kitų lietuviškų kabokų veikloje, bet čia viskas ryšku, sisteminga, matoma per daugybę skirtingų patikrinimo taškų. Išsyk pasakysiu – nesiūlau eiti į tą Nan Bei. Dar balų neskaičiavau, bet jau esu užtikrintas, kad bus minusas, o ne pliusas (pamatysim tai straipsnio pabaigoje, kai sudėsim visus balus krūvon).

Continue reading →

Buitiškai ir paprastai apie sovietmetį

Sovietų Sąjungos herbas

SSRS herbas - šlykštus simbolis, sveiko proto žmogui keliantis tik pasibaisėjimą

Kiek pastebiu, daugeliui jaunimo (ale blemba blemba, koks aš jau senas, galiu pasakot apie tuos „o mano laikais“) sovietmečio įsivaizdavimas yra toksai iškreiptas ir miglotas, kad sunku apie tai kalbėti net. Yra, žinoma, ir išvis silpnapročių, tokių, kurie kliedi apie visokias „visi turėdavo nemokamus butus, visi turėdavo darbą, atlyginimas 500 rublių, pietūs – 12 kapeikų“ ir pan. nesąmones. Bet tokie – nepagydomi, tad šitas įrašas ne jiems. Neturiu tikslo perauklinėti dibilų, nes jie neperauklėjami. Jų pasaulio suvokimą suformuoja propaganda dar vaikystėje, visam gyvenimui. O paskui toks suvokimas ir pasilieka.

Čia kad įsivaizduotumėt, kokius ufonautus turiu omeny – anoks Ibicus iš LJ, kai kadaise parašiau kažkur, kad sovietmečiu galima buvo pakliūt į mentūrą už ilgus plaukus, surašė pas save ištisą postą, kur mane kaltino visokiais melais ir kaip įrodymą kažkokias sovietinių ilgaplaukių nuotraukas pateikinėjo. Nu ir ką tokiam dibilui paaiškinsi, jei pats žinai realybę iš gyvenimo: keletą mano draugų už ilgus plaukus buvo pagavę. Vieną nuskuto pusiau plikai ir paleido (dešinę pusę galvos nuskuto, o kairę paliko, humoristai mentiški). Kitą paleido, šiaip nuskutę. Tiems, kam pasisekdavo, paleisdavo nemušę, bet beždžionyne pasėdėt daugumai tekdavo. Matyt negyvenusiam tais laikais pridūrkui truputį sudėtinga suvokt, kad už netinkamą išvaizdą tave gali suimti.

Ne, šiaip tai Ibicus visai nedurnas ant daugelio dalykų, galvą turi stiprią, bet kur tik kas apie komunizmą, tai jam smegenis kažkokie gliukai perkreipia ir tada jis apsiputojęs peza bet kokius kliedesius. Tai, matyt, kažkoks mąstymo sutrikimas, kognityvinė patologija kokia nors.

Kitas priedurnis iš LJ (jau užmiršau niką), panašiai aiškino, kad Kinijoje žmonės dabar gyvena kaip Švedijoje. Nes ir ten, ir ten šalys pasimokė iš SSRS, kaip tvarkyt gyventojų gerovę, o SSRS sugriovė kažkokie niekšai. Nes visi buvo laimingi, turėjo butus, bulkutės buvo po 3 kapeikas ir panašiai. Ir dar kad Rusija kažkokiais būdais maitina lietuvius – dujas tiekia ir naftą labai pigiai, to dėka esą Lietuvoje žmonės ir nemiršta iš bado.

Arba dar, neseniai kažkokia pusprotė iš FB kartą pasipainiojo, kuri aiškino apie tai, kaip gerai galima turistauti buvo sovietmečiu ir kokia buvo didžiulė laisvė tada buvo, o kelionės buvo pigios, o dabar propaganda mat skleidžia melus apie tai, kad žmones KGB persekiojo ir kad SSRS buvo didelis kalėjimas. Nes ji mat atsimena, kad už jokių grotų nesėdėjo ir gatvės per šventes pasipuošdavo, ir pavalgyt buvo ko, ir knygų knygynuose būdavo, ir dar kažko ten. Ir išvis, ta santvarka buvo ne komunizmas, o tiktai socializmas, nes komunizmas – tai dar tobulesnė gerovė, link kurios buvo einama.

Aš nei nekalbėsiu apie visokius priverstinius subotnikus, ar kolchozinius bulviakasius į kuriuos veždavo žmones (ne tik studentus, bet ištisas įstaigas), apie šlovingą sovietinę armiją, iš kurios neretas su patrikusia psichika grįždavo ar tai, kad už kokį nors anekdotą galėdavai turėt problemų. Arba tai, kaip visiems studentams reikdavo kalti TSKP istoriją. Ir net nekalbėsiu apie tai, kaip kai kurios mokytojos mokyklose mokinių klausinėdavo, o paskui raportuodavo apie tėvelių patikimumą ar nepatikimumą KGB (su tokia viena sterva pačiam teko susidurt).

 

Sovietinis plakatas, demonstruojantis kažkokią tautų draugystę

Tokių plakatų buvo pilnos gatvės, jūs įsivaizduokite, kiek reklamų yra dabar, padauginkite tai iš 100, jas pakeiskite panašiu į šitą fufeliu ir gausite vaizdą, kaip gatvės atrodydavo per kokias nors Spalio šventes ar pan.

Aš čia tik apie banalią buitį. Primeskit – knygų būdavo knygynuose. Čia galima išsyk suprasti apie tai, kiek smegenų likučių yra panašios pusprotės galvoje, jei ji taip atsimena knygynus. Ir galima išsyk pasakyti neigiamą atsakymą klausimui apie tai, ar anoji yra perskaičiusi kokią nors knygą. O tuo pačiu ir dar kartą ką nors pasakyti apie tokios moteriškės protinius sugebėjimus.

Šiais laikais normalios grožinės literatūros Lietuvoje per metus išspausdinama daugiau, nei sovietmečiu per dešimtmetį, netgi tiražus skaičiuojant. O jei autorius ir pavadinimus skaičiuosim – tai išvis net sunku spėt, kiek kartų skiriasi. LTSR laikais vienintelis būdas gauti kokią nors padoresnę grožinę knygą normaliam žmogui būdavo toks: kaupi makulatūrą, o už kažkokį ten jos kiekį (neatsimenu jau kokį, bet dešimtim kg berods) gauni talonėlį kokiai nors knygai (kokiai gauni – tokiai, čia jau savaime gerai, apie pasirinkimus nėra kalbos), o tada tikiesi, kad už tą talonėlį pavyks gauti knygą. Jei nepavyks, tai jau ką padarysi…

Įsivaizduokit, kaip atrodydavo tuometinis knygynas: du trečdaliai knygų – visoks sovietinis šlamštas (Brežnevo „Celina“, Lenino raštai, TSKP XXX suvažiavimo nutarimai, didvyriška proletariato kova prieš imperializmą, vaikams apie Leniną ir Spalį, etc.) ir truputis visiškai briedovo, per Glavlito letenas perėjusio sovietinių grožinių autorių šūdo, vimdančio netgi labiau, nei kokia Žemaitė. Įsivaizduokit, užeini į knygyną ir nėra ką nusipirkti. Nėra visiškai nei vienos knygos, kurios norėtum.

Ką ten grožinės knygos – mokyklinius vadovėlius jei norėdavai gauti naujus, tai reikdavo turėt šiokio tokio blato.

Žodžiu, dibilams nusispjaut, jiems faktai neturi reikšmės, jie gyvena kažkokioje ufonautiškoje paralelinėje erdvėje. Tai jei kas iš čia skaitančių esat įtikėję sovietine gerove, tai nei neskaitykit, nes tik susinervinsit. Tokiems patariu geriau savanoriškai ir išsyk eiti konkrečia kryptimi ir negrįžti.

O tiems, kam įdomu, tiesiog noriu pavardinti vieną kitą buitišką faktelį, apie kurį gaima užduoti klausimą: „kaip turėjo gyventi žmonės, kad tokia nesąmonė galėtų būti?“ Tikiuosi, kad ir jūs vieną-kitą panašų dalyką komentaruose priminsit – tie, kas senesni, patys atsimenantys, ar tie, kas jaunesni, bet iš tėvų ar senelių girdėję. Čia kalba bus apie vėlyvesnius sovietmečio laikus, maždaug kokį 1980-1988 periodą.

Sovietmetis ir sovietžmogiai – nusikalstama sistema ir jos realybė

Taigi, jūsų dėmesiui – krūvelė tekstų apie įvairią sovietinę realybę įvairiais pjūviais, tokiais, kuriuos pamiršta sovietmečiui nostalgiją jaučiantys asilai:

Taip, kadangi prirašiau daug labai raidžių, tai gavosi taip, kad tenka išskirstyt į paskirus gabalus. Nes kitaip pernelyg daug raidžių gaunasi, kitaip net neskaitytumėt.