Category Archives: Valgiai ir maistas

Apie kulinariją, maistą ir ėdesį

Bealkoholinė degtinė ir vynas

Kairėje - imbierinė degtinė, dešinėje - fruktovojagodnas punšas

Mano vienas senas draugas, sužinojęs, kad aš geriu bealkoholinį vyną, mane išvadino šizofreniku ir dar kažkokiais žodžiais. Bet kai sužinojo, kad geriu ir bealkoholinę degtinę, žodžių jam jau pritrūko.

Keista, bet po trumpos pauzės jis prisipažino, kad irgi yra ragavęs bealkoholinės degtinės. Sakė, kad neskanu. Bet tikros degtinės jis irgi negeria. Matyt, kad dar neskaniau.

Nusipirkęs buvau tų gėrimų per knygų mugę. Bet ir šiaip galima nusipirkti kur nors. Visai skanu, o per kokį tūsą – tai dar ir smagu. Ypač, kai imi pilstyt geriantiems draugams.

Beje, buvom padarę eksperimentą – pilstėm ir davėm paragaut geriančioj chebroj. Iš kokių 10 žmonių tiktai vienas užtikrintai pasakė, kad ta nealkoholinė degtinė yra nealkoholinė. Čia taip sakant, įtikėjimo galia – negi atsiras kas nors, kas gali gerti tokį gėrimą 🙂

Tai va. Bendrai – rekomenduoju.

Jacobs kava, Kraft ir Rimi

Nusipirkau Rimi kavos tuose šlykščiai atrodančiuose melsvuose pakeliuose – pabandymui, paragavimui. Neturiu geros nuomonės apie Rimi. Bet taip jau yra, kad šioji arčiausiai manęs, tad visvien ten apsiperku (kaip sakant, geografinė monopolizacija suveikia). Berods, 12 litų kainavo ar kažkokią panašią kainą. Stengiuosi paprastai nepirkti tų produktų su prekybos tinklų pavadinimais, bet kartais reik paragauti, tegul ir rizikuojant.

Turiu išsyk pasakyti, kad kiek anksčiau, kai Rimi buvo prametę Kraft velniop (čia prieš kokius metus ar kiek buvo – tuo metu Rimi supermarketuose buvo nelikę nei Jacobs kavos, nei Karūna šokolado), o labai gudriai į lentynas pristatę kažkokių kitų žalių pigios kavos pakelių vietoj Jacobs, buvau irgi kažkokio pakaitalo nusipirkęs. Būtent to žaliuose pakeliuose kažko už labai pigiai. Tai buvo menkavertė ir šlykšti robusta* visame bjaurume. Tąsyk baisiai pasipiktinau Rimi ir specialiai vaikščiojau Jacobs kavos pirkti į Norfa parduotuvę.

Iš visokių nelabai brangių kavų skoniu viena geriausių (bent jau man tikrai patinkanti) ir yra Kraft gaminama Jacobs, kuri dar prieš metus kainuodavo kokius gal 12 litų. Tai truputį rūgštoka arabika, labai gerai subalansuota. Labai artima šiai kavai skoniu yra Paulig President, ar kokia ten. Tačiau kaina šioji nenusileidžia Jacobs kavai (anksčiau – nuolat keliais litais lenkė), tad konkurencija greičiau dėl pakelio išvaizdos, nei dėl kokių nors objektyvių savybių. Beje, jei kas norės man siūlyti kaip pakaitalą Tchibo – nesutiksiu. Jos skonis manęs kažkaip visai neveža.

Continue reading

Apie greitą maistą: MacDonalds, Hesburger, Homeburger ir Tiotia Niura

Aš norėčiau parašyti ištisą seriją straipsnių apie greitą maistą, tačiau kadangi nesugebu parašyti net ir pirmojo (jau mažiausiai pusę metų), pradėsiu nesigilindamas, negalvodamas, padrikai, o jau jūs dėl to neužpykit. Nes tai viskas, ką galiu, kitaip ir to, ką rašau dabar, neparašyčiau.

Greito maisto užkandinės vertinamos labai įvairiai, bet dažniausiai – vienaip ar kitaip neigiamai. Kažkais teigia, kad jų maistas neskanus, kažkas – kad priešingai, skanus, bet nesveikas, etc.. Man čia įdomesnis gal kitas aspektas – galų gale Lietuvoje atsirado bent jau trys vienatipio produkto platintojai, tad galima palyginti juos bent truputį rimčiau. Irgi, duodant balus už įvairius dalykus. Kaip kontrastą pabandysiu paimti kažkokią Tiotią Niurą, pvz., kaipo toji, kur netoli Santuokų rūmų prekiauja beliašais.

Tad nekalbėsiu apie tai, kas sveika ar nesveika. Žmonės, kurie per dieną išgeria pusę litro stiprios kavos, bet pavalgo tik vieną kartą, kai suranda 15 minučių laisvo laiko, kenkia sau daugybę kartų labiau, nei pakenktų kokios nors greito maisto medžiagos. Tokiems žmonėms rūpi, kad būtų greitai, greitai, greitai, o jei įmanoma – kad dar ir skanu. Visa kita – niekai.

Continue reading

Tas Tauro Gyvas alus, kurio jūs dar neragavote

Kažkokiu būdu, gal pasiskaitę kažkur, kaip aš kadaise iškeikiau didžiuosius alaus gamintojus, mane atrado Kalnapilio ir Tauro alaus draugai, katrie ėmė ir atvežė maišą Tauro alaus, kokio dar nebūna krautuvėse (sakė, kad maždaug po savaitės jau bus). Tiesiog kaip akivaizdų įrodymą, kad aš neteisus. O jau visai subjektyviai dar pridėčiau, kad ant piktumo mano skaitytojams, kurie negali paragauti to, ko galiu aš (bet po savaitės galės). Taigi, galit man pavydėti dabar (dar maždaug savaitę). Čia, taip sakant, dar viena proga man susireikšminti ir pasijusti dideliausiu alaus egzpertu ir šiaip kokia nors svarbybe, nors ir nei velnio aš apie alų neišmanau, gal tik kokioje degustacijoje tesu kartelį padalyvavęs ir kokią vieną gamyklą aplankęs.

Nevyniojant į vatą – kiek teko visokių gamyklinių alų ragaut per paskutinius metus (o negaliu pasigirt, kad daug – sakau gi, kad esmi egzperdas, o ne rimtas žinovas), šitas Tauro Gyvas – tai geriausias lagerių tipo aliukas, koks pasitaikė. Ir jei jau vyktų vėlei kokia nors degustacija, įtariu, kad pretenduotų į pirmąsias vietas, rimtai sukurdamas konkurenciją mažosioms alaus daryklėlėms. Nes tikrai gyvas, aiškiai nefiltruotas, patsai toks iš savęs džiuginantis skonio bei uoslės receptorius, subalansuotas ir malonus.

Tie likučiai mano menkų žinių apie alų sako gi ką – puta gausi, o laikosi ant bokaliuko sienelių gražiai palikdama pėdsakus, kvepia saldžiai, veik medum (tai tasai gerų mielių duodamas saldus kvapas), nors apyniai kvape jaučiasi gal kiek silpniau, nei norėtųsi. Užtat šieji visai skaidriai jaučiasi skonyje – aiškiai, nors vėl gal silpniau, nei norėtųsi man, užtat antra pusė, paragavus, išsyk pareiškė – „štai toks man patinka, čia tikras moteriškas alus“. Nu ką ji išmano apie alų, čia tikras vyriškas alus, koks dar moteriškas…

Tauro Gyvas alus yra kiek saldoko skonio, tačiau nesukuriantis sunkumo įspūdžio, nesijaučia ir tas riebumo prieskonis, būdingas prastesnėms rūšims, tad nelabai čia galėčiau prie ko nors prikibti. Švelnus, lengvai apyniuotas skonis, keliantis būtent to tikrumo įspūdį. Man tik apynių norėtųsi daugiau, bet čia, objektyvumo dėlei turiu prisipažint, kad mano skonis šiuo atžvilgiu yra baisiai iškrypęs, nes, pavyzdžiui, man patinkančio Radvilų alaus, kai tas buvo gaminamas pagal originalias receptūras, normalūs žmonės negalėdavo gert – sakydavo, kad neįmanomai kartu. Tad daugumai Tauro Gyvo alaus apynių balansas turėtų tiesiog idealiai tikti.

Šio alaus poskonis malonus, su lengva rūgštele ir trupučiu saldumo bei apynių karstelėjimo šešėliu, nepaliekantis to sunkaus džiovinančio gerklę įspūdžio, kuris būdingas sdaugeliui kitų alaus rūšių, o gal tik vienas momentas man kliūna – visgi laipsnių yra cieli 5,9, tad vienareikšmiškai stiprus alus, nors man norėtųsi kiek įmanoma silpnesnio. Ne per daug atsparūs alkoholiui staigiai pajus, kad laipsniai truputį trenkia į galvą. Ne, žinoma, kad tai ne kobros ir žaibai, bet tiesiog pagal griežtą ir enciklopedinę alaus stiprumo klasifikaciją: stiprus alus yra tas, kuris yra virš 4 laipsnių.

O dar, tarp kitko, šis alus puikiai tinka, net neįsivaizduojate, kaip tinka su tokiu tradiciniu daiktu, kaip visiškai sezoniškas žaliuokių troškinys. Beje, kas dar nespėjot – bėkit į miškus, gal dar rasit, sako, kad žaliuokės bei pažaliuokės krūvom auga. Tai vat, neretai alus linkęs pjautis su bent truputį už čipsus ir sūrį subtilesniu maistu, tačiau šitas tiesiog kelia kažkokį pasitenkinimą, lyg specialiai su tautiniais valgiais vartoti būtų sukurtas.

Ai, dar… Net neabejoju, kad kažkas pagalvos (ir pareikš), jog man sumokėjo (kai parašau kažką teigiamai, tai vis atsiranda tokių). Nesumokėjo. Akivaizdžiai, Kalnapilio ir Tauro draugai buvo tikri, kad negalėsiu parašyti blogai apie tokį alų – davė paragaut, vat ir paragavau, tai ir rašau. Taip dabar ir susivartė viskas, kad nors esu prieš bet kokius girtavimus, tesigauna parašyti tiktai teigiamai. Na, negali gi tokio alaus negert.

Lakštingala Vingio parke. Minus melejonas

Lakštingala Vingio parke būtų tiesiog išskirtinis monopolinės įmonės pavyzdys, jei ne tai, kad jų savininkai ar vadovai – matomai būrys puspročių, sugebančių viską pabloginti dar labiau, nei galėtų visiškai supuvęs monopolininkas. Aplink, kokio kilometro spinduliu – nei vieno konkurento. O paklausa – kaip reikiant. Jei nuvažiuoji į Vingio parką – tiesiog negali aplenkti Lakštingalos. Ir jei lankaisi Vingio parke bent kartą-du per metus, greitai įgauni patirtį, sakančią, jog esant tinkamoms sąlygoms, kabokai gali tapti neįtikėtinai šlykščiais. Ir negana to, į tuos šlykščiausius kabokus gali pakliūti net prieš savo valią. Aš jau porą metų nebuvau tame kaboke, bet netikiu, kad kažkas pasikeitė. Manau, kad viskas kaip ir anksčiau. O gal pagerėjo?

Maistas ir valgiai Lakštingaloje

Pradėsiu šį sykį nuo maisto – tai bene trumpiausia pasakojimo dalis. Šūdinos sovietinės sasyskos, vegetos ir kiti surogatai – tai geriausia, ką šiame kaboke man pavyko gauti. Pica, kuri buvo tokia kieta, kad iki kraujo prakirto man dantenas ir liežuvį – tai kažkas žymiai blogesnio. Nežinau, ką dar blogesnio ten gauti įmanoma. Bet įtariu, kad toji pica buvo ne pati blogiausia iš įmanomų patirčių – tiesiog man dažniausiai sekasi, o pačius blogiausius variantus greičiausiai gauna kiti. Už maistą su nesaikingai gausiai naudojamais gliutamatiniais prieskoniais kabokui galiu duoti šimtą balų minuso nesicackindamas, o dar ir pavadindamas tokį vimdykla. Nes maisto chemija – tai šlykštynė. Bet kiek duoti už dantenas ir liežuvį suraižančią picą – nežinau. Nežinau, nes tai yra užribis. Jei labai norite valgyti – geriau pasikapstykite kokioje nors šiukšlių dėžėje – tikiu, kad rasite kažko geresnio.

Aptarnavimas ir padavėjų darbas

Nežinau, ir kiek balų duoti už aptarnavimą. Aptarnavimą vykdo pora padavėjų – joms tenka belekoks didžiulis kiekis staliukų, kokius 10 kartų didesnis, nei įmanoma normaliai aptarnauti. Atėjus, pralaukti ten pusę valandos ar netgi valandą, kol ateis padavėja – normalu. Būtent tai mane porą kartų išgelbėjo – tapo pretekstu pabėgti. Visgi, kai kada nepasiseka ir padavėja prieina (tarp kitko, jei lankotės ten ne dažniau, kaip kartą į mėnesį, garantuoju, kad nepamatysite tų pačių padavėjų, antrą syk atėję – visos išsilaksto). Vieną kartą, kai padavėja priėjo ir paklausė, ko norėtume, aš jai tariau:
– O žinote, jūsų savininkai yra sušikti pyderai.
Padavėja išvertė akis, ją akivaizdžiai ištiko stuporas. Ji net sužiopčiojo. O aš pratęsiau:
– Jie nesupranta, kad šitiek staliukų aptarnauti pora padavėjų tiesiog iš principo negali. Tai ne darbas, o pasityčiojimas iš jūsų. Kodėl jūs čia dirbate, kodėl nemetat šio darbo?
Aš pasigailėjau, kad tai pasakiau. Merginos akyse pasirodė ašaros, ji tiesiog sudrebėjo ir ištarė, kad dirba čia tiktai savaitę, bet ilgiau neiškęs, nes išties, savininkai tokie ir yra. Mane paskui graužė sąžinė dėl to, kad užvedžiau apie tai kalbą. Kita vertus, tai buvo vienintelis kartas, kai aptarnavimas buvo geras. Geras man – padavėja tiesiog nusispjovė į kitus klientus ir aptarnavo pirmiausiai mūsų staliuką. Nors užsėstų stalų tebuvo kokia pusė, klientų skaičius visvien buvo keleriopai didesnis, nei padavėja gali susitvarkyti, netgi dirbdama optimaliom trajektorijom (kas tai yra, nesigilinkim, tiesiog padavėjų mokyklose to moko).

Tokiame kaboke negali būti normalaus aptarnavimo. Negali būti iš principo. Jei savininkas ar vadovas sugeba darbo apkrovų vertinime padaryti net kelių kartų paklaidas – niekada jis ir nesusitvarkys savo reikalų. Nes yra pernelyg bukas. Vargu, ar įmanoma rasti Vilniuje kaboką su prastesniu aptarnavimu. Ir visa tai – tik dėl vienos priežasties: neįtikėtinai prastos vadybos. Iš to kyla ir visi kiti trūkumai, kokius tik įmanoma sugalvoti – nepaprastai ilgas laukimas, supainiojami ir pamirštami užsakymai, etc., etc., etc..

Kabokas man įstrigo ir nefiskaliniais, ranka rašytais čekiais. Turiu puikų džiaugsmą – berods minėjau, kad jau bene du metus ten nebuvau. Gal per tą laiką atsirado ir normalūs čekiai. Nežinau. Mieli kaboko savininkai, linkiu, kad jus patikrintų kokia nors inspekcija, gal ir jai duosit kokių nefiskalinių čekiukų.

Kita vertus kabokas visgi turi vieną puikų pliusą – ne kartą esu matęs, kaip buduliai ar netgi nelyg bomžai kokie ateina su savo bambaliais ir geria. Nes aišku, kad personalui – nusispjaut. Tad jei esate budulis – rekomenduoju.

Sumuojant viską – duodu plius vieną balą kabokui už budulius, galinčius gerti savo bambalinį brudą. Tai vienintelis pliusinis balas, kurį šis kabokas iš manęs gauna. Kitas koks nors negautų, tačiau sprendžiant iš to, ką mačiau, Lakštingala yra akivaizdžiai orientuota būtent į tokio tipo publiką, tad negaliu neįvertinti.

Už patyčias iš personalo, lankytojų ir sveiko proto – minus belenkiek ir neribotai.

Aplinka, išvaizda ir bendras įspūdis

Galų gale, aplinka. Aplinka čia varijuoja. Vėliau vakare – bus visai normalu, jei pamatysite kur nors šalia kažkurio stalo krūvą vėmalų. Personalui giliai poxui. Kodėl – aiškinau jau aukščiau. Kad valytų vėmalus nuo grindų – nepastebėjau. Nuo stalų – irgi. Bet tur būt, kad valo, nežinau, juk negali nevalyt. Kartą prieš kelis metus pora kvankštelėjusių pažįstamų sugalvojo ten šventę švęst, o nors ir pasakiau, kad jie durni, kaip čemodanai ir kad apsigalvotų, jie užsispyrė – staliukas mat rezervuotas, ar kas ten… Tąsyk mačiau, kas Lakštingaloje vyksta vakarais.

Kiek suprantu, užsikemšantys klozetai Lakštingalai nėra kažkas nenormalaus. Kai aš susigalvojau nueiti, atleiskit, nusimyžt ir užėjęs į pastato vidų, pamačiau dvokiančius upelius ir jais greitai tekšnojančias padavalkas, nešinas krūvomis alaus bokalų, mane supurtė. Atleiskit, aš daug ko esu matęs, labai daug ko. Bet tas siurrealus vaizdas, kai per grindimis tekantį neaiškios spalvos upelį žvaliu greitu žingsniu tekšt tekšt tekšt tekšt… Nešina visai panašios spalvos alumi… Tai kažkaip sujaudrino mano vaizduotę ir aš, apsisukęs, išėjau ieštkoti kokių nors krūmų. Braidžioti po svetimas balas visai nebuvo noro.

Už aplinką – minus belenkiek, kiek tik sugalvosit.

Reziumuojant apie Lakštingalą Vingio parke

Vilniuje aš nežinau kito tokio kaboko, kuriame būčiau patyręs tiek pačių šūdiniausių potyrių. Gerai paieškoję, galite surasti vieną kitą iš sovietmečio išlikusį obščepito reliktą, kur nevėkšliškos sovietozaurės verda šlykščias atliekines paplavas, kurių neįmanoma valgyti – visai, kaip prieš 30 metų. Savo maisto kokybe Lakštingala, sakyčiau kažkuo panaši. Tačiau net šlykščiausios sovietmečio šėryklos persiorganizavo ir susiprato, kad klientu reikia rūpintis, o grindis reikia plauti. Lakštingala – ne. Tai absoliutus fenomenas. Jei aš šiam kabokui duočiau minus šimtą balų, bet kuriai eilinei šėryklai turėčiau duoti plius melejoną. Tad kitaip, kaip minus melejonu Lakštingalos įvertint negaliu.