Category Archives: Žiniasklaida

Visokie su žiniasklaida susiję tekstai

Andrius Užkalnis, Nida Vasiliauskaitė, mikrožanras ir juokas

Atrodo, kad Kreivarankis galutinai suformavo tą naują mikrožanrą – Andriaus Užkalnio kritiką. Nesvarbu, kas, kaip ir kodėl, bet figūra išaugo tiek, kad kalbos apie ją – jau tampa savotišku sportu. Deja, paprastai nesėkmingu – bandymai atrasti silpnų vietų virsta verksmingu šnypštimu apie tai, kad Užkalnis koks nors šššššlykštus. Visgi aš porą suradau, tad jau, gerbiamasai Andriau Užkalni, nesupykite, nepasmerkite, nes ne dėl asmeninių ambicijų, o dėl žanro pilnovės dabar apjuodinsiu jūsų ypatą baisiau, nei netgi tamsta galėtumėte tikėtis, nesiskaitydamas su žodžiais, priemonėmis ar mintimis, o tikslingai ir bjauriai apdergdamas tamistos dūšią visomis išgalėmis. Tikiuosi, šį mano subjektyvų tekstą paskaitys ir pati Nida Vasiliauskaitė.

Andrius Užkalnis, Nida Vasiliauskaitė ir archetipinė demonų prigimtis

Andrius Užkalnis – ne koks politikas, kur galima plūsti jo veiksmus, nuodėmes ar dar ką nors. Tai ne šiaip komentatorių nekenčiamas monstras. Tai figūra, teikianti vos ne filosofinį pasitenkinimą jos nagrinėtojams, figūra, kurią galima nupasakoti bet kaip, vos ne kaip kokį mitinį herojų. Ko gero, Lietuvoje panašių personažų nėra labai jau daug. Gal vienintelė ryški – tai Nida Vasiliauskaitė, kuri tokia absoliučiai priešinga Andriui Užkalniui, kad jei reiktų surasti porą didžiąjai kovai – idealesnės nei nebūtų.

Užkalnis linksmas, heteroseksualus, sąmojingas, pakazūchiškai vaizduoja marginalumą tekstais, yra atvirai antimarginalus pomėgiais, mėgsta pasiplūst, yra storas, jaučia pasitenkinimą kiršindamas skaitytojus, nesicackina ilgai su tomis pat temomis, yra kardinalus dešinysis, galų gale – vyras. Nida Vasiliauskaitė rimta, nežinau apie seksualumą, bet jos sąmojai apsiriboja etiketėmis, tekstus demonstratyviai taiko intelektualams, remia kažkokias marginalines grupuotes, vietoj keiksmų vartoja svetimžodžius, yra liesa, skaitytojus bando suvienyti prieš savo ideologinius priešus, ilgai zulina vos kelias jai rūpinčias temas, yra žymi ultrakairioji, galų gale, taip jau susiklostė, kad moteris. Aš čia dar mažai pavardinau, bet manau, ir taip akivaizdu – kokį besugalvotum atributą vienam, kitas turės diametraliai priešingą. Hmmm, net jų protingumas ir tai kažkoks priešingas atrodo – vargu, ar jie galėtų suprasti vienas kito argumentus.

Netgi jų dominuojantys tekstai yra neįtikėtinai priešingi ir stilium, ir prasme, ir emocijų pobūdžiu, ir skaitytojais, ir viskuo viskuo… Netgi tuo, ko tiems tekstams trūksta. Atrodytų, duok Vasiliauskaitei Andriaus talentą kurti paveikslus žodžiais – ir ši imtų šviesti, nelyg užburianti revoliucijos šauklė. Ar duok Nidos graužatį apie visuomenės netobulumą Užkalniui – ir šis sukels masinį pakvaišimą dėl filosofijos. Tačiau to nėra, o yra tiktai viena bendra abiejų autorių savybė – jie siutina. Jie siutina skaitytojus taip, kad šie kraustosi iš proto. Ir nieko neįstengia padaryti.

Savo sugebėjimu siutinti skaitytojus abi figūros tiesiog ženkliškos. Pasakai diskusijoje „Nida Vasiliauskaitė“ – ir visi supranta, kas bus pasakyta paskui. Pasakai diskusijoje „Andrius Užkalnis“ – ir visi supranta irgi. Galgi tiesiog simptomatiškas buvo atvejis, kai Artūras Račas kažkokius savo komentatorius grąsinosi vadinti užkalniais. Galgi toks pat simptomatiškas atvejis, kai specifiniuose sluoksniuose kas nors pavadinamas Vasiliauskaitės klonu.

Negalim nematyti šios poros priešingumo, tačiau negalim jų ir atskirti – tai vienos semos dvi ženklinės pusės, antonimiškos savo forma, tačiau vienodos savo gilumine prasme. Kaip neatskiriamai priešingais tampa Saulė ir Mėnulis, diena ir naktis, vyras ir moteris, obuolys ir kirminas, vaikas ir saldainiai, taip ir Andrius Užkalnis su Nida Vasiliauskaite…

Tai dvi ženkliškos ir netgi archetipiškos savo išskirtinumu figūros – Nida dar prieš krūvą metų pagarsėjo visokiomis apie ją prikurtomis legendomis (ar tik ne jos pačios studentų kerštas?), bet legendomis pagarsėjo ir Andrius Užkalnis. Manau, kad ir apie vieną, ir apie kitą nesunkiai susirasit. Taip, žinoma, kad legendos kuriamos apie daugelį, tenoriu pasakyti tik vieną: Andrius Užkalnis ir Nida Vasiliauskaitė yra aiškūs mitologizavimo rekordininkai tarp žmonių, rašančių straipsnius populiariems leidiniams.

Nuostabu ir tai, kad daugelis žmonių pastebi Andriaus Užkalnio ir Nidos Vasiliauskaitės vienatį, nepaisant aiškios šių figūrų superpozicijos ir net nepaisant to, kad abi šios asmenybės ganėtinai vengia tarpusavio diskusijų. Juk priešingumas suponuoja bendrybę, vienatiškumą, tam tikrą bendrąjį prasminį kvantą, nedalomąją esybę, apjungiančią šiuodu į keistą porą, kažkodėl vis nesusieinančią lemiamam mūšiui, tačiau suvokiamą išimtinai kaip tarpusavy besikaunančią.

Bet ne, tai ne tarpusavy kovojančių dvynių vaizdinys. Ir tai tikrai ne vaizdinys tarpusavy kovojančio vyriško ir moteriško pradų. Tai kažkas keistesnio – juk ir vienas, ir kitas suprantamas, kaip visuomenės priešas, griaunantis įprastą pasaulio vaizdą, bendrąjį mitą. Ir Nida Vasiliauskaitė su savo kova prieš šeimos ir kitas vertybes, ir Andrius Užkalnis, besityčiojantis iš visko, kas tiktai įprasta. Tai nelyg chaoso pagimdyti gaivalai, kurie bando sunaikinti mūsų vertybėmis paremtą pasaulį, Šėtono išperos ir demonai, rodantys eiliniams žmonėms savo dantis ir nagus, bandantys įkąsti, ieškantys jautrių vietų… Demonai, kurie nepažeidžiami, tačiau juk jie turi būti kažkaip sunaikinami ar nukenksminami?

Būtent pasąmoningas skaitytojų supratimas viską pastato į savo vietas – juk demonai viens kitą turi sunaikinti patys, tarpusavio kovoje – štai todėl ir superpozicija, štai todėl joje ir atsiduria šios dvi figūros. Todėl nei vienam nekyla abejonė, kad Andrius Užkalnis ir Nida Vasiliauskaitė turi būti nesutramdomais priešais. Juk tiktai šitaip jie duos ramybę visiems kitiems.

Tai raktinė, esminė šių autorių problema – savęs ieškojimas, savęs neigimas, išvirstantis demoniškais, žudikiškais antpuoliais, kurių metu be gailesčio traiškomos skaitytojų smegenys, liejasi neapykantos kraujas ir nekaltų aukų pūliniai. Demonai atskrenda į mūsų skaitytojiškus protus ir sukelia minčių skerdynes. Bet patys demonai negali ar nenori kovoti tarpusavyje. Jie vienas kitam neįdomūs. Tiksliau, įdomūs, bet tik tiek, kad po poros apsidraskymų kiltų panieka atmieštas supratimas, kad oponentas atrodo banalus, nykus ir… Ir tiesiog priešingas, visu savo priešingumu panašus į tave patį, toksai priešingas, kad nei kovoti, nei laimėti nėra prasmės. Bene ryškiausiai tą priešingumą atspindi abiejų fanatiškiausi gerbėjai, pasiryžę tarpusavy susirieti, lyg šunys.

Kaip senas mitas apie tą, kuris duoda ir atima, kuris pradžia ir pabaiga, užmarštis ir žinojimas, šios žemės viešpats ir sielų valdovas, priešingybių vienybė, diena ir naktis, viskas ir niekas, Liuciferis, Šviesos Nešėjas, gimstantis susijungus priešybėms į vienatį, kovojančią su savimi – du demonai, kuriems reikia atrast vienas kitą. Andrius Užkalnis ir Nida Vasiliauskaitė, kurie yra ir liks nepilnaverčiai vienas be kito kūrybos – be apsijungimo, be kovos, be tos šviesos, kuri kiltų. Šviesos – pilnatvės, prasmingumo, grožio. Arba iš tekstų į realybę persikeliančių košmarų. Juk demonai neprognozuojami…

Vieneri Drąsiaus mito metai

Praėjo jau metai nuo to laiko, kai pranašavau, kad Drąsius Kedys taps herojumi legendoje apie save, tad paprasčiausiai jaučiu tam tikrą moralinę pareigą apžvelgti viską, kas vyko. Gal būt, truputį plačiau, nei tą kartą. Ir painiau – nes įvykių, gandų ir faktų vis daugėjo, o aiškumų darėsi vis mažiau.

Kai rašiau apie Drąsiaus Kedžio mitologizavimą, apie archetipiškumo požymius, buvo praėjusios vos kelios dienos po kruvinų įvykių Kaune. Tuo metu vis dar niekas nesuprato, kas vyksta, tačiau jau matėsi ženklų, kad čia ne šiaip koks žiniasklaidos keliamas triukšmas, o visiškai išskirtinės visuomenės reakcijos. Rašydamas, aš nuoširdžiai galvojau, kad kada nors apie Drąsių Kedį bus kuriamos dainos ir pasakos. Kažkada. Tarp žmonių, kurie komentuoja mano blogą, berods nebuvo prieštaravusių – mane tai nustebino (ir visiškai nenustebino masinės marginalinių komentatorių reakcijos „Lietuvos Ryte“ ir „Verslo Žiniose“). Dar labiau nustebino, kad įvairi kūryba, perpasakojanti įvykius, ėmė plisti jau po kelių mėnesių – aš tikėjausi gerokai ilgesnio periodo.

Continue reading

Naujas Verslo Klasės numeris – storas ir skanus

Verslo Klasė - geriausias žurnalasNaujas Verslo Klasės numeris tikrai atrodo gerokai sustorėjęs. Ir labai skanus. Taip, ir vėl ten pakliuvo Rokiškis Rabinovičius, ir ne su kuom kitu, o su semiotika – tik jau ne metamatematiniais fyntais, kurie čionai visus taip užknisa, o su normalia interpretacija, tiksliau pasakojimo vertimu iš architektūros kalbos, kuris, tikiuosi, pradžiugins daugelį. Taigi, eikit pirkt, nes praradę šansą, negausite jo vėl. Tik juokingi 6 litai, o pasitenkinimo – kaip už visą 100!

Taip, tai yra Verslo Klasės reklama. Nes šis žurnalas vertas to, kad jį reklamuotume už dyką. Nes tai kultinis žurnalas. Tai žurnalas, kurį skaito protingi žmonės. Nerekomenduoju jo pirkti apspangėliams – tokie nerastų ten nieko gero. Kita vertus, ar verta reklamuoti žurnalą, kuris ir taip žinomas ir skaitomas visų, kas tik turi smegenų? Manau, kad taip. Prenumeruokitės. Užsisakykite ir gaukit reguliarų pasitenkinimą!

Ne, ši reklama nėra apmokėta – man tiesiog patinka Verslo Klasė. Tai geriausias lietuviškas žurnalas. Be išlygų.

Antidepresantai neveikia

Ko gero, daugelis girdėjot paskutinius tyrimus, apie tai, kad daugelis antidepresantų neveikia, nors ir turėtų. Nemažai medikų kalba, kad visas poveikis nesiskiria nuo placebo. Kai kurie žurnalistai rašo apie tai, kad farmacijos industrija tiesiog parazituoja visuomenėje, nesiskaitydama su jokiomis moralės normomis. Tačiau placebo efektas būdingas tik daliai vaistų, daliai antidepresantų. Kiti visgi veikia. Ir kartais – labai žiauriai.

Aš ilgai galvojau, ką parašyti apie koaksilį (coaxil) – vieną iš ganėtinai naujų ir populiarių antidepresantų, informaciją apie kurį atradau internete. Tai narkotikas, sukėlęs gangrenų epidemiją Rusijoje. Narkotikas, kuris savo populiarumu ten nusileidžia tik heroinui. Negana to, pasiaiškinus apie koaksilį, ėmė lįst ir kitos įdomybės.

Nežinojau, ką parašyti. Todėl tiesiog parašiau tai, ką galvoju. Po to, kai daviau paskaityti mane recenzavusiam gydytojui Ryčiui L. (tai vienas iš žymiausių Lietuvos anesteziologų), jis pasibaisėjo ir pareikalavo ištrinti jo pavardę iš teksto. Bet nepaneigė to, ką aš parašiau.

Tad jūsų dėmesiui straipsnis apie gangrenas.

Man patinka Natalija Zvonkė

Man netgi patinka tas mėšlas, kuris yra liejamas per TV ekranus, spaudą ir visokius portalus – apie tai, kaip Natalija Zvonkė padarė tą, kaip padarė aną, koks ten jos užpakaliukas ir kad ji dainuoja. Patinka, nes galvoju apie tai, kaip visokie silpnapročiai šito klauso, šitai žiūri ir už šitai vienaip ar kitaip sumoka. Jiems parduoda šūdą, o jie sumoka, suvalgo ir dar apsilaižo. Ir perka dar ir dar. Tai fantasmagoriška, tai netgi didinga, tai kaip kokia propagandinė mašina, veikianti be trikdžių, gražiai ir negailestingai. Tai nuostabu. Na, ir kas, kad aš plūstuosi apie supuvusią žiniasklaidą arba šlamštą gaminančią muzikos industriją – daugumą žmonių ta mašina puikiai sudoroja ir būtent tai yra tikrasis efektingumo rodiklis.

Bet labiausiai man patinka pati Natalija Zvonkė, kaip žmogus. Patinka, nors aš jos nepažįstu. Ji nuostabi, žavinga, tikslo siekianti moteris, kuri iš silpnapročių budulių sugeba užsidirbti pinigus, jiems nieko neduodama. Ji apsimeta kvaila blondine, o beveik visi tuo ir patiki. Ji paruoda fufelį ir neduoda nieko. Na, gal būt, visgi atiduoda tą dalelę savęs, kurią atima visokios kaukės, bet neduoda tiems buduliams nieko, ką galėtų duoti tikra moteris – nei šilumos, nei supratimo, nei meilės, nei rūpesčio – nieko. Ji sugeba parduoti save, savęs neparduodama.

Aš niekad nesu matę Natalijos Zvonkės gyvai, aš netgi nesidomiu ja, aš beveik nieko apie ją nežinau. Aš tiesiog norom nenorom užtinku tai vieną, tai kitą jos paminėjimą. Kažkokius gandus ir nuotrupas. Ir žinot, vat palyginu aš su kokia nors Nijole Pareigyte, kur jau antrą kartą „anoniminiams niekadėjams“ teko viešinti plikas nuotraukas apie tai, kaip ji su šunim. Arba Oksana Pikul, kurios pliką tarpkojį dar 2002 matė nuotraukose kas papuola ir kuri ne taip seniai išsioperavo papus, kad tik šitai parodytų TV. Tai irgi darbas – pagalvokit, ar parsiduotumėt panašiai? Kiek reikia gyvenime patirti, kad dėl pinigų išsioperuotum? Žvaigždės gyvenimas gražus tol, kol esi į ją žiūrintis silpnaprotis budulis. Bet kai esi žvaigžde, tas gyvenimas neretai tampa košmaru, panašiu į pragarą. Ir tikrai nedaugelis tą pragarą pereitų. Ir Nijolė Pareigytė, ir Oksana Pikul, ir Natalija Zvonkė žino, kas tai. Bet buduliai nežino ir už tai moka. Jie tušti, ir moka už tai, kad jų tuštumą kažkas užpildo pigiu šlamštu. Tai objektyvus poreikis, nešantis pinigus ištisai industrijai.

Na ir kas, kaip ją rodo žiniasklaidos ar ką apie ją kalba visokie ten durniai – faktas yra faktas, Natalija Zvonkė pasidarė sau vardą, gavo už tai pinigų, o visokiems durniams, iš kurių uždirbtas pelnas, telieka smaukyti, žiūrint į jos nuotraukas ir klausantis jos dainelių. Na, gal ir ne jos dainelių ir gal ir ne jos sudainuotų, koks skirtumas, kam ten rūpi? Kitos žvaigždutės uždirbinėja iš iš visokių rėmėjų, dar kitos bando dainuot gerai, bet nei iš tolo neprilygsta gerbėjų skaičiumi. O Natalija Zvonkė ėmė ir padarė. Kruvinu prakaitu, nusižeminimu, iškęstomis nuoskaudomis, persekiojančiu įvaizdžiu – padarė ir viskas.

Natalija Zvonkė buvo netgi ištekėjusi – ne už kokio prašalaičio, o už žmogaus, kuris sukasi toje pačioje industrijoje. Ir puikiai žino, kas yra kas. Kas yra palaida, o kas protinga. Praknisti šimtams tūkstančių budulių protą, pavaizduoti Zvonkę iš TV, kartu nepasiduoti su belenkuo iš prodiuserių ir tapti tikru estrados simboliu, ir netgi be dainavimo – ar daug moterų tai sugebėtų? Natalija Zvonkė yra nuostabi moteris, turinti geležinę valią.

Budulių yra, budulių buvo, budulių bus. Ir jie taip pat gali atnešti pinigus. Na, tai kodėl gi tų pinigų nepaimt? Na gerai, kažkas vadina tai  amoralumu, parsidavinėjimu, dvasine prostitucija, apsimetinėjimu ar dar kaip nors panašiai, bet juk visi mes vienaip ar kitaip parsiduodam. Tai jei jau parsiduodam, tai parsiduokim brangiai. Minutėlė gėdos ir pinigai kišenėj. O manot, lengva? Prostitutės, kurios prie stoties, irgi dirba pagal valandinius tarifus, ir dainuoja kai kurios ne blogiau tur būt. Ir duoda. O kiek uždirba?

Aš žaviuosi Natalija Zvonke. O buduliai, iš jos laidantys juokus – sumoka jai pinigus ir lieka tikrųjų durnių vietoje. Nes jie ir yra durniai. Net ir žiniasklaida neturi, kur dėtis – ji rašo apie Nataliją Zvonkę. Rašo netgi tada, kai nieko įdomaus nevyksta. Todėl, kad tai Natalija Zvonkė. Jai nereikia plikų fotkių su šunim.