Naujos atominės elektrinės statybas kabinant

Gilberto atominės energijos laboratorija vaikams

Tai 1951 metų žaislas - su tikromis radioaktyviomis medžiagomis (keturių rūšių urano rūdos pavyzdžiai ir dar kažkoks šlamštas alfa, beta ir gama spinduliavimui gauti). Kainavo 50 dolerių (kaip tiems laikams - klaikius pinigus, atitiktų apie pusantro tūkstančio litų).

Atominės elektrinės nereikia, ji bloga. Arvydas Sekmokas meluoja, kad jos reikia, tai reiškia, kad jis blogas ir melagis. O kodėl blogas ir melagis yra Sekmokas? Taigi todėl, kad sako, jog atominės reikia, o mes gi žinom, kad jos nereikia ir ji bloga. Iš kur žinome, kad ji bloga ir jos nereikia? Taigi Sekmokas melagis ir blogas, o jis sako, kad atominės reikia. Kadangi Sekmokas meluoja ir yra blogas, tai elektrinė bloga.

Čia galim atrasti užburtą ratą, kaip ir vadyboje – tik jau ne priežasčių-pasekmių, o informacijos ratą. Ciklinis diskursas, kur priežastis keliama iš pasekmės, o pasekmė tampa priežastimi.

Toksai diskursas kyla pats iš savęs, bet realiai jokios prasmės neneša, nes yra užsiciklinęs pats į save: kodėl elektrinė bloga? Ogi todėl, kad ją stumia Arvydas Sekmokas ir Andrius Kubilius. O kodėl jie blogi? Dėl ko papuola, bet dėl elektrinės irgi blogi. Todėl elektrinė bloga.

Šitas „bloga todėl, kad bloga“ – tai toksai ryškus ir įdomus viešųjų kalbų atvejis, kad nuo jo pirmiausiai ir pradėkim.

Polidiskurso džiaugsmas

Kažkoks nenormalus raguotas šuo iš kažkokio Star Trek filmo

Šita šuva jums sako: jūs man duosite iščiulpti savo smegenis, nes jums bus blogai. Kadangi aš jums iščiulpsiu smegenis, aš jums galėsiu įdurti savo ragu į akį ir tada iščiulpti smegenis. Todėl aš iščiulpsiu jūsų smegenis. Tai įrodyta ir todėl geriau duokite man patys iščiulpti jūsų smegenis.

Bet koks natūralus diskursas turi pradžią, vyksmą ir galą (nebūtinai pasiekiamą, bet siekiamą): jis atsiranda ne tuščioje vietoje, o dėl kažkokių priežasčių. Jis baigiasi irgi kažkuo, ką galima pavadinti rezultatu. Jis ir vyksta kaip nors prasmingai.

Štai paprastas diskursas: Petras yra svečiuose, jis nori eiti namo, kai jis nueis namo, tai diskursas ir pasibaigs. O kol jis nenuėjo, tai jis planuojasi apie tai, kaip nueiti namo – dar ir su visokiais nuokrypiais į butelio pilnatvę. Čia galim pastebėti, kad toji butelio pilnatvė gali taip uždengti visą diskurso esmę, kad ir pats Petras, ir jo draugai gali pamiršti apie to diskurso esmę, o rezultate Petras namo nenueis, o jau šitai išvirs į visai kitus diskursus, susijusiu su traumatologinėmis (keptuve atidaužytos galvos gydymo) paslaugomis.

Jei pabandysime diskursą išgryninti, tai atrasime paprastąją jo esmę: diskursas visada priklauso kažkam, kažkas jį kuria, vysto ir palaiko. Jei norime diskursą panagrinėti, tai reikia tiesiog identifikuoti, kieno tas diskursas, kokia yra to kažkieno būsena, ko tas kažkas nori, koks galutinis tikslas – štai ir turime esmę: diskursas – tai kažkieno veiksmas, procesas, kuris iš pirminės būsenos tą kažką keičia į norimą būseną. Kitaip tariant, pokyčių aprašymas. Informacinis kažkokio proceso atspindys. Nebūtinai teisingas, bet tiesiog rodantis tam tikrą procesą.

Dabar pažiūrėkime vėl į Petro diskursą. Štai Jonas ima jam ir sako: klausyk, Petrai, ta elektrinė bloga, daug pinigų kainuoja tavo žmona palauks, ji tik pinigus leidžia, o mums čia linksma, o butelis pilnas, reikia būtinai pabaigti, kad veltui nenueitų, taip kad pabaigiam pirmiausiai. Pabaikiam butelį, nes jei nepabaigsim, tai bus blogai, o jei pabaigsim – tai bus gerai. Todėl reikia pabaigt.

Vat čia Petro diskursas pasiduoda ir jis eina pabaigti butelio. O vat kad Jonas puikiai žinojo, jog Petro žmona duos tam keptuve per galvą taip, kad maža nepasirodytų – tai jau kitas diskursas. Du diskursai susipynė ir gavosi kažkoks polidiskursas*. Petras ant to polidiskurso užkibo ir gavo nuo žmonos į galvą, o kadangi smegenų mažai turėjo ir buvo girtas, tai net ir nesuprato, kas čia ir kaip. Ir kitą dieną, jau pasigydęs, atėjo su buteliu pas Joną – pasiguost. Jonui gerai – daug pinigų už dujas eilinės nemokamos išgertuvės.

Ciklinis diskursas ir atominė elektrinė

Taigi, dabar paprastai pažiūrėkim į paprastą atominės elektrinės statybos diskursą: gyvenam be atominės elektrinės, energija brangi, tenka pirkti dujas, nuo Rusijos priklausomybė didelė, o iš to – krūvos problemų**. Jei pasitvarkome bėdas, problemos sprendžiasi ir kažkas pasidaro geriau. Paprasta, taip? Šito diskurso kūrėjas yra Lietuvos valstybė, patirianti visokias problemas.

Kontrdiskursas turėtų būti irgi labai paprastas: gyvename gerai be atominės elektrinės, dujos pigios, Rusija mums gera, esame laimingi. Pasistatom atominę elektrinę – iš to krūvos kažkokių problemų, viskas pasidaro labai blogai. Panašu kam nors į natūralų, realybę atspindintį diskursą? Man kažkaip čia nesisieja galai su galais. Taip, galim čia lyg ir nuspėti, kad gal kokiems nors žaliesiems šitas kontrdiskursas yra kažkuo teisingas: jie mato atominėje energetikoje krūvas bėdų, pavyzdžiui, galimybę, kad Ignalinoje bus žemės drebėjimas ir cunamis.

Bet šitas kontrdiskursas niekaip nesisieja su energetinėmis problemomis, kurios yra tiesiog objektyvios – šilumos kainas atsimename puikiai, o jos yra ne tik iš visokių rubikų, bet ir iš gazpromų. Beje, čia galim primesti, į kokią klientų grupę (perkančių per mažai, perkančių maksimaliai ar perkančių išvis neadekvačiai) mes pakliūname dabar? Antroji klientų grupė yra ta, kur reikia rūpintis ne papildomais pardavimais, o tuo, kad jie dėl ko nors nesumažėtų.

Štai apie tuos pirkimus pagalvoję, atrandame, kad labai natūralus yra kitas kontrdiskursas, kuris atsiranda, jei pakeičiame to kontrdiskurso autorių, palaikytoją: Lietuva perka energiją, dujas – yra priklausoma nuo Rusijos, moka pinigus, viskas yra labai gerai, esame laimingi, nes gauname tiek pinigų, kiek tik įmanoma. Jei pasistato Lietuva atominę elektrinę – iš to krūvos problemų, energijos jau taip paprastai neparduosi, o kiek parduosi – visvien bus mažiau, todėl viskas blogai.

Kaip matome, pastarasis diskursas yra visiškai natūralus, jei jo kūrėja yra Rusijos valdžia su Gazprom. Bet čia kyla truputis bėdų: diskursą bandant perkelti į Lietuvą, jis tampa absurdišku. Jau matėme, kiek smarkiai absurdišku. Priežastis paprasta: jis atstovauja ne Lietuvą, o Rusiją. Klausimas, kaip padaryti, kad tas diskursas taptų bent kažkiek mažiau absurdišku ir imtų kažkiek veikti?

Štai čia ir gauname tą ciklinę nesąmonę: nekalbėkim apie tai, kas dabar blogai, nes negalime. Bet bus labai blogai, jei atominę elektrinę pastatys. Labai blogai bus dėl to, kad čia bus labai blogai. Tai išties ir yra labai blogai, kad ją planuoja. Negalima, nes blogai. Blogai, blogai, nes jei statys, tai blogai. Kodėl blogai? Todėl, kad statys atominę elektrinę. Kodėl statys? Todėl, kad blogai. Todėl bus blogai.

Čia yra ciklinis diskursas. Iš jo pašalintas diskurso autorius (nes jeigu jis būtų aiškus, tai būtų viskas aišku), bet į jį neįdėtas naujas autorius (nes tam naujam autoriui nėra vietos). Iš jo pašalinta pradinė situacija (nes kitaip ji bus akivaizdi), o galutinė situacija pakeista į pirminę. Rezultatas – fufelis kažkoks. Ciklinis fufelis. Kodėl bloga elektrinė? Todėl, kad ji Sekmoko. Kodėl blogas Sekmokas? Todėl, kad elektrinė.

Ciklinis diskursas pirmiausiai leidžia įtarti, kad jis iš šono auginamas ir kartu polidiskursinis, t.y., nešantis visai kitas intencijas, nei sakoma. Štai čia ir verta pažvelgti truputį įdėmiau į kai kurias įdomybes. Ir jau ne tik iš informacinės, bet ir iš faktinės pusės.

Atominė elektrinė ir energetiniai pravalai

Realus atominio projekto naudingumas – pernelyg sudėtinga tema. Norint viską gerai įvertinti (ir pasakyti už ar prieš), analizuotinų duomenų kiekis viršytų visas įmanomas ribas, netgi skaičiuojant tiesinius faktorius. Tai, beje, yra viena iš priežasčių, dėl kurių didelę dalį kalbų apie atominę elektrinę laikyčiau gan tuščiomis, ypač kai dar sako, jog net grubūs paskaičiavimai nėra prieinami.

Taigi, užrašykime tiesiog pirmą faktą, raudonai: tikras ir didelis pravalas yra tai, kad Andrius Kubilius ir Arvydas Sekmokas negalvoja apie informacijos pateikimą. Informacija yra tokia, kad vien dėl jos nesupratimo ir gali egzistuoti visokie informaciniai fufeliai. Kitaip ciklinis diskursas čia negalėtų išsilaikyti. Problemai spręsti reikia gerai, rimtai padirbėti su informacijos pateikimu.

Bet net jei tie skaičiai būtų prieinami, aš nesiimčiau vertinti ekonominio atsiperkamumo ir naudos, nes čia prisideda dar didesnės krūvos netiesinių faktorių – ir negatyvių, ir pozityvių. Pavyzdžio dėlei galim primesti, kad atidirbtų atliekų saugojimas – negatyvus faktorius, kurio pilnai suskaičiuoti tiesiog negalime, o rinkos viduje pasiliekantys pinigai – pozityvus faktorius, kuris, esant tokiems mastams (milijardinės sumos kasmet) netiesiogiai pridėtų tiek atsipirkimo, kad vėlgi įvertinti keblu. Todėl, pavyzdžiui, aš negaliu pasakyti, kad turiu tvirtą savo poziciją AE atžvilgiu. Aš jos neturiu, aš tiesiog negaliu jos turėti.

Tada užrašykime jau antrą faktą, irgi raudonai: dar didesnis pravalas – tai negalvoti apie informacijos pateikimą, kai ta informacija yra dar ir visiškai nesuprantama – tiek nesuprantama, kad netgi šyvos kumelės briedą paskleidus, visvien atsirastų juo tikinčių. Todėl reikia ne šiaip dirbti su informacija, o labai rimtai dirbti su informacija.

Dabar dar primeskime, ką norėtų gauti referendumų dėl atominės organizatoriai: jie puikiai žino, kaip ir ką gali žmonės nuspręsti, kai neturi jokios informacijos. Čia aš jums rekomenduoju pasižiūrėti į ToC dilemos debesėlį, susijusį su visuomenės informavimu. Ai, o čia dar galim prisiminti, kad uždarant Ignalinos AE, Lietuvos piliečiai nusprendė, kad atominės Lietuvai reikia. Bet kas tiems referendumo organizatoriams? Jiems dzin, nes jiems reikia ne visuomenės valios, o bet kokių priemonių, kad tik kažką pristabdyt.

Ai, kažkam čia dar kliūna ruberoidai, kurie kartais vaizduoja gazpromų priešininkus ir kaupia parašus referendumams? Spėkite, kiek galima bus paimti pinigų už šildymą, jei netikėtai elektra šildytis pasidarys pigiau***. Bet net ir be pigesnio šildymo – spėkite, kiek galima prarasti pinigų iš kokios nors termofikacinės elektrinės, jei ten staiga dingsta galimybės dvigubai skaičiuoti kurą. Ir spėkite, kodėl staiga ir netikėtai Gazprom sugalvojo trauktis iš Kauno šilumos tiekimo ir dar rengti kažkokius isteriškus teismus prieš Lietuvą dėl to, kad jiems neleido neribotai kainas didinti.

Tačiau įdomu pažvelgti į reikalą visai jau apibendrintai: šiuo metu Lietuva yra didesne dalimi priklausoma nuo vieno energijos tiekėjo – Gazprom. Tai yra aukštų kainų garantija ir neįtikėtinai didelės galios poveikis visai šaliai per korupcinius, politinius ir pan. faktorius. Labai primena ruberoidų atvejį Vilniuje, tiktai bent 10 kartų stambesniais mastais. Iš to kyla vienas po kito einantys „nesusiję“ skandalai (stebėtinai vis su tais, kas daro kažką, netinkančio Gazprom) ir nuolatinis energijos kainų kilimas Lietuvoje netgi tada, kai pasaulyje kainos krenta.

Apie tai, kaip ten bandoma stabdyti AE ir kiek sėkmingai – nekalbėsiu labai daug, nes faktų kiekvienas gali prisirankioti: naujos AE projektavimo ir statybos darbai turėjo būti pradedami vos pradėjus derybas dėl stojimo į ES 1999, kai buvo imta planuoti ir Ignalinos AE uždarymą. Kad AE bus uždaryta, galutinai ir negrįžtamai pasidarė aišku 2002, kai derybos buvo baigtos. Lietuva realiai įstojo į ES dar 2004, bet pirmi judesiai link naujos atominės elektrinės statybų pradėti tik atėjus į valdžią konservatoriams.

Vietoje kokių nors realių darbų apturėjome košmarišką valstybininkų ir VSD skandalą 2006-2007, kuris buvo sietas su Gazprom (per Dujotekaną). Su valstybininkų klano atsiradimu netiesiai sieti socdemai tapo naujos atominės elektrinės ir Arvydo Sekmoko priešininkais dabar. Valstybininkų klanas irgi buvo įvairiai siejamas su Gazprom (vien ko vertas Pociūno žūties skandalas). Tomas Čyvas čia gal dar pridėtų ką nors apie VSD ir FSB (buvusia KGB). Algis Čaplikas, svaidęsis neaiškiomis užuominomis aipe sužlugsiantį AE projektą, jei Raimundas Palaitis bus išmestas iš ministrų – turi patarėją Dainių Dabašinską, kurio figūravimas čia daug ką sako, o patsai Raimundas Palaitis savo postskandaliniame pasakojime apie jį išmetusius sąmokslus, net nepasidrovi skleisti kalbų apie vanagų grupuotę. Pasakojimai apie vanagus priešpriešą paaiškina žymiai įdomiau, nei bet kokios analizės.

Pasižiūrėkim, kiek buvo keistų veiksmų (ir neveiksmų) su AE: ir stebėtinas krūvą metų trukęs nieko nedarymas, nors buvo aišku, kad sėsim į šūdą, užsidarius Ignalinos atominei, ir krūvą metų blokuota elektros jungtis į Lenkiją (tai reiškia, kad elektros tiekimas – irgi iš Rusijos), ir Vakarų bei Rytų skirstomųjų tinklų apjungimas per Lietuvą (dar prieš kelis metus sujungimas ėjo per Kaliningrado sritį, o situacija pasikeitė vėlgi tik prie konservų), ir stebėtinas ankstesnės Ignalinos AE vadovybės sugebėjimas nieko nedaryti, pradanginant krūvas pinigų, ir nuostabus ankstesnių potencialių atominės elektrinės statytojų pabėgimas iš projekto, ir stebėtinai įnirtingai pilamos paplavos ant Arvydo Sekmoko (o pabandykit sulyginti skandalų mastą žiniasklaidoje su jų realiu turiniu ir klausimai atkris savaime), etc.. Žodžiu, klausimų čia nelabai teturėtų kilti, ypač turint omeny, kad energetikos importo vertė yra skaičiuojama milijardais, o per visą žiniasklaidą nusiritantį skandalėlį padaryti kainuoja vos milijonuką-kitą.

Štai čia mes galim imti ir įvertinti reikalą atvirkštiniu būdu: projekto konkurentas (Gazprom) yra tiek smarkiai suinteresuotas AE projekto nutraukimu, kad imasi veiksmų, artimų bandymams daryti perversmus NATO ir ES priklausančios šalies valdžioje. Tai yra labai didelė rizika – jei Gazprom laimi, tai reiškia, kad nuo jų gintis ir saugotis ims visa ES ir NATO (naujo šaltojo karo pradžia), o jei pralaimi – tai reiškia, kad iš Lietuvos jie bus stumiami be išlygų.

Toks rizikingas ir potencialiai nuostolingas Gazprom elgesys reiškia, kad jų pačių vertinimais, jie negalės konkuruoti energijos kainomis, netgi numušę jas iki bet kokios minimalios sau priimtinos ribos. Tai reiškia, kad atominės elektrinės projekto atsiperkamumas pagal Gazprom vidinę informaciją yra neabejotinas ir labai didelis, tuo tarpu jų praradimai dėl atominės – verti bet kokių rizikų. Štai čia, kaip matome, netiesiogiai gauname ekonominį naujos AE įvertinimą per kitą galą.

Diversifikacija ir nepriklausomumas šiuo atveju sunkiai išmatuojami, netgi kaip netiesiniai faktoriai, tačiau kardinalūs veiksniai, kurie įgalina gauti kainų kritimą vėliau. Čia dar galim pridėti ir politinį valdžios nepriklausomumą – kai vos ne pusė skandalų siejasi su visokiais fufeliais, o visokių partijų vadukai, imantys pinigus iš Latvių gatvės, gaunantys kažkokius rusiškų grafienių titulus ar šiaip važinėjantys slėptis į Maskvą, jau tampa norma – galim irgi pasidaryti išvadas.

Tiesa, čia reiktų nepamiršti ir dar kelių svarbių projektų – Rytų ir Vakarų tinklų apjungimo, elektros tilto į Lenkiją bei Lietuvos elektros tinklų sinchronizacijos su Vakarų Europa, dujų terminalo (kuris galutinai suteiktų galimybę atsikabinti nuo dujinio kablio). Tie projektai yra sulyginamos svarbos, kaip ir atominė elektrinė, ir jie patiria, ko gero, ne mažiau spaudimo už atominę, per visur pasakojant apie tai, kad jie nereikalingi ir blogi. Kodėl nereikalingi ir blogi? Todėl, kad Sekmokas blogas. Todėl tie projektai blogi. Nes blogas Sekmokas. Ir Kubilius irgi blogas.

Kai kurie atitinkamo diskurso skleidėjai jau net nepasidrovi pasakoti, kad Lietuvai reiktų pirkti dujas iš Rusijos ir nesišakoti, nes bus dar blogiau. Ir dėl to irgi kaltas Sekmokas. Jis blogas, todėl viskas blogai. Kodėl viskas blogai? Todėl, kad Sekmokas blogas.

 

—————

* Polidiskursas dažnai painiojamas su melu, nes melas savo esme irgi tą turi – sakoma viena, o turima omeny kita – kažkas priešinga. Tačiau melas tėra vienas iš polidiskurso atvejų.

** Didžiausia problema iš tos energetinės priklausomybės jau virsta į užburtą ratą, kaip vadyboje: kol energetikos pinigai eina per išorę, tol kai kas yra suinteresuotas, kad energetikos situacija čia nesikeistų. Ir turi tam pakankamai pinigų iš mūsų energetikos. Kol tas kažkas turi pakankamai pinigų iš mūsų energetikos, tai tų pinigų pakanka, norint, kad padėtis liktų jam parankia. Atitinkamai – tai ir daro. O kol tai daro, tol ta energetinė priklausomybė yra, pinigai keliauja į išorę ir mes esam pilnai priklausomi. Atsimenat, kaip tuos užburtus ratus laužyti? Ogi per bet kur, nes svarbiausia yra sulaužyti.

*** Jau prieš porą metų girdėjau apie tai, kad elektra šildytis kartais būna pigiau. Taip, Vilniuje.

Pasibaigus II Pasauliniam karui…

Viena įžymiausių visų laikų nuotraukų, kuria čia dalinuosi – tai ta, kur matosi sovietų kariai, keliantys pergalės vėliavą virš Reichstago, pačioje II Pasaulinio karo pabaigoje. Ši nuotrauka, nors ir specialiai surežisuota (fotografas susirado kareivius, kuriems davė ir vėliavas), tapo tikru simboliu, žyminčiu SSRS pergalę kare prieš nacistinę Vokietiją.

Jevgenij Chaldej, raudonoji vėliava iškeliama virš Reichstago, 1945 metai

Jevgenij Chaldej, raudonoji vėliava iškeliama virš Reichstago, 1945 metai

Visgi nuotraukoje liko viena nesurežisuota detalė, kuri buvo pašalinta tiktai daug vėliau (ir pačios šios nuotraukos buvo keletas panašių variantų, o dar su retušavimais – tai kokia dešimtis gaunasi visokių). Bet čia jums duodu neretušuotą. Ar atrasite, kas gi čia ne taip? Pabandykite be internetų, o tiesiog šiaip žiūrėdami aptikti.

Kokie gi tie lietuviai?


Antropologijoje yra senai žinoma taisyklė: jei nori sužinoti apie tai, koks esi, tai turi papasakoti kažkas kitas, nes pats to nepamatysi. Deja, kažkodėl man nepasitaikė pamatyti kokio nors apibendrinimo apie lietuvius – kokie jie yra.

Tačiau iš užsieniečių ir šiaip nelietuvių išgirsti yra tekę ne kartą ir nemažai. Ir būtent tas užsieniečių požiūris leidžia į save pažvelgti kitaip – jie pamato viską iš šalies, atkreipdami dėmesį būtent į tuos dalykus, kurie jiems yra nesuprantami.

Aš jums dėl to duosiu truputį šaržuojančių pabirų, po kurių labai norėtųsi gauti jūsų pastebėjimų. Ir tokių, kurie yra kuo keistesni – ir kuo keisčiau, tuo geriau.

Continue reading

Patriarchatas, matriarchatas ir feminizmas

Mane čia toksai ponas Saulius Rimkus kartą užvedė ant pabendravimo su isteriškomis asmenybėmis iš kažkokių kairuoliškų bepročių grupelių. Aš nepasakosiu, kad buvau išvadintas taip ar anaip, nes tai niekam neįdomu, nes tie išvadinimai buvo be fantazijos. Kelios isteriškos asmenybės (tikrai ne vien moterys, nes pridūrkiškumas lyties neturi) manyje pamatė kažkokį patriarchato ar kažko ten įsikūnijimą, tai pasiuto kaip reikiant. Gal dėl to eilinį seną pusiau dabaigtą* straipsnį nutariau davesti iki galo. Ir nors gavosi eilinį kartą kaip visada – blogerio dilema taip ir neišsisprendė, nes teko gerą pusę perrašyti, bet visvien imkite ir skaitykite.

Tarp kitko, turiu pasakyti, kad ponas Saulius Rimkus yra aiškus trolis. Arba, tiksliau šnekant – glumintojas. Ir čia akivaizdus jo gluminimas buvo – užsiundyti ant manęs būrį kažkokių puspročių. Ir čia aš įkliuvau, nes nesitikėjau, kad tasai ponas yra surezgęs tokį klastingą planą.

Maldininkai dauginasi, o paskui patelė suėda patinėlį

Maldininkų patelės gerai žino, kad patinėlis tereikalingas apvaisinimui, o paskui jį galima suėsti, nes kitaip prapuls be naudos. Žmonių patinai visgi kartais būna kažko verti, bent jau jei neša į šeimą pinigus.

Kadangi jau seniai nebuvau susidūręs su tokiu koncentruotu projektyvinių kliedesių čiurškimu, kokį ten pamačiau, tai aš jums paaiškinsiu, kodėl su visokiais ten feminizmais ir moterų teisėmis yra tokia tragiškai nenormali padėtis. Juk viskas, kas vyksta, vyksta dėl kažkokių priežasčių.

Kodėl kai kurios personos taip isterikuoja, užėjus kalboms apie skirtumus tarp vyrų ir moterų? Ir kodėl kai kuriose šalyse yra tiesiog nenormalios problemos su tolerantinėmis beprotybėmis? Kodėl tos personos aplink mato vien priešus, o visus, kas tik kažkaip nepasiduoda jų neurotiniam kliedėjimui, laiko savęs pačių terorizuotojais, o ta kova su terorizavimais vyksta tuo aršiau, kuo daugiau visuomenėje demokratijos?

Priežastis čia labai paprasta: šiuolaikinė visuomenė išties diskriminuoja ir terorizuoja moteris. Ir negana to, dar ir plauna joms smegenis taip, kad šios neretai išprotėja ir tampa panašiomis į gerai žinomą Valerie Solanas, kuri agitavo kastruoti visus vyrus iš eilės, o paskui bandė nužudyti Andy Warhol, kuriame pamatė kažkokį kapitalizmo ideologą ir gėjų, kurio neveikia moterų kerai.

Continue reading

Indo-europiečių kalbos

Civilizacija kaip kalbos produktas

Žmonės egzistuoja jau porą milijonų metų – bent jau tokį laiką mums sako archeologų tyrimai. Kita vertus, bent minimalios civilizacijos apraiškos žinomos daug trumpiau – vos kokius 10-20 tūkstančių metų (na, labai jau smarkiai tempiant – 50 tūkstančių). Pabandykite patys įvertinti: 2 milijonus metų žmonės lyg ir protingi, lyg ir pakankamai į mus panašūs, o gyveno maždaug kaip laukiniai gyvūnai. Prieš 200 tūkstančių metų žmonės jau buvo visai tokie, kaip dabar: net pagal kaulų formą nelabai teatskirsi – o vis viena gyveno kaip beždžionės.

Bet prieš kokius 20-50 tūkstantmečių staiga kažkas atsitiko: žmonija ėmė sparčiai vystytis, negana to, tas vystymasis tapo vis spartesniu, kol prieš kokius 10-15 tūkstantmečių (gal Levante, o gal kažkur kitur) ėmė rastis pirmi būsimos civilizacijos daigeliai. Prasidėjo sunkiai suvokiamo masto demografinis, ekonominis ir kultūrinis sprogimas, dar vadinamas Neolito revoliucija. Maždaug prieš 6-8 tūkstančius metų prasidėjo bronzos amžius, kai kelių milijonų didumo žmonija ėmė plėstis po visą pasaulį, statydama piramides, kurdama raštą, žibėdama filosofais ir taip toliau.

Be abejonės, galim čia prikurti bet kokių konspiracinių teorijų ir prifantazuoti ko tik norim*. Ir apie ateivius, ir apie dieviškus įsikišimus, ir dar apie belenką. Visgi klausimas paprastas, tad ir pabandyti atsakyti galima paprastai: kodėl maždaug 99 procentus savo gyvavimo laiko žmonija elgėsi, lyg kokia nors eilinė gyvūnų rūšis, o paskui staiga ėmė daugintis ir plisti taip greitai, lyg būtų dingę visi stabdžiai?

Indo-europiečių kalbos

Indoeuropiečių kalbos - labai gera problemos demonstracija: galime spėti, kad visa dabartinė Žemėje dominuojanti kalbų makalynė išsivystė vos per kokius 5-6 tūkstančius metų. Labai trumpas laiko tarpas, tiesa?

Žvelgdami į problemą be konspiracijų, galime prisiminti, kad bet kurios rūšies dauginimuisi visada yra trys apribojimai: fiziologinis gebėjimas daugintis, resursai (pirmiausiai – maistas) ir išoriniai ribojantys faktoriai (mirtingumas nuo ligų, plėšrūnų, stichijų, etc.). Tenka daryti prielaidą, kad kažkuris iš tų faktorių tiesiog ėmė ir pasikeitė, todėl stabdžiai dingo.

Vargu, ar apribojimu galėjo būti dauginimasis: nors potencialas yra maždaug penkiagubas augimas (pagal moteris) per 15 metų, netgi sparčiausiais žmonijos augimo laikais populiacija tedidėjo porą kartų kas kelis dešimtmečius. Ir vargu, ar galima būtų patikėti, kad fiziologinis dauginimosi potencialas prieš kokį šimtą tūkstančių metų galėjo būti toks mažas, kad ribotų žmonijos augimo galimybes.

Kiek labiau tikėtina, kad ribojimu galėjo būti išoriniai faktoriai – ligos, plėšrūnai ir pan.. Bet ir šita versija nėra pakankama: žmonės prieš plėšrūnus paprastai laimi, jei tik yra bent kiek didesnė žmonių grupė**. Kita vertus, ligos, ypač infekcinės, ribojančiu faktoriumi tampa per epidemijas, o šios naikinančią galią gauna tada, kai gyventojų tankis tampa gan dideliu (t.y., aukštesniu, nei vėlyvojo vėlyvojo paleolito) – kitaip neatsiranda pakankamai pernešėjų, kad kiltų pandemijos.

Bet štai toks faktorius, kaip prieinamų resursų kiekio augimas – natūralus ir akivaizdus. Jo nekvestionuoja nei istorikai, nei ekonomistai: naminiai gyvūnai, žemdirbystė, geresni įrankiai, metalurgija, statyba, gebėjimas kaupti atsargas, sugebėjimas planuotis ir pan. – visa tai yra neabejotina žmonijos augimo sąlyga, viską lemianti ir dabar. Taigi, klausimas gali būti performuluotas, tik jau specifiškiau: kas atsitiko prieš kokius dešimt ar keliasdešimt tūkstančių metų, kad žmonija staiga išmoko tobulėti, vis didindama savo resursus?

Arba dar paprasčiau paklauskime: kas atsitiko, kad žmonės gavo protą, dėl kurio resursų pasiekiamumas išaugo tiek, kad nustojo žmoniją riboti?

Ir dabar čia galim pažvelgti dar kitaip: kalba, turimų sąvokų (ženklų, prasmių ir reikšmių kompleksų) rinkinys, galimybė tomis sąvokomis (prasmėmis, reikšmėmis ir ženklais) manipuliuoti, modeliuoti tai, ko dar nėra (t.y., kurti), perdavinėti informaciją kitiems – tai mąstymo pagrindas. Tuo tarpu daryti prielaidą, esą žmonės sugebėjimą kalbėti įgijo savaime, vos tik smegeninės ir liežuviai kažkieno dvasinga valia išsivystė iki pakankamo lygio – vargu, ar būtų pagrįsta***. Čia, beje, verta prisiminti autogeneracinę koncepciją, kur interpretatorius generuoja pats save, o kita vertus – įdomu prisiminti ir vaizdesnius kalbinės beprotybės atvejus, kurie rodo, kad kalba visgi lemia protingumą.

Kalba mažų mažiausiai turėtų atspindėti žmonijos pokyčius, nes joje turėtų fiksuotis tos sąvokos, kurios dabar yra, o kažkada – nebuvo. Negana to, kalbą (kiek platesne, nei vulgariai buitine prasme) galime imti kaip tą mechanizmą, kuris ir suteikė mums naujas galimybes, t.y., kažkokių sąvokų atsiradimas turi žymėti viso mąstymo pasikeitimus****.

Continue reading