Kaip vėl bus neįvesti progresiniai mokesčiai

MokesčiaiKartą rašiau apie dezinformacines bombas ir menamus reguliavimus, kaip tai daroma. Dabar visą tai vėl matome kuo gražiausiai – svarstomi progresiniai mokesčiai. Ir jau kelintą kartą? Jei neklystu, per paskutinius 10 metų – mažiausiai trečią, o gal jau ir ketvirtą kartą Lietuva vėl išvengs progresinių mokesčių įvedimo, suknisant visą reikalą tuo pačiu metodu.

Metodas – elementarus: parengiamas toks įstatymo projektas, kuris netgi visiškam durniui atrodytų kaip kliedesys. Pvz., nustatoma, kad GPM prie 1500 litų sudarys 30 procentų, o prie 4000 litų ir daugiau sudarys 50 procentų. Kad būtų patikimiau, galima privelti dar daugiau kokių nors kliedesių, pvz., kad GPM, mokamas mažiausiai uždirbančių, irgi padidėtų. Trumpai tariant, kad tik tas įstatymas būtų kaip absurdas.

O tada jau įsijungia būrys visokių žurnalistų ir demagogų. Apie ekonomiką ir politiką nei menkiausiai nesuvokiantys žurnalistai ima skleisti pasipiktinimus, pradeda rėkti ir visokios LLRI mergaitės apie tai, kad čia pavydo mokesčiai ir pan., ko pasekoje mokesčių pakeitimai eilinį kartą palaidojami. Eiliniai demagogijų pavyzdžiai – kad ir kokia nors Kaetana Leontjeva, eilinį kartą sukurianti puikią istoriją apie tai, kad progresiniai mokesčiai yra tokie, kur ketvirtadaliu daugiau pamokų turintis mokytojas turės mokėti tris ar keturis kartus daugiau mokesčių.

Ir žinoma, paskui ta pati Kaetana pradeda pezėti apie tai, kad Lietuvai reikia regresinių mokesčių. Kuo daugiau uždirbi – tuo mažiau moki. Kas įdomiausia, šitas kliedesys dar ir apvelkamas kažkokiais socialiniais teisingumais, kalbomis apie moralę, nusišnekėjimais apie tai, kad jei mokesčių daug uždirbantys mokės mažiau, vadinasi, sumokės daugiau ir pan..

Aišku, aš net nesigilinsiu į tai, kodėl, kas ir kaip, kokie mokesčiai turi būti ir t.t.. – netgi žiūrint į ekonomiką iš laisvos rinkos, kaip ekosistemos pusės, progresiniai mokesčiai yra būtini vien tam, kad rinka liktų gyvybinga, neimtų merdėti (Lietuvoje esanti rinkos oligopolizacija, smulkaus verslo prasta padėtis ir neadekvačiai iškilusios kainos – didžiule dalimi yra būtent progresinių mokesčių nebuvimo pasekmė). Jau nekalbant apie kapitalo užšaldymo problemas, socialinį teisingumą ar elementarias mokesčių mokėjimo potencines galimybes.

Tiesiog įsidėmėkit žlugdymo mechanizmą. Kaip tai yra daroma: įstatymo projektus parengia realūs jo priešininkai, besiskelbiantys idėjos gynėjais. Parengia taip, kad idėja žlugtų, įstatymo priešininkais taptų visi, kas papuola, o demagogai galėtų pripezėti bet kokių kliedesių.

Ar yra išeitis? Žinoma, kad taip. Yra vienas metodas – shock change. Jis puikiai veikia ten, kur yra didelis ir organizuotas pasipriešinimas pokyčiams. Metodo esmė – priimti pokyčiams visus tuos durnus rezistentų pasiūlymus ir viskas. Priimti, kad ir kaip absurdiškai jie būtų padaryti. Tokiu atveju tų kreivų pokyčių organizatoriai daugiausiai atsikanda savo pačių šūdų pyrago (juk jis būna daromas pagal jų pačių absurdiškumo suvokimą), o jau tada visa sistema labai greitai ir vieningai įvykdoma pertvarka į būseną, kuri ima atitikti sveiko proto reikalavimus.

Truputis nuorodų iš mano kiauros begalvės

Аš aišku jau spėjau pamiršt daugumą to, ką paskutinį mėnesį gero buvau atradęs. Taigi, jei ką nors pamiršau, ar nepastebėjau – parašykit komentaruose, įdėsiu nuorodą. Čia tiesiog noriu pasidalint keliomis gėrybėmis, kurias rekomenduoju ir tikiuosi, kad sau ką nors naudingo atrasite – jau anksčiau buvau minėjęs, kad dalinimąsi nuorodomis laikau didžiu gėriu.

  • Ponas Petras Kudaras matomai ir taip visiems seniai žinomas. Žmogus – buhalterinė programa, kuri apskaitys jus, jūsų vertę, jūsų kainą, jūsų atsipirkimo periodą, įvertins rizikas, paskaičiuos jūsų gyvenimą, kaip fjūčersą ir tada jums to dar ir nepasakys, o nutylės, nes tai jo rinkos vertinimo paslaptis. Paskaitykit.
  • Ponas Adis – senas metaliūga, didelio žurnalo redaktorius, žmogus, kurio galva pilna visokių minčių apie gyvenimą, įžvalgų ir šiaip blykstelėjimų. Labai rekomenduoju tiems, kam įdomūs plataus profilio blogai, laiks nuo laiko priverčiantys pagalvoti apie tai, apie ką šiaip negalvojame. Puikus, puikus. Vertas.
  • Ponas Osvaldas rašo apie fotografiją, bet ne iš kokių nors ciuciukiškų pozicijų ar ne kokių nors karų apie Nikon vs. Canon pusės, o tiesiog techniškai, inžinieriškai tiksliai ir aiškiai, apie tai, kas yra kas, kaip kas vyksta, kodėl ir kas pro kur gaunasi. Dauguma save fotografais laikančių žmonių Osvaldo blogą paskaitę, pasijus mėgėjiškais pezėtojais. Ir, kas įdomiausia, blogas suprantamas net ir tokiems, kaip aš. Labai rekomenduoju.
  • Ponas Teisusis – išskirtinis pridūrkas, katras ir mane jau spėjo kažkaip iškeikt. Rašo nesąmones, bet jas pagrindžia taip, kad net ir aš jomis patikiu, o paskui negaliu prieštaraut, nes nesugalvoju, kaip. Velniškai, neįtikėtinai didelį emocinį užtaisą sukiša į tą savo šveplą raidžių be pastraipų kratinį. Rekomenduoju paskaityti visiems, kas turi kantrybės skaityti neskaitomiausiu būdu pateiktus tekstus. Jei užteks kantrybės – juoksitės balsu. Ir, kas keista, ponas Teisusis privers į save pažvelgti truputį kitaip.
  • Panelė Amie Kusaitė – nuostabi, kandžialiežuvė, sąmojinga, žodžio kišenėj neieškanti ir ką nors sudirbt mokanti, žvelgia į pasaulį visai kitu, mums neįprastu žvilgsniu. Gal todėl, kad ji amerikonė. O gal todėl, kad šiaip protingesnė. Drauginkit.

Tai tiek. Jei ką nors pražioplinau, parašykit komentaruose.

Parex bankas devalvuoja litą euro atžvilgiu?

Diskusijoje apie Vitą Vasiliauską, naują Lietuvos Banko vadą, ponas Vitoox paminėjo, kad kai kurie bankai visai nežiūri Lietuvos Banko nurodymų bei įstatymų, apibrėžiančių lito ir euro santykį. Patvirtinimui Vitoox atsiuntė man skrynšotą apie tai, kokiu kursu Parex bankas keičia eurus į litus. Santykis – nuostabūs 3,52 lito už 1 eurą.

Parex kursas - 3,52 lito už eurą

Primenu, kad oficialus Lietuvos Banko nustatytas lito kursas euro atžvilgiu – tai 3,4528 lito už 1 eurą. Jei man atmintis nemeluoja, bankai gali tam tikrose ribose keisti pirkimo ir pardavimo kursą, berods pirkti ne pigiau, kaip 3,44, o parduoti ne brangiau, nei 3,46 lito už eurą.

Ar aš čia dėl kažko klystu? O koks kursas pas kitus bankus?

Vitas Vasiliauskas – naujas Lietuvos Banko vadas

Dalia Grybauskaitė ir Vitas VasiliauskasŠtai ir apskriejo Lietuvą džiugi žinia apie tai, kad Lietuva tapo ar tik ne vienintele Europos Sąjungos šalimi, kur Centriniam Bankui vadovaus jokios formalios bankininkystės patirties neturintis ekspertas. Bent jau šitai iškapstė mano mėgstamas Commonsense.lt.

Paprastai nerandu, ką paprieštarauti kolegoms. Sveikas protas visgi yra sveikas protas. Tačiau šiuo atveju truputį pagalvojau ir kažkaip man viskas ima statytis kiek kitaip, nes matau truputį kitus dalykus. Galiu spėti, kad netgi priešingai – galimai Dalia Grybauskaitė padarė vienintelį protingą pasirinkimą, kurį ji galėjo padaryti.

Jei pažvelgsim į tai, kokius  Dalia Grybauskaitė renkasi žmones, pastebėsim bendrą jiems visiems kriterijų: tai žmonės, kurie nėra įsivėlę į įvairių politinių ar verslo grupių žaidimus, t.y., galintys atstovauti ją, o ne kažkieno kito interesus. Matomai, Prezidentė pasimokė iš Valdo Adamkaus patirties: šis, susirinkęs sau visokių politikierių komandą, greitai tapo įvairiausiais būdais manipuliuojamu žmogum, nesugebančiu nei gauti informacijos, nei priimti sprendimų. Dalia Grybauskaitė galimai irgi patiria tokių problemų: kai kurie jos veiksmai, sprendžiant iš visko, dažnai panašesni ne į strategiškai planuotus, o į reaktyvius. Tačiau jai sekasi kardinaliai geriau, nei jos pirmtakui. Matomai, geras žmonių pasirinkimas daro savo.

Bet kuriuo atveju, viešai lyg ir nedeklaruoti, bet visiems akivaizdūs Dalios Grybauskaitės principai išlaikomi: šalinti netinkamas grupuotes, skaldyti jas, stumti į priekį žmones, kurie atitiktų esminį kriterijų – būtų neįsivėlę į neaiškias istorijas. Prisiminkim kad ir ne tokią seną Dariaus Valio paskyrimo istoriją – lygiai tas pat. Darius Valys yra minimas, kaip neturintis didelės vadovavimo patirties, prokuroras iš provincijos, etc., etc., etc.. Akivaizdu, kad Prezidentė apie tą patirties trūkumą žinojo kuo puikiausiai. Tačiau viską nulėmė būtent tai, kad Darius Valys buvo nesusijęs su generalinės prokuratūros vadovybės senbuviais. Lygiai tas pat – ir su Vitu Vasiliausku: jis nesusijęs su bankais.

Ką gi matom su Vitu Vasiliausku? Sąryšiai, iš esmės tiktai du: viena vertus, jis buvo pačios Dalios Grybauskaitės prezidentinių rinkimų štabo vadovas, antra vertus, jis buvo viceministras, kai socdemų vadas Algirdas Butkevičius buvo finansų ministru (tuo jau spėjo viešai pasidžiaugti tas pats Algirdas Butkevičius). Beje, būtent Algirdas Butkevičius tapo finansų ministru po Dalios Grybauskaitės, abu dirbo Algirdo Brazausko vyriausybėje. Tačiau įdomus momentas: finansų viceministru Vitas Vasiliauskas buvo būtent prie Dalios Grybauskaitės (2001-2004), tuo tarpu vos atėjus į Finansų Ministeriją Algirdui Butkevičiui, išėjo dirbti į „Lideika, Petrauskas, Valiūnas ir partneriai LAWIN“. Pagal tai galim spėti, kad su socdemais Vitas Vasiliauskas visgi neturi labai gerų santykių.

Ką matom dar? Bankai ar ne bankai, tačiau supratimą apie finansus jis turi. Ir ne tik apie fiskalines gudrybes, bet ir apie kai kuriuos mechanizmus, susijusius su pinigų leidyba. Tiesa, nėra ten pas mus kažkokių labai jau ypatingų monetarinių fokusų, Lietuva juk turi valiutų valdybos modelį ir nieko ten su juo per daug nepridarysi.

Klausimai, kurie man kyla – kiti. Prisimenant, kaip vyriausybė skolinosi iš vietinių bankų, prisimenant apie kažkokius neaiškius konfliktus tarp daugiakadencinio Reinoldijaus Šarkino ir vyriausybės, prisimenant, kad bankų įtaka Lietuvoje nežmoniškai gili – lieka tik spėti, kad Lietuvos Banko valdyboje sėdi ne vienas žmogus, kurio įtaka yra protekcionistinė bankų atžvilgiu. Galim prisiminti ir tai, kad būtent Reinoldijus Šarkinas pasipriešino idėjai kurti valstybinį komercinį banką, kuris galėtų nustatyti konkurencines karteles komerciniams bankams (apie kurių galimus kartelinius susitarimus jau ne vienus metus kalbama kai kuriuose sluoksniuose) ir valdyti paskolas pagal tą pačią verslo rėmimo programą, kuri be valstybinio komercinio banko, kaip matėm, pavirto į puktelėjimą.

Apie tai, kad su bankais Lietuvoje vyksta įvairūs keisti dalykai, keliantys labai negerų minčių – minėjau ne kartą. Galima net ir taip tarti, kad vieni iš kalčiausių dėl krizės Lietuvoje – tai tie patys bankai, išauginę paskolų burbulą.

Ponas Vitas Vasiliauskas kol kas išsakė tik vieną dalyką, kurio žada imtis: „Bankų priežiūra natūraliai keisis, nes, matyt, bankai, kokie buvo iki krizės, tikrai negalės būti. Esu priežiūros konsolidavimo šalininkas„.

Taigi, jei šitai yra jo tikra pozicija, galima spėti, kad būtent nedalyvavimas nei vieno lietuviško banko veikloje galėjo tapti pačiu svarbiausiu kriterijumi, pagal kurį Dalia Grybauskaitė rinkosi naują Lietuvos Banko vadovą. Ateitis parodys, kaip ten yra. Aš noriu tikėti, kad tokių absurdų, kaip grynųjų pinigų ribojimai ar pan. ponas Vitas Vasiliauskas nerems.

 

Kam reikia uždrausti grynuosius

Neseniai Commonsense.lt rašė apie tai, kam norisi uždrausti grynuosius ir kodėl tai blogai visai šaliai. Labai rekomenduoju paskaityti, Nerius išaiškina reikalą nuostabiai tiksliai.

Aš čia nelabai turiu daugiau ką pridėti, tačiau visgi paanalizuosiu apie tas plaukuotas interesų ausis: visi atsiskaitymai apmokestinamuose sandoriuose yra apskaitomi kasoje. Už neteisingą apskaitą yra baudžiama, tad svajoti apie tai, esą grynuosius ėmus drausti staiga bus ištrauktas milijardas iš šešėlio – absurdiška. Niekas nepasikeis. Bus tas pats fiasko, kaip ir su natūrinių pajamų apmokestinimu – tąsyk vyriausybė irgi bandė ištraukti milijardus iš šešėlių, tačiau apsijuokė taip, kad durnių etiketė prilipo neatplėšiamai, o Lietuvos palyginimai su Zimbabve įgavo rimtą finansinę potekstę. A, dar galim prisiminti kubilistines pajamas iš PSD.

Jei kam nors kyla abejonių – pažiūrėkim į kraštutinį atvejį, tarkim, būtų iš apyvartos išimti visi grynieji kokiu nors priverstiniu būdu. Ar šešėlis nuo to pajustų problemų? Žinoma, kad ne. Šešėlis jau senų seniausiai naudojasi eurais. Puikiausiai užsienio valiuta liaudis naudojosi ir prieš kelioliką metų, kai Lietuvoje buvo atvira dolerizacija. Vienintelis pokytis, kuris įvyktų, apribojus atsiskaitymus grynaisiais – tai tik tas, kad dalis pinigų, kuriuos išleidusi valstybė, būtų išimta iš apyvartos, kas tiktai atimtų iš valstybės dalį jos turimos vidinės paskolos, kuri faktiškai būtų iškeista į eurus, ko pasekoje šešėlis sustiprėtų dar labiau. Kitaip tariant, biudžetui būtų labai skaudus kirtis.

Kita vertus, pilnai uždrausti grynųjų – neįmanoma, net ir labai norint (ES įstatyminė bazė neleistų). Neįmanoma, nors akivaizdu, kad kai kurie veikėjai svaigsta apie tai visvien. Taigi, klausimas, kodėl kažkam prireikė tų grynųjų šalinimo iš apyvartos? Vieninteliai, tuo suinteresuoti – tai bankai. Kai jūsų pinigai yra banko sąskaitoje, bankas iš jūsų yra paėmęs paskolą, kitaip tariant, jūsų pinigais gali naudotis, kaip savais. Kai jūs pinigus išsigryninat, bankas jūsų paskolą praranda. Jei visada mokate kasoje grynaisiais, bankas kurį laiką neturi pinigų. Negana to, turi atlikti gan nemažai kainuojančias operacijas, kraunant pinigus į bankomatus, o paskui paimant juos iš prekybininko.

Taigi, situacija lyg ir aiški. Vyriausybė esą kovoja su krizėmis, bet išties tęsia ekonominius kliedesius iškrypėliškiausiais įmanomais būdais.

Bubiliaus Kybio vyriausybė jau kartą atsidavė bankams pačiu atviriausiu būdu – kai prasidėjus krizei, ėmė iš bankų paskolas nežmoniškais tarifais. Dar kartą atsidavė, kai padarė bankų gelbėjimo planą Lietuvai, nors jokių problemų lietuviški bankai nepatyrė. Dar kartą atsidavė tada, kai sukūrė verslo skatinimo planą, kuri skatino tiktai bankus. Ir štai dabar ruošiasi atsiduoti dar kartą. Tai gal būtų ir nieko, jei ne tai, kad Kubiliaus vyriausybė išties atstovauja visą valstybę, kitaip tariant – mus. Ir kai atsiduoda ji, tai gaunasi taip, kad dulkina mus. Būtent tų sąskaitose esančių pinigų dėka bankai gali dulkinti kiekvieną puikiai organizuotais būdais. Kaip sakė Vytautas Landsbergis – „kas galėtų paneigti, kad kažkas įsidėjo į kišenę?“ Aš manau, kad čia kalba net ne apie paneigimus. Klausimas tiktai tas, kokios sumos ir kam yra mokamos už šitus cirkus.

Viena iš esminių liberalizmo (ir ekonominio, ir politinio) sąlygų – tai laisva prekyba. Galimybė kontroliuoti savo pinigus ir savo sandėrius – tai absoliučiai būtina demokratijos sąlyga. Būtent tą galimybę kontroliuoti mūsų pinigus iš mūsų dabar bando atimti. Ką galim padaryti mes? Ogi paprastą dalyką – išsigryninti visus pinigus, kiek turim. Nėra ko laikyti pinigų sąskaitoje. Išsigryninkit – ir padarysit šimtą kart didesnį poveikį politikai, nei balsuodami kokiuose nors rinkimuose.