bankai

Tag Archives: bankai

Algirdas Šemeta 11 metų 11 mėnesio 11 dieną

Algirdas Šemeta nepasigaili nieko. Ir šįsyk jo aukomis taps bankai.

Šiandien Algirdas Šemeta paskelbė naujieną, kuri verta šios datos 11 metų 11 mėnesio 11 dienos – 11.11.11. Aišku, jei ji bus įgyvendinta. Nes gali būti, kad po daugelio metų ją kas nors švęs, kaip kokią revoliuciją ar dar ką nors. Aišku, bankai ir visokie finansų rinkos spekuliantai jau dabar apimti tylių isterikų. Tylių isterikų todėl, kad jei jie šauks garsiai, tai visokie Occupy judėjimai mintį labai jau greit pasigaus, o tada jau tikrai neliks šansų, kad išsigelbėti jiems pavyks.

Naujiena yra paprasta, apie ją kalbama jau seniai, o pusę metų – garsiai, tačiau dabar apie tai imta kalbėti kitu tonu: tai bus ir viskas. Europos Sąjunga ruošiasi apmokestinti finansinius sandėrius. Kitaip tariant, vienu kartu nudėti milijonus spekuliantų kartu su visais jų robotais, prekiaujančiais biržose iš smulkių pokyčių, ypač išvestiniuose finansiniuose produktuose. Čia galim išsyk pastebėti, kad didžiausiais iš tokių prekeivių buvo būtent tos kontoros, kurios siejamos ir su 2000 sprogusiu dotkomų burbulu, ir su 2008 sprogusiais NT burbulais, ir su dabar prasidėjusiomis naujomis problemomis.

Šį mokestį palaiko ir Merkozy, kitaip tariant Prancūzija su Vokietija. Kiek anksčiau jam pritarimą paskelbė José Manuel Barroso. Tuo tarpu labiausiai dėl šio mokesčio isterikuoja Didžioji Britanija, kurioje sėdi tos pačios spekuliacinės kontoros. Kontroversijų fone galim spėti, kad Algirdas Šemeta bus prakeiktas pasaulyje taip pat įspūdingai, kaip buvo prakeiktas Lietuvoje. Bet šį kartą jį prakeiks ne žmonių masė, o finansų rykliai.

Valiuta savo esme neturėtų turėti vertės, nes ji tėra apskaitos matas ir sandorių įgalinimo įrankis. Tačiau taip jau gaunasi, kad valiuta vertę įgauna. Ir per tai didžiausiais vertės valdytojais tampa ne pridėtinės vertės kūrėjai, o institucijos, kurios, grubiai tariant, teturėtų būti atsakingomis už informacijos apsikeitimą – tai bankai.

Išties gana sunku prognozuoti, kokie bus pokyčiai, įvedus tokį mokestį. Ir išvis, kokio lygio tai būtų mokestis (kalbos buvo apie 57 milijardus eurų). Spėti galim tiktai tiek, kad žaidimai su kursų pokyčiais paros bėgyje greičiausiai baigtųsi, kaip baigtųsi ir žaidimai su minutes tetrunkančiais kursų paternais. Išvestinių instrumentų patrauklumas irgi sumažėtų. Dėl mažėjančių srautų kažkiek turėtų stiprėti lokalios rinkos su lokaliais gamintojais, taip pat – didėti aukštesnės pridėtinės vertės kūrėjų pelningumas, lyginant su tais, kurie tik perka ir parduoda.

Labai įdomus klausimas, ar paraleliai kiltų palūkanų normos: viena vertus, palūkanų normos turėtų kilti dėl mažėjančios diversifikacijos ir bankų pelnų, kita vertus, paskolos turėtų tapti patrauklesniu užsiėmimu, į kurį būtų permetami pinigai iš žaidimų, tad palūkanų normos gali ir kristi. Nesiimčiau vienareikšmiškai teigti, čia galėtų geriau pakomentuoti kažkas iš bankininkų. Jeigu jais jūs patikėsite.

Panašiai nesiimčiau teigti ir apie infliacijos didėjimą ar mažėjimą. Šiaip jau tai būtų antras pinigų turėjimo apmokestinimas, tad poreikis apmokestinimui per infliaciją sumažėtų. Kita vertus, pinigai taptų ne tokia likvidžia preke, kas reikštų jų vertės kritimą, o tai reikštų vėlgi infliaciją. Žodžiu, irgi įdomu, ir vėlgi čia galėtų pakomentuoti kažkas iš bankininkų. Jeigu jūs jais patikėsite.

Taip ar anaip, anksčiau buvo kalbos apie tai, kad apmokestinti galėtų būti tarptautiniai finansiniai sandėriai, tačiau dabar kalbos jau suka link visų sandėrių apmokestinimo. Ir tos kalbos galų gale pasirodo besančios ne teorinėmis, o greičiau praktinėmis. O tai rimtas žingsnis. Tai pokytis, kurio galia prilygtų prieš kokį šimtmetį išplitusiam nekilnojamo turto apmokestinimui bei progresiniams mokesčiams. Šie du mokesčiai kažkada tapo priežastimi, dėl kurios Vakarų pasaulis išvengė visokių revoliucijų.

Galim atkreipti dėmesį, kad šiandien Italijos senatas patvirtino taupymo programą, taip parodydamas vietą Silvio Berlusconi, kuriam telieka tikėtis, kad tos programos nepatvirtins žemesnieji rūmai. Visa tai dėl to, kad ant Graikijos pavyzdžio Italija pasimokė. Paraleliai galim pastebėti, kad Kinijos eksportas krenta, o JAV eksportas auga. Tuo tarpu nepaisant visų cypsmų, euro kursas šiandien yra daugmaž toks pat, kaip ir prieš mėnesį.

Tačiau šiame fone įdomiausiai skamba ne finansų rinkos, o visai nesusijęs sandėris: Anglo American suvalgė De Beers, galų gale gaudama 85 procentus. Ir jei anksčiau dar buvo kalbų apie tai, esą kažkokia konkurencija keliolikoje procentų deimantų rinkos yra, tai dabar apie šitai kalbų jau nebebus. Nes De Beers per paskutinius porą dešimtmečių faktiškai ėmė kontroliuoti Rusijos gavybą, o Anglo American – jau ir taip kontroliuoja likusį pasaulį. Konsolidacija, vienok. Norite pažaisti? Investuokite į deimantus ir tikėkitės, kad nusipirkote ne sintetinius. Galėsite paspekuliuoti kiek saugiau, nei pirkdami valiutą.

Žygimantas Mauricas: keli metai pasiruošti dienai P

Aš paskutiniu metu papuolu į keistas vietas bei keistus renginius. Šiandien pataikiau į Nordea žurnalistų ir ekspertų klubą, į kurį buvau garbingai nuvežtas specialiai iškviesta specialia mašina, specialiai skirta tam renginiui ir specialiai taip toliau. Kadangi nei aš žurnalistas, nei aš ekspertas, o tik Rokiškis Rabinovičius, tai labai įdomiai gaunasi čia. Vienas kolega sako, kad čia dėl to, kad dar prieš kokius pusę metų rašiau apie panašius dalykus, apie kokius Nordea ekonomistas Žygimantas Mauricas kalbėjo šiandien. Apie demografinių tendencijų įtaką Lietuvos vystymosi galimybėms, tipo. Bet aš rašiau paviršutiniškai, o ponas Žygimantas kabino visai kitu lygiu.

Čia Žiguli mašina, kuri buvo specialiai man (na, gal ne vien man, bet čia jau smulkmenos). Tarp eilučių tai reiškia štai ką: panašiomis, tik visai nerestauruotomis, o supuvusiomis mašinomis mes Lietuvoje važinėdavom prieš 20 metų. Jei ir toliau taip eis su demografija, tai galėsim džiaugtis, jei panašaus lygio mašinomis, tegul ir nerestauruotomis ir supuvusiomis, galėsim važinėti po 20 metų.

Aš jums išsyk pasakysiu: tokias nuoseklias ir išsamias analizes, kokias ponas Žygimantas padarė, aš užsiknisčiau daryti. Tai yra toks statistinių faktų išrankiojimas ir sudėliojimas, kad Nordea vadovybė turėtų šiam žmogui skirti premiją, o Vyriausybė, ar kas ten skiria apdovanojimus – nominuoti kokiam ordinui. Nes tai yra puikūs, išankstiniai, padėtį pakeisti leidžiantys duomenys, kurie apdirbti taip, kad jų nesuprasti gali tik koks nors neigiamai padidinto intelekto asmuo* arba koks nors nieko girdėt nenorintis išprotėjęs valdžiažmogis. Nes pagal tokius duomenis galima aiškiai planuotis, nustatyti esminius prioritetus ir padaryti sprendimus. Čia viskas aišku taip, kad aiškiau ir nebūna.

Continue reading →

Vitas Vasiliauskas – naujas Lietuvos Banko vadas

Štai ir apskriejo Lietuvą džiugi žinia apie tai, kad Lietuva tapo ar tik ne vienintele Europos Sąjungos šalimi, kur Centriniam Bankui vadovaus jokios formalios bankininkystės patirties neturintis ekspertas. Bent jau šitai iškapstė mano mėgstamas Commonsense.lt.

Paprastai nerandu, ką paprieštarauti kolegoms. Sveikas protas visgi yra sveikas protas. Tačiau šiuo atveju truputį pagalvojau ir kažkaip man viskas ima statytis kiek kitaip, nes matau truputį kitus dalykus. Galiu spėti, kad netgi priešingai – galimai Dalia Grybauskaitė padarė vienintelį protingą pasirinkimą, kurį ji galėjo padaryti.

Jei pažvelgsim į tai, kokius Dalia Grybauskaitė renkasi žmones, pastebėsim bendrą jiems visiems kriterijų: tai žmonės, kurie nėra įsivėlę į įvairių politinių ar verslo grupių žaidimus, t.y., galintys atstovauti ją, o ne kažkieno kito interesus. Matomai, Prezidentė pasimokė iš Valdo Adamkaus patirties: šis, susirinkęs sau visokių politikierių komandą, greitai tapo įvairiausiais būdais manipuliuojamu žmogum, nesugebančiu nei gauti informacijos, nei priimti sprendimų. Dalia Grybauskaitė galimai irgi patiria tokių problemų: kai kurie jos veiksmai, sprendžiant iš visko, dažnai panašesni ne į strategiškai planuotus, o į reaktyvius. Tačiau jai sekasi kardinaliai geriau, nei jos pirmtakui. Matomai, geras žmonių pasirinkimas daro savo.

Bet kuriuo atveju, viešai lyg ir nedeklaruoti, bet visiems akivaizdūs Dalios Grybauskaitės principai išlaikomi: šalinti netinkamas grupuotes, skaldyti jas, stumti į priekį žmones, kurie atitiktų esminį kriterijų – būtų neįsivėlę į neaiškias istorijas. Prisiminkim kad ir ne tokią seną Dariaus Valio paskyrimo istoriją – lygiai tas pat. Darius Valys yra minimas, kaip neturintis didelės vadovavimo patirties, prokuroras iš provincijos, etc., etc., etc.. Akivaizdu, kad Prezidentė apie tą patirties trūkumą žinojo kuo puikiausiai. Tačiau viską nulėmė būtent tai, kad Darius Valys buvo nesusijęs su generalinės prokuratūros vadovybės senbuviais. Lygiai tas pat – ir su Vitu Vasiliausku: jis nesusijęs su bankais.

Ką gi matom su Vitu Vasiliausku? Sąryšiai, iš esmės tiktai du: viena vertus, jis buvo pačios Dalios Grybauskaitės prezidentinių rinkimų štabo vadovas, antra vertus, jis buvo viceministras, kai socdemų vadas Algirdas Butkevičius buvo finansų ministru (tuo jau spėjo viešai pasidžiaugti tas pats Algirdas Butkevičius). Beje, būtent Algirdas Butkevičius tapo finansų ministru po Dalios Grybauskaitės, abu dirbo Algirdo Brazausko vyriausybėje. Tačiau įdomus momentas: finansų viceministru Vitas Vasiliauskas buvo būtent prie Dalios Grybauskaitės (2001-2004), tuo tarpu vos atėjus į Finansų Ministeriją Algirdui Butkevičiui, išėjo dirbti į „Lideika, Petrauskas, Valiūnas ir partneriai LAWIN“. Pagal tai galim spėti, kad su socdemais Vitas Vasiliauskas visgi neturi labai gerų santykių.

Ką matom dar? Bankai ar ne bankai, tačiau supratimą apie finansus jis turi. Ir ne tik apie fiskalines gudrybes, bet ir apie kai kuriuos mechanizmus, susijusius su pinigų leidyba. Tiesa, nėra ten pas mus kažkokių labai jau ypatingų monetarinių fokusų, Lietuva juk turi valiutų valdybos modelį ir nieko ten su juo per daug nepridarysi.

Klausimai, kurie man kyla – kiti. Prisimenant, kaip vyriausybė skolinosi iš vietinių bankų, prisimenant apie kažkokius neaiškius konfliktus tarp daugiakadencinio Reinoldijaus Šarkino ir vyriausybės, prisimenant, kad bankų įtaka Lietuvoje nežmoniškai gili – lieka tik spėti, kad Lietuvos Banko valdyboje sėdi ne vienas žmogus, kurio įtaka yra protekcionistinė bankų atžvilgiu. Galim prisiminti ir tai, kad būtent Reinoldijus Šarkinas pasipriešino idėjai kurti valstybinį komercinį banką, kuris galėtų nustatyti konkurencines karteles komerciniams bankams (apie kurių galimus kartelinius susitarimus jau ne vienus metus kalbama kai kuriuose sluoksniuose) ir valdyti paskolas pagal tą pačią verslo rėmimo programą, kuri be valstybinio komercinio banko, kaip matėm, pavirto į puktelėjimą.

Apie tai, kad su bankais Lietuvoje vyksta įvairūs keisti dalykai, keliantys labai negerų minčių – minėjau ne kartą. Galima net ir taip tarti, kad vieni iš kalčiausių dėl krizės Lietuvoje – tai tie patys bankai, išauginę paskolų burbulą.

Ponas Vitas Vasiliauskas kol kas išsakė tik vieną dalyką, kurio žada imtis: „Bankų priežiūra natūraliai keisis, nes, matyt, bankai, kokie buvo iki krizės, tikrai negalės būti. Esu priežiūros konsolidavimo šalininkas„.

Taigi, jei šitai yra jo tikra pozicija, galima spėti, kad būtent nedalyvavimas nei vieno lietuviško banko veikloje galėjo tapti pačiu svarbiausiu kriterijumi, pagal kurį Dalia Grybauskaitė rinkosi naują Lietuvos Banko vadovą. Ateitis parodys, kaip ten yra. Aš noriu tikėti, kad tokių absurdų, kaip grynųjų pinigų ribojimai ar pan. ponas Vitas Vasiliauskas nerems.

Kam reikia uždrausti grynuosius

Neseniai Commonsense.lt rašė apie tai, kam norisi uždrausti grynuosius ir kodėl tai blogai visai šaliai. Labai rekomenduoju paskaityti, Nerius išaiškina reikalą nuostabiai tiksliai.

Aš čia nelabai turiu daugiau ką pridėti, tačiau visgi paanalizuosiu apie tas plaukuotas interesų ausis: visi atsiskaitymai apmokestinamuose sandoriuose yra apskaitomi kasoje. Už neteisingą apskaitą yra baudžiama, tad svajoti apie tai, esą grynuosius ėmus drausti staiga bus ištrauktas milijardas iš šešėlio – absurdiška. Niekas nepasikeis. Bus tas pats fiasko, kaip ir su natūrinių pajamų apmokestinimu – tąsyk vyriausybė irgi bandė ištraukti milijardus iš šešėlių, tačiau apsijuokė taip, kad durnių etiketė prilipo neatplėšiamai, o Lietuvos palyginimai su Zimbabve įgavo rimtą finansinę potekstę. A, dar galim prisiminti kubilistines pajamas iš PSD.

Jei kam nors kyla abejonių – pažiūrėkim į kraštutinį atvejį, tarkim, būtų iš apyvartos išimti visi grynieji kokiu nors priverstiniu būdu. Ar šešėlis nuo to pajustų problemų? Žinoma, kad ne. Šešėlis jau senų seniausiai naudojasi eurais. Puikiausiai užsienio valiuta liaudis naudojosi ir prieš kelioliką metų, kai Lietuvoje buvo atvira dolerizacija. Vienintelis pokytis, kuris įvyktų, apribojus atsiskaitymus grynaisiais – tai tik tas, kad dalis pinigų, kuriuos išleidusi valstybė, būtų išimta iš apyvartos, kas tiktai atimtų iš valstybės dalį jos turimos vidinės paskolos, kuri faktiškai būtų iškeista į eurus, ko pasekoje šešėlis sustiprėtų dar labiau. Kitaip tariant, biudžetui būtų labai skaudus kirtis.

Kita vertus, pilnai uždrausti grynųjų – neįmanoma, net ir labai norint (ES įstatyminė bazė neleistų). Neįmanoma, nors akivaizdu, kad kai kurie veikėjai svaigsta apie tai visvien. Taigi, klausimas, kodėl kažkam prireikė tų grynųjų šalinimo iš apyvartos? Vieninteliai, tuo suinteresuoti – tai bankai. Kai jūsų pinigai yra banko sąskaitoje, bankas iš jūsų yra paėmęs paskolą, kitaip tariant, jūsų pinigais gali naudotis, kaip savais. Kai jūs pinigus išsigryninat, bankas jūsų paskolą praranda. Jei visada mokate kasoje grynaisiais, bankas kurį laiką neturi pinigų. Negana to, turi atlikti gan nemažai kainuojančias operacijas, kraunant pinigus į bankomatus, o paskui paimant juos iš prekybininko.

Taigi, situacija lyg ir aiški. Vyriausybė esą kovoja su krizėmis, bet išties tęsia ekonominius kliedesius iškrypėliškiausiais įmanomais būdais.

Bubiliaus Kybio vyriausybė jau kartą atsidavė bankams pačiu atviriausiu būdu – kai prasidėjus krizei, ėmė iš bankų paskolas nežmoniškais tarifais. Dar kartą atsidavė, kai padarė bankų gelbėjimo planą Lietuvai, nors jokių problemų lietuviški bankai nepatyrė. Dar kartą atsidavė tada, kai sukūrė verslo skatinimo planą, kuri skatino tiktai bankus. Ir štai dabar ruošiasi atsiduoti dar kartą. Tai gal būtų ir nieko, jei ne tai, kad Kubiliaus vyriausybė išties atstovauja visą valstybę, kitaip tariant – mus. Ir kai atsiduoda ji, tai gaunasi taip, kad dulkina mus. Būtent tų sąskaitose esančių pinigų dėka bankai gali dulkinti kiekvieną puikiai organizuotais būdais. Kaip sakė Vytautas Landsbergis – „kas galėtų paneigti, kad kažkas įsidėjo į kišenę?“ Aš manau, kad čia kalba net ne apie paneigimus. Klausimas tiktai tas, kokios sumos ir kam yra mokamos už šitus cirkus.

Viena iš esminių liberalizmo (ir ekonominio, ir politinio) sąlygų – tai laisva prekyba. Galimybė kontroliuoti savo pinigus ir savo sandėrius – tai absoliučiai būtina demokratijos sąlyga. Būtent tą galimybę kontroliuoti mūsų pinigus iš mūsų dabar bando atimti. Ką galim padaryti mes? Ogi paprastą dalyką – išsigryninti visus pinigus, kiek turim. Nėra ko laikyti pinigų sąskaitoje. Išsigryninkit – ir padarysit šimtą kart didesnį poveikį politikai, nei balsuodami kokiuose nors rinkimuose.

Krizė tęsiasi, Europos Sąjunga byra arba vienijasi

Na, brangieji, cirkas prasideda visame gražume. Beveik nei nesiaiškinau, bet ką nugirdau, tai atrodo smagiai ir įspūdingai. Airijoje prasideda krizė-pizė su bankais, o Graikija, atrodo, nesugeba įvykdyti tų įsipareigojimų, kuriuos žadėjo mainais į paramą? Ar, tiksliau, net nesiruošia vykdyti tų įsipareigojimų?

Na, o berods Austrija ar kas ten pareiškė, kad tokiu atveju ir neteiks paramos tai Graikijai? O kažkas ten iš ES vadų jau pareiškė, kad ES ant subyrėjimo ribos? O čia jau paskutiniais metais buvo bandoma padaryti pilnai centralizuotą ES biudžetą ir imt kontroliuoti vietinius valstybių biudžetus, tik nesuspėjo, ar ne?

Žodžiu, manau, kad per ateinančius porą-trejetą metų pamatysim arba naujai besirandančias Europos Jungtines Valstijas su atvirai prarandamu valstybių suverenintetu, arba išties pamatysim, kaip iš ES ims iškrisdinėti kai kurios narės. Aišku, pirmiausiai rizikuoja PIIGS – Portugalija, Italija, Airija, Graikija, Ispanija. Būtent šitos valstybės labiausiai išsikalinėjo su visokiais socialiniais briedais, atlyginimų reguliavimais, pašalpomis, teikiamomis už tai, kad nedirbi ir taip toliau.

Ką dar noriu pasakyt – graikų anarchodegeneratai, atvirai siekiantys savo šaliai visiško bankroto – silpnapročiai oluchai. O Graikijos valdžia, pirma nučiulpusi bankams ir likusi šiknoje, o paskui dar ir pasidavusi tiems anarchodegeneratams – debilokratinė šaika. Kita vertus, anarchodegeneratai – tai tik šiaip oluchai, kurie nesuvokia, ką daro, tuo tarpu bankininkai Graikiją išdusino, puikiai suprasdami. Kaip galima būtų pavadinti Graikijos valdžią, atsižvelgiant į tai? Ogi šūdinomis prostitutėmis.

Ir žinote, galvoju aš apie tuos visokius graikus… Ir džiaugiuosi, kad pas mus visgi ne taip. Jau geriau šimtas kubilių Seime, nei tokie liberastai su socialistais, kaip Graikijoje. Nors taip, taip, bankams mūsų liberastai irgi pačiulpė. Bet visgi ne taip aistringai – konservatorių moralė sutrukdė.

Taip, aš konservus su liberastais kritikavau ir kritikuosiu. Bet kai palyginu su tuo, kas vyksta kitur, galiu tik tiek pasakyti – viskas ne taip baisu, kaip gali būt. Ir tegul labai skausmingai, tegul ir pačiu prasčiausiu iš visų įmanomų būdų, tačiau kol kas dar išvengėm finansinio kracho, nors vienu metu buvom labai netoli. Ir beje, vėl esam netoli to, sprendžiant pagal kliedesiškus norus padidinti minimalius atlyginimus.

Kokios viso to ES chaoso priežastys? Akivaizdžios: valdžia nesugeba susitvarkyti su finansais. Kodėl nesugeba? Irgi dėl akivaizdžių priežasčių: išlaidos visur nežmoniškos, prikurta krūvos bedarbystės rėmimo programų, darbo jėgos kainos klaikios, eksportas – prastas, mokesčių surinkt nesigauna, verslas dūsta, o visokie liumpenai tarpsta. O kodėl tarpsta? Todėl, kad tai, atleiskit, rinkėjai.

Parazitinė-degeneratyvinė rinkėjų forma, nuolat reikalaujanti, kad jai kažkas mokėtų. Panašiai, kaip kad moka visokiems valdininkams. Liumpenai susideda su valdininkija ir žinoma, kad ima valdyt procesą, eiliniame savanaudiškumo protrūkyje užmiršdami, kad siūbuoja valtį, kurioje patys sėdi.

Ir prašau, atleiskit, kad taip su keiksmažodžiais čia rašau, bet negaliu susilaikyt.

Dar, beje, pasakysiu: jei ES devalvuos eurą (o bendra situacija tokias rizikas kelia – ar atviram pavidale, ar per masyvią pinigų leidybą), tai kažkas gal ir pasitaisys, bet bus dar keistesnių cirkų. Ir Lietuvoje – irgi. Čia gal tik vienas faktorius stabdo: dėl geresnio stabilumo euras duoda pajamas, kaip rezervinė valiuta, o staigus kritimas čia jau per šitą privalumą kirstų, todėl devalvacijos nieks nenori. O be devalvavimo visokie PIIGS tarpsta kitų sąskaita. Ot, kaip viskas pripainiota…

Žodžiu, jei kam atrodė, kad krizę jau pergyvenom, nuliūdinsiu: krizė baigiasi likusiame pasaulyje, o ES – dar tik įsibėgėja.