Tag Archives: dekonstrukcija

Politinių polidiskursų paslėpsniai

Visai neseniai aš jums rašiau apie tai, kaip atsiskleidžia polidiskursas, kai triukšmo šaltinis yra su vienu diskursu, tuo tarpu viešai vyksta visai kitokios kalbos. Ten atvejį ėmiau gan giliai, su esminiais nukrypimais į realybės kontekstą. Tai šiandien čia paprasčiau užkabinsiu. Kaip ir tai, kaip išvis kokie nors ventiliatoriai sukiojasi į visokias puses savaime, išvis netgi be jokios prasmės.

Atleiskite man, ponai socdemai, kad nesusilaikiau. Pasižadu, kad ir kokiai nors kitai partijai prie progos duosiu už kokius nors smegenų spazmus, kurių pasitaiko perskaityti. Ir išvis, galvoju, kad gal dažniau reikia užsiimti politinių naratyvų transliacijos žanru, nes smagumų klodai ten neišsemiami.

Atleiskite man, ponai socdemai, kad nesusilaikiau. Pasižadu, kad ir kokiai nors kitai partijai prie progos duosiu už kokius nors smegenų spazmus, kurių pasitaiko perskaityti. Ir išvis, galvoju, kad gal dažniau reikia užsiimti politinių naratyvų transliacijos žanru, nes smagumų klodai ten neišsemiami.

Kartu šiandien aš jums parodysiu kai ką apie tai, kaip daroma gan buka ir greita semiotinė analizė, tiesiog skaldant tekstą ir perpasakojant, t.y., tiesiog transliacijos būdu. Irgi atsiskleis polidiskursas visame gražume, jei jau šiaip.

Žodžiu, paimkim vieną paprastą politinį tekstą, kuriame yra konfliktas (susikirtimas su kitos politinės pusės pozicija), apie kurio kontekstus jau žinome belenką. Ir padarykim išskaidymą – bukiausiu būdu. Ir tiesiog transliaciją su pastabomis, kas gaunasi, kai išverčiame į normalią žmonių kalbą. Ir kas gaunasi, kai dar panagrinėji, kur ten semantinės kliūrkos ir atitiktys bei neatitiktys faktinei situacijai.

Tekstą paimam visą, tik tiesiog komentarų pridedam, papastraipiui. Ir pasakiniui vietomis. Įdomiausias dalis dar ir specialiai panagrinėjam. Tai ar anaip, analizė čia bus, remiantis praktiniu atveju.

Continue reading

Kai neatitinka paternai arba Rusijos įtaka Lietuvoje

Šitą straipsnį parašiau prieš kelias savaites, paskui tikrinausi per visus galus su labai daugeliu skirtingų reikalą išmanančių žmonių. Tačiau per tą laiką įvyko truputis įvykių. Esminiu fokusu Lietuvoje tapo kažkokius menamai žemaitiškos partijos paskelbtas pareiškimas, kuriame kreipiamasi į Vladimirą Putiną ir Aleksandrą Lukašenką, prašant pagalbos kovai su kokiomis tai nuodingomis dujomis, kuriomis valdžia ruošiasi nuodyti gyventojus.

Nereikia net aiškintis, kas yra užgrobęs valdžią Rusijoje - buvęs nusikalstamos KGB veikėjas. Nedaug aiškintis tereikia ir apie visokius vietinius kovotojus prieš globalizmą - iš ten irgi kyšo gauruotos ausys.

Nereikia net aiškintis, kas yra užgrobęs valdžią Rusijoje – buvęs nusikalstamos KGB veikėjas. Nedaug aiškintis tereikia ir apie visokius vietinius kovotojus prieš globalizmą – iš ten irgi kyšo gauruotos ausys.

Kreipimasis buvo paskelbtas praėjus labai trumpam laiko tarpui po to, kai Sirijos valdžia išnuodijo zarinu krūvą žmonių, o JAV pareiškė, kad pasitvirtinus šiems faktams, bus imtasi priemonių. Kitaip tariant, turime labai ryškų atvejį, kur tam tikru būdu yra pranešama: „mes pas jus irgi turime opoziciją, kuri kaip matote, jau prašosi pagalbos„.

Kad abejonių neliktų niekam, Kremliaus propagandos ruporu dirbantis Rusijos politologas Michail Aleksandrov jau pareiškė, kad jeigu JAV puola Siriją, Rusijai reikia pulti Baltijos šalis.

Taip, ana labai ryškius magdaleniškus ir matricinius paternus rodanti, iš menamai puspročių sudaryta Facebook veikianti grupė ten pat yra labai gerai persimaišiusi su menamais žemaitiškumais, antiskalūnine propaganda, o paskutiniu metu tiesiog isteriškai skleidžia visokius fufelius apie tai, kaip jokio ten cheminio ginklo Sirijoje nebuvo, o jei Vakarų šalys kišis, tai pralaimės, o Rusija šito taip nepaliks. Žodžiu, darykitės išvadas, ponai ir ponios.

Continue reading

Dekonstruojant elektroninių balsavimų diskursą

Rankinė granata - žvakė

Žinoma, kad galima pezėti apie visokius dvasingumus, apie tai, kaip jaunimas labiau balsuos internetuose ir nupasakoti viską taip, lyg rinkimų perkėlimas į internetą - kažkoksai gėris. Galima net šūkį sugalvot - "praleisk romantišką vakarą su Olialia Pupytėmis ir balsuok Internetu". Nepaisant to, granata yra granata, ji neskirta nei vienam, nei kitam tikslui, kuriam tiktų žvakė.

Visai neseniai susitikau su tokiu ponu Andriumi K., kuris yra nuoseklus internetinių ir elektroninių balsavimų priešininkas, o apie jo kvalifikaciją sako faktas, kad jis į Litnet ir visą Lietuvą atnešė IPv6 palaikymą. Bet šįsyk papasakosiu ne apie techninius/organizacinius internetinio ir elektroninio balsavimo niuansus (su kuriais ir taip viskas aišku), o apie kitką – žmonių požiūrį.

Techninės priemonės – tai tik techninės priemonės, nors jos kartais ir ima kažkaip atitikti mūsų mąstymą. Bet tie dalykai, kuriuos darome – tai mūsų mąstymo, mūsų apsisprendimo pasekmė. Pietų Afrikos respublikoje prieš porą dešimtmečių buvo skandalingas atvejis, kai vienas žmogėnas atėmė iš moteriškės jos grūstuvą, kuriuo ji virtuvėje visokius daiktus smulkindavo – riešutus ir pan.. Moteriškė baisiai įsižeidė ir žmogėną (savo kaimyną) padavė į teismą, o tada ir nuskambėjo istorija: pasirodo tasai grūstuvas buvo prieštankinė granata. Pakankamai sunki ir masyvi, su rankena, patogi. Tą granatą moteriškė surado savo mirusio vyro įrankių dėžėje ir porą dešimtmečių puikiausiai naudojo. Techninės priemonės – tai tik techninės priemonės, o jų panaudojimas priklauso nuo paradigmos.

Pono Andriaus K. dėka susitikau su tokiu ponu Steve S., ypatingai aršiu internetinio balsavimo šalininku, katrą pradžioj, prieš pamatydamas gyvai, dar ir išvadint spėjau žemesnio intelekto asmeniu (vėliau teko atsiimti savo žodžius, nes paaiškėjo, kad klydau, todėl atsiimu savo žodžius dar kartą, jau bloge, ir atsiprašau matant ir tiems, kas apie tą ginčą nieko nežino – tai jums įrodymas, kad aš esu neadekvatus pridūrkas).

Su ponu Steve S. gavosi tokia įdomi diskusija. Ne, ne tiek apie tai, kokie argumentai už ir kokie argumentai prieš, o dar gerokai gilesnė, nes ponas Steve S. pateikė labai įdomų požiūrį apie tuos balsavimus, visiškai nesusijusį su IT, o susijusį su paradigmos* pokyčiais, apie kuriuos ir aš esu rašęs.

Pradėkim gal nuo to, kodėl eilinis Lietuvos pilietis galvoja, kad elektroninis, o ypač internetinis balsavimas – tai geras sprendimas (sako, apie 75 procentai interneto vartotojų tuo tiki). Ogi viskas labai paprasta: žmonės mato tokius bajerius, kaip pvz., su ponu Evaldu Lementausku**. Ir mato, kad valdžiažmogiai tiesiog dėjo ant visuomenės (beje, dėl šio Seimo sprendimo prokuratūra jau nutraukė Lementauskui bylą). Tai tiesiog realybė, puikiai patvirtinanti bobutišką, tačiau juk teisingą apibendrinimą: „valdžia yra vagys, vieni kitus dengia“.

Eilinis žmogus apie nesuprantamus dalykus mąsto paprastai, asociatyviai, magiškai: realybėje yra visokios makliavonės, yra visokios cenzūros, nedemokratijos ir t.t.. O Internete*** nėra visokių ten makliavonių, nes kiekvienas gali daryti belenką, nėra nei valstybių sienų, nei galimybės viską išcenzūruot, uždraust ir nubaust****, nei įvesti kažkokius totalitarizmus. Todėl reikia, kad ir balsavimas būtų Internete. Ir valdžia būtų stebima per Internetą. Ir t.t., ir t.t..

Negaliu pasakyti, kad toksai pagrindinės žmonių masės požiūris į Internetą būtų klaidingas – tai tiesiog besislenkančios paradigmos požymis. Valstybė ir kitos hierarchinės struktūros po truputį praranda prasmę, žiniasklaida feilina prieš blogus, tuo tarpu visuomenė po truputį tampa panašesne į tą Anonymous grupuotę, turinčią visai kitus dėsnius: visišką demokratiją, nekontroliuojamumą ir netgi grupės neapibrėžtumą. Kas yra Naujoji Lietuva, ta, kuri kuriasi internetuose? Taigi tiesiog bet kas iš mūsų, bet kas, ką apjungia pono Aurelijaus K. kadaise taip gražiai įvardintas bendrakryptis vektorius. Tam nereikia nei pasų, nei gyvenimo kažkokioje teritorijoje, nei kilmės, nei netgi kalbos. Pakanka tiesiog būti ir kažką daryti, netgi nesvarbu, ką, bet tariant, kad tai Lietuvai. Ne geografinei, o tai, kuri yra mūsų galvose.

Tačiau čia ir turim esminį klausimą: Internetas ir kompiuteriai – tai tik techninė priemonė. O štai visokia informacija ir požiūriai – tai jau paradigminiai dalykai, kurie gali veikti nepriklausomai. Nesvarbu, kad naujoji paradigma (laisvė) yra daugiau internetuose, o senoji – daugiau neinternetuose (reale). Naujoji paradigma irgi keliasi į realą***** – ten ir gauname tuos keistus dalykus, kai staiga pasidaro lengviau bendrauti su nepažįstamais žmonėmis, atsiranda naujos pažintys, kartais tiesiog stebėtinai lengvai dingsta socialiniai barjerai. Tačiau senoji paradigma irgi keliasi į Internetą, nes ir jai internetas – tik techninė priemonė. Ir to nereiktų užmiršti.

Senos hierarchinės struktūros puikiausiai lenda į internetus. Vienais atvejais jos dėl to gauna naują, papildomą, demokratinę prasmę, kaip kad Seimo puslapis: jo dėka mes galime atrasti ir įstatymus, ir jų pakeitimo iniciatorius, nors kadaise normaliam žmogui tai buvo neįmanoma******. Bet kitais atvejais vyksta panašiai, kaip su kokia nors politinių partijų reklama: susikuria partija savo portalą ir skelbia ten visokias propagandas, be jokių internetinių galimybių diskusijoms – lygiai kaip anksčiau partiniuose laikraščiuose. Tai jau tiesiog senosios hierarchinės paradigmos perkėlimas į internetus.

Taigi, klausimas apie internetinį balsavimą yra paprastas: kuriai jis paradigmai priklauso, internetinei ar hierarchinei? Ar dėl to, kad balsavimas atsiduria internete, jis įgauna kokių nors naujų demokratinių savybių? Pagrindinė žmonių masė (apie 3/4) galvoja, kad taip. Tai maginis mąstymas: internete juk demokratija, vadinasi į tą demokratiją perkelti rinkimai irgi taps demokratiškais, o išrinktieji bus gerais, skirtingai nuo dabartinių.

Deja, rinkimai nuo internetinio balsavimo nepasidarys demokratiškesniais, nes jie negaus jokių naujų savybių. Nuo internetinio balsavimo ir išrinkti politikai netaps mažiau korumpuotais. Tačiau perkėlus balsavimą į kompiuterius, atsiras tūkstančius kartų didesnės galimybės falsifikavimui, išankstiniam nuperkamam balsavimui ir pan.. Ponas Remigijus Šimašius (beje, kaip ir Eligijus Masiulis – liberalų sąjūdžio narys), teisingumo ministras, atstovaujantis senąją piramidinę paradigmą internetuose, dėsto puikius pavyzdžius apie tai, kaip kyla sukčiavimo balsuojant galimybės, kai vyksta balsavimai paštu (t.y., nuotoliniai balsavimai). Tiktai padaro visiškai nesąmoningą išvadą, esą internetinis balsavimas (t.y., nesaugus ir toks pat nuotolinis, tačiau išvis nepritaikytas jokiam stebėjimui netgi balsų skaičiavimo vietoje) tą situaciją pakeis. Akivaizdu, kaip pakeis: atsiras ypatingi patogumai balsų supirkinėtojams.

Todėl bet kuriuo atveju reikia atsiminti paprastą dalyką: ne technologijos keičia žmones. Žmonės kuria ir naudoja technologijas, patys besikeisdami, atrasdami naujas galimybes. Kaip tos technologijos bus panaudotos – priklauso nuo to, kokiu tikslu jos kuriamos ir kaip naudojamos.

Granatos kūrėjų paradigma – sprogdinti žmones. Todėl net ir moteriškės sugebėjimas pritaikyti tą granatą riešutų smulkinimui – nekeičia granatos esmės. Ji visvien skirta žudymui: būtent tokią paskirtį granatai suteikė jos kūrėjai. Internetinio balsavimo kūrėjai irgi turi idėjų, kam panaudoti tą jų internetinį balsavimą.

Ginklų specialistai nerekomenduoja naudoti granatų virtuviniams reikalams. Jie rekomenduoja tam naudoti virtuvės įrankius. Interneto specialistai nerekomenduoja elektroninio ir internetinio balsavimo rinkimams. Jie rekomenduoja tam naudoti normalius balsavimo būdus.

 

————

* Kad būtų aišku kiekvienam: paradigma – tai tiesiog sistema, kurioje mes mąstome apie kažką. Paradigmos gali būti skirtingos, nors visi jų nagrinėjami dalykai gali sutapti. Pvz., bitės, kurios neša medų, turi savo paradigmą, kurioje jų medus yra jų medus. Tačiau žmonių požiūriu bičių medus yra visai ir žmonių medus. Negalima pasakyti, kad žmogaus ar bitės požiūris teisingesnis ar koks nors aukštesnis – jų mąstymo sistemos visiškai skirtingos, priklausančios skirtingoms paradigmoms. Neseniai JAV pasireiškęs arbatos judėjimas – būtent toks naujos paradigmos atsiradimo atvejis: žmonės nusispjovė į demokratų/respublikonų sistemą ir patys susigalvojo sau kandidatų sąrašus, kurie laimėjo, nepriklausomai nuo to, kad priklausė kokiems nors demokratams ar respublikonams.

** Rytas Staselis, neįtikėtinai gilių įžvalgų politologas, siūlo išvis žiniasklaidai neminėti to asmens – jokiais būdais. Aš irgi tam pritariu, bet visgi manau, kad yra tam išimtis: siūlyčiau, kad minint tą vardą-pavardę, būtų dedami linkai į Pipediją. O ir šiaip, minint politikus, geriau dėt linkus į Pipediją. Kad bet kas Gūglėje atrastų tai, ko reikia, mat tie veikėjai puikiai išsicenzūruoja straipsnius apie save Vikipedijoje, paversdami pastaruosius į kažkokius reklaminius fufelius.

*** Žodis „Internetas“ yra rašomas iš didžiosios, nes tai tikrinis vardas. Pradžioje buvo ARPANET, jungęs kariškius su mokslininkais, paskui nuo jo atsiskyrė MILnet, prisidėjo NSFnet, o kai pagrindiniai reikalai vis vykdavo neapibrėžtoje tarpinėje zonoje, kur vis daugėjo ir daugėjo visokių įstaigų bei kontorų, tai galų gale gavosi, kad tinklus apjungianti tinklo dalis yra visas tinklas – Internet. Tačiau bėdžiai iš VLKK, gyvenantys sao tautinių fantazmų pasaulėlyje, galvoja, kad pvz., „Xerox“, „Internet“,  „Parker“ ir pan. – tai bendriniai žodžiai.

**** Bene geriausias iš paskutinių pavyzdžių – kai kažkokia 70 metų bobutė Delfio komentaruose parašė, kad gėjai yra pagydomi dilgėlėmis per subinę, tai ją berods ir nuteisė už kažkokį smurto skatinimą ar tai kažką panašaus. Čia galime užduoti klausimą: ar tikrai Internetas yra atskiras nuo realybės?

***** Realas – tai tiesiog realas, skirtingai nuo to, ką Interneto nenaudojantys galėtų pavadinti virtualu. O išties nėra nei atskiro realo, nei atskiro virtualo – yra tik žmonės su požiūriais bei skirtingos galimybės bendrauti. Įdomu tas, kad mūsų požiūriai apie bendravimą internetuose ir reale neretai skiriasi tiek smarkiai, kad tai tampa lyg skirtingais pasauliais – skirtingomis paradigmomis. Tai savotiškai primena kažkokią schizofreniją su susiskaldžiusiu mąstymu: internete be problemų galima užkalbinti nepažįstamą žmogų, su juo susibendrauti, nors reale to lyg ir nepadarytume. Bet juk žmonės – tie patys. Kas mus verčia elgtis kitaip? Tiesiog paradigminis jungiklis, esantis mūsų smegenyse.

****** Stasys Šedbaras berods niekur žiniasklaidoje nebuvo paminėtas, kaip to skandalingo operatyvinės veiklos įstatymo kūrėjas, pagal kurį telefoninių pokalbių pasiklausymus prokuratūra ir policija dabar galės daryti net be atskirų teismo sankcijų, pasiremdama prielaida, kad telefono numeris galimai priklauso kažkokiam žmogui, kurio sekimui leidimas išduotas: tyrėjas susigalvoja ir klausosi. Kaip sovietiniais laikais. Nors Seimo puslapis toks kreivas, kad tiesiogiai Šedbaro autorystės prie įstatymo pataisų nieks nenurodo, tačiau ten pat galima surasti tos dienos darbotvarkę, kurioje ir nurodyta, kas ten teikėjas. Įstatymas, beje, jau priimtas, o Prezidentė jį patvirtino.

********* Išnašos – velniškai patogus dalykas. Taip, aš matomai patiriu įtaką.

Kalbainiškosios paradigmos dekonstrukcija

Ir man, ir ponui Andriui Užkalniui ne vienas užduoda klausimą – prieš ką gi mes čia kovojam, kas čia per revoliucija vyksta ir ko mes išvis siekiam. Atsakymas labai akivaizdus – užveikė, tai ir kovojam. Laisvės siekiame. Tiesiog, kad nesikištų į mūsų mąstymą. Bet, matomai, daugeliui tokie atsakymai atrodo pernelyg banalūs, o kai kurie puspročiai ima netgi vaizduotis, esą kažkas čia kovoja už kažko uždraudimą. Vienas (pas poną Užkalnį) komentaruose netgi pareiškė, esą čia kažkas norėtų uždraustį „išmanųjį telefoną“ ar kokį kitą gargarišką pavadinimą. O išties gi paprasta – vadinkit ką norit, kaip jums gražiau, geriausias, vykęs pavadinimas – nusistovės savaime, nevykę – atmirs, kažkurie kiti liks tinkami specifiniams atvejams. Natūralu.

Įvairovė augina kalbą, draudimai – žudo. Ir netgi svetimybės kalbą praturtina, jei kalba neturi kažkokio funkcionalumo, o dar daugiau – svetimi žodžiai patys priverčia kalbėtojus kurti naujus žodžius ar seniems suteikti naujas prasmes. Tik nereikia to daryti prievarta. Išprievartavimai neatneša meilės. Nors kasdien prievartaujantiems kalbainiams ir atrodo kitaip.

Iš kur ta prievarta? Tomas Venclova sako, kad iš netikėjimo – kalbainiai manantys, kad lietuvių tauta žūsta, dingsta, kad lietuvių kalba negyvybinga, mirštanti – todėl ir diegia ją prievarta – tokią, kokią patys ją įsivaizduoja. Jo žodžiais, „panikuoja dėl kalbos būtent tie, kurie visiškai netiki savo tauta, netiki, kad tai – stip­ri, padori tauta„. Negaliu nesutikti. Būtent VLKK forume daugiausiai atrastumėt visiškai lietuviškumu netikinčių žmogelių, būtent kalbainių tarpe aptiksite tiesiog isteriškai reaguojančias žmogystas, kurioms atrodo, kad dėl neteisingų kabučių lietuvių kalbai bus padaryta neatitaisoma, tragiška žala.

Natūralu, kad net ne šiaip nacionalistinis, o atvirai izoliacianistinis ir ortodoksiškas kalbainiškasis diskursas – dar ir atvirai autoritatyvinis. Būtent toks kyla tada, kai netikima tauta, kai manoma, kad žmonės tėra buka masė, kuriai reikia geležinės rankos. Tad nesvarbūs argumentai, svarbu tik tai, kad kažkuris iš kalbainiškųjų autoritetų nusprendė. Nusprendė ir viskas. Aš jau citavau kalbainių požiūrį, kai rašiau apie priešdėlį „da-„ – nesvarbu, kad nėra įrodymų apie menamą šio priešdėlio svetimumą, nesvarbu, kad kažkas randa baltišką jo kilmę. Svarbu, kad autoritetai jį draudė, todėl jis ir turi būti draudžiamas. Draudžiama, nes uždrausta, o jei uždrausta, tai ir viskas.

Bet tiksliausiai man paaiškino situaciją Aktorius. Ar žinote, kaip kalbainiai pisa aktorius? Ne, nežinote. Jūs net neįsivaizduojate. Žurnalistas, laikęs egzaminus pas Smetonienę ar net spardytas ant kilimėlio LRT buldogo kabinete, tik miglotai gali nuvokti, ką aktoriui tenka kentėt metų metus. Tačiau aktorius turi talentą – įsijausti į svetimą galvą, suprasti, kas joje vyksta, įjungti savyje kitą žmogų ir jį pergyventi, perprasti, netgi perskaityti niekada neišsakytas to žmogaus mintis. Žinote, ką man pasakė aktorius Henrikas Savickis? Puikus artistas ir dainininkas, vaidinantis jau nuo kokių 5 metų amžiaus, perėjęs devynis kalbainiškojo teroro ratus, mokantis skaityti svetimas mintis taip, kaip jas skaityti sugeba tiktai aktoriai?

Jie yra muziejininkai, atidžiai saugantys savo eksponatus„. Taip, mes, kalbos vartotojai – kalbainiams esame ne žmonės, ne kalbos vartotojai. Mes netgi ne kokie nors eksponatai, o tik negyvi baldai – muziejiniai stendai, į kuriuos įdėti kalbainių eksponatai. Kalbainiui nesvarbu, ką jūs galvojate – niekas nesiklauso taburetės ar spintos. Niekam neįdomu, ką ta spinta ar taburetė pasakys. Kalbainiui įdomus tiktai jo eksponatas. Ir neduokdie, jei tūmbačkė, sauganti savo kalbą, sugalvos mąstyti be muziejininko žinios.

Kalbainiai, atėję į teatrą, pasižiūri spektaklius ir dėlioja baudas už neteisingą kirčiavimą. Aktorius pasako vardą „Nataša“ ir neduokdie, jei kirtis ne ant paskutinės raidės – reikia sakyti „Nataš`a“. Kas iš to, kad pusė salės juoksis, o kita pusė salės kvatos, išgirdę tokį kirčiavimą dramoje? Teatro žiūrovai kalbainiams nesiskiria nuo teatro kėdžių. Tai tik baldai. Kaip ir aktoriai. Muziejiniai baldai, skirti eksponatų saugojimui.

Kalbainių nelaimei, jų baldai yra žmonės. Mąstantys, patys kuriantys ir tobulinantys savo kalbą. Patys sugebantys atsirinkti, ar jiems sakyti „interneto svetainė“, ar „tinklapis“, ar „tinklalapis“. Patys sugebantys spręst, ar tiksliau bus pasakyti „prisivažiavo“, ar „dasivažiavo“. Žmonės, sugebantys kabutes atskirti ir tada, kai jos parašytos paprastai, o ne visokiomis Ctrl-Alt-Del kombinacijomis. Būtent tai ir siutina kalbainius. Jie jaučia savo bejėgiškumą, todėl bando viską reguliuoti taisyklėmis ir baudomis. Jie jaučia, kad kalba yra jiems nepavaldi, nesuvaldoma netgi kalbos gramatika, todėl ima reguliuoti prasmes, kurdami naujakalbę.

Juk kalba atspindi mąstymą, kaip ir mąstymas atspindi kalbą – todėl kalbainiai ima kištis į mūsų mintis, sakyti, ką galima galvoti, o ko galvoti negalima. Paklausykite kalbos valandėlių, transliuojamų per Lietuvos Radiją – beveik kiekvienoje nagrinėjama, ką kas gali galvoti, o ko negali. Kaskart vis tipinis siužetas: vienas veikėjas padaro menamą klaidą – pagalvoja ne tai, ką galima, o kitas pagalvoja tai, ką galima ir supranta visai ne taip. Nes kaltas tas, kuris galvojo, kaip negalima galvoti, pavartojo žodį netinkama reikšme. Nes negalima juk galvoti taip, kaip neleidžia kalbainiai. Negalima žodžių suprasti taip, kaip juos kažkas supranta. Galima tiktai taip, kaip kalbainiai leidžia.

Deja, net ir muziejinis diskursas nepasako visko: kalbainiai nėra mokslininkai. Jie tik prisidengia menamu moksliškumu, patyliukais „tobulindami“, „gerindami“, „grynindami“ savo eksponatus pagal savo pačių supratimą, o jei tikras kalbos tyrėjas, kaip Loreta Vaicekauskienė, ima abejoti kalbainiškais metodais – kyla baisus pasipiktinimas. Nemokslininkais pavadinami būtent tie, kas drįso abejoti kalbainių nesąmonėmis. Nes moksliškumas pagal kalbainius – tai rėmimasis kalbainiškaisiais autoritetais, būtent kaip daro Aldonas Pupkis, išsakęs esminį kalbainizmo principą. Visa kalbainizmo esmė: „nesvarbu įrodymai ar faktai, svarbu, kad uždrausta“. Visa, kas prieštarauja kalbainiškąjai ideologijai – tai išpuoliai prieš lietuvių kalbą. Vieninteliu svarbiu dalyku tampa būtent kalbainių išrandamos taisyklės – jos ir tampa tais saugomais eksponatais.

Kalbainių pasaulis paprastas – mes esame ne mąstančios būtybės, o tik eksponatų saugojimo tūmbačkės, kuriose laikoma pačių kalbainių kūryba. Kaip gali tūmbačkė išdrįsti, kaip gali tūmbačkė suabejoti tuo, ką į ją kiša kalbainis?

Koks gali būti dialogas su tais, kurie tavyje mato dėžę, tūmbačkę, skirtą jų neurotiškos kūrybos saugojimui?