Tag Archives: Eligijus Masiulis

Politikų įtaka internetuose

Manau, kad jau norite susilaukti rezultatų – kas tokie yra įtakingiausi politikai, bent jau lietuviškų internetų mastais. Ir žinoma, kad kai kas čia yra lyg ir savaime aišku. Ir kartu ne taip jau ir aišku, kai pasižiūri atidžiau. Pasiskirstymas lyg ir aiškus, bet ne toks jau ir aiškus, kai pasiaiškini.

Trys populiariausi politikai ir jų sąsajos (už ką dar balsavo balsuotojai). Dydžiai sužymėti irgi atsižvelgiant į sąsajų skaičių. Šiame grafike slepiasi kai kurie įdomumai.

Trys populiariausi politikai ir jų sąsajos (už ką dar balsavo balsuotojai). Dydžiai sužymėti irgi atsižvelgiant į sąsajų skaičių. Šiame grafike slepiasi kai kurie įdomumai. Jei paspausite – pamatysite kiek didesnį vaizdą.

Pradėsiu gal nuo ryškiausio siurprizo daugeliui (nors kai kam tai visai ne siurprizas): šiuo momentu pats įtakingiausias politikas yra Vytautas Landsbergis. Ir viskas. Ir taškas. Ir nėra čia ką nei pridėti. Paradoksas tame, kad internetuose Vytautas Landsbergis lyg ir nėra kažin kaip aktyviai besireiškiantis, bet visvien faktas kaip blynas – jis yra toks ir viskas.

Antras siurprizas – antroje vietoje Remigijus Šimašius, kuris pagal vertinimus pralenkė netgi Dalią Grybauskaitę. Ir kas įdomu, pralenkė, apklausai jau einant  galą, labai išlėto, vos vos, bet po to, kai apklausos sąrašas buvo dar ir permaišytas, ir patsai Vilniaus meras atsidūrė kažkur sunkiau surandamoje vietoje. Žodžiu, šitai irgi šį bei tą sako.

Trečias siurprizas – nors Dalia Grybauskaitė ir trečioje vietoje pagal internetų vertinimus, bet visokiuose tyrimuose jai populiarumu prilyginami politikai išvis dvigubai nuo jos atsilieka. Ir tai nepaisant to, kad Lietuvos Prezidentė nėra kažin kaip stebuklingai aktyvi tuose jūsų feisbukuose. Ir tai irgi šį bei tą sako.

Beje, jei kas nesuprantate, tai apklausa savo esme buvo projektyvinė. O projektyvinių vertinimų esmė yra ne tai, ką žmonės patys sau galvoja, o tai, ką jie pastebi apie savo aplinkos vertinimus. Atitinkamai, vaizdas gaunasi geresnis. Pvz., vietoje to, kad kažkas pasakytų „aš labai pasitikiu politiku X“, tas kažkas pasako „aš gal ir pasitikiu tuo X, bet visi aplinkui mane jį keikia, tai gal jis pusėtinai įtakingas“.

Žodžiu, vaizdas čia gaunasi smarkiai kitoks, kai kuriais atžvilgiais teisingesnis. Kita vertus, neužmirškim, kad čia visgi internetai, o internetuose valdo visai kitokios jėgos, nei balsavimo punktuose. Tad žiūrėkim su šiokia tokia rezervacija. Ir eikim toliau, prie sąrašo.

Continue reading

Apie naujai kylančius politikus

Šiandien pristatysiu jums nemažai įvairių politikų, kurie turėtų sparčiausiai kilti viršun artimiausiais metais. Juk visiems įdomu, tiesa? Štai ir man buvo įdomu, ir todėl neseniai dariau – apklausą apie tai. Apklausa, aišku, buvo paprasta – galima buvo nurodyti ir savus kandidatus, ir šiaip pabalsuoti už daugybę, esančių sąraše.

Štai taip atrodo neapdirbtas politinių sąsajų chaosas. Būtent dėl tokio chaoso dažnai ir neįmanoma įvertinti, kas ir kaip kils. Tačiau pasiaiškinus, atrasti galima labai daug. Ir aš jums čia padėsiu pamatyti, kas ir kaip.

Štai taip atrodo neapdirbtas ir nefiltruotas politinių sąsajų chaosas – nerišlus, painus, pilnas kažkokio triukšmo. Būtent dėl tokio chaoso dažnai ir neįmanoma įvertinti, kas ir kaip kils. Tačiau pasiaiškinus, atrasti galima labai daug. Ir aš jums čia padėsiu pamatyti, kas ir kaip.

Reitingavimo mintis buvo labai paprasta: visi renkasi tuos, apie ką kažką jau yra girdėję, ką vertina kaip perspektyvius, kad ir oponuojančius, o todėl galime ir įsivertinti, kas realiai kils. Nebūtinai tai tie politikai, kurie patinka. Svarbu tai, kad pagal tokius duomenis galime orientuotis.

Itin įdomiu balsavimo fenomenu tapo šlykštus Facebook personažas – Jonas Jonka, kuris gal ir būtų tinkamas šaipymuisi iš visokių sovietinių atliekų, bet šiaip yra tiesiog pernelyg šlykštus. Turėdamas kelioliką tūkstančių sekėjų Facebook paskyroje, jis tampa gana ryškiu indikatoriumi – kiek gali pasiekti trolinimui skirti personažai. Galima sakyti, kad tas personažas – tai kaip tam tikra riba: politikai, kurie surinko balsų mažiau, nei Jonas Jonka, gali būti nudaužti tiesiog intensyviu trolingu. Politikai, kurie surinko daugiau balsų – turi didesnę galią internetuose ir taip paprastai jų numušti jau nepavyktų.

Mažiausiai balsų apklausoje surinko Daniel Lupshitz, apie kurį galima drąsiai pasakyti, kad jis yra vienas iš tų, kas balsų surinkti galėjo tikrai nemažai – gal kelias dešimtis, o gal ir virš šimto. Fenomenas? Išties Daniel Lupshitz tiesiog pakliuvo į apklausą pats paskutinis – kažkas įrašė du žmones į balsavimą, aš padalinau tuos du žmones per du langelius, antras (su nuliu balsų) atiteko ponui Lupshitz, o tada balsavimas ir pasibaigė. Žodžiu, taip ir gavosi nulis.

Taigi, jeigu jaučiatės kieti politikoje ir internetuose, palyginkite savo balsų skaičių ir tą skaičių, kurį surinko Daniel Lupshitz. Ir čia suvoksite tą visą balsavimo sąlyginumą.

Kita vertus visvien dabar jau galime orientuotis kai kuriose tendencijose. Beje, surinktų balsų skaičiaus šiame straipsnyje tyčia nerašiau (galima pažiūrėti pačios apklausos puslapyje). Esmė yra daugiau pasiskirstymai ir sąsajos, negu pats balsų skaičius.

Continue reading

Nacionalinės aviacijos zombiai

Ponas Artūras Zuokas paskelbė nuostabų straipsnį – „Nacionalinės aviacijos duobkasiai“. Labai gražu viskas, bet aš jums tiesiog padekonstruosiu, ką aš tenai perskaičiau. Nes kai aš skaitau, tai truputį padekonstruoju šį bei tą, nes visada bandau suprasti, kas išties būna parašyta.

Čia ne skraidanti katė su vaivorykštimis iš šiknos. Čia nacionalinė avialinija.

Čia ne skraidanti katė su vaivorykštimis iš šiknos. Čia nacionalinė avialinija.

Artūro Zuoko straipsnis pradedamas nuo istorijų apie tai, koks Eligijus Masiulis yra neteisingas, nes FlyLAL subankrutavo. Aš kadaise esu apie tai rašęs – anuo metu dar, kai tie bankrotai vyko. Buvau anuomet labai piktas ant visokių liberalų, bet netgi nepaisant viso to piktumo teko pripažinti, kad FlyLAL situacijoje buvo spąstai: visa kompanija padalinama į dvi dalis (pelningą ir nepelningą, kas kaip ir logiška), o paskui nepelningą dalį, kurioje visas bankrotas vyksta, siūloma gelbėti valdžiai. Ir jei valdžia negelbės, tai ji dėl visko kalta. Žodžiu, beveik šimtaprocentinis būdas išsiprašyti pinigų, nes jei valdžia neduos pinigų, tai lėktuvai neskraidys. Tai tiek istorinio diskurso, apie kurį išvadas galima pasidaryti.

Taip ar anaip, straipsnio apie duobkasius pradžia nuostabi savo turiniu – FlyLAL subankrutavo ir valdžia šios aviakompanijos negelbėjo, todėl kaltas Eligijus Masiulis bei Remigijus Šimašius, o todėl Air Lituanica yra gera ir ją šitie du veikėjai sužlugdė. O paskui pateikiama krūvelė nerišlaus skaičių kratinio, pvz., kad Air Lituanica atnešė baisiai kažkiek ten pelno ir buvo baisiai naudinga, plius visaip ten netiesiogiai atsipirkinėjo (aš jums apie tas netiesiogines naudas kiek žemiau dar atskirai paaiškinsiu).

Continue reading

Prezidento rinkimų III turas. Ir pastabos.

Balsuok arba balsuok!

Balsuok arba balsuok!

Nuostabu buvo tai, kad jūs ir vėl balsavote už būsimą prezidentą, taip išrinkdami ir parodydami visokius įdomumus, kurie gali grėsti būsimuose rinkimuose (aišku, jei tuose rinkimuose kandidatai bus bent kiek panašūs į tuos, kurie čia, internetuose). Jau po I turo paaiškėjo daug įdomių dalykų, tačiau dar įdomesni ima aiškėti kaip tik dabar, kai prasideda balsų persiskirstymai.

Priminsiu, kad I ture buvo renkama virš pusės šimto kandidatų, o visi galėjo siūlyti savus. Aišku, nemenka dalis kandidatūrų atkrito po to, kai pagal Pareto dėsnį išrinkti buvo II turo dalyviai – tie, kas gavo 80% daugiausiai balsų. Kadangi I ture, skirtingai nei reale, dalyvauti galėjo ir tie, kas negalėtų, iškristi teko keliems nemenką palaikymą turėjusiem kandidatams (taip atpuolė Ingrida Šimonytė, Eligijus Masiulis ir Viktoras Uspaskichas), tačiau jų vietą užėmė keli kiti.

Dėl atkritimo II ture dalyvavo mažiau kandidatų, tačiau kova dėl to pasidarė įdomesnė: kažkas nusivylė ir nebalsavo toliau, o kažkas – priešingai, ėmė balsuoti ir kitus raginti aktyviau. Matyt kažkiek persiskirstė ir kandidatų balsai, ir jų laimėjimo galimybių vertinimai, tad žaidimas pasidarė gerokai įdomesniu.

This poll is closed! Poll activity:
start_date 03-11-2013 01:04:52
end_date 29-11-2013 01:04:52
Poll Results:
Kas labiausiai vertas į prezidentus?

Todėl labai svarbu kad pabalsuotumėte ir kitų paprašytumėte balsuoti. Šitaip mes tiriamuoju-nustatomuoju būdu įvertinsime visokią dinamiką internetuose, o jau paskui galėsime spėti, kad iš lėto, su pusmečio uždelsimu kažkokie panašūs procesai vyks ir toje normalioje realybėje.

Taigi, jei jau pabalsavote ir kitiems vėlgi paplatinote, pažiūrėkime dabar, kas per pokyčiai įvyko II turo balsavime ir ką mes čia dabar matome.

Continue reading

Andrius Kubilius ir Ingrida Šimonytė yra gerai

Aš labai seniai nerašiau apie rimtą politiką*. Kai kažką rašiau kadaise seniai, tai dar turėjau tikėjimo, kad kokios nors politikų kalbos atspindi kokias nors realijas. Bet dabar aš žinau daug daugiau, o kai rinkimai panosėje, tai ta tema vėl darosi aktualia. Aš žinau vieną svarbų dalyką: Lietuvoje yra tokia košė-malošė su politinėmis pjautynėmis bei tiesiog nerealiu, neįtikėtiną galią turinčiu ir fantastinį stagnacijos lygį pasiekusiu biurokratiniu aparatu, kad stebuklų padaryti beveik neįmanoma. Netgi kiečiausia, protingiausia ir geriausius norus turinti valdžia gali padaryti tik truputį daugiau, nei nieko.

Žinote, kadaise aš galvojau, kad tose valdiškose įstaigose gali veikti paprasta schema, kur trečdalį žmonių kokioje nors įstaigoje atleidi, likusiems pasakai, kad arba parodote rezultatų gerėjimą, arba žiūrėsim, o jei anie neparodo – tai vėl iš likusių trečdalį atleidi ir sakai tą patį, ir tai darai, kol ta įstaiga susipranta matuotis savo rezultatus, ir pradeda gerinti savo veiklą realiai, o ne žodžiais. Ir tai turi veikti. Bet deja, per tuos metus, kol ši valdžia yra, panašūs veiksmai, tegul tik šiek tiek švelnesni, išties ir buvo daromi su kai kuriomis valdiškomis kontoromis. Taip, lyg kai kurie ministrai prieš kelerius metus būtų paskaitę mano rekomendacijas. Ypač pasistengė čia Ingrida Šimonytė. Bet ir keli kiti irgi pasistengė. Pavyzdžiui, Dainius Kreivys ir Rimantas Žylius. Ir ką jūs manote? Ogi tos visokios kontoros, pavaldžios visokioms institucijoms, kaip veikė, taip ir veikia – nerangiai, beprasmiškai ir idiotiškai, didesne dalimi kenkdamos visiems, kam papuola.

Mušimas tęsis tol, kol pasitaisys moralė

Optimizuojant valdišką darbą, veikia tiktai vienas metodas - nuolatinis gerinimas. Pagal PDCA (PDTV) ciklą: planuoti fiansavimo mažinimą, daryti finansavimo mažinimą, tikrinti, ar ne per mažai sumažinta, o paskui imtis veiksmų, kad būtų viskas dar labiau sumažinta

Aišku, galim čia prisiminti ir Eligijų Masiulį, kurio pavaldume esantis Lietuvos Paštas parodė stebuklus: po masinių vadovybės atleidimų staiga tapo pelninga įmone. Čia matyt vertėtų prisiminti senus gandus, kad ilgamečiai tos kontoros vadovai vis svaigdavę, kaip jie kažkada privatizuos Lietuvos Paštą, o todėl reikia mažinti kaštus taip, kad būtų kuo daugiau nuostolių.

Bet aš čia turiu pasakyti, kad mano kadaise siūlyta strategija buvo neteisinga, nes jos efektyvumas nepakankamas. Nes reikia atleidinėti ne po trečdalį, o po pusę. O kartais ir po devynis dešimtadalius. Aš labai klydau ir dėl to atsiprašau visų. Nes štai ponai Andrius Kubilius, Ingrida Šimonytė ir kiti minėti kadaise atleido po mano rekomenduotą trečdalį šen bei ten, nes matyt irgi mąstė panašiai, kaip aš. Ir lyg ir išties tenai, kur buvo masiniai atleidimai, situacija ėmė kažkaip lyg ir vos vos gerėti. Bet štai bėda, kad tas vos vos gerėjimas tenka daugiausiai visokioms šnekoms, o ne realiems darbams. O tai reiškia, kad visgi reikia ir dar atleidinėti.

Ir sprendžiant iš to, kad bendri rezultatai keičiasi nepakankamai**, tai reikia atleidinėti kardinaliai smarkiau, nes resursų kiekiai yra neadekvačiai dideli: atleidus trečdalį žmonių, resursų pakanka ne tik tam, kad gaunami būtų tie patys rezultatai, bet ir visiems pokyčiams suvaldyti, taip lyg nieko nebūtų įvykę. Todėl tai reiškia, kad testinis trečdalis yra labai maža dalis. Reikia imti devynis dešimtadalius, nes pirminis atleidinėjimas parodė realią situaciją. Taip, reali situacija yra tokia, kad ten, kur buvo atleista trečdalis, niekas to nei nepajuto. Todėl ir nesiėmė jokių aiškesnių veiklos gerinimo veiksmų. Rodiklių nebuvimas rodo, kad situacija vis dar nevaldoma.

Bet kita vertus, jei jau grįžtam prie minėtų politikų, tai aš noriu pasakyti, kad jie visgi yra puikūs. Andrius Kubilius mane žavi, nes pas jį yra stoiškas požiūris, kad ar taip, ar anaip viskas įvyks, o ką galima padaryti su reformomis – tai tik pagreitinti savaiminį procesą. Aš pradžioje galvojau, kad tai yra toksai politinis fatalizmas ir bejėgiškumas. Bet ne, čia yra ne politinis fatalizmas ir ne bejėgiškumas, o vienintelis realistinis požiūris: viskas yra taip blogai, kad telieka spardyti padvėsusį biurokratinį kuiną. Jis teisus, kaip teisus ir ponas Kreivarankis, kalbantis apie tai, kad biurokratinė košė yra tokia košė.

Įsivaizduokim tokį dalyką paprastą: Lietuvoje yra dešimtys tūkstančių visokių tarnautojų. Ir vos kelios dešimtys tų politikų, kurie turėtų vadovauti. Ir visas tas aparatas, kur yra dešimtys tūkstančių visokių įvairiarūšių valdžiažmogių, yra sisteminis. Jis yra sistemiškai nusistagnavęs iki tiek, kad svarbiausias to aparato tikslas – tai išlaikyti save pačius. Ir jie daro viską, ką tiktai gali, kad tik kažkaip pasipriešintų.

Valdininkai puikiai supranta, kad bet kokių realių duomenų apie jų darbą pateikimas – tai nuosprendis sau patiems. Jie puikiai moka imituoti reformavimus, gerinimus ir t.t. – taip idealiai, kad tuo galima ir patikėti. Jie puikiai sugeba supainioti ir sumakliavoti bet kokius sprendimus iki tiek, kad šie taptų visiškai priešingais. Jei reikia, valdininkai nepasidrovi pašnekėti spaudai, dar ir pasilikdami nuošaly, nepaminėtais. Jei reikia – pasiskundžia seimūnams. Jei reikia – sutartinai pradeda versti ant ko nors makaronus kibirais.

Valdininkai žino, kad visi politikai yra laikini. Pačiu blogiausiu atveju – kokie 4 metai ir dings, ateis kiti, kurie visuose ligtol buvusiuose fyntuose nesusigaudys. O jei valdininkams pasiseks – tai juk ministrai keičiasi žymiai greičiau, daugelis vos kokius metus teišbūna. Taip kad stoiška Andriaus Kubiliaus pozicija yra ne šiaip sau: jis tiesiog žino, kad reikia ilgai, nuosekliai, nuobodžiai ir daug metų spausti, spausti, spausti. Tiek ilgai, nuosekliai ir nuobodžiai, kad tai jau ne kokie nors įvykiai, kad kažką padarysi ir viskas. Tai tiesiog kaip pokyčių srautas. Užsuki kranelį finansavimo kažkam, o tada anie ir ima keistis. Atleidi trečdalį darbuotojų – ir ima įstaiga tobulėti. Tiktai deja, per lėtai.

Žinote, Andrius Kubilius su savo vyriausybe padarė nepakankamai. Valdiško aparato apimtys per keletą metų kažkiek pasikeitė. Žiūrint į pokyčio modulį, tai matyt per kokius 3 paskutinius metus valdininkų etatų skaičius pakito maždaug tiek, kiek iki tol pasikeisdavo per kokius 4 metus. Tik tiek, kad dabar pasikeitė ne į didėjimo (kaip įprasta buvo, kai valdė dabartinė opozicija), o į mažėjimo pusę. Jei nemeluoja atmintis, kokiais 10 tūkstančių valdininkų ir samdomų etatų susitraukimas gavosi, viską suskaičiavus. Tai yra labai gerai.

Pora iš Edward Deming įvardintų chroniškų vadybos ligų yra vadovybės kaita ir tikslo nepastovumas: jei keičiasi vadovai ir judama vis kita kryptimi, tai įsivyrauja chaosas, bardakas, mura ir muda. Jei tikslai ir vadovybė lieka stabiliais – organizacija įgauna judėjimo kryptį ir ima tobulėti.

Andrius Kubilius tapo ilgiausiai vadovaujančiu Ministru Pirmininku per visą Atkurtos Nepriklausomybės laikotarpį. Ir visą tą laiką tikslas buvo pastovus: mažinti aparatą, didinti efektyvumą, taupyti pinigus ir išsilaikyti, nepaskendus krizėje***. Nesvarbu, kad tas aparatas priešinasi neįmanomai smarkiai. Po truputį, po truputį – štai jau ir kokie mokesčių rinkėjai trečdaliu sumažėjo, štai ir Vyriausybės pastate kas antras kabinetas tuščias – valdininkų nelikę.

Ponai ir ponios, aš jums vieną pasakysiu dalyką: pakanka pažiūrėt į prekybos saldo pokyčius, kad pavadintum dabartinę valdžią šventaisiais. Ir ne veltui Lietuvos tarptautiniai skolinimosi reitingai kyla.

Gaila, kad su komunikacija, su gebėjimu parodyti gerus dalykus, konservatoriai ir libsąjūdiečiai turi didelių bėdų. Jie tiesiog bando dirbti ir galvoja, kad geri darbai kalbės už juos pačius. Deja, kai šios partijos tikisi, jog parodys kažką jų darbai, gaunasi taip, kad tų darbų rezultatai – tai atleisti valdininkai, kurie gero žodžio tikrai nepasakys. Taigi, anie yra pikti. Ir puikiai sutaria su visokiais politiniais dabartinės valdžios oponentais. Su tais pačiais, kurie biurokratinį aparatą ir išaugino.

Gandai sako, kad vos ateis kita valdžia, viskas smarkiai keisis.

 

—————

* Šitas straipsnis buvo rašytas dar vasarą. Dabar galvoju, kad labai gaila, jog anksčiau nepaskelbiau. Bet geriau jau vėliau, negu niekad.

** Apie tai, kad bendri rezultatai keičiasi nepakankamai, galime labai užtikrintai šnekėti pagal vieną iš atvirkštinių faktų: apie teigiamus pokyčius visi labai stengiasi girtis, bet tenai, kur nėra kuo girtis, tai ir nesigiria. Bent jau nemačiau, kad kokios nors kontoros imtų skelbtis apie kokius nors labai gerai pakitusius rodiklius, o juk rodikliai, t.y., skaičiai – tai vienintelis objektyvus faktas, kur viskas yra vienareikšmiška. Mėnesinių skaičių išvis man rodos neina rasti. O apie tai, kad pagrindinių rodiklių gerinimas ilgalaikiame planavime turi būti nuo dydžio X iki dydžio Y – tai man rodos, tai yra už bet kokių valdininkiško suvokimo ribų.

*** Turint omeny, kad Lietuva gamina gan mažai, importuoja labai daug, o prekybos balanso neigiamumas apie dvidešimt metų buvo protu sunkiai suvokiamas, tai galima numanyti, kas turėjo ateiti Lietuvai, kai pasaulyje prasidėjo krizė. Taigi, vat tas dalykas iš raidės P ir neatėjo. Kolapso išvengėme. Skirtingai nuo kokios Latvijos. Ir tai nepaisant to, kad prieš tai buvę kirkiliniai spėjo visas rezervines lėšas išleist, kasmet didindami biudžetus sunkiai suvokiamais dydžiais, o paskui dar pašūkaut apie tai, kaip jokios čia krizės nėra ir viskas yra išsigalvojimas.