Category Archives: Politika

O kaip gi be politikos?

Sisteminiai judesiai link autoritarizmo

Aš beveik nieko nenoriu parašyti apie šitą valdžią, kurioje skandalas po skandalo. Gal tik kelis pastebėjimus, iš kurių patys išvadas pasidarykite. Šįsyk visiškai trumpai (bent jau lyginant su įprastom mano straipsnių apimtim).

Čia tik šiaip pasipainiojo toks paveiksliukas. Nieko jis nereiškia.

  1. Vos pradėję dirbti, valdantieji pabando įvesti įstatymą, pagal kurį galėtų užbylinėti visus už bet ką. Anksčiau buvo BK straipsnis dėl šmeižimo, kur buvo nekaltumo prezumpcija, tačiau pagal valdančiųjų norą sugalvojama, kad pagal CK galima būtų užbylinėti bet ką, kas ką nors pasakė ir apie politikus. Kam toksai pakeitimas reikalingas – kaip ir savaime aišku: galima užčiaupti visus valdžios kritikus. Ne šiaip sau šitą drastišką pakeitimą vetavo ir Prezidentė.
  2. Į savo programą valdantieji įsimeta internetinio balsavimo kliedesius, kuriuos nutaria įgyvendinti. Aš jau nekalbu apie tai, kad tai kainuoja nesveikus pinigus (ir aišku, kažkas tų pinigų baisiai nori), aš netgi nekalbu apie tai, kokios grėsmės iš išorės (įsilaužimai į valdiškų institucijų puslapius vis vyksta). Esmė čia labai paprasta: jokie rinkėjai negali įsitikinti tuo, kad elektroniniai signalai vaikšto taip, kaip kažkas sako (popierinių biuletenių atveju tą gali matyti kiekvienas). Internetinis balsavimas yra tiesiog idealus įrankis rinkimų falsifikacijoms.
  3. Seimo veikėjai ima ir sugalvoja keisti Konstituciją, norėdami sumažinti seimo narių skaičių kone trečdaliu – nuo 141 iki 101. Ką tai reiškia? Ogi kad norint papirkti ar sukontroliuoti kokius nors Seimo narius, reiks trečdaliu mažiau darbo. Pats tas žingsnis korupcijai ir nestabilumui auginti. Mažinant Seimo deputatų skaičių, dangstomasi kalbomis apie menamai dideles išlaidas (nors Seimo išlaidos, lyginant su kitu pinigų taškymu – mikroskopinės). Realiai – mažas Seimas reiškia, kad jį kažkas gali jį daug lengviau suvaldyti.

O dabar iš šitų trijų dalykų pasidarykite sau tam tikras išvadas. Ir, gal būt, dar kai kokių faktų sau prie šito prisikabinkite. Tada gausis dar įdomiau.

Šiaip, dar kažkodėl prisimenu, visai šiaip asociactyviai, kad fašistinių režimų lyderiams būdingi keli bruožai:

  • Jie netoleruoja kritikos, atmeta bet ką, kas jiems netinka – ar apsimesdami, kad to negirdėjo, ar neigdami, ar užsipuldami savo kritikus
  • Jie visur mato priešų sąmokslą ir visokiais priešų sąmokslais paaiškina bet kokius savo prisidirbimus
  • Jie įsivaizduoja kad gali nurodinėti netgi opozicijai, o jei opozicija su kažkuo nesutinka, ją kaltina tuo, kad ji nedirba tautos labui
  • Jie užsiima tautos gelbėjimais nuo belenkokių nelaimių, pradedant alkoholizmais ir baigiant nutautėjimais
  • Jie visada stengiasi kraštutinai smarkiai kontroliuoti savo aplinką ir išvis viską, ką tik gali
  • Jie meluoja, meluoja ir meluoja

Žinote, visokie ten pūkai ir gretos – tai smulkmenos. Viskas yra kardinaliai blogiau.

NATO kelia grėsmę Rusijai?

Vienas iš dažniausių Rusijos propagandos mitų yra apie tai, kaip NATO vis steigia aplinkui ją karines bazes ir todėl Rusija turi tik gintis. Tam mitui įtvirtinti nuolat šnekama apie tai, kad NATO puls, kad kitos šalys kelia pavojų ir panašiai. Kiekvieną kartą, kai Rusija pradeda dar labiau plėsti savo karines bazes ir vežti ginkluotę link sienų, Kremlius aiškina, esą čia atsakas į NATO plėtimąsi. Išties tai melas – jame visada nutylimi skaičiai.

Nors ir kaip buvo juokiamasi iš dūmijančio Rusijos lėktuvnešio „Admiral Kuznecov“, kad ir kokie buvo paišomi fotošopai, realybė išties tokia: Rusija jau yra pajėgi permetinėti didžiules karines pajėgas didžiuliais atstumais per gana trumpą laiką. Ji pajėgi kariauti karą Sirijoje, esančioje už tūkstančių kilometrų ir neturinčioje jokių bendrų sienų su Rusija. Tuo tarpu karus palei savo sienas Rusija gali kariauti kardinaliai efektyviau. Ir pajėgumų tam ji turi pakankamai.

Tokia propaganda itin smarkiai veikia Rusijoje, kur prieš eilę metų apklausos rodė, kad netgi Estija vertinama kaip potenciali agresorė – esą ji gali užpulti Rusiją. Panaši propaganda buvo skleidžiama ir apie Gruziją, kuri, daugelio Rusijos gyventojų įsivaizdavimu, esą buvo agresorė, puolusi Rusiją.

Continue reading

Apie neaišku kokius mitingus

Ponai ir ponios, tiesiog šiaip informacija apie tai, kaip yra su mitingais, kas yra legalu, o kas nelegalu. Kad žinotumėte, ką kas gali padaryti, o kas ko negali ir išvis, kas kuo gali baigtis.

Jei norite protestuoti prieš valdžią, pasirūpinkit, kad jūsų neišdurtų. Protestai yra gerai, bet blogai, jei kažkas jus tiesiog apgaus, o jūs tik nukentėsite.

Valdžia Lietuvoje seniai nepasižymi sveiko proto pertekliumi. O protestuoti – tai mūsų visų teisė. Ir aš visada džiaugiuosi, kai žmonės protestuoja – jie išreiškia savo valią, o valdžiai dašyla, kad kažką ji daro negerai. Problema ta, kad protestai yra politika, o politikoje būna pilna visokių apgavysčių.

Tam, kad nebūtum apgautas, yra keli dalykai, kuriuos būtina žinoti kiekvienam, norinčiam protestuoti, net jei to ir nesinori žinoti.

  1. Visi mitingai turi organizatorius. Nebūna tokių, kur nebūtų organizatorių. Net jei mitingas atrodo kažkoks stichinis – visvien kažkas tai pradeda, kol žmonės visgi nusprendžia rinktis. Organizatoriai gali būti tiesiog nežinomi, bet visvien jie būna.
  2. Įstatymais reikalaujama, kad organizatorius prisistatytų valdžiai ir prisiimtų atsakomybę už tai, kad organizuoja mitingą. Jei viskas bus tvarkoje – tai bus tvarkoje. Bet jei organizatorius nori organizuti mitingą ir paruošti riaušes – tai jis ir bus atsakingas už tai. Todėl valdžia nori apie jį žinoti.
  3. Jei organizatorius slepiasi ir vaizduoja, kad jo nėra – tai savaime kelia minčių apie tai, kodėl jis slepiasi ir vaizduoja, kad jo nėra. Kam slėptis ir vaizduoti, kad tavęs nėra, jei viskas tvarkoje?
  4. Suorganizuoti kokį nors mitingą ar dar ką nors panašaus nėra jokia didelė problema. Todėl apie kiekvieną anonimiškai organizuojamą (menamai stichišką) mitingą galima įtarti, kad yra planų jį paversti riaušėmis. Ir kuo labiau slepiasi organizatoriai, tuo daugiau įtarimų tai kelia.
  5. Riaušes malšina teisėsauga. Lietuvos teisėsauga moka tai daryti pakankamai efektyviai. Vargu, ar verta eiti į mitingą, kuris gali pavirsti į riaušes, o paskui dar gali gauti ašarinių dujų, guminių kulkų, bananų, o dar paskui – būti suimtu, o dar paskui – ir teisiamu.
  6. Kai nėra organizatoriaus, visa atsakomybė tenka tiems, kas dalyvavo riaušėse. Nes organizatoriaus nėra. Tada už riaušes tada sėda tie, kas dalyvavo, o ne tie, kas užsislėpę kažkur organizavo.

Kai pamatai, kaip kažkoks visiškai anoniminis Facebook puslapis ima ir atsiranda iš niekur, o paskui jo vienintelis postas ima ir surenka netoli 10 tūkstančių peršarinimų, tai visada yra klausimas – „o kaip čia taip“?

Tokių stebuklų nebūna šiaip iš niekur. Kažkas labai intensyviai organizuoja ir nori likti nežinomu. O paskui pačiame puslapyje ir daugybėje pašarinimų atsiranda krūvos visokių komentuotojų, kurie kalba, kad Seimą reikia sudeginti ir panašiai. Kažkodėl milžiniška dalis tų komentuotojų turi keistus profilius – be istorijos, su paviene visiškai melaginga (iš internetų paimta) profilio nuotrauka ir panašiai. Tarp tų, kurie dalinasi tokiais įrašais – irgi stebėtinai didelis tokių feikų procentas.

Galima numanyti, kad šitaip organizuojami protestai turi tik vieną tikslą – sukelti riaušes. Ir tikrieji tokių protestų organizatoriai apie tai žino – jie juk patys ir organizuoja. Ir riaušes sukelti jie pasistengs. Tuo tarpu kentėti teks tiems, kas tais anonimiškais organizatoriais bus patikėję.

Trumpai tariant, saugokit save nuo panašių sukčių, kurie tiesiog nori jumis pasinaudoti – kentėti nuo to teks tiems, kas bus apgauti ir įvilioti į tokius spąstus. Anonimiški ir įsislaptinę organizatoriai už tai atsakomybės pasistengs išvengti.

10 genocido stadijų

Kaip kartais gaunasi, nelabai didelis straipsnis tapo dideliu. Pradžioje aš norėjau tiesiog išversti Genocide Watch taikomą Gregory Stanton genocido stadijų klasifikaciją. Paskui pridėjau ekskursą apie genocido sąvokos atsiradimą. O dar paskui šis stadijų vertimas gulėjo juodraščių archyve – kone metus. O dar paskui aš jį prikėliau ir dar papildžiau. Ir gavosi taip, kad papildymų jau gal netgi daugiau, nei paties vertimo.

Holokaustas prasidėjo nuo to, kad buvo išskirta diskriminuojamų žmonių grupė. Kriterijus, pagal kurį ta grupė buvo išskirta, buvo toks, kurio patys tos grupės atstovai negali pasirinkti. Paskui pagal tą patį kriterijų žmonės buvo naikinami. Ir suaugę, ir vaikai. Tiesiog pagal kriterijų, kad esi žydas.

Holokaustas prasidėjo nuo to, kad buvo išskirta diskriminuojamų žmonių grupė. Kriterijus, pagal kurį ta grupė buvo išskirta, buvo toks, kurio patys tos grupės atstovai negali pasirinkti. Paskui pagal tą patį kriterijų žmonės buvo naikinami. Ir suaugę, ir vaikai. Tiesiog pagal kriterijų, kad esi žydas.

Kažkodėl man tie papildymai svarbūs. Svarbūs todėl, kad tai yra apie esmę – apie kitų žmonių ar jų veiksmų skirstymus, apie vertinimus, apie laisves, apie pačius paprasčiausius mūsų supratimo dalykus, nuo kurių genocidas gali prasidėti, o gali ir neprasidėti. Gal ir jums tai bus svarbu.

Raphael Lemkin ir genocido sąvoka

Genocido sąvoką (pradžioje pavadintą barbariškumo nusikaltimu) teisėje pradėjo įvedinėti žydų mokslininkas Raphael Lemkin – dar 1933, nagrinėdamas asirų žudynes Irake. Pagrindinė medžiaga, kuria rėmėsi Raphael Lemkin, išskirdamas genocidą, kaip ypatingą, visiškai kitokios rūšies nusikaltimą, buvo armėnų genocidas, vykęs 1915 metais. Nusikaltimas, kuris yra ne šiaip tyčinė žmogžudystė, o ištisos žmonių grupės naikinimas, neatsižvelgiant į paskirus narius, Raphael Lemkin įvertino kaip nusikaltimą, kuris yra baisesnis už daugybę žmogžudysčių – tai nusikaltimas, kuris nukreiptas ne šiaip prieš žmones, o prieš žmoniją ir žmoniškumą. Žodį „genocidas“ Raphael Lemkin sukūrė tik po dešimtmečio nuo savo darbo  – 1943-1944, kai vyko Holokaustas.

Nors Raphael Lemkin buvo Lenkijos žydas, kovojęs ginklu prieš nacių įsiveržimą 1939, jam, skirtingai nuo daugelio kitų, pavyko išsigelbėti – jis sugebėjo persikelti į Lietuvą, o vėliau į Švediją, iš kurios jau pakliuvo į JAV. Per Holokaustą žuvo 49 Raphael Lemkin šeimos nariai ir giminės. Išsigelbėti nuo nacių pavyko jo brolio šeimai (su dviem vaikais), tačiau visą šeimą sovietai išsiuntė į lagerius.

Beje, kiek nukrypstant nuo temos – būtent vertinant pagal Raphael Lemkin kriterijus („Soviet Genocide in the Ukraine“, Raphael Lemkin, 1953), 1932-1933 Ukrainoje sovietų vykdytas Holodomoras buvo vienas iš tipiškiausių genocido atvejų – jį cituojant – „klasikinis Sovietų genocido pavyzdys, jų ilgiausias ir plačiausias rusifikacijos eksperimentas – ukrainiečių nacijos naikinimas„.

Ir vėlgi, būtent pagal Raphael Lemkin vertinimą, tokių genocido atvejų Sovietų Sąjunga surengė visą seriją: tęsdamas tą patį Holodomoro vertinimą, Raphael Lemkin sako: „Panašūs atvejai buvo Sovietų Sąjungoje, anihiliuojant Ingerų tautą, Dono ir Kubanės kazokus, Krymo totorių respublikas, Baltijos tautas – Lietuvą, Estiją ir Latviją. Visa tai yra ilgalaikės nerusų likvidavimo politikos atvejai, naudojant pasirinktų dalių šalinimą„.

Beje, vėl kiek nukrypstant: pagal Raphael Lemkin, genocidas yra nebūtinai visos etninės, religinės, rasinės ar dar kažkurios žmonių grupės sunaikinimas. Genocidas visada vykdomas dalimis – iš visos grupės naikinamos paskiros, didesnės ar mažesnės dalys, kurios pasirenkamos – pvz., gali būti pasirinkti tam tikros tautos inteligentai.

Kai jaunaturkiai naikino armėnus, paskirai, anksčiau už kitas naikintomis dalimis tapo jų inteligentai ir kariuomenei tinkami vyrai. Atskirai išnaikinus vienus ir kitus, likusi armėnų populiacijos dalis buvo jau nepajėgi pasipriešinti žudynėms. Taigi, paskrios grupės dalies naikinimas savo esme irgi yra visiškai genocidinis aktas, net jei nebuvo išnaikinta visa grupė.

Kai kalbame apie genocidą, mes turėtumėm neužmiršti, kad Lietuvoje susidūrėme su dviem genocidą vykdžiusiais režimais. Ir turėtume suprasti, kad genocido apraiškos yra labai įvairios – ir tai nebūtinai vien tie atvejai, kurie yra pripažįstami tarptautinių teismų ar kažkurių vyriausybių.

Beje, dar vienas pastebėjimas: mano cituotas Raphael Lemkin darbas Rusijoje buvo uždraustas kaip esą ekstremistinis – galite pasieškoti Rusijos  Teisingumo ministerijos ekstremistinių leidinių duomenų bazėje (решение Мещанского районного суда города Москвы от 20.05.2015). Taip, Rusija draudžia paties genocido sąvokos kūrėjo darbus. Taip pat, kaip tai darė III Reichas. Nes pagal jų supratimą, kova prieš genocidą – tai ekstremizmas. Ar tai reiškia, kad genocidas pagal juos yra norma?

Viskas prasideda nuo klasifikacijos ir apibrėžimų

Gerai, prieš tą stadijų aprašymą pridėsiu jums dar vieną pastebėjimą: viskas prasideda nuo apibrėžimų. Nuo to, pagal ką mes skirstome žmones.

Esmė labai paprasta: tarkim, mes pasakome, kad pacukai – tai visi, kas gyvena kaime, o kartu pasakome, kad pacukai – tai nusikaltėliai, mes pasakome, kad visi, kas gyvena kaime, yra nusikaltėliai. Negana to, mes priskiriame permanentinį (šiuo atveju – kilmės iš kaimo) požymį, kuris niekaip negali būti pakeistas, net jei žmogus ir norėtų. Tai visiškai klaidinga, iškreipta klasifikacija, iš kurios gali kilti ir diskriminavimas, ir dehumanizavimas (BTW, pats žodis „pacukas“ reiškia tą didelių baisių, sienomis mokančių laipioti žiurkių rūšį).

Jei mes pasakome, kad nusikaltėliai – tai pacukai, o vienintelis pacuko požymis – tai ne išvaizda, ne kilmė, ne dar kažkas, o tiktai tai, kad jis daro nusikaltimus – tai irgi klasifikacija, bet jau tokia, kuri savaime nesukuria nei diskriminacijos, nei dehumanizavimo. Tai natūralu: mes nepasiremiame jokiu permanentiniu (kilmės, tautybės ar pan.) požymiu, o vadindami tokius žmones „pacukais“ (kad ir įžeidžiamai) remiamės tik jų pačių pasirenkamais veiksmais – t.y., tuo, ar žmogus daro nusikaltimą, ar ne. Kol žmogus daro nusikaltimus – tol jis pacukas. Jis nedaro nusikaltimų – ne pacukas.

Būtent neteisinga klasifikacija buvo daroma ir Kambodžoje (pagal kilmę iš vieno regiono), ir III Reiche (pagal tai, kad esi žydas), ir SSRS (pagal socialinę kilmę), ir kitur, kur būdavo vykdomas genocidas. Genocido aukos turėdavo permanentinius, nepakeičiamus požymius, kuriais remiantis ir būdavo daroma klasifikacija. Ir kartu jos būdavo sutapatinamos su kokiais nors blogais dalykais. Žaidimas sąvokomis buvo tai, nuo ko viskas prasidėdavo.

Būtent todėl, kalbėdami apie diskriminaciją (ir genocidą), turime labai gerai įsisąmoninti – jau pats pirmas, įvardinimų žingsnis yra esminis. Ir tai yra priežastis, dėl kurios man siaubą kelia kai kur perskaitomi pareiškimai apie visokius „labusnia“, „žydauja“, „hutoriane“ ir panašiai – net nepriklausomai nuo to, kas ką turi omeny. Tiesiog tai yra permanentiniai markeriai. Niekas iš taip vadinamų žmonių negali pakeisti savo klasifikacijos. Ta klasifikacija vykdoma pagal požymius, kurie niekaip nepriklauso nuo klasifikuojamo žmogaus valios ir pasirinkimo.

Geresniam skirtumų supratimui verta pasižiūrėti į įvardinimą „koloradai“, atėjusį iš Ukrainos: tokia klasifikacija vykdoma ne pagal kriterijų, kuris nepriklausomas nuo klasifikuojamojo, o priešingai – būtent pats klasifikuojamasis pasirenka, ar jam atitikti kriterijus (remti Putino režimo agresiją), ar ne. Tu gali būti lietuviu, lenku, rusu, ar net kažkokiu tai ispanu ir būti koloradu. Arba gali nebūti koloradu, nepriklausomai nuo to, kas bebūtum.

Čia mes ir pamatome dar svarbiausią diskriminacinės klasifikacijos skirtumą: tuo atveju, kai žmogus negali pasirinkti, pagal ką yra klasifikuojamas, tada ir atsiranda diskriminacija – jį klasifikuoja ir jam sąlygas nustato kiti. Tuo atveju, kai žmogus gali pasirinkti kažkokį požymį – jis pats sau nusistato klasifikavimą (t.y., pats būna kuo nori) ir pats nustato sau sąlygas.

Kitas dalykas, į kurį būtina atkreipti dėmesį, nagrinėjant genocido stadijas, o ir bendrai diskriminaciją – tai žodžio laisvė. Genocidą vykdančiose valstybėse nėra žodžio laisvės. Visos kalbos apie žodžio laisvę ten – tai nesupratimas, apsimetinėjimas ir melas. Būtent prisidengiant žodžio laisve, buvo užtikrinama propaganda, o paskui ir genocidas Ruandoje – remiantis vėlesniais tyrimais, apgaulinga Vakarų šalių baimė tą menamą žodžio laisvę kažkaip pažeisti tapo jei ir ne svarbiausiu, tai vienu iš svarbiausių faktorių, dėl kurių prasidėjo žudynės.

Smurtas ir žudynės – tai nėra žodžio laisvė ar demokratija. Atitinkamai, nėra laisvė ar demokratija ir tokie veiksmai, kurie skirti smurtui ir žudynėms sukelti. Iš to tiesiogiai seka, kad neapykantos propagandos sklaidą užtikrinantys veiksmai (kad ir pridengiami kalbomis apie žodžio laisvę ir demokratiją) yra kažkas priešingo laisvei ir demokratijai. Ir jau iš to seka, kad neapykantos propagandos draudimas – tai veiksmas, kuris demokratiją ir žodžio laisvę sustiprina.

Kalbant visai paprastai – vienais atvejais tu gali rinktis, kuo tau būti ir ką tau kalbėti – tai ir yra žodžio laisvė ir demokratija. Kitais atvejais tu negali rinktis, kuo tau būti ir ką tau galima kalbėti – už tave tai nustato kiti. Genocidas visada prasideda nuo to, kad žodžio ir pasirinkimo laisvė iš žmonių atimama.

Gerai, o dabar pereikim prie to, kas yra genocidas, kaip jis vyksta ir ką reikia daryti, norint jį sustabdyti.

Dešimt genocido stadijų

Genocidas yra procesas, kuris vystosi per dešimt stadijų, kurios yra prognozuojamos, bet nėra nesustabdomos. Kiekvienoje stadijoje prevencinės priemonės gali ją sustabdyti. Proceas nėra tiesinis. Stadijos gali vykti vienu ir tuo pačiu metu. Žinoma, vėlesnės stadijos gali vykti tik po ankstesnių. Tačiau visos stadijos prasitęsia per visą procesą.

1. Klasifikavimas: visos kultūros turi tam tikrus vertinimus, skirtus žmonių skirstymui į „mus ir juos“ pagal etninius, rasinius, religinius ar nacionalinius kriterijus. Vokiečiai ir žydai, hutu ir tutsiai. Bipolines visuomenės, kurioms trūksta mišrių kategorijų, kaip kad Ruanda ar Burundis, ira labiausiai linkusios patirti genocidą. Esminė prevencinė priemonė šioje ankstyvoje stadijoje yra universalistinių institucijų sukūrimas – tokių, kurios peržengtų etninius ar rasinius skirstymus, kurios aktyviai skleistų toleranciją ir supratimą ir kurios skleistų klasifikacijas, kurios peržengtų skirstymus. Katalikų bažnyčia galėjo tapti tokia institucija Ruandoje, jei ji nebūtų skilusi pagal etninius kriterijus taip pat, kaip buvo skilusi Ruandos visuomenė. Bendros kalbos sklaida tokiose šalyse, kaip Tanzanija, paskleidė ir platesnį nacionalinį identitetą. Tokia bendrų pagrindų paieška yra gyvybiškai svarbi ankstyvos genocido prevencijos priemonė.

2. Simbolizavimas: mes duodame pavadinimus ar kitus simbolius savo skirstymams. Mes vadiname žmones žydais ar čigonais, ar skirstome juos pagal spalvas ar drabužius, ir priskiriame simbolius grupių nariams. Klasifikavimas ir simbolizavimas yra universaliai žmogiški ir nebūtinai baigiasi genocidu, su sąlyga, kad nepereina į dehumanizavimą. Kai simboliai kombinuojami su neapykanta, jie gali būti priverstinai suteikiami nesitaikstantiems parijų grupių nariams: geltona žvaigždė žydams nacių režime, mėlynas šalikas Rytinės zonos žmonėms Raudonųjų khmerų Kambodžoje. Kovojant su simbolizavimu, neapykantos simboliai gali būti legaliai uždrausti (svastikos), kaip gali būti uždrausta ir neapykantos propaganda („hate speech“). Grupių žymėjimai, kaip kad gaujų drabužiai ar genčių randavimai gali būti taip pat uždrausti. Problema yra tame, kad teisiniai ribojimai nesuveikia, jei jų nepalaikomi tikslingo populiarinimo priemonėmis. Nors „hutu“ ir „tutsi“ iki pat 1980 buvo draudžiamais žodžiais Burundyje, vietoje to buvo vartojami kodiniai žodžiai. Jei simbolizavimo draudimai yra plačiai palaikomi, jie gali būti labai galingais, kaip kad buvo Bulgarijoje, kur vyriausybė atsisakė patiekti pakankamai geltonų ženklų ir mažiausiai 80% žydų jų nenešiojo – tokiu būdu geltona žvaigždė prarado reikšmę, kaip žydus žymintis nacių simbolis.

3. Diskriminavimas: dominuojanti grupė naudoja įstatymus, papročius ir politinę galią tam, kad atimtų teises iš kitų grupių. Bejėgei grupei gali būti nesuteikiamos pilnos pilietinės teisės ar netgi pilietybė. Pavyzdžiu galėtų būti 1935 metų nacių Vokietijoje priimti Niurembergo įstatymai, kurie atėmė iš žydų Vokietijos pilietybę ir uždraudė jų įdarbinimą valdžioje ir aukštosiose mokyklose. Kitu pavyzdžiu galėtų būti pilietybės atėmimas iš Rogingya musulmonų mažumos Birmoje. Diskriminacijos prevencija reiškia pilną politinį įgalinimą ir pilietines teises visoms visuomenės grupėms. Diskriminacija pagal pilietybės, tautybės, rasės ar religiginius kriterijus turi būti uždrausta. Asmenys privalo gauti teises paduoti į teismą valstybę, korporacijas ir kitus asmenis, jei jų teisės yra pažeistos.

4. Dehumanizavimas: viena iš grupių neigia kitos grupės žmogiškumą. Neigiamos grupės nariai yra lyginami su gyvuliais, parazitais, vabzdžiais ar ligomis. Dehumanizavimas peržengia įprastą žmogišką pasibjaurėjimą žudymu. Šioje stadijoje neapykantos propaganda spaudoje ir radijuje naudojama aukų grupės šmeižimui. Kovojant su šia dehumanizacija, genocido kurstymas neturi būti painiojamas su žodžio laisve. Genocidinės visuomenės neturi veiksmingos konstitucinės žodžio laisvės apsaugos, kuri garantuotų kompensuojančių nuomonių sklaidą, todėl turi būti vertinamos kitaip, negu demokratinės visuomenės. Vietiniai ir tarptautiniai lyderiai turi pasmerkti neapykantos sklaidą ir paversti ją kultūriškai nepriimtina. Lyderiams, kurie kursto genocidą, turi būti uždraustos tarptautinės kelionės, o jų užsienio finansai turi būti užšaldyti. Neapykantą skleidžiančios radijo stotys turi būti uždarytos, o neapykantos propaganda turi būti uždrausta. Neapykantos nusikaltimai ir žiaurumai turi būti nedelsiant baudžiami.

5. Organizavimas: genocidas visada bėna organizuojamas, dažniausiai tai daro valstybė, dažnai naudodama milicijas, kad galėtų nuslėpti valstybės atsakomybę (Janjaweed Darfure). Kartais organizavimas būna neformalus (Hindu minios, valdomos vietinių RSS militantų) ar decentralizuotas (teroristų grupės). Specialūs armijos padaliniai ar milicijos dažnai gauna apmokymus ir būna apginkluojami. Paruošiami planai genocidinėms žudynėms. Norint sustabdyti šią stadiją, narystė tose milicijose turi būti uždrausta. Iš jų lyderių turi būti atimtos vizos užsienio kelionms. Jungtinės Tautos turi pradėti ginklų embargus vyriausybėms ir piliečiams tų šalių, kurios yra susijusios su genocidinėmis žudynėmis, o taip pat sukurti komisijas, kurios tirtų pažeidimus, kaip kad buvo padaryta pogenocidinėje Ruandoje.

6. Poliarizavimas: ekstremistai atskiria grupes vienas nuo kitų. Neapykantos grupės skleidžia poliarizuojančią propagandą. Įstatymai gali uždrausti vedybas tarp skirtingų grupių ar socialinį bendravimą. Ekstremistų terorizmo taikiniu tampa nuosaikūs žmonės – taip įbauginama centrinė visuomenės dalis. Nuosaikūs žmonės iš kaltininkų grupės yra labiausiai pajėgūs sustabdyti genocidą, todėl būtent jie tampa pirmaisiais, kurie būna suimami ir nužudomi. Prevencija gali reikšti nuosaikiųjų lyderių apsaugą arba paramą žmonių teisių grupėms. Teroristų turtas gali būti konfiskuojamas, ovizos tarptautinėms kelionėms – atimamos. Į ekstremistų rengiamus perversmus turi būti atsakoma tarptautinėmis sankcijomis.

7. Pasirengimas: valstybės ar kaltininkų grupės lyderiai planuoja „galutinį sprendimą“ žydų, armėnų, tutsių ar kitos taikinio grupės „klausimu“. Jie dažnai naudoja eufemizmus, norėdami paslėpti savo intencijas, pvz., vadindami savo tikslus „etniniu valymu“, „išgryninimu“ ar „antiterorizmu“. Jie sukuria armijas, perka ginklus ir apmoko savo karius ir milicijas. Jie indoktrinuoja populiaciją, jai sukeldami aukų grupės baimę. Lyderiai dažnai skelbia, kad „jei mes nežudysime jų, tai jie žudys mus“. Pasirengimo prevencijai gali būti taikomi ginklų embargai ir komisijos, kurios tokius embargus užtikrintų. Taip pat turi būti taikomas persekiojimas už kurstymą ir pasirengimą įvykdyti genocidą – abu šie nusikaltimai įvardinami Genocido konvencijos 3-iame straipsnyje.

8. Persekiojimas: aukos yra identifikuojamos ir atskiriamos dėl jų etninės ar religinės priklausomybės. Sudaromi mirties sąrašai. Valstybės organizuojamame genocide aukų grupės nariai gali būti priversti nešioti identifikacinius simbolius. Jų turtas dažnai nusavinamas. Kartais jie gali netgi būti atskiriami į getus, išsiunčiami į koncentracijos stovyklas ar izoliuojami bado apimtuose regionuose, kur imtų badauti. Pradedamos genocidinės žudynės. Tokios žudynės yra genocido aktai, nes jos tikslingai sunaikina grupės dalį. Šioje stadijoje turi būti skelbiama Genocido krizė. Jei gali būti mobilizuota politinė didžiųjų valstybių, regioninių sąjungų ar JT Saugumo Tarybos galia, turi būti parengta ginkluota tarptautinė intervencija ar suteikta stipri pagalba aukų grupei, kad ji galėtų pasirušti savo savigynai. Humanitarinė pagalba turi būti organizuota per JT ir privačias pagalbos grupes, nes pabėgėlių banga yra neišvengiama.

9. Naikinimas prasideda ir greitai tampa masinėmis žudynėmis, kurios teisiškai vadinamos „genocidu“. Žudikų požiūriu, tai yra ne žudynės, o naikinimas, nes jie netiki, kad jų aukos yra pilnaverčiai žmonės. Kai tą organizuoja valstybė, ginkluotosios pajėgos dažnai dirba su milicijomis, vykdydamos žudynes. Kartais genocidas virsta keršto žudynėmis, kur grupės naikina viena kitą, sukurdamos mirties spiralę, per kurią įsisuka abipusis genocidas (kaip Burundyje). Šioje stadijoje tik greita ir triuškinanti intervencija gali sustabdyti genocidą. Turi būti sukuriamos realiai saugios zonos arba pabėgėlių išsigelbėjimo koridoriai, saugomi gera ginkluotų tarptautinių pajėgų. (nesaugi „saugi“ zona yra blogiau, nei išvis jokios zonos). JT greito reagavimo brigada, ES greito reagavimo pajėgos ar regioninės pajėgos turi būti autorizuotos JT Saugumo Tarybos, jei genocidas yra nedidelis. Didesnėms intervencijoms turi būti naudojamos JT autorizuotos tarptautinės pajėgos. Tuo atveju, kai JT yra paralyžuotos, turi suveikti regioniniai aliansai. Šioje stadijoje ateina laikas pripažinti, kad tarptautinė apsaugos nuo genocido atsakomybė viršija paskirų valstybių individualius interesus. Tuo atveju, jei galingos valstybės nesuteikia karių tiesioginei intervencijai, jos turi suteikti oro transportą, įrangą ir finansavimą regioninių pajėgų įsiveržimui.

10. Neigimas yra galutinė stadija, kuri visada vyksta po genocido ir tęsiasi neribotai. Ši stadija yra vienas iš patikimiausių indikatorių, kad genocidinės žudynės tęsis ir toliau. Genocido kaltininkai iškasa masines kapavietes, degina kūnus, stengiasi nuslėpti įrodymus ir įbauginti liudininkus. Jie neigia, kad darė bet kokius nusikaltimus ir toliau valdo šalį, kol yra nuverčiami jėga, o paskui pabėga ir slapstosi. Jie lieka nenubaustais, kaip Pol Potas ar Idi Aminas, išskyrus tuos atvejus, kai būna sučiumpami ir surengiamas tribunolas. Atsakas į neigimą – tai bausmė, kuri skiriama tarptautinio tribunolo ar valstybinių teismų. Tokiuose teismo proesuose gali būti išklausomi liudijimai, o kaltininkai – nubaudžiami. Tokie tribunolai, kaip Jugoslavijos ar Ruandos tribunolai, ar tarptautinis tribunolas Raudonųjų Khmerų nusikaltimams tirti Kambodžoje, ar Tarptautinis Baudžiamasis teismas gali nesulaikyti blogiausių genocidinių žudikų. Bet kai yra politinė valia juos suimti ir apkaltinti, bent dalis jų gali susilaukti teisingumo.

Mokslas ir pseudomokslas Sovietų Sąjungoje

Sovietų Sąjungos mokslą valdė ideologija ir politika, persimaišiusi su tiesiog nevėkšliškų aktyvistų kliedesiais ir nuolatinėmis valdžios veikėjų intrigomis. Todėl mokslinė realybė egzistavo tik tiek, kiek jai leisdavo egzistuoti režimo ideologai. Jei kažkokiems ideologams kas nors nepatikdavo, jie pareikšdavo, kad kokia nors mokslinė kryptis esą yra pseudomokslas – o jau tada tuos menamo pseudomokslo atstovus išrepresuodavo. Į visokius mokslinius postus šitaip pakliūdavo visokie intrigantai, o vietoje realaus mokslo atsirasdavo pseudomokslinės teorijos.

Buvo tokių mokslo sričių, kur SSRS visgi pasiekė nemažai. Beveik visos tos mokslo sritys buvo labai stipriai susijusios su karo pramone. Tiesiog ginklai režimui buvo tokie svarbūs, kad jais užsiimantiems mokslininkams valdžia leisdavo neužsiimti ideologiniais kliedesiais. Bet ten, kur kariškių įtakos nebuvo, šarlataniškas pseudomokslas siautėjo nevaldomai.

Buvo tokių mokslo sričių, kur SSRS visgi pasiekė nemažai. Beveik visos tos mokslo sritys buvo labai stipriai susijusios su karo pramone. Tiesiog ginklai režimui buvo tokie svarbūs, kad jais užsiimantiems mokslininkams valdžia leisdavo neužsiimti ideologiniais kliedesiais. Bet ten, kur kariškių įtakos nebuvo, šarlataniškas pseudomokslas siautėjo nevaldomai.

Bene ryškiausiai visas šitas „pseudomokslų“ naikinimas vyko Josifo Stalino laikais, kai banaliai uždrausta buvo genetika, kibernetika, psichoterapija, kvantinė fizika, Einšteino reliatyvumo teorija, o kalbų atsiradimas būdavo aiškinamas kažkokiais darbiniais šūkavimais. Kai kurios to meto sovietinės „mokslo“ teorijos buvo tokios absurdiškos, kad dabar jas prisimenant, sunku patikėti, kad tai išvis galėjo būti.

Skirtingi draudimai, apribojimai ir iškraipymai būdavo skirtingais sovietmečio periodais. Tarpais draudimai, neigimai ir ribojimai būdavo labai dideli ir ilgalaikiai (kaip, pvz., psichoterapijos ar genetikos atvejais), o tarpais – kažkas būdavo draudžiama tik viešumoje, tuo pat metu kuriant atitinkamos mokslo srities institutus (pvz., kaip kvantinės mechanikos, branduolio fizikos ar vėlesnių laikų genetikos atvejais). Viskas priklausydavo nuo to, kiek smarkiai kurios nors mokslo srities reikėdavo režimui. Bendrai žvelgiant, Stalino laikais dominavo įvairūs šarlatanai, kurių Brežnevo laikais jau liko nedaug. Kita vertus, Brežnevo laikais viską valdė neįtikėtinas atsilikimas ir stagnacija, kur vietoje mokslo atsirado tiesiog biurokratinė popierių kūryba.

Keista, tačiau kai kurios sovietinio mokslo absurdų nuoplaišos retkarčiais dar išlenda į paviršių, nors jau praėjo daugybė metų. Nesąmonės linkę ilgai gyvuoti.

Continue reading