Category Archives: Semiotika

Įvairūs tekstai, susiję su semiotika ir metateorija

Eglė Kusaitė ir truputis kontekstinės analizės

Eglė Kusaitė, įtariamoji teroristėPrisipažinsiu, iš esmės neseku tos bylos, kur Eglė Kusaitė kaltinama visokiais terorizmais. Ir nors nuo pat pradžių man ši byla atrodė labai nekaip, viską kažkaip leidau truputį pro ausis. Ryškiau įsiminė tik pakazūchinis triukšmas, kurį teisėsauga sukėlė po kažkokių sprogimų Maskvoje – kad „štai, sučiupom Lietuvoje teroristę, kuri tą patį ten ruošės daryt“. Vėliau – dar vienas kitas faktas ar faktelis, bet jie vis nebūdavo tokie, kurie sustatytų viską į vietas man pačiam (visada juk lieka klausimas apie tai, kiek informacija patikima).

Gal tiktai tas keistas disonansinis cirkelis su Tomu Čyvu labai įdomių minčių sukėlė, bet tąkart tos mintys buvo ne apie pačią Kusaitę, o apie teisėsaugos keistumus.

Tačiau prieš savaitę gal ar kiek, kai žiniasklaida paskelbė kažkokį interviu su Egle Kusaite, kai ji buvo teismo sprendimu vėl pasodinta kalėjiman, man įstrigo viena frazė. Eglės Kusaitės frazė, kurios prasminis krūvis apibrėžia visą tai, ką šioje byloje matau.

Aš juk įpratęs truputį analizuoti tekstus (nesvarbu, ar žodinius, ar rašytinius), nes semiotika, taip ar anaip, yra truputį mano hobis, tad kažkaip nejučia imu fiksuoti kai kuriuos dalykus. Taip ir čia gavosi: Eglė Kusaitė atsakinėja į kažkokius klausimus ir pasako, kad su kažkokia moterimi, liudijusia prieš ją, susipažino, atėjusi į VSD tam, kad užregistruotų savo atsivertimą į islamą, o tos kažkokios moters didžiausia svajonė buvo susisprogdinti, etc..

Continue reading

Kalbainių utėlyną atidengus…

Kalbainiškas tautiškumo veidas

Pažvelgus į kalbainių tokius mėgstamus rudai žalsvus aprėdus bei globėjiškas vypsosenas, nesunkiai galima atpažinti, kad menami lietuviškumai išties yra persunkti sovietmečio dvasia bei nezgrabiai slepiamu pacukiškai-nomenklatūrišku (šarikoviškai-švonderišku) įsivaizdavimu apie kalbą. Būsim teisūs, tarę, jog Baba-Jaga - tiesiog puikus kalbainiškumo esybės atvaizdas.

Kai rašiau daug daug apie sovietmetį ir apie tai, kas per dalykas yra tas sovietinis mentalitetas, nei nepagalvojau, kad tuo pat metu ponas Baltasis Vaiduoklis link to paties suktels visiškai per kitur – per antikalbainiškosios revoliucijos ir konspiracijų frontą. Taip, ponas B.V. pareiškė, kad aš esąs trigalvė žiurkė – viena galva Ežys, kita – kažkokia Pelenė, o trečia, matomai, Spragtukas. Matomai kažkaip taip. Nes ponui B.V. paaiškėjo, kad visas korupciniais skandalais išvirtęs reikalas kažkaip susijęs su Rokiškiu.

Na, bet čia juokai juokais, o įdomu tai, kad ponas Rolandas Mikulskas savo straipsnyje apie kalbainius atskleidė tai, ką ligšiol teko tiktai spėlioti. Spėlioti pagal veiklos rezultatus ir simptomatiką, pvz., akivaizdžiai nenuoseklų ir nekokybišką darbą, struktūraliai korumpuotą atsakomybių ir įgaliojimų sistemą („mes neatsakingi, mes tik nusprendžiam„, „persekioja ne VLKK, o VKI, nes VLKK tik sprendžia, už ką bausti„), naujadarų kūrimo rezultatyvumą ir pan.. Pasirodo, kad faktai rodo ne tik visišką bardaką ir puvėsį kalbainių tarpe, o dar ir realią korupciją bei, nepabijokim to žodžio – vagystes. Autorystės vagystes, apie kurias dabar jau žinom pono Rolando Mikulsko dėka.

Beje, dar jei kam kyla abejonių tų autorystės vagysčių sovietiškumu – tai galiu tik paminėti, kad būtent sovietmečiu visokios bendraautorystės praktikos išbujojo iki nesuvokiamų mastų, o reali mokslininkų karjera ėmė virsti vergoviniu farsu, kai reikdavo daugelį metų rašyti mokslinius darbus už aukščiau stovinčius, kad galų gale ir pats gautum galimybę kažkiek pakilti ir būti minimas, kaip savo paties darbų bendraautorius, o paskui – ir autorius. Ir ko stebėtis, jei netgi TSKP genseko Leonido Brežnevo knygos buvo ne jo rašytos? Atvira paslaptis, kad ir dabartinėje akademinėje „bendruomenėje“ bujoja tie patys papročiai.

Ne, tai netgi ne brežneviniai, o stalinininiai papročiai, nes kaip kitaip galima pavadinti atvirą mokslininkais vadintis pretenduojančių veikėjų bandymą priešpastatyti savo autoritatyviai ideologinį mėšlą mokslui? Čia man kyla asociacijos tiktai su tokiu akademiku Trofimu Lysenka, kuris irgi persekiojo mokslą vardan kažkokių sovietistinių paskatų. Dabar, prisidengdami kažkokiomis menamai lituanistinėmis savo klejonėmis panašūs neolysenkos iš Lietuvių kalbos instituto skleidžia pezalus apie tai, kad netinka toks mokslas, kokiam atstovauja šiuolaikiniai lingvistai, kaip kad Axelis Holvoetas, nes neatitinka jų kažkokios ideologijos. Tiesiog pabandykim pagalvoti apie tuos kliedesius, kuriuos mūsų kalbainiai daro su kalba – lietuviškas kabutes, priešdėlio -da draudimą, etc.? Ar savo absurdiškumu tai neprimena bajeriukų su Mičiurino bobute?

Jei kas skaitėt apie tai, koks esminis, ryškiausias sovietžmogio bruožas, atsimenat, ką rašiau – sovietžmogis yra vagis. Vagis, kuriam netgi atrodo, kad nevogti neįmanoma, o vagystė – tai visiškai natūralus, niekaip nesmerktinas procesas, vadinamas kombinavimu. Paties sovietžmogio suvokimu – vagystė yra netgi ne vagystė, o tik šiaip gebėjimas suktis. Jei kas skaitėt, ką kažkada rašiau apie visokius ten VLKK – matyt atsimenat, kad lyginau kalbainius su sovietžmogiais ir Glavlitu. Nes vagių sistemoje esminis dalykas yra vagių hierarchija ir proto krušimas vergams. Tiems, kurie yra labiausiai apvaginėjami.

Taigi, ar keista, kad intelektu nepasižyminčių kalbainių gaujos, lyg kokios erkės ar utėlės eilę metų siurbė kraują iš tų, kas dirbo lietuvių kalbos labui? Ar keista, kad kalbainių manymu, mokslininkus reikia naikinti, nes šie, pasirodo, su savo moksliškumu tiktai trukdo lėšas įsisavint? Ar keista, kad pseudomoksliniais kliedesiais besitaškantys kalbajobai užsiima mokslinių darbų vagystėmis bei mokslininkų terorizavimu? Ar keista tokiame kontekste sovietžmogių reakcija į mokslininkę Loretą Vaicekauskienę, išdrįsusią prabilti apie tai, kad kalbos talibanas žlugdo ir naikina lietuvių kalbą?

Žinoma, kad būtent to reikia tikėtis iš sovietžmogių, kurie tais pačiais sovietiniais metodais bando ugdyti menamą tautiškumą, lietuviškumą ir dar kažką. Mes puikiai atsimenam, kaip sekėsi ugdyti komunizmą komunistiniams ideologams – taip, kad SSRS sugriuvo. Puikiai matosi ir tai, kaip dabartinis kalbos talibanas, besityčiojantis iš visos Lietuvos, esą ugdo lietuviškumą. Ištisus 20 metų ugdo taip, kad per tą laiką viskas kaip buvo vėlyvųjų Stalino laikų lygyje, taip ir liko (tai, beje, atsispindi ir pačių kalbainių tekstuose – komunistinės frazės taip ir dvelkia). Kuo per tą laiką praturtėjo lietuvių kalba? Na… Gal tuo, kad žodį „anūkas“ kalbainiai bandė uždrausti? O gal, būkim atviri, tokiais naujais žodžiais, kaip „kalbajobas“ ir „kalbainis“, rodančiais tikrą pokyčių lietuvių kalboje esmę?

Vienintelė realias pasekmes turėjusi kalbos talibano veikla – kad 20 metų, vaizduodamas kovą prieš lenkiškumus bei rusiškumus, o realiai niekaip nebandydamas įvesti lietuvių kalbos mokymo (kaip neseniai paaiškėjo, netgi valstybinius moksleivių konkursus veda mokytojos, nemokančios lietuvių kalbos), sukūrė priešstatą tarp Vilniaus krašto gyventojų ir likusios Lietuvos. Man, prisipažinsiu, netgi klausimas dabar kilo – ar tik nėra taip, kad žaidžiamas suderintas Tomaševskio ir visokių LKI, VLKK, VKI ir pan. kontorėlių žaidimas? Tai vieni rėkia prieš kitus, tai kiti rėkia prieš pirmus, bile tik vieni ir kiti pinigų gautų esą tautinėms reikmėms, o reliai – įsisavinimui.

Primeskit, koks modelis – tomaševskiniai parėkia, kad juos lietuviai spaudžia (o progą parėkaut faktais gauna būtent dėl kalbainių veiklos), o paskui tas pats kalbinis talibanas rėkia, kad tomaševskiniai lietuvybę naikina. Ir žinoma, kad nei vieni, nei kiti nesiima realių veiksmų, tiktai kala į galvas visiems, kad čia kažkokia priešprieša ir kiti esą labai blogi, todėl reikia iš kažko didelės pagalbos ir finansinės paramos. Tai per 20 metų, aišku, šiokią tokią priešpriešą išaugint pavyko, tiesa?

Juk tai puikus dalykas – lėšų įsisavinimas. O lėšos juk ir ten, ir ten – kaip reikiant sukasi.

Lietuviškos spalvos ir jų prasmė

Atsimenu, kaip vaiku dar būnant, pasitaikydavo nuvažiuot į Baltarusiją. Jokios sienos, jokių aiškesnių požymių, kad pakliuvai į kitą šalį, miškai tokie patys, laukai tokie patys, viskas taip pat, išskyrus vieną dalyką – namai kitos spalvos. Šiaip jau namai Baltarusijoje, bent netoli nuo Lietuvos – irgi būdavo tokie patys. Tos pat verandos, tos pat langinės, tų pačių formų langai, tokia pat puošyba. Tik spalva kita. Lietuvoje namai tradiciškai dažomi rudai arba žaliai, o Baltarusijoje – žydrai. Skirtingų tautų pomėgiai pasimato išsyk.

Taigi, kokios tos lietuvių mylimos ir nekenčiamos spalvos, kokias mūsų tauta labiausiai mėgsta, o kokias norėtų tiesiog išnaikinti?

Continue reading

O kaip ten su H raide?

H raidėJau rašiau, kad F raidė visai nelietuviška – natūraliai ji dažniausiai pakinta į P, pvz., vardas „Ferdinandas“ lietuviškai virsta į „Perdinandą“, „liftas“ – į „liptą“, „fabrikas“ į „pabriką“, ir netgi visai naujas žodis „fyfa“ jau kai kur virsta į „pypą“. Ir t.t..

Ponas Romas (o kur tamstos blogas, ponas Romai, kodėl nuorodos į tamstą negaliu įdėt?) pirmas iš komentatorių pastebėjo, kad tas pats yra ir su H raide. Tiesa, šioji mums visgi truputį artimesnė. Bet, pripažinkim, irgi nelietuviška. Jei kam kyla abejonių – pabandykit sugalvoti lietuvišką žodį, turintį H garsą (ir parašykit komentaruose) – manau, bus taip pat neįmanoma, kaip ir sugalvoti lietuvišką žodį su F garsu (o tai niekam nepavyko: visi komentaruose minėti žodžiai – atvirai tarptautiniai ar šiaip svetimžodžiai).

Lietuvių kalboje H kinta įvairiau: vienais atvejais ji virsta į G, o kitais atvejais – tiesiog prarandama, redukuojasi. Gal kiek rečiau pasitaiko transfomacijų į CH, bet jos, kaip irgi nebūdingos, vėlgi redukuojasi.

Taigi, pabūsiu kaip Zita Kelmickaitė Lietuvos radijoje ir padarysiu konkursėlį etnografinėm tematikom: kaip dėl to H nebuvimo lietuvius senais laikais vadindavo gudai – baltarusiai (o gal ir dabar tebevadina)?

Prizas labai baisiai vertingas – laimėjusiąjam padarysiu reklamą, parašysiu su visokiais linkais ką nors apie ką tasai į klausimą atsakęs eruditas sugalvos (taip sakant, dalinuosi, kuo turtingas, o turtingas – tik rašliavom).

Neteisingų atsakymų skaičius neribojimas, svarbu tik tai, kas atsakys teisingai pirmas 🙂

Lenkiškos raidės lietuviškoje abėcėlėje. Ir F raidė.

Nesigilinsiu aš čia į tas lietuviškas, lenkiškas, angliškas ar dar kokias nors raides ir tą abėcėlę, kuri yra visokia ten konstitucinė vertybė ir dar kažkas, todėl jos niekuo negalima papildyti, nes neduokdie papildysi kokia nors svetima lietuvių kalbai raide, tai lietuvių kalba ir numirs.

Kita vertus, pats nematau problemų su tuo lietuvinimu, dar daugiau – manau, kad reikia visgi lietuvinti visokias pavardes, nes nesuprasi net kaip tariama, jei nebus užrašyta. Na, bet tai neesmė.

Esmė yra visai kitur – F raidėje.

Pasakykit man nors vieną lietuvišką žodį, kuriame būtų F raidė. Lietuvišką žodį, o ne skolinį ar kokį ištiktuką iš serijos „fui“. Nagi?